Šv. Rapolas buvo studentas, inžinierius, karininkas, ugningas patriotas,
kalinys, tremtinys, išeivis, auklėtojas ir pagaliau 42 m. tapo karmelitų kunigu.
Kalinauskas gimė Vilniuje 1835 m. rugsėjo 1 d. bajorų matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefinos Polonskos šeimoje. Po II p.k. jo namai neišliko. Pakrikštytas Juozapo vardu. Tai buvo antrasis Andriaus sūnus. Pirmagimio vardas buvo Viktoras. Motina mirė praėjus keliems mėnesiams po jo gimimo ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Jo tėvas vedė Juzefinos seserį, o tokia praktika nebuvo tuo metu neįprasta, Sofiją Połonską ir susilaukė dar trijų vaikų: Karolįo Emilės ir Gabrieliaus. Bet Sofija mirė 1845 m., todėl Andrius vedė dar kartą, šį kartą 17-metę Sofiją Puttkamer, Marylos Vereszczak dukterį. Ji tapo tuo metu visų Andriaus vaikų motina ir dar susilaukė savo keturių: Marijos, Aleksandro, Monikos ir Jurgio.
Juozapas, sulaukęs devynerių metų, pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas Šį institutą įsteigė Rusijos valdžia, bet vėliau caras jį panaikino. Tėvas buvo tapęs šio instituto rektoriumi, bet vėliau dėl sąžinės sumetimų atsistatydino. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu. Institutą baigė 1850 m., būdamas 17 m. aukso medaliu.
Pamaldžiai auklėjamas jis pajuto pašaukimą kunigystei, bet tėvo patartas pradžioje stojo į universitetą. Tuo metu nebuvo lengva pasirinkti studijas, nes po 1795 LDK – Lenkijos karalystės padalinimo Vilniaus ir Lenkijos universitetus Rusijos valdžia buvo uždariusi. Nuo jaunystės buvo pamaldus į Aušros Vartų Mariją, kurios paveikslėlį per visą gyvenimą su savimi turėjo.
1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, netoli Oršos, Rusijoje, kur (1851-1852) studijavo zoologiją, chemiją, agrikultūrą ir apikultūrą (bičių auginimą), bet, kaip ir jo tėvas apdovanotas matematiniais gabumais, vėliau (1853-1857) perėjo į Peterburgo Karo ir Inžinerijos akademiją drauge su savo pusbroliu Lucianu Polonskiu, kurią baigė 1857 m. leitenanto laipsniu. Krymo karo metu buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi (karininko laipsniu) ir pasiųstas į Kronštato salą ginti Petrapilio nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Tais pat metais, išlaikęs egzaminus, buvo paskirtas toje pačioje akademijoje matematikos dėstytoju. 1859 m. buvo išsiųstas projektuoti ir tiesti geležinkelį tarp Kursko, Kijevo ir Odesos, - Trans -Sibiro magistralės dalį. Geležinkelio projektavimo darbai 1860 m. buvo atidėti ir leitenantas Juozapas buvo paskirtas į Lietuvos Brastos tvirtovės statybą. Tuo metu R. Kalinauskas priėjo prie išvados, kad tikėjimas gali ir turi būti jo gyvenimo pagrindas. Susižavėjęs Dievo meile (,,Kuris visiškai atsidavė mums“), Juozapas pasiryžo visiškai atsiduoti Dievui tarnaudamas artimui. Tai jis išreiškė malda: ,,Dieve, jei man dar skirta gyventi, leisk gyventi tau.“ Save jis laikė kitų tarnu. 1862 m. buvo paaukštintas ir gavo kapitono laipsnį. Trys čia praleisti metai jam buvo sunkūs. Jis jautė sunkią Rusijos ranką ant katalikų. Nepaisydamas sunkumų, įkūrė sekmadieninę katalikų mokyklą, kurioje pats mokė. Ribojo savo išlaidas, kad galėtų padėti tos apylinkės vargšams. Lietuvos Brastoje rūpinosi apleistų amatininkų jaunimu, kaliniais, dirbusiais tvirtovėje.
Nenorėdamas kovoti prieš savo tautiečius, pasitraukė iš carinės kariuomenės tarnybos ir įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą. Šį ryžtą jis laikė savo, kaip krikščionio pareiga tėvynei. Dar besimokydamas Peterburge, J. Kalinauskas susipažino su Generalinio štabo akademijos auklėtiniais, būsimaisiais 1863 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje vadais Zigmu Sierakausku ir Jaroslavu Dombrovskiu. Jis suprato, kad sukilimas pasmerktas žlugti, bet rėmė jo tikslą. Jis sakė: ,,šaliai reikia dirbti, o ne lieti kraują. Per daug aišku, kokia kova bus beginklių žmonių prieš Rusijos vyriausybės jėgą, kuri turi milžinišką ir stiprią armiją.“ Jis tikėjo, jei įsijungs į sukilimą, kažkaip galės sumažinti tą žalą, kuri bus. Ilgai svarstęs, jis sutiko dalyvauti sukilime, bet su sąlyga, kad tvarkys tik karinius reikalus ir jam nereikės rūpintis revoliucine propaganda ir mirties bausmių skyrimu.
Vyriausioji sukilimo vadovybė R. Kalinauską paskyrė sukilimo vadu Lietuvoje su būstine Vilniuje. Savo štabą jis įkūrė savo name. Apie tai nežinojo net jo giminės. Kasdien ateidavo į Aušros Vartus. Per sekančius 10 sukilimo mėnesių darė viską, kad išgelbėtų kuo daugiau gyvybių. Kaip ir pranašavo, vienas po kito sukilimo vadai buvo suimami ir pakariami turgaus aikštėje. Kitus siųsdavo į Sibirą. Beveik prieš jo namus esančiame domininkonų vienuolyne rusai įkūrė kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Lietuvos sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas, vėliau pasmerktas mirti.
1864 m. kovo 24 d. caro kariuomenės buvo suimtas. Savo prisiminimuose jis rašė: „Vidurnaktį 1864 iš kovo 12 į 13 d. mane pažadino balsas; tai buvo miesto policijos viršininkas; jis paklausė: 'Ar atsargos civilinis inžinierius kapitonas Kalinauskas čia gyvena?' - 'Taip, jis čia gyvena,' atsakiau. 'Prašom apsirengti.' Jis paprašė manęs atidaryti rašomąjį stalą ir buvo patenkintas su pirmuoju popieriumi, pakliuvusiu į jo rankas.. Po pirmojo tyrimo jis su sunkumu man pasakė: 'Apgailestauju. Turiu jus suimti.' Aš linktelėjau, nesakydamas nė žodžio. Viešpats Dievas iš Savo gerumo neatėmė mano proto ramybės.“ Po to jį užrakino į domininkonų kalėjimą. Kalėjime jis organizavo savo gyvenimą pagal vienuolyno regulą. Atsiminimuose jis rašė: „Pasidariau dienotvarkę visai dienai; keliuosi 5:00. Pirmiausia malda, po to meditacija. Kai gaunu mąstymo knygas, labai nusiraminu. Galiu klausyti Šv. Mišias iš tolo, bet patenkinamai. Mano celės langas atsiveria į kalėjimo kiemą, kuris buvo keturkampis, iš kurio vienos pusės buvo Šv. Dvasios bažnyčia, kurioje anksti rytą buvo aukojamos Šv. Mišios. Praverdavau mažą langelį ir galėdavau džiaugtis Šv. Mišiomis nuo pradžios iki pabaigos.“ Tardomas ir nuogąstaudamas, kad gali išduoti draugus arba pakenkti savo šeimai, prisiėmė visą kaltę, aiškiai suvokdamas, kad save pasmerkia mirčiai. Po trijų mėnesių, 1864 06 02 generolo Muravjovo įsakymu, buvo nuteistas pakarti.
Dėl daugelio priežasčių, kadangi buvo gerai žinomas, populiarus, aukštos moralės ir užtarus draugams rusams, kurie įtikinėjo Muravjovą, kad J. Kalinausko nužudymas tik sudarysiąs jam kankinio aureolę, ir tai dar labiau pažadins sukilėlių dvasią, liko gyvas. Mirties bausmė pakeista iki gyvos galvos ištrėmimu į Sibirą. Aktyvių tėvo pastangų dėka bausmė pakeista 10 metų sunkiųjų darbų Sibiro tremtyje. Prieš išvežant Juozapą į Sibirą, jam buvo leista susitikti su draugais, kurie jam įdavė Evangeliją, Kristaus sekimą ir kryžiuką. Jam buvo leista atsisveikinti ir su jo dvasios vadovu kun. Antonievičiumi, su kuriuo jis susirašinėjo per visą tremtį.
1864 06 29 prasidėjo ilga 9 mėnesių kelionė į Sibirą etapu drauge su kitais sukilėliais. Savo atsiminimuose jis tuos įvykius taip aprašė: ,,Tai buvo panašu į laidotuves ir daug panašių konvojų mus lydėjo nuo sukilimo pradžios! Tarp mūsų buvo visų sluoksnių ir padėčių asmenų: proprietors, daktarų, rangovų, darbininkų, valstiečių, ištekėjusių moterų, jaunų mergaičių; tai buvo lyg potvynis, kuris plūdo savo vandenis toli į Rytus. Nei vieno kunigo nebuvo mūsų tarpe. Užėmėme vietą geležinkelio vagone, kuriame buvome sugrūsti vienas ant kito. Kai traukinys pajudėjo pro stotį, ant žemės buvo metamos gėlės, kaip kapinėse į kapą per mirusiojo laidotuves.“ Tremtinių ešalonas važiavo pro Sankt Peterburgą, Maskvą į Nižnij Novgorodą, kur kaliniai buvo persodinti į laivus ir Volgos upe nugabenti į Permės centrą. Permėje tarp ištremtųjų Juozapas sutiko savo brolį Gabrielių. Rugsėjo mėnesį jie perėjo pėsčiomis arba kibitka (arklių traukiamu vežimu) Uralo kalnus. Prasidėjo Sibiro žiema. Daugelis nuo šalčio ir nuovargio mirė. Jie buvo palaidoti šalikelėje į sniegą. Juozapas rašė: ,,Permė buvo surinkimo punktas. Iš čia pasmerktieji buvo išsklaidomi į rytų pusę. Įskaitant Permę ir į Tolimuosius Rytus, už Uralo ir prieš Uralą didžiausi plotai tapo beribėmis dešimties tūkstančių aukų, ištremtų iš savo tėvynės, kapinėmis... Pats miestas Permė tapo, tikrąją to žodžio prasme, tikromis kapinėmis. Kalėjime siautė dėmėtoji šiltinė, be jokios medicininės pagalbos, be išganomųjų sakramentų, mūsų bendro likimo draugai palikdavo šį pasaulį.“ Likę gyvi pagaliau atvyko į Usolę prie ežero Bahkel. Paskutinę kelionės atkarpą Juozapas taip aprašo: ,,Lijo, kelias purvinas ir pilnas skylių. Gerą dalį kelio ėjome pėsčiomis palei kraštą ir ledą, kuris jau tirpo ir lūžo į lytis. Išalkę, sušlapę ir sušalę atvykome į Usolės kalėjimo barakus.“ Su daugeliu kitų tremtinių Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas, prie Irkutsko. Savo trėmimo vietą Kalinauskas pavadino ,,didžiulėmis kapinėmis dešimtims tūkstančių aukų.“ Usolė buvo kaimas prie Angaros krantų. Kaliniai gyveno upės saloje pastatytame didžiuliame barake, kur viskas buvo daroma bendrai. Sibiro šalčiai pasiekdavo 30-45 laipsnių žemiau nulio. Siautė ligos. Juozapas tarnavo savo likimo broliams, kaip tik galėjo. Pats jis stiprybės semdavosi maldoje: ,,pasaulis gali iš manęs atimti viską, bet visada mano nuosavybe liks viena slaptavietė, kurios pasaulis nepajėgs iš manęs atimti – tai malda.“ Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai ženkliai pakeitė Kalinausko dvasią, pagelbėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriu kito žmogaus skausmui. J. Kalinauskas daug meldėsi, nuolat skaitė ,,Kristaus sekimą“, šv. Augustino ,,Išpažinimus“. Draugai tremtiniai R. Kalinauską laikė šventu vyru ir savo kūrybos litanijoje meldėsi: ,,Per J. Kalinausko maldas gelbėk mus, Viešpatie!“
1866 m. balandžio 16 d. amnestija atleistas nuo katorgos darbų, o 1868 m. ir nuo visų priverčiamųjų darbų, Išbuvus 3 metus Usolėje, jam buvo leista atvykti į Irkutską. 1871-1872 jis atliko meteorologinius tyrimus Rusijos geografijos draugijos Sibiro skyriui. Taip pat dalyvavo žymaus profesoriaus Benedikto Dybovskio mokslinėje ekspedicijoje į Kultuką prie Baikalo. Tremtyje Irkutske išbuvo iki 1872 m. Po amnestijos Juozapas pradėjo mokyti tremtinių vaikus ir pagelbėjo garsiajam Sibiro klebonui tėvui Kristupui Švernickiui rengti juos Pirmajai Komunijai. Draugystės su t. Kristupu dėka gyveno turtingą dvasinį gyvenimą, daug skaitydavo teologinės literatūros, dažnai priimdavo sakramentus. Jis ėmė ruoštis vienuoliniam gyvenimui, nes suprato, kad tai jo pašaukimas. Jam kilo mintis stori į karmelitų ordiną, jei tik pavyks atgauti laisvę. Katorgos ir tremties metus jis laikė pasirengimo vienuolinio ir kunigo gyvenimui.
1872 m. išvyko į Permę, vėliau persikėlė į Smolenską, kur 1874 m. sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. 1874 04 10 paskutinį kartą susitiko su savo šeima Vilniuje. Atvykęs į Varšuvą, apsigyveno netoli savo brolio Gabrieliaus. Pro savo langą galėjo matyti basųjų karmelitų bažnyčią ir vienuolyną.
Per tremties draugo Aleksandro Oskierko rekomendaciją, gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, 16 m. sūnaus Augusto auklėtoju. Paryžiuje Juozapas įsijungė į politinę ir socialinę veiklą. Buvo įtrauktas į darbą su lenkų pabėgėliais. Juozapas Paryžiuje sutiko karmelitą Augustiną Mariją Švč. Sakramento (Hermann Cohen, buvusį žymų žydų pianistą konvertitą.) Juozapas žavėjosi jo didžiu muzikiniu talentu, bet viršum visko, jo giliu dvasingumu. Juozapo Dievo alkis augo. Paryžiuje Kalinauskas užsibuvo neilgai, nes 1876 m. jaunajam auklėtiniui nustatyta tuberkuliozės liga. Dėl to teko daug keliauti. Trejetą metų jis gyveno įvairiuose miestuose ir vietovėse Šveicarijoje bei Italijoje. Tuo metu Juozapas stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuoliniu gyvenimu. Juozapas su Augustinu išsiskyrė 1877 m. liepos mėnesį. Kalinausko įtaka jaunam kunigaikščiui buvo tokia, kad Augustas atrado savo tikrąjį pašaukimą tapdamas kunigu ir vienuoliu. Jį priėmė į saleziečius jų įkūrėjas Šv. Jonas Boskas 1887. Po Augustino ankstyvos mirties 1893 m., Bažnyčia pradėjo jo beatifikacijos procesą.
1877 m. liepos 15 d. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją ir pradėjo noviciatą Grace, Austrijoje. Lapkričio 26 d. buvo įvilktas į karmelitų abitą ir gavo vienuolio vardą – tapo brolis Rapolas šv. Juozapo. Po pirmųjų įžadų išsiųstas į Djoro konventą Raab Vengrijoje teologijos bei filosofijos studijų. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir po to perkeltas į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 m. sausio 15 d. gavo kunigystės šventimus iš Krokuvos arkivyskupo Albino Dunajevskio. 1883 m. tapo Černos vienuolyno prioru.
Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose – buvo Černos vienuolyno vyresniuoju, provincijos patarėju, basųjų karmeličių provincijos vikaru, vienuolyno Vadovicuose steigėju ir vyresniuoju. Augant pašaukimams, Vadovicuose pastatė naują kolegiją ir gražią Šv. Juozapo bažnyčią. Įsteigė daug katalikiškų organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje. Įsteigė karmeličių vienuolynus 1884 m. Premysle ir 1888 m. Lvove. 1892-1907 m. rinko medžiagą apie motinos Teresės Marchockos, XVII a. karmelitės gyvenimą, kad paskelbtų ją palaimintąja. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Rodė vienuolinio gyvenimo pavyzdį, rūpestingai tvarkė vienuolyno reikalus, stengėsi kuo tobuliau atlikti patikėtas pareigas. Remdamasis tvirta malda ir savęs atsižadėjimu, jis stengėsi išlaisvinti dvasiškai pavergtus piliečius, kai anie kovojo už politines ir religines laisves. Jo stipri įtaka padėjo atgimti Lenkijos karmelitams. Tarp savo apaštalinių programų, jis ypač pabrėžė atgailos sakramento reikšmę. Jis tiek daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas ,,išpažinties kankiniu.“ Jo krašte buvo rytų apeigų krikščionių. Tėvas Rapolas rūpinosi ne tik Ukrainos katalikais, bet ir ekumenine dvasia su vietos ortodoksais. Savo tarnavimu jis siekė būti taikos pasiuntiniu ir taikintoju su rusais. Jis mylėjo stačiatikius ir stropiai siekė rytų bažnyčios susivienijimo su Roma. Meldėsi už Rusijos atsivertimą. R. Kalinauskas mokėjo daugelį Europos kalbų.
1907 m. lapkričio 15 d., kada karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius, mirė nuo tuberkuliozės Vadovicuose, Lenkijoje, jo įsteigtame vienuolyne. Žinia apie jo mirtį pasklido greitai ir tūkstančiai žmonių susirinko pagerbti žmogų, kurį jie laikė šventu. Jį palaidojo vienuolyno kapuose Černoje, prie Krokuvos. Bet ten laikyti jo kūną buvo neįmanoma, nes piligrimų minios kaip relikvijas sėmė žemę nuo jo kapo ir atsilauždavo kapo gėlių. Vienuolės, kurios prižiūrėjo jo kapą, nespėdavo jų atsodinti ir nešti naujas žemes. Teko uždėti antkapį (padėti į rūsį?) (His body was later moved to a tomb), bet piligrimai ir čia nesiliovė gramdę tinką kaip relikviją. Todėl jo palaikus perkėlė į Černos koplytėlę, kurioje iki šiol jie ir yra.
Tiek gyvas būdamas, tiek ir po mirties turėjo šventumo šlovę net tarp kilmingųjų ir garsių žmonių, tokių kaip kardinolai Dunajevskis Puzyna, Kakovskis ir Gotti.
Palaimintuoju skelbimo bylą pradėjo Krokuvos kurija 1934-1938, vėliau byla tęsiama Romoje, kur 1943 m. paskelbtas dekretas dėl jo raštų. Jo byla buvo pateikta 1952 m. 1953-1956 buvo užbaigtas apaštalinis tyrimas ir Kongregacija pradėjo jo dorybių aptarimą.
Popiežius Jonas Paulius II, pats kilęs iš Vadovicų, patvirtino pamaldumą į jį. Popiežius Jonas Paulius II 1980 10 11 paskelbė dekretą apie didvyriškas jo dorybes. Patvirtinus įvykusį stebuklą jo užtarimu, šv. Tėvas 1983 06 22 Krokuvoje paskelbė tėvą Rapolą Kalinauską palaimintuoju. Per pamokslą popiežius kalbėjo: „Kaip pabrėžė II Vatikano s., Bažnyčia privalo kiekvienam priminti apie pašaukimą į šventumą – ...Šventumas, iš tikrųjų yra sudarytas iš meilės. Jis remiasi meilės įsakymu... Todėl šventumas yra ypatingas panašumas į Kristų. Panašumas per meilę. Mes gyvename Kristuje per meilę, kaip ir Jis gyvena Tėve per meilę. Šventumas yra panašumas į Kristų, kuris paliečia vienybės su Tėvu Šventoje Dvasioje slėpinį; ši vienybė su Tėvu per meilę. Nuo ankstyvųjų metų tėvas Rapolas ir brolis Albertas suprato šią tiesą: kad meilė pasireiškia sielos atsidavimu; kad mylėdamas atiduoda save; Iš tikrųjų, kaip Kristus sakė apaštalams atiduoti savo gyvybę`... Tėvas Rapolas rašė savo seseriai: `Dievas save pilnai atidavė už mus ir mes privalome save aukoti Dievui`“
Minint 5-ąsias beatifikacijos metines Lodzėje atidengtas jam paminklas.
Kai garsas apie jo užtarimu įvykusius stebuklus augo, Krokuvos kurija 1989 m. pradėjo nepaprastai pagijusio vaiko kanoninį tyrimą. 1989 01 18 Vadovicuose į avariją papuolė mažametis Aleksandras. Berniuko sveikatos būklė buvo kritiška, 8 paras jis išbuvo be sąmonės. Aleksandro motina karštai meldėsi į palaimintąjį R. Kalinauską. Devintą parą berniukas atgavo sąmonę, nebuvo matyti jokių avarijos padarinių. Įvykis buvo kruopščiai ištirtas. Savo nuomonę pareiškus daktarams, teologams ir kardinolams, berniuko pagijimas buvo pripažintas stebuklu. Popiežius Jonas Paulius II 1990 07 10 patvirtino stebuklingą pagijimą kanonizacijai.
1990 lapkričio 26 d. konsistorijoje popiežius Jonas Paulius II drauge su kardinolais nusprendė kanonizuoti palaimintąjį Rapolą Kalinauską. Ceremonija buvo paskirta 1991 m. lapkričio 17 d., sekmadienį.
Dažnai šventųjų paskelbimas atidedamas dėl politinės išimties. Popiežiai natūraliai neskuba kanonizuoti kankinį, kai pvz., kankintojas dar gyvas ir yra valdžioje. Tironas gali pamanyti, kad toks veiksmas yra kvietimas padidinti persekiojimus. Sovietų Rusijoje buvo daugybė tikrų šventųjų ir kankinių, nukankintų Gulage, Sibire ar savame krašte. Be abejonės tam tikras jų skaičius bus kanonizuoti. Popiežius paskelbė šventuoju žmogų ankstesnės kartos, kuris kentėjo už savo žmones, pavergtus carinės Rusijos ir skyrė savo gyvenimą dvasiniam lietuvių ir slavų atgimimui. Šiandien sovietų Rusija, kaip ir carinė Rusija jau žlugusi. 1991 m. buvo geresnė viltis nei bet kada anksčiau tiek Lietuvai, tiek Lenkijai pasiekti savo seną svajonę, - tvirtą ir nuolatinę nepriklausomybę. Popiežius Jonas Paulius II būtent šia kanonizacija, kaip nepriklausomybės simboliu ir norėjo Rytų Europai pasakyti – būtent krikščioniškos pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms, kiekvieno sąžinei ir kiekvienai tautai.
Kanonizacijos apeigose dalyvavo delegacijos iš karmelitų ordino Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir ypatingos iš Lietuvos ir Lenkijos su savo kardinolais ir vyskupais. Dalyvavo Lenkijos prezidentas Lechas Valensa, Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2006 m. spalio 24-26 d. plenariniame posėdyje Liturginės komisijos pirmininko vyskupo Jono Borutos siūlymu buvo apsvarstytas sąrašas šventųjų (tarp jų šv. Adalbertas Vaitiekus, Vilniuje gyvenę šv. Faustina, šv. Rapolas Kalinauskas), kurie galėtų būti įtraukti į Lietuvos vyskupijų liturginį kalendorių. Toks sąrašas dar turi būti patvirtintas Apaštalų Sosto. 2007 m. Liturginiame kalendoriuje Šv. Rapolo Kalinausko minėjimas paskirtas lapkričio 19 d.
Vilniaus r. Nemėžio vidurinei mokyklai 2006 m. balandžio 28 d. suteiktas Šv. Rapolo Kalinausko vardas.
Šv. Rapolas nuolat savo vienuoliams primindavo: „Karmelyje mūsų pagrindinė pareiga yra atsigręžimas? (converse) į Dievą visuose mūsų veiksmuose.“ Jis pabrėždavo nuolatinę vienybę su Dievu. Kitas jo dvasingumo aspektas, kurį jis pabrėždavo broliams ir seserims vienuoliams, - tai draugystė su Mūsų Mergele, kurią jis mylėjo kaip „motiną ir ordino įkūrėją; kurią kiekvienas turi visada turėti savo mintyse. Karmelitams yra svarbiausia gerbti Švč. Mergelę Mariją. Ir mes ją mylime, jei stengiamės sekti jos dorybėmis, ypač nusižeminimu ir prisiminimu maldoje. Mūsų žvilgsnis turi būti nuolat nukreiptas į Ją; mūsų prisirišimai nukreipti į Ją.“
Dėkokime Dievui už naują šventąjį, prašykime, kad šv. R. Kalinausko pavyzdžiu ir mes pajėgtume įprasminti savo gyvenimą, tarnaudami Dievui, Tėvynei ir artimui.
R. Kalinauskas parašė:
Karmelitų kronikas apie Vilniaus, Varšuvos, Lvovo ir Krokuvos karmelitų vienuolynus.
Išvertė į lenkų kalbą Šv. Teresėlės Sielos istoriją.
Parašė Hermano Cohen biografiją. Jis buvo žymus žydas pianistas, atsivertęs įstojo į karmelitų ordiną ir tapo tėvas Augustinas Marija Švč. Sakramento.
Kalinowski, Rafal, Czesc Matki Bozej w Karmelu Polskim, in Ksiega Pamiatkowa Marianska, Lwow-Warszawa 1905, vol. 1, part II, pp 403-421
Kalinowski, J. Wspomnienia 1805-1887 (1805-1887 atsiminimai), ed. R. Bender, Lublin 1965
Kalinowski, Jozef, Listy , ed. Czeslaus Gil, vol. I, Lublin 1978, vol II, Kraków 1986-1987
Kalinowski, Rafal, Swietymi badzcie. Konferencje i teksty ascetyczne, ed. Czeslaus Gil, Kraków 1987
Our Lady: Mary Always and in Everything, Cracow 1901
Pagal interneto ir spaudos informaciją parengė kun. Robertas Skrinskas. TURINYS