PRO VITA  © Parengė Robertas Skrinskas

PANEVĖŽIO VYSKUPO KAZIMIERO PALTAROKO GANYTOJINIAI LAIŠKAI 1933- 1955 m.

BLAIVYBĖS DRAUGIJA Panevėžys, Šventieji 1933.X.9

Šventieji 1933 metai reikšmingi visam krikščioniškam pasauliui nepaprasta sukaktimi. Suėjo devyniolika šimtmečių nuo tos baisios valandos, kada Kristus mirė ant kryžiaus dėl žmonijos išganymo. „Taigi dabar nebėra jokio pasmerkimo tiems, kurie yra Jėzuje Kristuje, kurie nesielgia kūniškai" {Rom. 8,1).

    Bet ir šiandien randasi žmonių, apie kuriuos apaštalas su ašaromis sako, kad „elgiasi, kaip Kristaus kryžiaus neprieteliai; jų galas - pražuvimas" (Fil. 3,18-19). „Nes tokie netarnauja mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui" (Rom. 16,18). Tarp kitų čia turimi omenyje girtuokliai.

    Lietuvoje šiais šventaisiais metais sueina dar dvejos, mažai skelbiamos, bet minėtinos sukaktuvės, tai du blaivybės jubiliejai. Praėjo lygiai 75 metai nuo vyskupo Valančiaus Blaivybės brolijos įsteigimo ir 25 metai, kaip toliau blaivinimo darbą tęsia Lietuvių katalikų blaivybės draugija.

    Blaivybės sąjūdis pas mus prasidėjo apie XIX šimtmečio pusę. Anuomet buvo blogi laikai. Rusai spaudė lietuvius katalikus, norėdami surusinti, supravoslavinti. Lietuvių inteligentų kaip ir nebuvo; liaudis skendo svaigaluose; koks nors pasipriešinimas buvo sunkus.

    Tuo ypatingu metu Viešpaties Apvaizda siuntė Lietuvai vyskupą Valančių; jis 1858 m. įsteigė Blaivybės broliją, pirmas pas mus paskelbė griežtą kovą svaiginantiems gėrimams ir ėmė šviesti lietuvius. Šviesaus atminimo Ganytojas vartojo visas galimas priemones: ragino gyvu žodžiu, pamokslais, leido ganytojiškus laiškus, rašė knygeles...

    Jo įsteigtos Blaivybės brolijos pasisekimas buvo nelauktas. Po trumpo laiko buv. Žemaičių vyskupijoje 83% katalikų priklausė Blaivybės brolijai; visoje mūsų šalyje žmonių daugumas buvo išsižadėję spiritinių gėrimų; degtinės vartojimas sumažėjo 90%. Viešų girtuoklių visai nedaug tebuvo likę. Kraštas pasidarė blaivus.

    Rusų vyriausybei nepatiko blaivybės reikalas; buvęs neva nesutaikytas su valstybe įstatymas. Blaivybės brolija buvo pasmaugta; žmonės vėl ėmė gerti; bet blaivumo idėja pasiliko gyva. Dar šiandien Skapiškyje tebestovi kryžius su įmūrytomis degtinės bonkomis buvusiam Lietuvos nublaivinimui paminėti.

    1905 m. revoliucija Rusijos valdovams atmerkė akis; jie pasidarė nuolaidesni; bent kiek atleido varžiusius visuomenę pančius. Ir mūsų Tėvynė susilaukė laisvesnių laikų. Blaivinimo darbas vėl prasidėjo. 1908 m. valdžios buvo įregistruota L.K.Blaivybės draugija, kuri veikia šit jau 25 metus.

    Ji 176 skyriuose turi apie 20 000 pilnamečių narių; 399 pulkuose vaikų angelaičių 50 000. Tik per paskutinius 15 metų išplatino 86 leidinių 106 300 egzempliorių apie blaivybę. Leidžia blaivininkams „Sargybos" laikraštį, vaikams - „Žvaigždutę". Rengia blaivybės savaites, gamina bealkoholinius vynus, mano kurti alkoholikams ligoninę...

    Blaivybės draugija, kiek galėdama, kovoja su girtavimu. Bet ne visa ji gali. Turime visi dėtis prie to švento žygio, blaivinti save ir kitus. Dievo padedami, kilniausių savo sūnų pastangomis atkovojome brangios Tėvynės nepriklausomybę. Dabar esame laisvoje Lietuvoje. Nebūkime alkoholio vergai! Nepragerkime sąžinės, sveikatos ir turto! Nežudykime savo tautos!

* * *

Gyvename alkoholizmo laikais. Taip skaitome raštuose, kurie savo tikslu laiko kovą su girtybe. Tas priekaištas labai skaudus dabarties žmonėms, tačiau jis nėra be pagrindo. Yra žinoma, kad visuose civilizuotuose kraštuose alkoholinių gėralų vartojimas yra gausus ir gal dar gausėja. To įrodymas - pinigų sumos, išleidžiamos girtuoklystei, geriančiųjų skaičius ir išgeriamų svaigalų kiekis. Šiemet per pirmą pusmetį pas mus, atpiginus degtinę, išgerta daugiau negu pernai.

    Kame yra girtybės šaknys? Kiekviename žmoguje glūdi palinkimas pataikauti sau. Jei yra galimumo tą norą patenkinti, tai esti pavojaus perdėti; jo išvengia tiktai stipraus būdo žmonės, kurie vadovaujasi doroviniais dėsniais. Šių dienų gyvenimo sąlygose yra pastebimas kaskart didesnis žmonių nervingumas. Nervų nuovargis daro žmogui labai nesmagaus įspūdžio. Dažnas ieško būdų tam nesmagumui pašalinti.

    Nors greitai veikiančios, tačiau labai pavojingos tos rūšies priemonės yra: kokainas, opijus, morfijus, alkoholis... Rytų krantuose vartojami vienokie nuodai svaigintis. Vakaruose - kitokie. Pas mus daugiausia paplitęs alkoholis. Žmonės geria jį, kad bent tam kartui, nors kelioms valandoms užsimirštų, nejaustų tam tikro jėgų sudribimo.

    Senovės žmonės pastebėjo, kad saldi vaisių sunka, ilgiau pastovėjusi, keičiasi; ragaunama pakelia geriančiųjų nuotaiką, juos svaigina. Buvo manoma, kad joje glūdi kažkokia dvasia; ją romėnai vadindavo spiritu, arabai praminė alkoholiu, t.y. svaiginančiu vandeniu. Todėl svaigalus imta vadinti alkoholiais, arba spiritiniais gėrimais.

    Jie, kaip alus, vynas, degtinė, spiritas.., turi savyje svaiginančios galios. Svaigina ne kas kitas, kaip tiktai alkoholis, kurio daugiau ar mažiau yra visuose svaigaluose. Alkoholis tai nuodai, jo gamtoje niekur nerasi, jis atsiranda per rūgimą visose Dievo dovanose, kurios turi savyje saldumo.

    Kaip tat įvyksta? Kai salstelėję gamtos vaisiai ilgiau pastovi, jie užsikrečia mielių raugais; prasideda rūgimas; darosi tam tikra revoliucija, nelyginant kaip įdėjus mielių tešlon, iš kurios kepama duona. Mielių grybelis paverčia saldumus alkoholiu.

    Nė vienas žemės ar medžio vaisius neturi savyje alkoholio ir nė vienas negali žmogaus apsvaiginti. Galite kiek norite valgyti vynuogių ar jų sulčių gerti, nepasigersite. Bet alkoholis ir svaiginanti savybė atsiranda gėraluose, kai jie surauginami. Taip alkoholis randasi aluje iš miežių, vyne iš uogų, degtinėje iš bulvių ar rugių.

    Alkoholio yra visuose svaigaluose, bet nevienodai. Mažiausia tėra jo aluje, kiek daugiau - vyne, daugiausia spirite. Įvairiose degtinės rūšyse yra maždaug apie pusė, o spirite alkoholio yra net virš 90%. Grynas alkoholis yra stiprūs nuodai; daugiau jo išgėręs nusinuodytum; užtat jis vartojamas atskiestas vandeniu.

    Kol alkoholio ragavimas esti su saiku, jis mažina proto šviesą, valios laisvę ir judesių tikrumą. Išgėrus didesnį jo kiekį, žmogus kurį laiką nebegali teisingai mąstyti, tiksliai elgtis, sąmoningai judėti, nes jis pasigėrė, kitaip sakant, užsinuodijo, susirgo.

    Jei tas apsinuodijimas pasitaiko kartą kitą, bėdos pusė; bet jeigu dažnai kartojasi, - naikina sveikatą, nes gadina smegenis, širdį, plaučius, nervus ir kitus svarbiausius organus. Alkoholis ypač kenksmingas kraujui, kuris vaikšto po visą žmogaus organizmą. Užnuodijus kraują, užkrečiamas visa kūnas.

Lietuviai, išskyrus keletą boksininkų, nėra stipruoliai ir dar per girtybę patys save silpnina, kad ir „ant sveikatos" gerdami. Pas mus metuose džiova miršta maždaug 3000 žmonių, o sergančių yra 25 tūkst. Nuo veneros ligų pūva beveik du sykiu tiek, ir tos ligos kaskart labiau siaučia miestuose, net kaimuose. Didžiausia to kaltė - svaigalai.

    Yra Dievo įsakymas „nežudyk". Jis draudžia gyvybę atimti kitiems žmonėms; drauge uždeda pareigą rūpintis sava. Negali būti abejonės, kad rūpestis sveikata yra dorovė, o sauvalingas jos naikinimas - nedorybė. Kas per girtybę trumpina savo gyvenimą, tas beveik toks pat nusidėjėlis, kaip nusižudėlis, kurs, išgėręs aršeniko, išsyk nusinuodija.

    Kad bent su girtuoklių mirtimi pasibaigtų girtuokliavimas. Šventasis Raštas aiškiai sako, Dievas už tėvų nuodėmes baudžiąs vaikus ir anūkus. Tas posakis Senajame Įstatyme atkartotas tris sykius. Taip svarbus tas dalykas. Kaip išaiškinti toji tiesa, kad už svetimas kaltes kenčia nekaltas? Yra ne vienas aiškinimas, bet aiškiausias šitas.

    Tarp ainių bausmės ir bočių nedorybių yra glaudžiausias ryšys. Gimdytojai savo nusidėjimais esti priežastis, iš kurios kyla vaikų nelaimės. Prie tokių nusikaltimų priklauso girtuoklystė. Tėvų girtavimas labai kenksmingas vaikų sveikatai. Tai rodo kasdienis prityrimas. Nuo svaigiųjų gėrimų visas kūnas genda. Gimdytojų ligos lemia vaikų sveikatos būklę.

    Tegu niekas nesako: prageriu, naikinu savo sveikatą. Šitoks pasakymas rodo, kad nežinai paveldėjimo įstatymo. Žmogus nėra sutvertas atsiskyrėliu, bet gyvena šeimose; todėl eikvoja ne tik savo sveikatą, bet ir tolesnių kartų. Taigi pagalvok, kokios baisios atsakomybės imiesi, girtuokli, prieš Dievą ir prieš žmones...

    Klystumėt manydami, kad tėvų girtuokliavimas tekenkiąs vaikų kūnui. Siela savo veikime naudojasi kūno jėgomis, ypač smegenimis ir nervais. Tie gėrimu sugadinti organai, iš gimdytojų paveldėti, silpnina vaikų dvasios gyvenimą. Dažnas pasireiškimas, kad girtuoklių vaikai esti negabūs, ištižėliai, silpnapročiai, net bepročiai.

    Tuo pat būdu gimdytojų girtybė veikia vaikų dorovės gyvenimą. Tiesa, kiekvienas žmogus turi laisvą valią, gauna Dievo malonių, kad galėtų įvykdyti Viešpaties įsakymus. Bet ar žmogus bus gerai ar nedoras, tai nemaža pareina nuo jo prigimties, ypač nuo valios stiprumo ir nuo didesnių ar mažesnių geidulių.

    Gėrėjas pasižymi valios silpnumu, kurį paveldi ainiai: Kaip gimdytojai girtuokliai esti silpnavaliai, taip ir jų vaikuose dar ankstyvuose metuose pasirodo visos šitos kliaudės. Girtuoklis savo prigimtimi tikęs išsigimėliams gimdyti. Tokių vaikų ir auklėjimas esti netikęs. Tai nėra ko stebėtis, kad girtuoklių vaikai esti nelaimingi žmonės.

    Taip girtuoklystė yra labai kenksminga ne tik gimdytojams, bet ir vaikams, pražūtingai veikia ne vien žmogaus kūną, bet ir dvasią. Kitaip sakant, girtuoklių vaikai paveldėjimo keliu eina gyveniman sugedę; o vaikų silpnybes paveldi anūkai ir tolimesnės kartos. Taip įvyksta pagal mūsų priežodį: „Kokie tėvai, tokie vaikai".

    Seniau lietuviai buvo sveikesni kūnu ir dvasia. Pasigėrimas yra viena septynių didžiausiųjų nuodėmių; jos taip vadinamos, kad iš jų kaip iš versmių teka kiti gausūs nusidėjimai. Kitos didžiosios nuodėmės veisia kitokius nusidėjimus, iš kurių nebesiranda naujų kalčių. Tuo tarpu girtuokliavimas stumia žmones net į didžiąsias nuodėmes.

    Pav., trečia didžioji nuodėmė yra paleistuvavimas; gausiausia jo versmė - girtybė. Tai pirmiausia tvirtina Šv. Raštas: „Vynas gimdo paleistuvystę" (Pat 20,1). Ne vienas jaunas žmogus nustoja skaistybės dėl gėrimo. Atsidėjęs saugojai šį didžiausią turtą, bet pakliuvai linksmų draugų kompanijon, pasigėrei. Įvyko pirmas nusidėjimas; gal tai yra pirma grandis ilgo retežio, kurs tęsiasi per visą tavo jaunystę.

    Romėnai - pagonys turėjo girtybės dievaitį, vardu Bachus, ir paleistuvystės dievaitę - Venerą. Tas abidvi dievybes romėnai sujungė priežodyje: .„Kur yra Bachus, ten ir Venera". Svaigalai uždega kraują, erzina nervus, jaudina vaizduotę; taip sukelia žemiausias aistras, o silpnina valios atsparumą. Teisingai visus įspėja šv. Povilas: „Nepasigerkite vynu, kuriame yra ištvirkimas" (E/. 5,18).

    Paimkime penktąją didžiąją nuodėmę - rūstumą; ji yra dažnas girtybės padaras. „Vynas, jei jo daug geriama, padaro barnių, rūstybės ir daug nuostolių", - sako Šv. Raštas (Ekl. 31,38). Girtumas temdo protą, migdo sąžinę, kaitina nuotaiką. Todėl nieko ypatingo, kad „girtuoklystė - triukšminga" (Pat 20,1).

    Kiek vaidų, muštynių, sužeidimų, nužudymų, kiek metų kalėjimo, kiek gėdos ir sudarkytos žmonių laimės... turi alkoholis ant savo sąžinės? Lietuva esąs pasaulyje kraštas, kuriame daugiausia mažų nusikaltimų; o suskaičiuojama, kad visų nusižengimų 50-75% plaukia iš girtybės versmės. Septinta didžioji nuodėmė yra tingėjimas. Kas pasiduoda girtuoklystei, tas darosi tinginys ir apleidžia savo priedermes. Pareigos atlikimas reikalauja įtempimo kūno ir dvasios jėgų. Girtuoklis yra sudribęs, jaučia pasibjaurėjimą darbu. Žmogus, perdėjęs svaigaluose, serga pagiriomis. O dažnas girtavimas naikina sveikatą ir darbingumą. Taip girtuoklis pakliūva neturtan, nes kiekvienas žmogus prakaituodamas turi užsidirbti pragyvenimui.

„Girtuoklis darbininkas nebus turtingas, ir kas nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls" (Ekl. 19,1). Tais žodžiais Šv. Dvasia dvi tiesas stato mums prieš akis: vargšas, kurs girtuokliauja, niekad nepralobs; priešingai, turtuolis, pataikaująs gomuriui, pamažu nuskurs. Neturtas, išskyrus retus atsitikimus, yra neperskiriamas girtuoklystės palydovas.

Bičiulystė su alkoholiu kainuoja daug pinigų. Nesulaikomai tirpsta šeimos gerovė. Pinigai, namai ir žemė prageriami. Kur tėvas uždarbį ar nuosavybę pakeičia svaigalais, ten motina su vaikais vargsta, badauja. Kasdienis patyrimas rodo, kad šeimų šimtai ir tūkstančiai per tėvo girtuokliavimą privaromi lig elgetos lazdos.

Ar tai ne šaukianti dangaus keršto nedorybė? Kad tai darytų koks pagonis, būtų bjaurus dalykas. Prigimties įstatymas liepia gimdytojams rūpintis vaikų gerove. Bet kas besakyti, kai krikščionis apleidžia tas šventas savo pareigas? Tan klausiman atsako šv. Povilas: „Jei kas nesirūpina savaisiais ir ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį" (1Tim.5,8).

* * *

Kaip bent sumažinus girtuoklystę? Nemanykite, kad tuo rūpintis -vien vyskupo ir kunigų pareiga. Kas myli Dievą ir žmones, kame plasta kilnesnė širdis, visi turite prisidėti prie girtuokliavimo naikinimo, kas, kaip ir kuo galite. Čia daugiausia galėtų nuveikti L.K.Blaivybės draugija.

    Visi esate girdėję apie draudimo draugijas. Kas nori apdrausti savo namus, tas kasmet moka kiek ten draugijai, kuri apsiima, ištikus gaisrui, sumokėti didesnę ar mažesnę pinigų sumą nuostoliams padengti. Tokios draudimo draugijos žmonėms yra labai naudingos; dėl to yra visokių draudimo draugijų: nuo ugnies, nelaimingų įvykių, net gyvybės apdraudimo...

    Nelyginant tokia pat apsidraudimo draugija yra nuo svaiginančių gėrimų. Jie kaip ligos mažina sveikatą ir gyvybę stato pavojun; it gaisras naikina mūsų turtą; tartum kokia kruša ištinka mus nelaimingais atsitikimais. Nuo svaigalų daromųjų nuostolių apdraudžia mus L.K.Blaivybės draugija.

    Įstojęs Blaivybės draugijon kasmet moka vieną litą. Tikrieji nariai duoda pasižadėjimą visai nevartoti alkoholinių gėrimų; nariai kandidatai deda pastangų tapti visiškais blaivininkais. Taip blaivininkai draudžia sielą nuo nuodėmės nelaimių, kūną nuo ligų, turtą nuo bereikalingų išlaidų.

    Draugijos skyriaus valdyba neturtingus narius gali paliuosuoti nuo nario mokesčio, bent nuo jo dalies. Bet ir įmokėtas litas apsimoka šimteriopai, neduodant pokyliuose, vestuvėse, krikštynose, pakasynose svaigalų. O kiek pelnomasi dvasios malonių? Gaunami pilnieji atlaidai: įstojimo dienoje, 2 vasario, per Šv. Joną, vieną sykį mėnesyje... Dalinieji - 300 dienų suteikti už pastangą girtuoklį atversti, ar ką įrašyti draugijon, ar atvesti susirinkiman...

Žinau, kad jūsų daugelis yra pasižadėję negerti degtinės ir to nesigaili; bet gerai numanau, jog kur kas daugiau tokių, kurie pasižadėjimo bijo, nes, jiem rodosi, be degtinės neapsieisią. Nekalbu apie girtuoklius, kuriems degtinės stiklelis brangesnis už gerą vardą, už sveikatą, net už sielos išganymą. Sakau geros valios žmonėms.

Jeigu mėginčiau jus griežtai prikalbinėti, ne vienas atsakytumėt: aš pasižadėčiau, bet bijau, kad paskui manęs kas neprikalbėtų gerti. Tavo kalba rodo, kad esi linkęs į gėrimą; gal jau esi suvaržytas šio įpročio ir nebejauti savyje tiek jėgos, kad jo nusikratytum; linksti, kaip lig tol, sąžinę ir protą skandinti degtinėje...

Todėl tau ypač reiktų pasižadėti; tas pasižadėjimas priduos tau stiprybės, stropiau kovosi su savo silpnybe, bus akstinas nesusidėti su girtuokliais, nebevaikščiosi smuklių palangėmis... Prikalbės! Bet kaip? Juk turi laisvą valią! Per prievartą nepils tau gerklėn. Gal iš pradžios bus sunkiau susilaikyti, bet sustiprėsi. Ne vienas gėręs taip atprato! Dėl ko gi tu negalėtum?

Kaipgi tave prikalbės, jei nenorėsi?! Jei tau kas į degtinės stikliuką įdėtų grynų nuodų, ar gertum? Juk ne! Todėl tvirtai pasiryžk negerti. Degtinė tau pasirodys baisi, kaip dvasios nuodai; jos neberagausi, liksi blaivus, sveikesnis, būsi kitas žmogus; patsai, tėvai, žmona ir vaikai stebėsis, negalės atsidžiaugti blaivybės vaisiais.

Gal kas pamanys sau: pasižadėčiau, bet man paskui nebus leista ragauti degtinės nė kaip vaistų, ligoje. Geras vaistas, kurs veikia kaip nuodai! Jei degtinė būtų vaistai, visi smuklininkai gydytųsi jąja, neitų pas gydytojus, nemokėtų brangiai už receptus, nepirktų vaistų aptiekose... Tuo tarpu gydytojai sergantiems gėrėjams įsako susilaikyti nuo svaigalų.

Pagaliaus, jei kam degtinė - vaistas, kaip kartais aršenikas, įsakius gydytojui, imamas lašais ant cukraus, tai ir pasižadėjęs galėtum ragauti po truputį, pasižadėjimo nesulaužytum. Tačiau pagal daktarų priežiūrą, visos degtinės, užpiltos ant visokių žolių, kaip trejos devynerios, tai ne vaistas, o marmalai, kurie gali žmogui tik sugadinti sveikatą.

Rasi kas atsilieps: kam dar žadėtis visiškai negerti, kad aš, su saiku gerdamas, niekad nepasigeriu. Saiko laikytis visame kame, ypač valgyme ir gėrime, žmogus verčiamas pačios prigimties; perdėti kame nors yra nusidėjimas. Bet patirtas yra dalykas, kad lengviau yra visai nevartoti svaigalų, negu ragauti jų su nuovoka.

Kas visai išsižada degtinės, tas jos neragaus, nes sulaužytų pasižadėjimą. Kas nori laikytis saiko, dažnai pats nepasimato, kaip pasigeria. Vienas žmogus, mėgęs išgerti, gražiai man yra pasakęs: „Niekad nenorėjau pasigerti, visados norėjau atsigerti; tačiau visados aš pasigėriau, o niekados neatsigėriau". Visai negeriant, daug lengviau atsisakyti.

Kam dar man žadėtis, kad aš degtinės ir taip negeriu! Pirmiausia, kad gražų pavyzdį rodytum kitiems. Išganytojas visiems yra pasakęs: „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie, matydami gerus jūsų darbus, garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje" (Mt. 5,16). Tavi vaikai, tarnai, kaimynai regės tavo pavyzdį; jie taipogi negers.

Ir girtuokliai tėvai nenori, kad jų vaikai girtuokliautų. Tačiau, kaip sako priežodis: „Obuolys netoli krinta nuo obelies". Nes kaipgi galėsi drausti vaikams, pats gerdamas. Atsižadėk girtybės, tada sėkmingai sulaikysi nuo gėrimo kirus; padarysi gerą darbą, pelnysies Bažnyčios suteiktas blaivininkams malones.

Be apžadų aš negeriu, tad ne man Blaivybės draugija! Gal manai, jog draugija, esanti Švč. Panelės ir Šv. Kazimiero globoje, įsteigta vien girtuokliams? Tai būtų ne blaivybės, o girtybės draugija. Draugija reikalinga ir geriantiems, ir blaivininkams. Prie jos dedasi dvasininkai, pasauliečiai, inteligentai ir šiaip jau žmonės. Argi tai būtų negarbinga priklausyti tokiai bendruomenei?

Jei visose parapijose steigtųsi Blaivybės draugijos skyriai, jei daugelis j juos rašytųsi, jeigu jųjų nariai griežtai laikytųsi blaivybės patys ir kitus prikalbinėtų, tai gerią liktų žymioje mažumoje, nesmagiai jaustųsi, bent nebesididžiuotų savo girtybe, neberėktų visa gerkle: „Gėriau alutį, saldų midutį per visą naktelę ligi gaidelių", pradėtų gėdytis savo lėbavimų, imtų susiprasti, nebegadintų kitų, ypač jaunimo.

Dabar mūsų Blaivybės draugijos skyriuose vyrų tėra trečdalis, o jaunuolių visai maža. Daug jų nėra dėl to, kad nuo mažatvės nebuvo raginami būti blaivininkais. Blaivios visuomenės susilauksime iš jaunimo ir vaikų. Mes turime visus vaikus suspiesti Angelo Sargo sąjungon, jei norime juos apsaugoti nuo išsigimimo. Sąjunga veikia Blaivybės draugijos globoje. Kiek didesnieji nenoromis dedasi prie blaivybės, tiek vaikai veržiasi jon, pirmiausia geriančių tėvų.

Angelaičiai, suėję 15 metų, stodami pavasarininkų eilėsna, turėtų kartu pereiti Blaivybės draugijon. Ir kitoms jaunuomenės organizacijoms privalu blaivybę ugdyti jaunimo tarpe. Organizacija, kuri nereikalautų iš savo narių blaivumo, negalėtų pateisinti kilniosios savo pusės; nes kiek ji naudingai veiktų idealiais savo nuostatais, tiek juos gadintų girtavimu. Todėl jaunimo draugijos, kurios daro savo pasitarimus ar posėdžius prie alučio, turėtų šį paprotį naikinti.

Tuo tarpu vieni blaivininkai nedaug ką padarysime, kol bus nesutvarkytas bent slaptas svaigalų pardavinėjimas. Juk kur tik toliau nuo miestelio kaimas, jame rasite slaptą smuklę; ten gyvena geradėjas, kurs laiko savo namuose kaimynams bent naminės degtinės. Taip sodžius skęsta valstybinėje, net ir „samagonkoje", „braškėje", visokiuose šamarlakuose...

Miestuose reikia tuojau mokėti, o pinigų ne visuomet esti. Kaimų smuklėse dėl pažinties duodama bargan ar imama daiktais: vilnomis, linais, javais, sviestu, kiaušiniais, kumpiais, dešromis ir tolygiais valgomais ir nevalgomais dalykais. Taip tvirkinamas ypač jaunimas; jis, neturėdamas pinigų, yra skatinamas vogti nuo tėvų ar šeimininkų visa, kas pakliūva.

Man vienoje parapijoje užsispyrus panaikinti slaptą degtinės pardavinėjimą, žydai savo sinagogoje nutarė to pelno išsižadėti. Katalikai! Nebūkite blogesni už nekrikščionis. Negražu sakyti, bet pradėjęs baigsiu: tuokart vienas žydas pasakė: „Jei aš pasižadėjau, tai ir nepardavinėsiu; bet, jeigu krikščionys tai darys, tai pasamdysiu kataliką, kurs už mane šinkuos".

Ir jūs, kurie turite leidimą pardavinėti svaigalus, žinokite, kad jums nevalia šinkuoti šventadieniais per pamaldas; neturite teisės duoti, kiek reikalauja, žinomiems girtuokliams, kurie paprastai geria lig pasigeriant; negalite duoti svaigalų tiems, kurie jau įkaušę, kaip tik pastebite, kad per daug geria; tam sykiui jiems gana; neleista jums žiūrėti vien savo pelno: nuodėmės už pinigus nei pirkti, nei parduoti neprivalu.

Nedarykite smuklių iš viešųjų įstaigų, kur teisybę ne sykį tenka pirkti už svaigalus. Ne taip seniai dar buvo dainuojama: „Visas svietas gerai žino, kad aš geriu su staršina! Kas tu man?..." Nerinkite tokių savivaldybių tarnautojų, kurie žiūri, kad kas gerklėn įpiltų; kurie ten krypsta, kur užuodžia degtinę; kurie visus reikalus parduoda už svaigalus; kurie, liežuvio nepašlapinus, nenori kalbėti apie reikalą.

Nepaverskite savo namų traktieriais! Negirtuokliaukite patys vieni ar savo šeimos tarpe! Nevaišinkite savo svečių per namines iškilmes bent iki pasigeriant. Neįkalbinėkite, neverskite gerti, kurie nenori. nepilkite burnon ar už apykaklės tiems, kurie atsisako... Vaišinimo paprotys taip atbukino sąžinę, kad nelaikote sau nuodėme ką nugirdyti. Ne tik nugirdymas, bet ir kiti blogi darbai kris ant jūsų sąžinės. Manotės gerai pamylėję artimą, kai jis bloguoja. Spiriate kuo daugiau šią gerti dėl meilės. Geras pamylėjimas, kad serga pagiriomis. Graži meilė, kuri Dievą rūstina, niekina tikėjimą, žemina žmogaus vertę. Krikščionys! Meskite šituos tamsių žmonių papročius! Trumpinkite savo pokylius, kuriuose negirtas - retenybė. Argi ne gražiau blaiviems linksmintis ir skirstytis, negu kad neatmenant, kaip namo parkrapinote. Bijokite Dievo!

* * *

„Šiandien, jei išgirstumėte Jo balsą, nekietinkite savo širdžių" (Ps. 94,8). Atsisakykite nuo tokių pasilinksminimų, kurie jus veda girtybėn. Saugokitės prakeiktų smuklių, kur ligi tol girtuokliavote! Be didžiausio reikalo nekelkite ten nė kojos! Kaip jūs galite žengti tokion vieton, kur ne sykį esate doriškai nupuolę. Viena dviejų tenka rinktis: Ar išsižadėti girtuoklystės, ar „savo sukietėjimu ir atgailos nedarančia širdimi dauginti sau rūstybę rūstybės ir teisingo Dievo teismo apsireiškimo dienai" (Rom. 2,5).

Geras vaikas klauso gimdytojų. Šit jus kalbina įsirašyti Blaivybės draugijon motina Bažnyčia, susisielojusi jūsų išganymu. Kviečia jus į blaivybę Šv. Tėvas, suteikęs blaivininkams gausių atlaidų. Ragina jus vyskupas, matydamas, kiek žalos daro girtuoklystė jūsų dvasiai ir kūnui. Skatina gydytojai, susirūpinę jūsų sveikata. Sakykite, argi jūs už visus gudresni, kad geriate, kaip gėrę? Jeigu kas jums lieptų atsižadėti vandens ar pieno, galėtumėte stebėtis ir nepaklausyti. Bet kai sakau: Atbuskite, kurie girtuokliaujate, darykite pasižadėjimus ir atitesėkite Viešpačiui savo Dievui, nėra ko rangytis.

Minime Šventuosius metus. „Dabar mūsų išganymas arčiau, kaip kuomet įtikėjome. Naktis praėjo, o diena prisiartino. Todėl meskime šalin tamsybės darbus ir apsivilkime šviesos šarvais! Kaip dieną, elkimės padoriai, nepasiduodami apsirijimams ir girtuokliavimams, paleistuvavimui ir begėdystei, barniui ir pavydui, bet apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi" (Rom. 13,11-14). Švenčiame blaivybės jubiliejus. Vadovaukimės Išganytojo įspėjimu: „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų Širdys nebūtų apsunkintos... girtybe" (Lk. 21,34). Amen.
Panevėžys, Šventieji 1933.X.9 

PRIEŠ ALKOHOLĮ    Panevėžys, 1942.XI.12

Tomis dienomis skaičiau „Linksmų žmonių liūdną istoriją". Viename mieste yra elektrocheminė dirbtuvė - laboratorija, kurios vedėją - drauge savininką visi vadina inžinierium. Jis yra tarnavęs įvairiose įstaigose ir įmonėse, bet ilgai niekur nepabuvo; visur kildavo nesusipratimų dėl Bacho garbinimo. Inžinieriui tekdavo tarnybą palikti.

Pagaliau jis įsikūrė savo dirbtuvę, susirado padėjėją - techniką, reikia manyti, panašų į save, ir pradėjo naują gyvenimą. Kiekviena pradžia yra sunki: pasitaiko nepasisekimų, būna ir pavykimų. Juodą vargą skandini taurelėje, o pasipelnymą - iš jos aplaistai. Gerk, užsimiršk, linksminkis!

Neseniai inžinierius gavo medžių visai žiemai. Šiandien tai didelė laimė; ją reikia palaistyti, kad malkos būtų skalsesnės. Pakviečiamas vienas kitas laisvesnis draugas; paprašoma keletas linksmesnių moterų. Tai kas, kad ne visi pažįstami, kad kitos ir nematytos. Susirenka 12-13 kompanija: kad ir maža, bile graži.

Atsiranda užkandžių, pastatomas „džinas". Geriama už kuro kaitrumą, jaunystę, džiaugsmą ir t.t. Vienas antras primena, jog džinas ne visai toks. Kitas prasitaria, kad kvapas geras, tik skonis kitoks. Papildymai eina vikriai. Kritika greit baigiasi. Kambariai šilti. Džinas dar kaitina, nuotaika pakyla. Prasideda daina, šokis, meilės prisipažinimai su užmarštim...

Rytojaus dieną visi traukia darban. Tik kai kam neaišku galvoje ir ne visų tvirtos kojos. Vakare inžinierius užeina kinan. Ekranas atrodo murzinas, viskas lyg pro dūmus. „Džinas", toptelėjo mintis inžinieriui. Jis suprato, gal ir žinojo, kad tai nebuvo grynas džinas. Jame būta daug metilinio alkoholio, kuris labai klastingas.

Jis nuodingesnis už paprastą spiritą: greit įsisiurbia kraujan, pamažėli garuoja, rūgsta; veikia tik į trečią ketvirtą dieną; perėjęs į skruzdėlių rūgštį suardo akių tinklelio nervų galūnes ir žmogui atima šviesą; virtęs formaldehidu, apnuodija visą organizmą.

Ar inžinierius tai žinojo ir suprato, sunku pasakyti; bent jis tai nujautė, nes buvo gėrimo specialistas, ir anksti kitos dienos rytą jau buvo ligoninėje, prašydamas pagalbos. Inžinieriaus pėdomis kiek vėliau į ligoninę nuvyko ir jo padėjėjas - technikas; jie abu gydomi.

Deja, ne visi suprato, ką reiškia gerti džiną iš bonkų be štampuoto lako; ne visi numanė, kas tas metilinis alkoholis. Kiti, aišku, žinojo, kad išgėrus kartais tenka „išvažiuoti Rygon", bet kad reiktų kraustytis į kitą pasaulį, tai ne.

Štai linksmos kompanijos dalyvė guli savo kambaryje; aplink sukinėjasi jos vaikai; ją kankina didžiausi galvos skausmai; kažkas varsto po krūtine; ji kas valandą eina blogyn. Atbėga jos draugės, pila jai burnon vandenį, deda kompresus...

Jos - vargšės - nenuvokė, kad alkoholio nuodai seniai persisunkė į kraują ir baigė apimti smegenis ir gyvybinius centrus, jinai greit žus. Ketvirtą dieną nuo linksmos anos nakties atgabeno ją ligoninėn. Atvežė mirštančią, išvežė mirusią.

Penktą dieną su didžiausiu triukšmu į ligoninę pristato dar vieną leisgyvę; antrąją draugės atsiveda paranke. Į gydytojo klausimus, kas atsitikę, palydovės atsako verksmu: „Jau viena mirė, moj Bože, jau viena mirė, Bože moj...". Atvežtoji guli be pulso, užmerktomis akimis ir sunkiai kriokia.

Veltui gydytojas davė stiprių, širdį žadinančių vaistų; veltui seselės davė deguonies, veltui pagaliau jos draugės visur ieškojo žvakės; ligonė mirė naktį be žvakės. Atvestoji klaikiai graibėsi aplink šviesią ambulatoriją. .. Ji - akla.

Po jų dar vienas kitas slinko ligoninėn pagalbos. Jų niekas nebeklausė, iš kokios jie kompanijos. Bet jiems teko tie patys vaistai ir ta pati dieta. Jie atėjo ir išėjo. Gal jie buvo stipresni, o gal ir atsargesni... Šit nelemto pobūvio trumpas balansas.

Dvi moterys, palikusios vaikus, mirė. Trečioji gydosi; užsiminus apie vyrus, ji garsiai nusikvatoja; kitos ligonės sako, kad jai turbūt maišosi. Inžinierius su techniku ir kiti vėl prie savo darbų. Tik kažin ar jiems dar neužsitraukusi ant akių migla, ar šviesos pakanka ir ateityje užteks jos.

Kas žino, gal netrukus ir skilvys atsisakys virškinti; joks kitas skystimas pro skrandžio gleivinę neprasisunkia, tik alkoholis. Taigi jis alkoholį geria, bet, per daug nugirdytas, žiauriai keršija žmogui. Nežinia, kada prasidės jo kerštas?

Negalėjau susilaikyti neatpasakojęs to įvykio, kaip jį aprašė vienas laikraštis; jis vaizdžiai piešia girtavimo žalą. Ne paslaptis, jog, suvaržius valstybinės pardavinėjimą, naminės darymas bei gėrimas vis daugiau ir daugiau įsigali, drauge žymiai didėja skaičius besigydančių ir mirštančių nuo visokių šamarlakų.

Beveik kasdien atvežama į ligonines tos rūšies ligonių. Vytauto D. universiteto klinikų apskaičiavimai rodo, kad iš sunkiai apsinuodijusių alkoholiu tik 20% tepasveiksta, 80% miršta. Gyvų išlikusių daugumas tampa invalidais. Pav., dėl apsinuodijimo namine pateko klinikon 10 apakusių. Tik vieną jų pavyko išgydyti.

Kitų regėjimas liko tiek silpnas, jog tegali matyti per 3-5 metrus atstumo ir tai tik stambius daiktus. Jie dabar nė paprastam darbui nebetinka; ne vienas jų turės ieškoti prieglobsčio Aklųjų institute ar prieglaudose; praradę šviesą, bus sau ir visuomenei sunkenybė.

Valstybinė yra žalinga sveikatai dėl joj esančio etilinio spirito. O naminė dėl primityvios savo gamybos labai daug turi metilo ir kitų priemaišų, kurios dar nuodingesnės. Nuo gryno jo arbatinio šaukštelio gali žmogus, ypač vaikas, apakti, o nuo dviejų turės kartais net ir mirti.

Metilinis spiritas pašalinamas iš organizmo vos per kelias dienas. Jei kas geria dažnai, tai kūne susirenka vis didesnis ir didesnis jo kiekis. Dar neišgaravo, vėl papildoma. Tas anksčiau ar vėliau nelaimingąjį alkoholiką veda prie aklumo ir mirties.

Atskirų girtuoklių mirtimi, ligomis ir apakimu nelaimės nesibaigia; girtuokliavimas yra dvasios aklumas ir žūtis. 1936 m. Lietuvoje policijos registruotų nusikalstamųjų darbų padaryta 84 588; atrodo, kad bendrai kas 30-am žmogui teko vienas viešas nusikaltimas. Jei atmesime vaikus, senius ir žymią moterų dalį, tai pusamžiams liks po du tris nusižengimus. O kiek esti slaptų nuodėmių, težino kunigų ausys, pagaliau tik vienas Dievas.

Per 1936 m. įvyko 284 plėšimai ir prievartavimai, 406 pasikėsinimai prieš asmens laisvę, 673 gyvybės atėmimai, 1026 sukčiavimai, 1847 gadinimai ir naikinimai, 5 902 kūno sužalojimai ir smurtai, 5 065 nusikaltimai žmonių sveikatai, saugumui ir gerovei, 18 181 pasipriešinimas valdžiai ir sąmyšis, 22 406 vagystės... Išvardijau tik tuos nusidėjimus, kurie turi palinkimo plisti (Lietuvos statistikos metraštis, 1936 m.).

Karo sąlygose kaltės paįvairėjo ir pagausėjo. Skausmo balsu tenka su dainium aimanuoti: „Labyn vis į žvėris jau virst mūsų žmonės: išduoti vientautį, suskųsti, praryti, kietaširdžiais tebūti, nejausti malonės ir gera iš baimės tiktai daryti, štai dvasiškas turtas" (M.Dagilėlis). Apskaičiuojama, kad visų nusižengimų pusė, vietomis net du trečdaliu, turi artimesnį ar tolimesnį ryšį su girtybe.

Mat alkoholis pirmiausia paralyžiuoja sąmonės centrus: protas silpsta, minčių eiga painiojasi, atsipalaiduoja nuo saitų; valia tyžta, nebetrukdo siautėjimų; vaizduotė darosi per daug laki, duoda progos neprotingiems įsivaizdavimams, kvailiems poelgiams; žmogus pasidaro neramus, triukšmadarys. .. Ta yra gausingų nusidėjimų priežastis. O kroniškų gėrėjų siela, sąžinė ir elgesys visai degeneruojasi.

Obuolys netoli krinta nuo obelies. „Senos kultūringos tautos turi sisteminių duomenų apie tai, kad sveika blaivi šeima duoda be paveldimų trūkumų gabius, sveikus ainius, o girtuoklių šeima - ištvirkėlius, defektingus. Dauguma neurotikų, silpnavalių, dvasios elgetų turi kaltinti savo tėvus bei senelius, kurie gausiai vartojo alkoholį. Kriminalinių nusikaltėlių tarpe daugiausia rasime, kurie yra patys alkoholikai ar tokie buvo jų tėvai. Taip pat galima sakyti, kad psichinių ligų daugumas turi tamprius ryšius su alkoholiu. Kova su veneros ligų plitimu mūsų krašte bus sėkmingesnė tik tuomet, kada sumažinsime alkoholio vartojimą" (Med.dr.Marcinkevičius). Bukapročiai bus vaikai, jei degtinę gers tėvai. Mūsų pradžios mokyklose 1938 m. tyrimai parodė, kad tik penktadalis girtaujančių tėvų vaikų gerai mokosi; apie pusė - blogai ir trečdalis - patenkinamai. Panašus yra ir geriančių alkoholinius gėrimus mokinių mokslumas... Apie trečdalis girtuoklių tėvų vaikų yra blogo elgesio, o jaunamečių nusikaltėlių iš girtaujančių tėvų yra apie šešis kartus daugiau, negu blaivių (Šviet. gen. tarėjo 1942.X.8, Nr. 1671 apl).

Girtuokliai! Jūs esate nedorėliai, nes silpninate tautos prieauglį, žudote jos ateitį. Maža tauta pateisina laisvą savo būtį ne šiurpiais disonansais, o kultūringu gyvenimu įpindama pasaulio simfonijon savų harmoningų akordų. Kitaip jos buitis problematiška, kai, spaudžiama kitų, savyje neturės kilnios dvasios stamantrumo. Taip girtuoklystės klausimas tautos apsaugai yra šiandien vienas svarbiausių.

Laivas, skęsdamas jūroje, radijo bangomis skleidžia į visas puses pagalbos šūkį - SOS! Tautai, skęstančiai įšėlusių aistrų verpetuose, nebeužtenka pavienių žmonių jėgos. Neatlikčiau vyskupo pereigos, jei nesišaukčiau visuomenės. Išsigelbėjimas nuo to pareis, ar viešoji nuomonė palinks kita kryptimi, ar, šviesuomene, atliksi savo prievolę tautai.

Kiekvienas aukštas protas, kas kilni širdis, kam rūpi krašto likimas, turi stoti kovon su tuo pavojumi. Tiesa, pirmiausia Bažnyčia yra pašaukta užkirsti kelią tam girtybės slibinui; bet pati viena jo nenugalės, jei kiti veiksniai jam pataikaus. Prie jo nukariavimo turi prisidėti šeima, mokykla, medicina, knygos, laikraščiai, viešos organizacijos, įstaigos, valsčių ir miestų savivaldybės...

Pirmas šitą reikalą paėmė į širdį Savitarpės pagalbos Panevėžio komitetas; jo Sveikatos sekcija prie Pagalbos miestų ir valsčių komitetų steigia kovai su alkoholiu sekcijas, į kurias kviečia kunigus, mokytojus, gydytojus, visuomenės veikėjus... Vyskupų Konferencija pritaria tam kunigų bendradarbiavimui blaivybės akcijoje. Aš savo kunigams primenu dar Vyskupijos Sinodo nuostatus, normuojančius jų elgesį blaivybės atžvilgiu klausykloje, sakykloje, brolijose, mokyklose, namie, svečiuose... (§§ 45-51).

Švietimo valdyba padarė istorinės reikšmės žygį: aplinkraščiu įvedė į pradines ir vidurines mokyklas pilietinio auklėjimo pamokose bei visuomeninio ugdymo pasikalbėjimuose antialkoholinį švietimą, įsakė visų kitų mokomųjų dalykų valandose plačiai panaudoti antialkoholinę medžiagą, kovoti su mokinių girtavimu, reikalauti bent iš jaunesnių abstinencijos, dalyvauti blaivybės akcijoje už mokyklos ribų ir šviesti savo pavyzdžiu.

Vyresniųjų pavyzdys traukia vaikus į svaigalus. Jie mato, kaip daugelis brangina gėrimą: geria tėvai, net motinos; vienas kitas mokytojas ragauna; kartais ir kunigėlis nespjauna... Nuodugniausi pamokymai, griežčiausi draudimai nedaug tepadės. Drausk draudęs, retas vaikas tesakys: aš palauksiu, kol užaugsiu; kiti, nieko nelaukdami, pradės, kad ir žagsėdami, mėginti rudąjį alutį, net pilkąją degtinėlę ir didins girtuoklių eiles.

Įgudusių alkoholikų nebepataisysime. Turime perauklėti visuomenę iš pat pagrindų, pradedant maželiais. Jiems apsaugoti nuo svaigalų sėkminga priemonė - tai pavyzdys daugybės Angelo Sargo brolijos vaikų, kurie susilaiko nuo svaigiųjų gėrimų. Įtakingesnė už gynimą yra sąmonė, kad jie yra nariai brolijos, kurioje visi abstinentai. Savotiškas reiškinys: girtuoklių vaikai pirmieji noromis dedasi Angelo Sargo brolijon.

Mylimi angelaičiai! Jūsų bažnytinėje vėliavoje spindi Angelo Sargo paveikslas. Dažniausia jis taip atvaizduojamas: vaikutis vejasi drugelį, žiūrėdamas aukštyn, ir nemato, kad už vieno kito žingsnio - upės krantas, kur gali galą gauti. Bet Angelas Sargas vaiką sulaiko ir gelbsti nuo pražūties. Taip Dievas siunčia savo angelą, kad eitų pirma tavęs ir tave sergėtų kelyje (Ex. 23,20).

Kas Angelas Sargas žmogaus gyvenime aplamai, tai, vaikučiai, jums Angelo Sargo brolija, kuri saugo jus nuo paskendimo girtuoklystės tvane. Negana to, ji stengiasi kiekvieną angelaitį padaryti angelą sargą kitų vaikų ir paauglių. Patyrimas rodo esant gerą įrankį Angelo Sargo broliją traukti net užaugusius į blaivybę. Vaikai, jūsų elgesys geriantiems yra krislas akyse.

Jūsų brolijos tikslas yra kilnus: patiems negerti, veikti kitus pavyzdžiu ir prikalbinėjimais. Būkite savo brolijos apaštalais. Dievas nori, kad jūs skatintumėte kitus blaiviai gyventi, kad pasidarytumėt, anot apaštalo šv. Povilo: „tarnaujančios dvasios, siųstos tarnauti tiems, kurie turi gauti išganymo tėvonystę" (Žyd. 1,14).

Apaštalas šv. Petras savo pamokslais patraukdavo prie Kristaus išsyk po kelis tūkstančius pagonių. Jūs, angelaičiai, kiekvienas prikalbinkit bent po kelis, keliolika, keliasdešimtis draugų. Greit negeriančių vaikų bus daugumas. Ko patys negalėsite bepadaryti, melskite Dievą už blaivybės klestėjimą mūsų krašte.

Gerasis Dievulis davė mums gražią Tėvynę; ją puošia bręstančiais gel­tonais javais, žaliais miškais, raudonais stogais. Turime joje daugelį puikių bažnyčių, erdvių mokyklų, dailių vienkiemių, margų miestelių... Bet ar žinote, kas gražiausia kiekvienoje šalyje? Tai geri žmonės!

Nors gamta būtų žavi, tačiau - blogi žmonės, kraštas būtų nelaimingas, visų niekinamas. Jūs girdėjote mokyklose, kaip nuo senovės lietuviai buvo maldingi, darbštūs, tiesiakalbiai, teisingi, kuklūs, drąsūs, blaivūs... Tada Lietuva buvo garsi, galinga, valdė plačius plotus.

Jūs privalote dėti visas pastangas, kad būtumėt paklusnūs Bažnyčios vaikai, ištikimi Tėvynės sūnūs, dukterys. Kaip Vaikelis Jėzus, aukite „metais, išmintimi bei malone pas Dievą ir žmones" (Ik. 2,52). Auginkit sparnelius, tiktai ne ragelius. Angelaičiai! Kilkit vis aukštyn! Aukštyn! Aukštyn! Amen.

Panevėžys, 1942.XI.12

BŪK BLAIVUS! Panevėžys, 1943.XI.15

 Kristus visoms krikščioniškoms tautoms yra įsakęs: „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu girtybe" (Lk. 21,34). Lietuviai senovėje yra buvę palyginti blaivūs; jie gėrė saldų midų bei rūgštų alų. Degtinės jie visai nežinojo. Vartoti „arielką" Lietuvą išmokė baudžiava. Dvarininkai dėl pelno statė degtinės varyklas; kaimuose, miesteliuose, pakelėse steigė karčemas; jose laikė žydus, kurie visokiais būdai masino žmones girtuokliauti. Tūlas dvaras paskirdavo, kiek kuris jo valstietis turi degtinės pirkti per metus. Baudžiauninkai skendo medžiaginiame ir dvasiniame skurde.

   Blaivybės sąjūdžio pradininkas pas mus yra buvęs kun. Ignas Štakas, Šiaulių klebonas; jis apie 1846 m. sėkmingai laužė įsikerojusios girtybės papročius. Po 12 metų vyskupas Valančius paskelbė degtinei kryžiaus karą ir per Blaivybės broliją buvo beveik nublaivinęs Lietuvą. Savo masėje lietuviai buvo išsižadėję stipriųjų gėrimų. Bet greit atsirado blaivybės priešų: kai kurie dvarininkai nenorėjo uždaryti bravorų bei smuklių; smuklininkai bijojo likti be uždarbio; valdininkai susisielojo valstybės įplaukų sumažėjimu. Antrais Brolijos veikimo metais Kauno gubernijoje iš degtinės tikėtasi pajamų 948 056 rub., o tegauta per 7 mėnesius 53 146 rub.

   Buvo skundžiami kunigai, esą jie prievarta rašą parapijiečius į blaivybę. Skundėjai laimėjo. Muravjovas 1864 m. pasmaugė Blaivybės broliją, neva politinę organizaciją. Netekus organizuoto veikimo, ir Bažnyčioje sunku buvo palaikyti blaivybę, nes Dievo žodis buvo sekamas: už prasitarimus grasinta piniginėmis baudomis, net kariuomenės teismu. Buvę blaivininkai pamažėle pratinosi gerti. Skapiškio miestelyje tebestovi reikšmingas blaivybės kryžius; jame įmūrytos bonkos primena dabarties gėrėjams, kaip jų pranokėjai buvo nukryžiavę degtinę ir nebesielgė it „Kristaus kryžiaus neprieteliai".

    Blaivybės atsiminimas rusėjo žmonėse. 1908 m. įsikūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugija, kuri vėl gerokai buvo nusausinusi mūsų žemelę. Ji spietė blaivininkus, net abstinentus, būrė angelaičius, leido kalendorių, laikraščius, knygeles; smerkė girtybę, gyrė blaivybę, piršo bealkoholinius gėrimus, vaisių sultis, giras... Keistas supuolimas: Valančiaus Broliją uždraudė Muravjovas, L.K.Blaivybės draugiją - socialistas. Abudu vienodai žiūrėjo: blaivios tautos sąmonė skaidrėja; reikia ją svaiginti, kad nejustų neriamos kilpos.

    Socialinė baudžiava buvo panaikinta prieš 82 metus, o dvasinė vis labiau mus slegia. Šiandien iš visų pusių šaukiama - kraštas skendįs alkoholio potvynyje; be degtinės esą nešvenčiamą nė vien didesnė šeimyninė iškilmė, vestuvės, krikštynos, vardinės, bet net pakasynos aplaistomos namine. Net ir tose šeimose, kur seniau buvo prigijusi blaivybė, dabar samagonas esą dažnai lankąsis, slopindamas kilnesnius polėkius, ugdydamas vergų palinkimus: valgyti, gerti, lėbauti...

    Pagalvokite: jei kas pabandytų grąžinti baudžiavą, bent jus iš vienkiemių varytų atgal į kaimus ar, kaip bolševikai yra mėginę, burtų grupinėmis sodybomis, steigtų kolchozus, tai koks kiltų nepasitenkinimas, dejavimams nebūtų galo. Tuo tarpu alkoholio vergovės jungą laisva valia patys sau dedatės ant sprando ir noromis velkate, nors jis slogina mus dvasiškai, fiziškai ir medžiagiškai.

    Girtybės ir blaivybės klausimais daug esu šnekėjęs bei rašęs. Ne ką padeda. Nebesinori veltui aušinti burnos. Bet pareiga liepia sakyti su kenčiančiu Jobu: „Paklausykite, meldžiamieji, mano žodžių ir darykite atgailą; pakęskite mane ir aš kalbėsiu; o po to, jei jums tinka, juokitės" (21,2). Bet neklyskite... girtuokliai... nepaveldės dangaus karalystės (I Kor. 6,10) ir žemėje laimės neturės.

* * *                                                                                                      

    Gyvename nepaprastus laikus. Per bolševikus nustojome valstybinės nepriklausomybės; tautos gyvenimas sukrėstas iš pat pamatų; mūsų visuomenė sumažėjo keliomis dešimtimis tūkstančių; žūtbūtinis karas reikalauja naujų aukų; raudonasis pavojus dar nėra praėjęs, net artėja. Nuo mūsų laikysenos daug pareis šalies ateitis: privalome blaiviai mąstyti, kaip elgtis. O reiškiasi kažkoks kvaitulys, beprotiškas svaiginimasis, tautos dorovės žlugdymas.

Lietuvių dora nuo seno yra buvusi kilni. Priėmę krikščionybę, mes įgijome šventą vardą. Būdami maža tauta, esame patyrę daug skriaudų. Jos įspėdavo nedaryti to kitam, kas mums nemiela. Patys kartkartėmis nuskriausti, mes vengdavome neteisybių; lietuvis buvo tiesus žmogus. Sukčiaus vardas pas mus tiko dažniausia žydams; jų dauguma težiūrėjo savo naudos. Dar XV šimtmetyje buvo žinomas žydų suktumas. Todėl did. kunigaikštis Aleksandras 1495 m. buvo juos išvaręs iš Lietuvos.

Šiandien, nebesant žydų, mūsų daugelis ėmė vadovautis žydiška etika. Lietuvių tarpe radosi teisingumo nebojimas, artimo neužjautimas, savanaudiška spekuliacija... Tai žymu ypač tose srityse, kurios daugiausia buvo žydų rankose: prekyboje, amatuose, pramonėje. Šiose ir panašiose įmonėse nuo bolševikmečio priviso savanaudžių: jose sauso nieks neklauso; ten, kur svaigu, visko gausu.

Daug kam šiandien stinga sotesnio maisto, geresnio drabužio, tinkamesnės padarynės... Be degtinės beveik nebegalima nei susimalti, nei rūbų, apavo pasisiūdinti, nei ūkio padargų bepasitaisyti. Dažnas verčiamas pasirūpinti samagonu; juo tenka nulenkti „geradarius". Įeini be to, girdi: ateik rytoj. Kartojama tai diena po dienos. Atrodo, lyg ne Dievo įsakymai, nebe žmonių įstatymai tvarkytų visuomenės santykius, o naminė.

Tiesa, bolševikų siautėjimas, ilgas karas, netikras rytojus pakirto žmo­nių nervus, keičia daugelio pažiūras, atleidžia ne vieno varžtus... Bet kai pastatytas ant kortos tautos likimas, neturime pakrikti doroviškai, turime išlaikyti dvasios pusiausvyrą, tramdyti sroves, ardančias visuomenės vienybę, nepamiršti pareigų saviesiems. Savivalda neturi virsti savismauga; bet ji turi sudrausminti tranus, kurie kelia daug triukšmo, maža teduoda naudos. O savivaldybės įstaigose negali šeimininkauti joks nesusivaldėlis.

Šviesuomene! Turėtum suprasti, jog ir privatus tavo gyvenimas derintinas su tautos reikalais. To mažiausia boja provincijos valdininkai ir kaimo pareigūnai. Jų ne vienas, gaudamas pastovų atlyginimą, stengiasi dar per šalį prisidurti keleriopai, kad galėtų prabangauti. Bet kaip atbuvęs tarnybos valandas, minta gandais, geria naminę, lošia kortomis, darosi abejutis savo pareigoms... Liaudis seka vadinamuosius inteligentus ir didžiuojasi turinti progos puotauti su ponais.

Pareigūnas, nekalbąs apie reikalą, nepatepus liežuvio, tai priešvisuomeninė asmenybė. Jis didžiausias tautos dezorganizatorius, teisėto gyvenimo ardytojas; tai girtas šoferis prie vairo, nesuvaldąs automobilio, kurio visi saugosi, kurį policija stengiasi kuo greičiausiai sulaikyti. Tvarkos dabotojai! Būkite patys blaivūs ir drauskite labiausiai degtindarius, žmonių nuodytojus. Temažėja, teprasmenga alkoholio vergija su visais savo padariniais: išdykavimais, sukčiavimais, pavydais, įskundimais... Gana to pikto, nesuderinamo su lietuvio kataliko dorove!

      ***                                                                                                             

    Karo metu suvaržius valstybinės degtinės pardavinėjimą, paplito naminės gaminimas. Aš nenorėčiau tikėti, kad mūsų žmonės dabar išgertų jos daugiau negu seniau. Visuose miesteliuose yra buvę monopoliai, kuriems poriniais vežimais pristatinėta degtinė. Tiek negali pagaminti slapti degtindariai, kaip viešosios 38 varyklos - įmonės. Bet krūminė daug žalingesnė sveikatai; joje yra nemaža metilinio spirito, kurs labai nuodingas - jis gadina sveikatą, plėsdamas visokius sąnarių, ypač nervų ir smegenų sutrikimus iki proto pamišimo, kaip tai neseniai įvyko žymiam Panevėžio pareigūnui...

    Metilas greit įsisunkia kraujan, išvaikščioja po visą kūną, trukdo normalų jo veikimą. Šitas spiritas kenksmingesnis sveikatai dar ir tuo, kad negreit pasišalina iš organizmo. Dažnai papildant, susidaro liekanos, kurios pastoviai permerkia ir nuodija žmogų. Jos vieniems palengva žaloja sveikatą, kitiems dar atima šviesą, kai ką net nunuodija. Visa tai gali jums plačiau papasakoti kiekvienas gydytojas, nors ir aš tai rašau, pasiskaitęs gydymo knygų, net pasitaręs su medicinos daktaru.

    Neseniai skaičiau laikraštyje pavardėmis aprašytą įvykį Kaune: penkių kompanija, nusipirkusi Šoferio pasiūlytų svaigalų, išgėrė ir išsiskirstė; parėjus namo, pasidarė negera ir akys pradėjo blogai matyti. Nežiūrėdamas negalavimo, vienas kompanijonas rytojaus dieną masina vyko Vilniun; pakelėje pasijuto esąs aklas, sunkiai sergąs ir Širvintose mirė. Taip pat susirgo kiti du vaišių dalyviai; jie nuvežti ligoninėn, nebepagijo. Likęs gyvas sutiko pardavėją ir paklausė, iš kur jis ėmęs tokį gėrimą, kad trys draugai galą gavę, o jam pačiam tekę leipėti. Šoferis atkirto: „Kodėl aš nemiriau?"

    Tiesa, kartais organizmas apsipranta su vis didesnėmis alkoholio dozėmis, kurios kitam nepakeliamos; bet ilgainiui jos suklupdo gėrėją. Kaune, kur gyvena 150 000, kasdien suteikiama greitoji pagalba dviem asme­nim, apsinuodijusiem namine. Taikant šiuos duomenis visai Lietuvai su 3 000 000 gyventojų, išeitų diena dienon po 40 apsinuodijimų, o per metus 14 000. Suvežus ligonis krūvon, būtų pasibaisėtinas reginys: tai karių divizija, paliesta nuodingų dujų.

    Žmonės gyvena ne atsiskyrėliais, o šeimomis. Patys girdite, tas ir tas prigimė tokią ir tokią ligą. Dėl svaigalų vartojimo liguistų tėvų vaikai paveldi jų dvasines ir fizines ydas. Siela savo veiksmams vartoja kūno sąna­rius, kaip vargonininkas vargonų dūdas. Iš gimdytojų paveldėtos silpnos organizmo dalys atsiliepia vaikų protui, valiai, gabumams, darbingumui, ištvermei... Kokie vėplos bus jų palikuonys? Mokslas nustatė, jog paveldėtos ligos, laikui slenkant, stiprėja, kol anūkai, proanūkiai... išsigimsta ir išmiršta, jei vedybomis su sveikais nestabdoma degeneracijos eiga.

    Švaros savaitė proga mūsų gydytojai susirūpino šuliniais, kad būtų apsaugoti nuo nešvarumų, duotų sveiko vandens. Kai šią vasarą viename  miestelyje užterštas šulinys išplatino šiltinę, įsakyta jis užversti, tinkamesnėje vietoje iškastas naujas. O naminės šulinėlių, nors jie nuodija žmones, šimtus ūmai nuvaro į kapus, tūkstančius padaro paliegėlius, net pakerta priaugančių kartų sveikatą, niekas griežtai nenaikina.

    Vien Bažnyčia taiko degtindariui Dievo įsakymą: „Nežudyk!" Negadink savo ir kitų sveikatos! Neskriausk tautos! Kiekvienas, išaugęs Lietuvos duonele, turi priedermę atsilyginti Tėvynei savo patarnavimais. Kitaip esant, jai gresia sumenkėjimas. Bet, užmarinavęs alkoholyje sąžinę, nebegirdi Viešpaties prakeiksmo, mesto brolžudžiui Kainui: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės. Dabar tu būsi prakeiktas... klajūnas" (Pr. 4,30-22), elgeta.

 * * *                                                                                                           

Po gyvybės sveikata - didžiausias žmogaus turtas; šitos gėrybės netausojimas yra neįkainojamas kraštui nuostolis; jis dar medžiagiškai didėja per girtavimą. Valstybinės tegaunate mažą visos gamybos kiekį; jos trūkumą papildote namine, alumi. Tam perdirbate maisto produktus. Svaigalams seniau pas mus buvo naikinama kasmet apie 70 tūkstančių pūdų rugių, 170 000 - miežių, milijonas pūdų bulvių... Kiek dabar to gero suvartojate gėrimams, sunku nusakyti, nes tai slepiama.

    Neturtėliams, gausioms šeimoms ypač miestuose stinga stipresnio valgio; žmonės nedavalgo, silpsta, sirginėja. „Taip, - anot apaštalo, - vienas alksta, kitas apsiryja" (J Kor. 11,21). Dažnėja ligos, plečiasi ligonių gydymas, pavargėlių šelpimas, nusikaltėlių priežiūra. Svarstant girtuokliavimo daromus nuostolius, tenka priskaityti ligoninių, prieglaudų, kalėjimų, savitarpinės pagalbos, labdarybės išlaidas...

    Ligoninių statymas, įrengimas, laikymas reikalauja didelių lėšų. Jose gydosi nemaža sergančių dėl girtavimo. Vienas provincijos gydytojas apskaičiavo, kad kasdien jo priimamų pacientų kokie penki serga dėl gėrimo. Taigi, didelio nuošimčio girtybės aukų gydymas tenka visuomenei ir kiekvienam sveikam piliečiui.

    Nusigėrusių, privalančių svetimos globos, turime Lietuvoje apie šešis tūkstančius; jie nebetinka jokiam darbui, reikalingi visokeriopos paramos. Kiek yra pusiau paliegusių dėl svaigalų, neturime tikrų skaičių; galime spėti, jog jų keleriopai daugiau. Tai kelios didelės parapijos.

    Kam krinta išlaikymo našta užsidirbti negalinčių ir jų mažamečių vaikų? Jei ne visą pragyvenimą, tai žymią jo dalį turi sudėti visuomenė ar tai mokesčių pavidalu, ar labdarybės būdu. Steigiamos prieglaudos seniams karšinti, našlaičiams auginti. Prieglaudų gyventojų tarpe yra gerokai buvusių gėrėjų ir jų vaikų.

    Paminėsiu kalėjimus. Aišku, juose sėdi nusikaltėlių, prie kurių kaltės alkoholis nėra prisidėjęs. Bet mažiausia kalinių pusė atgailoja už nusikaltimus, kurių šaknys mirksta degtinėje. Kiek visuomenei kaštuoja kalinių išlaikymas, kiek jie sugaišta dienų be darbo, kiek jų išeina paliegusiais, reikalingais gydymo, šelpimo? Tiksliai sunku suskaičiuoti.

    Pasiklausinėkite apie kalėjimus, užeikite į prieglaudas, aplankykite ligonines, kiek ten rasite įnamių, patekusių dėl svaigalų, kuriuos jie vartojo patys ar jų tėvai. Mažiausia trečdalis, gal ir pusė tų įstaigų būtų galima uždaryti, jei panaikintume girtuokliavimą. Taip tai gėrimo paprotys ryja neapskaičiuojamus turtus.

    Nedaug žmonių turi nuovoką, kokios sumos aukojamos tiesioginiai girtybės dievaičiui Bachui. Jei kasdien kas išgeria tik už 25 pf., per metus išleidžia 170 RM. Tai vidutinio pareigūno mėnesinis atlyginimas. Neturtingam žmogui - nemažas pinigas. Bet yra daug tokių, kurie prageria keleriopai daugiau. Pagalvokite, kokios išlaidos visos tautos, žinant, jog girtuoklystė yra ne pavienių asmenų, o plačių sluoksnių aistra.

    1939 m. Švietimo ministerijai, kitaip sakant, universitetams, akademijoms, institutams, seminarijoms, gimnazijoms, specialioms ir pradžios mokykloms iš biudžeto buvo skirta 54 592 708 litai. Tais pačiais metais už valstybinę (39 279 600) ir pirktinį alų (15 611 100) surinkta 54 890 700. O kur kitos samagono, krupniko, likerio, midaus, vaisvynių, naminio alaus... išlaidos? Pridėjus dar socialines globos sumas, bus jos dvigubai gausesnės negu kultūros reikalams. Ką už tai gauname? Skurdą, nesveikatą, demoralizaciją.

  * * *                                                                                                                  

    Brangūs dieceziečiai! Laisvi esame nuo baudžiavos; atsikovojome spausdinto žodžio laisvę; atkūrėme Tautos nepriklausomybę, o daromės alkoholio vergais. Mes turime laimėtas brangenybes išlaikyti, jas palikti naujoms kartoms. Kiekvienas sąmoningas pilietis turi skelbti žaibinį karą svaigalams. Kas nesiima to žygio, labiausia, kas pataikauja savo gomuriui, tas yra tautos priešas.

    Nors įsigalėjęs įprotis gerti, tačiau jis išvaromas priešingu įpratimu. Pradėkime nuo savęs: patys nebegerkime, kitiems neduokime. Renkime blaivias šeimynines iškilmes, bažnytines šventes. Taip elgdamies, patys išvengsime alkoholio ir atpratinsime nuo jo bent aplinką. Ypatingai saugokime nuo svaigalų vaikus, nes nesubrendęs jų organizmas daugiausia kenčia.

    Tėvai! Tuo labiau motinos! Jūs žodžiais ir pavyzdžiais auklėkite savo vaikus blaiviai. Šeimos yra mažiausi narveliai, iš kurių susideda tautos; jose prasideda tautos gedimas. Tauta yra bendruomenė, didžiulė šeima. Ypač svarbu negausiai mūsų tautai, kad mes būtumėm taurūs, sveiki, pasiturį, šviesūs, darbingi...

    Kunigai - dvasios tėvai! Pieškite vyskupijoje prasidėjusį abstinencijos sąjūdį tarp angelaičių; jie per vizitaciją raštu pasižada neragauti svaigalų ligi kitą sykį apsilankant vyskupui. Visose parapijose telaukia manęs vai­kai, jau būdami abstinentais. Paaugliams ir užaugusiems neabstinentams atvejų atvejais priminkite saikingumą mažaalkoholiniuose gėrimuose. Patys vadovaukitės blaivumo idealu.

    Mokytojai, gimdytojų pavaduotojai, tautos žiburiai! Taip veikite, kaip jums įsakė Švietimo valdyba: pamokose veskite antialkoholinę propagandą, kovokite su moksleivių bandymais gerti, bent iš jaunesniųjų reikalaukite abstinencijos. Dalyvaukite blaivybės judėjime už mokyklos ribų, svieskite visiems blaiviu pavyzdžiu. Per mokyklas vedama kova prieš girtavimą kitur jau susilaukė gražių vaisių.

    Mokytojai - idealistai! Jūs dedate lietuviškos kultūros pagrindus. Stenkitės gelbėti pirmiausia jaunuomenę, o toliau pasikalbėjimais, paskaitomis veikite jos tėvus ir platesnę visuomenę įvairiomis progomis, nuteikite ją prieš alkoholį. Būkite liaudies blaivintojai, šviesos, o ne tamsos apaštalai. Jūs geriausiai matote girtavimo vaisius ant bukapročių vaikų.

    Šviesuomene! Kaip tautos smegenys, visokeriopai remk blaivybę. Gydytojai! Įprasminkite santūrą sveikatos sumetimais; ekonomininkai - gerovės požiūriu; visuomenininkai - tautos solidarumo reikalu; tvarkos pri­žiūrėtojai - visuomenės taikaus gyvenimo būtinumu... Visų inteligentų pastangomis „tenušvinta Lietuvoje blaivios minties spinduliai".

    Bene atsimerks akys jūsų, kurie gaminate, vartojate, pardavinėjate samagoną, jo reikalaujate?.. Įsisąmoninkite, jog jūs niekinate gražią Lietuvos praeitį, darote gėdą jos dabarčiai, statote pavojun ateitį. Jūs savu abuojumu iššauksite Apvaizdos ištarmę lietuviams: „Mane, tekel, pares. Pribaigsiu lengvabūdžių dienas ir padalysiu juos svetimiesiems".

    Šių dienų alkoholizmas yra lemiamas veiksnys mums skursti, nykti kūnu bei dvasia, išsigimti, virsti pastumdėliais, medžiaga gausesniems kaimynams sugromuliuoti. Nebūkite savųjų duobkasiai bet tapkite garbingos jų ateities ramsčiais. Mūsų pačių rankose ir Viešpaties valioje yra krašto likimas.

    „Taigi žiūrėkite, broliai, kaip atsargiai turite elgtis... supraskite, kokia yra Dievo valia" {Ef. 5,15.17). Mes - vyskupai skelbiame advente atgailą: „Štai dabar malonės metas... išganymo diena" (II Kor. 6,2). „Meskime šalin tamsybės darbus... Elkimės padoriai, nepasiduodami... girtuokliavimams" (Rom. 13,12-13).

    Pagaliau visi kreipkimės į Visagalį blaivininkų giesmės žodžiais: „Tavo gerumą, o Dieve, atminę, šaukiamės: Gelbėk mūsų brangią Tėvynę - dvelk iš aukštybių malonės vėjelį; auklėk blaivybėj tiek vargusią šalį. Amen.

Panevėžys, 1943.XI.15 

ALKOHOLIS    Vilnius, 1954.X.15

    Šv. Rašte skaitome: „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera'' (Pr. 1,35). Visos Dievo dovanos skiriamos žmonių labui. Bet jų tarpe yra daug tokių, kurios tik tada naudingos, kai jos atsargiai vartojamos; nesilaikant atsargos, jos darosi kenksmingos, net pražūtingos. Todėl jų vartojimas turi būti sąmoningas, protingas. Aš tai paryškinsiu pavyzdžiais.

    Ugnis žmonėms neapsakomai naudinga ir reikalinga: ja verdamės gardžius valgius, žiemą šildomės kambarius, gaminamės daugumą namų apyvokos daiktų, pradedant kalve, baigiant sudėtingiausiais fabrikais. Bet ugnis labai nuostolinga, jei su ja esame neatsargūs; ji pelenais paverčia vienkiemius, supleškina sodžius ir miestus...

    Giminingos ugniai sprogstančios medžiagos, parakas, dinamitas... Jie naudingi nusimanančio žmogaus rankose. Pav., geležies anglių kasyklose per valandą priverčia tiek anglių, kad to nepadarys šimtas žmonių per kiaurą dieną. Bet mažas neatsargumas gali užgriauti visą šachtą ir palaidoti darbininkų daugybę. 1946 m. skaitėme laikraščiuose, kaip pirmoji atominė bomba žydintį miestą pavertė griuvėsiais, pav., Nagasaki su 35 400 gyventojų kapinėmis.

    Paminėsime elektrą: elektrinis apšvietimas nakties tamsumą padaro dienos šviesa. Elektra sutaupo žmogaus jėgas, kai bažnyčioje dumia var­gonus, dirbtuvėje varo mašinas, miestuose traukia tramvajus, laukuose stumia traukinius, telegrafu, telefonu išnešioja po visą pasaulį žinias, per radiją šneka, dainuoja... Bet elektroje glūdi jėga, kuri, neatsargiai pavartota, nutrenkia, kaip koks perkūnas.

    Aš ypač noriu iškelti aikštėn vieną Dievo dovaną, kurios naudingumu ar kenksmingumu negalima lyginti nei su elektra, nei su dinamitu, nei ugnimi. Be jos visai negalima apsieiti, bet ji, blogai vartojama, pridaro neapskaičiuojamos žalos ne tiktai kūnui, bet ir sielai, ne vien atskiram žmogui, bet ir šeimoms, net atskiroms tautoms ir visai žmonijai...

    Kas tai per dalykas? Ogi vanduo! Be jo mes negalime gyventi: patys nutrokštume; išdžiūtų žolė, javai, miškai; pastiptų paukščiai, gyvuliai; derlinga žemė virstų tyrais. Sacharoje vanduo branginamas kaip auksas; mūsų pelkėse mokami pinigai už jų nusausinimą; kurortuose mineraliniais vandenimis gydomės. Bet vanduo labai kenksmingas, primaišius alkoholio, kurs žmogų svaigina, nelyginant chloroformas...

    Senovės tautos yra patyrusios, jog saldžių vaisių sultys yra linkusios rūgti, kad tuo būdu gaunamas svaigalas; jį arabai praminė alkehal (alkoholis), tai yra: svaiginąs vanduo. Romėnai pastebėjo, kad išgėrus svaigalo, pakyla nuotaika; žmoguje reiškiasi neįprastas gyvumas, todėl tai pavadino dvasia, būtent - spiritus. Indijonų vadas svaigalą yra pakrikštijęs ugnies vandeniu, kursai svilina.

    Jis yra paaiškinęs Anglijos ministrui: „Mes kitados buvome labai gausūs: mums priklausė Aukštoji Kanada; mes užsidirbdavome maistą medžiokle ir žuvavimu. Bet baltieji žmonės, kurie atėjo pas mus prekiautų, išmokė mūsų tėvus gerti ugnies vandenį. Nuo to mūsų žmonės ėmė skursti, sirgti, mirti; daugybė visai žuvo ir dabar tėra mūsų visai maža''.

    Grynas alkoholis yra bespalvis, malonaus kvapo skystimas, degąs melsva liepsnele. Jis pramonėje plačiai vartojamas kaip degamoji medžiaga; kaip cheminis kai kurių medžiagų tirpiklis lakams dirbti; kaip žaliava įvairiems vaistams gaminti, pav., chloroformui, jodoformui, dezinfekcijai - bakterijoms naikinti... Bet geriamas alkoholis yra stiprūs nuodai, kurie gėrėją žudo. Alkoholis nėra vienodas. Žinomiausias yra etilinis, gaunamas iš medžiagų, turinčių savyje saldumo. Jis, kaip gautas iš geresnių, švaresnių daiktų, yra mažiau nuodingas. Metilinis alkoholis gaminamas iŠ blogesnių medžiagų, pav., medienos, net iš visokių atmatų. Denatūratas, kitaip sakant, tyčiomis sugadintas pridėjus priemaišų, kurios pakeičia jo kvapą ir skonį, kad nebūtų galima gerti; tačiau geriamas.

    Labiausia kenksmingas yra denatūratas, du kartus nuodingesnis už metilinį spiritą. Šiandien minėtina dar naminė degtinė, kurioje dėl pri­mityvaus valymo pasilieka daug nuodingų dalių, ypač metilinio spirito, nebesakant apie tyčia daromas priemaišas, kaip muilo akmenėlis, gailiai, taboka. Cukraus fabrikų apylinkėse gaminama melasinė degtinė prilygsta naminei ruginei. Pagaliau naminis alus su degtinės, gailių, tabokos priemaiša.

    Juo daugiau vandenyje alkoholio, tuo jis nuodingesnis; juo daugiau spiritas atskiestas vandeniu, tuo jis mažiau kenksmingas. Gryno etilinio spirito vienu kartu išgėrus 60-200 gramų, gali nusinuodinti užaugęs žmogus; vaikui gana 20-30 gramų. Metilinio spirito užtenka 50-70 gramų suaugusiam nusinuodinti, apakti - 5-20 gramų. To pavojaus nežiūrėdami, žmonės vartoja visokius alkoholinius gėrimus.

    Ne tik dideli alkoholio kiekiai, bet ir mažos, o dažnos jo dozės nuodija žmogų. Alkoholis ne taip greit kaip kiti skysčiai pasišalina iš organiz­mo. Kasdien geriant degtinės po keletą stikliukų, per parą kūnas negali pašalinti viso alkoholio. Per ilgesnį laiką prisirenka jame tiek alkoholio likučių, kad gėrėjas permirksta, marinuojasi alkoholyje, žmogus nustoja sveikatos.

    Nesistebėkite, kad aš savo žodyje liečiu kūno sveikatos klausimą, nes man turėtų daugiau rūpėti sielos būklė. Lotynų priežodis sako: sveikame kūne - sveika siela. Kai tik nors vienas sraigtelis organizmo pradeda klebėti, tuojau trukdo sielos veiksmus. Tuo tarpu alkoholis drumsčia sąmonę iki jos netekimo, silpnina valią, žmogų dvasiškai degeneruoja, paveldėjimu perteikia išsigimimą, idiotizmą... naujoms kartoms.

    Kas sąmoningai išgeria nuodų ir nusinuodija, tą visi smerkiame, vadindami nusižudėliu. O tas, kurs ima nuodus mažomis dozomis svaigalų pavidale, pamažėli gadina smegenis bei nervus, neigiamai veikia širdies ir plaučių darbą, sklerozuoja visas svarbiausias kūno dalis, su­naikina sveikatą, pagaliau be laiko gula karstan, ar jis ne savižuda? Jis ne tik save žudo, bet šeimą, tautą... Jis yra didžiausias visuomenės žudytojas.

    Sveikata po gyvybės yra didžiausia Dievo dovana. Teks iš jos atsiskaityti. Viešpats pasakys: „Buvau tau davęs gerą sveikatą; galėjai sveikas gyventi 60, 70, 80 metų. Daug gero galėjai padaryti šeimai, tautai, kraštui. O tu nė pusės nepergyvenai, nuolat negalavai, negalėjai darbuotis. Duok apyskaitą iš dienų, mėnesių, metų, kuriuos praleidai veltui".

    Kaip atsakysi? Kokį sprendimą išgirsi? Teismas be pasigailėjimo tam, kurs savęs nesigailėjo, buvo pats sau budelis, pats save be laiko nužudė, paliko liguistus, išglebėlius vaikus, naikino tautos atžalyną... Baigiu Blaivybės himno žodžiais: „Teprasmenga! Teprasmenga alkoholio vergija!

Vilnius, 1954X15                                                                                     

    Girtuokliams ir negeriantiems Vilnius, 1955.11.22

    „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos... girtybe" (Lt 21,34).

    Kas šventadienis giedame suplikacijose: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!" Girdint šitą giesmės posmą, ne sykį ateina galvon mintis, ar nepraverstų pridėti žodžius „ir nuo girtybės". Girtuokliavimas yra ne mažesnė nelaimė už badą, marą, ugnį ir karą. Priešingai, yra apskaičiuota, kad jokios ligos, net maras, jokie karai neišpjauna tiek žmonių, kiek girtuoklystė be laiko nuvaro į kapus; didžiausi gaisrai nepridaro tiek nuostolių, net badas neprivaro prie tokio skurdo, kaip girtavimas. Dėl to priedas prie suplikacijų „ir nuo girtybės gelbėk mus, Viešpatie" labai tiktų mūsų laikais. Kur nebeužtenka žmogaus jėgų, ten reikia šauktis Dievo pagalbos.

    Neturiu didelės vilties patraukti prie blaivybės tokių girtuoklių, ku­rie kiaurai permirkę svaigalais, net bijo viso to, kas gali juos atitraukti nuo girtybės. Turiu tačiau sakyti apie girtuokliavimą. „Kūno gydytojai, - sako šv. Bazilijus, - matydami ligoniams nieko nepadėsią, duoda patarimų sveikiems, kad jie, slaugydami sergančius, nesusirgtų. Taip ir sužeistų sielų gydytojai turi rodyti baisiausius girtybės vaisius, duoti nurodymų sveikiesiems, kad jie, gyvendami tarp girtuoklių, nuo jų neapsikrėstų". Todėl čia parodysiu: I - kaip girtuoklystė žemina žmogų ir II - Dievą. „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos ... girtybe".

    I. Girtuoklystės bjaurumas pasirodo iš to, kad ji neapsakomai žemina žmogų. „Kuo galima atskirti žmogų nuo gyvulio? - klausia Šv. Bazilijus ir pats atsako: šviesiu protu; bet girtuoklis užlieja proto šviesumą, kaip vanduo gesina ugnies liepsną. Ir kai žmogus per girtybę nustoja proto šviesos, anot Šv. Rašto, prilygsta neprotingiems galvijams ir darosi panašus į juos (Ps. 48,13): girtuoklis nustoja sąmonės, nebegali protauti, nebe­supranta, kas tiesa, kas melas; sakys tau tikriausius dalykus, tu išplėsi akis kaip beprotis!

    Su protu ankštai jungiasi kitos kilnios žmogaus savybės, pirmiausia - laisvoji valia; ja žmogus taipgi skiriasi nuo gyvulių. Apsvaigęs protas nebeatskiria, kas yra gera, kas bloga; girto valia praranda pusiausvyrą; nevaržomos aistros pavergia girtuoklį. Taip aiškinamas pasigėrusio stačiokiškumas, kerštingumas, begėdiškumas ir kitos blogos būdo savybės. Kai blaivus būdamas visai padoriai elgiesi, girtas darai visokius niekus: keikiesi, blevyzgoji, stumdaisi, mušiesi... patampi kaip apsėstas, nesuvaldomas kaip gyvulys. Prilygsti neprotingiems galvijams ir daraisi panašus į juos.

    Žmogus turi kalbos dovaną; ja gali pareikšti savo proto mintis, valios norus ir širdies jausmus. Tuo irgi žmogus skiriasi nuo gyvulių. Bet girto kalba jau nebe žmogiška; jos žodžiai panašūs į atskirus galvijų garsus; liežuvis pinasi, kartoja be prasmės tuos pačius posakius, plepa visokias kvailystes... Girtas mėgia dainuoti; tačiau balsas lyg vilko staugimas, kurs drumsčia nakties ramybę, gąsdina žmones ir gyvulius. „Žmogus, būdamas šlovėje, nesupranta; jis prilygsta neprotingiems galvijams ir darosi panašus į juos".

    Girtuoklis yra niekingesnis už gyvulį, - šaukia šv. Bazilijus: - galvijas turi saiką, nustoja gerti, atsigėręs, kiek reikia. Girtuoklis neturi masto, geria be nuovokos; ir kai rodosi esąs atsigėręs, vėl iš naujo pradeda gerti. Arklys ar jautis, kai išgeria tiek, kiek reikalinga troškuliui nutildyti, nors primušk, daugiau nebegers. O girtuoklis geria daugiau, negu reikalauja prigimtis. Iš tikrųjų, girtuokli, tu bjauresnis už gyvulius; tu iš neturinčių proto galvijų privalai sau imtis blaivybės pavyzdį.

    Girtuoklis nupuola žemiau už gyvulius; jis ne tik praranda tuos savumus, kuriais viršija galvijus, bet nustoja ir tų, kurie jam bendri su galvijais. Kaip žmogus, taip ir žvėrys turi pojūčius. Geras vanago regėjimas: iš aukštybės pastebi vieversėlį žolėje; kaip akmuo krinta žemėn ir aštriais savo nagais sugauna neatsargų paukštelį. Jautri katės klausa:per miegą išgirsta, kai tik pelė pasijudina. Stipri šuns uoslė: užuodžia ne vien žmonių pėdas, bet ir atskirų gyvulių.

    Palygink girtą žmogų: akys lyg rūku aptrauktos, aiškiai nemato; dėl galvos sukimosi jam visi daiktai svyruoja. Girtas neprigirdi: žmonių kalba kaip duslus aidas ausyse atsimuša. Uoslė pasidaro nejautri nei kvepėjimui, nei dvokimui. Visas kūnas praranda jautrumą: nebejaučia nei šilimos, nei šalčio, nei užgavimų, nei žaizdų. Girto būklę nusako Šv. Raštas: „Tu būsi, kaip žmogus miegąs... ir sakysi: mane mušė, bet man neskaudėjo; tampė mane, bet aš nejaučiau" (Pat. 23,34-35).

    Žmogus, kaip ir kiti gyvuliai, turi nuostabią judėjimo galią: žvėrys zuja žemėje, žuvys nardo vandenyje, paukščiai plasnoja padangėse. Dievas paskyrė žmogų dangaus paukščių, jūros žuvų ir žemės žvėrių valdovu. Tuo tarpu vyras - žaliūkas, kurs pečiais, rodos, galėtų mūrus griauti, negali paeiti; kurs, tėvynę gindamas, galėtum būti priešui baisus, nesivaldai, ne­pastovi ant kojų, griuvinėji; pats be smūgio griūvi, kaip koks stuobrys, ir guli kur nors patvoryje.

    Tvėrėjas sukūrė žmogų savo paveikslu ir panašumu. Kame berasime Dievo paveikslą ir panašumą žmoguje, kurs per girtybę prarado visas gražiąsias savo savybes, kuriomis galėjo didžiuotis prieš galvijus, o girtuokliaudamas nupuolė žemiau už juos. Šv. Bazilijus sako: „Girtuokliai panašūs į pagonių stabus: jie turi akis ir neregi; jie turi ausis ir negirdi; turi uoslę ir neužuodžia; jie turi rankas ir neužčiuopia; turi kojas ir nepaeina!" (Ps. 113,13-15)

    Kas drįs manyti, jog Dievas girtuoklius, kurie taip baisiai žemina savyje Viešpaties paveikslą, įsileis į dangiškus rūmus, kur niekas suteptas negalės įeiti. Todėl įspėja šv. Povilas: „Neklyskite! Girtuokliai... nepaveldės dangaus karalystės" (1 Kor. 6,10). „Jų galas - pražuvimas" (3,19). Izaijas skelbia: „Deja, jums, kurie rytą keliatės, kad užsiimtumėt girtuoklyste ir gertumėt iki vakaro, kad būtumėt įkaitę... Todėl pragaras atveria savo nasrus, kad jus prarytų" (Iz 5,12,14).

    II. Girtuokli, tu žemini ne tik žmogaus vertę, bet niekini ir Dievą. Kiekvienas išmintingas, doras asmuo, net pagonis, išpažįsta kokią nors tikybą, jinai liepia jam garbinti Dievą, klausyti jo įsakymų, gražiuoju gyventi su kitais žmonėmis... Klausimas, ar girtuokliai turi kokį nors Dievą? Žinoma, turi! Bet kurį?

    Ar tą, kurs visagaliu savo žodžiu sukūrė pasaulį, o savo Apvaizda per amžius visa valdo, palaiko, gerina?.. Gal tą, kuriam dausose angelai be paliovos gieda: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas; pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės?" Ar tą, kuriam popiežius, vyskupai, kunigai ir ištikimi katalikai stato gražias bažnyčias, puošia dailius altorius, rengia iškilmingas pamaldas? Ne!

    Gal tas yra girtuoklių Dievas - Kristus, kurs dėl mūsų išganymo yra tapęs žmogumi, kentėjęs ir miręs ant kryžiaus? Ar tas, kurio vardu vadinasi keli šimtai milijonų krikščionių? Ne tam Dievui jie duoda garbę! Ne to Dievo jie klauso Evangelijos! „Nes tokie, - anot apaštalo šv. Povilo, - netarnauja mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui" (Rom. 16,18). „Daugelis, apie kuriuos aš jums dažnai kalbėjau (dabar gi ir su ašaromis sakau), elgiasi kaip Kristaus kryžiaus neprieteliai... jų dievas yra pilvas" (Fil.3,18-19).

    Smuklė yra girtuoklių bažnyčia; stalas, apstatytas stiklinėmis ir stikliukais - tai didysis altorius; spinta su bonkomis - jų ciborija; rudas ar pilkas skystimėlis - Švęstas jų vanduo; stiklų cinksėjimas - tai varpai; negražios dainos - tai jų giesmės; šlykščios blevyzgos -jų pamokslas; bonkoje - visas jų tikėjimas, stiklelyje - visa jų viltis, girtybė - visa jų meilė...

    Jūs, blaivieji, susispietę aplink altorius, prieš sumą nuoširdžiai giedate: „Pulkim ant kelių, visi krikščionys; didžiai ištroškę Jėzaus malonės; su ašaromis Dievą maldaukim; tą Mišių auką jam atnašaukim..." Girtuokliai! Jūs bevelijate stumdytis aplink stalus, bonkas, stiklines, stikliukus, troškulį tildydami svaigalais, ir triukšmauti: „Gėriau alutį, saldų midutį per visą naktį ligi gaidelių..." „Visas svietas gerai žino, kaip aš gėriau su staršina; kas tu man?.."

    Jei kartais pasivėlinę, girtuokliai, užeinate bažnyčion, tai ne tam, kad iš tolo stovėdami, kaip Evangelijos muitininkas, nedrįstumėt nė akių pakelti aukštyn, tik muštumėt krūtinėn ir sakytumėt: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui" (Lk. 18,13); ne tam, kad eitumėt šv. Sakramentų, dalyvautumėt šv. Mišių aukoj, pasiklausytumėt Dievo žodžio... Jūs sumoje žiovaujate, nuobodžiaujate, nelaukiate pamokslo, kad veikiau galėtumėt nešdintis į smuklę.

    Blaivieji! Pamoksle jūs klausotės apie Dievo ir Bažnyčios įsakymus, mokotės Viešpačiui tarnauti, teisingai elgtis su žmonėmis, pelnytis išganymą... Girtuokliai! Smuklės juokus sau darote iš Dievo ir žmonių, rengiate sau pražuvimą! Netenka tat stebėtis, kad Apaštalas verkdamas sako, jog elgiatės jūs kaip „Kristaus kryžiaus neprieteliai", kaip Nukryžiuotojo mokslo priešai, be atodairos laužote visus Jo nuostatus. Mačiau vienoje bažnyčioje ant tabernakulio po vieną vinį prikaltus įsakymų skaitmenis, išklypusius į visas puses. Tai tikras jų kraipymo vaizdas!

    Buvo laikas, kai girtuoklis mylėjo Dievą, bet girtybė aptemdė jo tikėjimo šviesą: jis „vieno Dievo nebemato, nes knistis dumbluose priprato" (Maironis). Kieno širdis pamėgo girtybės dievaitį, tas nebemoka su pagarba tarti Viešpaties vardo, tas piktžodžiauja, burnojasi, neteisingai siekia, tyčiojasi iš tikybos šventenybių... Kurio burna suteršta, to kilnus šventadienių šventimas neįmanomas; girtuokliai nesimeldžia; pagaliau, „girto malda, kaip ligonio pasninkas".

    Kieno širdyje nėra Dievo garbės, nebėra nei artimo meilės. Kas negerbia tėvų, muša žmoną, badu marina vaikus? Kas skaldo kitiems antausius ir pats vaikšto kiauru pakaušiu? Kas niekais laiko skaistybės dorybę? Kas ardo šv. moterystės ryšius? Kas naminis vagis, kurs išneša ką pagavęs? Kas neteisingai liudija prieš artimą? Kas nelaiko pasninkų? Kas neina velykinės? Kas gailisi Bažnyčiai kapeikos?

    Dažniausia, girtuokliai, peržengiate visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus, nusidedate Dievui, skriaudžiate žmones. Blogiausia tai: blaivaus didesnės nedorybės daromos daugiausia slapčia, rečiau jos aikštėn teišeina. Girtas nesislepi su savo darbais, viską darai su triukšmu. Kitatikiai piktinasi mūsų tikyba, spėlioja: turbūt bjaurus katalikų tikėjimas, kad jie taip negražiai elgiasi, nors čia kaltas ne tikėjimas; jis šventas.

    Kalti girtuokliai, kurie, būdami neverti žmogaus vardo, vadina save krikščionimis. Būtų geriau, kad tarp katalikų nebūtų tokių asmenų. Tiesa, mūsų būtų mažiau, bet visi būtų blaivūs, doresni. Kitatikiai, matydami pavyzdingą jų gyvenimą, virstų katalikais, kaip yra buvę pirmais Bažnyčios amžiais. O dabar, girtuokliai, „Dievo vardui dėl jūsų piktžodžiaujama tarp pagonių" (Rom. 2,24).

***                                                                                                                      

    Girtuokliai! Jei čia kas esate, susipraskite! Atmerkite akis! Pažvelkite į nelaimes, kurias užtraukia girtuokliavimas! Pabokite aimanavimų gimdytojų, kuriems nuodijate senatvę! Paklausykite verksmo žmonų, kurias skriaudžiate kūnu ir siela! Pasigailėkite ašarų vaikų, kurie auga kaip našlaičiai, be tėvo globos! Atsiminkite, ką sako šv. Povilas: „Jei kas nesirūpina savaisiais ir ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį" (1 Tim. 5,8). Bijokite Dievo bausmės, nes „elgiatės kaip Kristaus kryžiaus neprieteliai"

    Jūs, negeriantys, „būkite blaivūs ir budėkite" (1 Tes. 5,8). Nieku būdu neprisidėkite prie kitų girtybės! Bjaurėkitės šita nedorybe, kuri žemina žmogų ir Dievą! Nei prikalbinėjimais, nei blogu pavyzdžiu nesiduokite savęs palenkti girtybėn. Blaivias renkite savo vestuves, krikštynas, pakasynas ir šiaip šeimynines ar bažnytines iškilmes! Vaikus saugokite nuo degtinės stikliuko, net alaus stiklinės! Jei kas nieko negalėtumėt nuveikti prieš girtybę, bent atsidūsėkite už nelaimingas girtuoklystės aukas: „Nuo bado, maro, ugnies, karo ir girtybės gelbėk mus, Viešpatie!" Amen.

Vilnius, 1955.11.22

TURINYS Galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“