PRO VITA©  Parengė Robertas Skrinskas

ARKIVYSKUPAS JU0ZAPAS SKVIRECKAS

1. NUO GIRTUOKLYSTĖS GELBĖK MUS, VIEŠPATIE.

Po „Pulkim ant kelių“ lietuviai gal labiausiai mėgsta savo šventovėse giedoti vadinamąsias „suplikacijas“, nuolankius ir graudžius maldavimus, kurie prasideda žodžiais: „Šventas Dieve“. Po šios minties ir širdies pakėlimo prie Dievo, švento, galingojo ir amžinojo, tuojau pirmoje vietoje maldaujama: „Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie“. Čia įvardijamos keturios didžiausios nelaimės, Dievo rykštės, kurios ištinka ne tik atskirus asmenis, bet paprastai ir didesnį žmonių skaičių, o net visą šalį.
Ne be pagrindo žmogus bijo šių keturių nelaimių. Jos tikrai yra skaudžios. Bet yra dar viena nelaimė, kuri savo didumu ir žalingumu yra lygi anoms keturioms, tikrai yra verta minėti šalia jų ir yra rimto pagrindo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų tautų maldauti: „Nuo girtuoklystės gelbėk mus, Viešpatie“. Yra visiems suprantama ta gili pagarba a.a. Žemaičių Vyskupui Motiejui Valančiui, kurs savo laiku taip sėkmingai kovojo su girtuoklyste, kad nusipelnė blaivybės apaštalo vardą.
Iį iš tikrųjų, girtuoklystė yra labai didelė nelaimė ir pačiam girtuokliui ir šeimai, kuriai jis priklauso, o net ir visai tautai. Kiekvienas pasigerdamas visų pirma pažemina save kaipo žmogų. Ir tas savęs pažeminimas yra didelis. Jis atima iš savęs, kad ir laikinai, tą brangiausią savybę, kuri be palyginimo aukščiau stato žmogų už gyvulį, atima protą. Žmogus tuomet daros lygus neprotingam gyvuliui, o net ir žemesnis už jį pasidaro. Netekęs sąmonės, neatsimena, ką jis yra daręs anksčiau. Daro sau visai neįprastus veiksmus, nebeskiria, kas gera ir kas pikta, nesuvaldo savo liežuvio, lygiai kaip ir kojų.
Jau žiloje senovėje pagonys su didžiausiu paniekinimu žiūrėdavo į pasigėrusį žmogų. Buvo laikas, kad romėnuose girtuokliai negalėdavo turėti jokios valstybinės pareigos. O senovės ispanai vieną kartą pasigėrusį žmogų laikė amžinai netinkamu būti liudytoju.
Girtavimas labiausiai priešingas krikščionybei, Kristaus mokslui, kurs griežtai draudžia visokį nesusilaikymą ir neretai reikalauja savęs išsižadėjimo, apsimarinimo. Jau Senojo Testamento pranašas Izaijas sako: „Deja jums, kurie esate vyno gėrimo karžygiai ir svaiginančio gėralo paruošime drąsuoliai“ (Iz5,22). O pats Išganytojas kokį rimtą įspėjimą duoda nusikaltusiems girtavimu. Jis sako: „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkusios apsirijimu, girtybe ir šio gyvenimo rūpesčiais, kad ta teismo diena jums neateitų netikėtai“ (Lk21,34).
Šv. Povilas girtuoklius mini tarp didžiausių nusidėjėlių ir rašo: „Neklyskite..nei girtuokliai...nepaveldės dangaus karalystės“ (1Kor.6,10).
Girtuoklis anksčiau ar vėliau susilaukia baisių savo ydos pasėkų. Jis, kad ir pamažu, naikina savo sveikatą, skina kelią ligoms ir net sutrumpina savo gyvenimą. Išminčius jau yra pasakęs: „Svaiginamieji gėralai įgelia kaip gyvatė ir išlieja savo nuodus kaip angis.“ Girtuoklių pilnos ligoninės, bepročių namai ir be laiko mirusiųjų kapai. Girtuoklis eikvoja savo turtą ir stumia save į visokį skurdą.
Girtavimas tolina žmogų nuo krikščionies pareigų atlikimo, nuo maldos, nuo bažnyčios, slopina visus aukštesnius, geresnius, ypačiai religinius jausmus. Ištvirkavimas, bjauriausios kalbos, begėdiškas elgesys labai dažnai eina paskui girtavimą.
Tikrai, žmogus girtuoklis yra nelaimingas visais atžvilgiais. Bet ne ką geresnis yra likimas tų svaigalų mėgėjų, kurie, turėdami bent kiek daugiau išteklių, sakosi iešką tik tinkamo pasilinksminimo ir nieko pikto nedarą. Atsiminkime Kristaus prilyginimą apie turtuolį ir Lozorių. „Buvo vienas turtingas žmogus, kurs vilkėdavo purpuru ir ploniausia drobe ir kasdien puikiai pokyliavo... Mirė ...turtingasis buvo palaidotas pragare“ (Lk16,19).
Eikime toliau. Kas nežino, kas negirdėjo apie tą vargą, kurį tenka iškentėti dėl girtuoklio visai šeimai. Dėl vyro girtavimo žmona dažnai negauna nė duonai reikalingų pinigų, nekalbant jau apie kitų reikalų patenkinimą. Dažnai ji turi klausyti pikčiausių keiksmų, o net patirti žiauraus elgesio. Vaikai paliekami be globos, be mokslo, be tinkamo paruošimo gyvenimui, o dažnai ir patys išmoksta ne tik girtuokliauti, bet paskęsta ir kitokiuose nusikaltimuose.
Kenčia dėl girtuoklių ir visuomenė, ir valstybė. Girtuoklis nėra naudingas visuomenės narys. Darbu, kuriuo jis turėtų pelnytis sau ir saviesiems pragyvenimą, dėl savo apsileidimo jis nepatarnauja plačiajai visuomenei. Neretai virsta jai našta. Milijonai litų, už kuruos kas metai būtų galima šimtai ir tūkstančiai pigių butų pasistatyti, darbininkus geresniais darbo įrankiais aprūpinti, pakelti šeimų gyvenimo gerovę, paaukojama nepasotinamajam alkoholio dievaičiui. Nekalbant jau apie praleistą, sugaištą dėl girtavimo laiką, kuriame tiek daug galima būtų padaryti, tiek naudos turėti sau ir kitiems.
Vargas visai šaliai dėl girtuoklystės, nes ji yra labai paplitusi. Geria pasiturintieji, nemažiau geria beturčiai, geria inteligentai, geria ir prasčiokėliai. Kiekviename, net garbingiausiame luome galime rasti tokių girtuoklių, kurie savo luomui daro tikrą negarbę.
Nestebėtina tat jautresniųjų sielų susirūpinimas šia mūsų šalį varginančia nelaime. Juo labiau, kad patys esame tos nelaimės priežastis, kaltininkai.
Kai kas šiandien atsiliepia, kad reiktų naujo Valančiaus, kurs sustabdytų girtuoklystę ir išplatintų Lietuviuose blaivybę. Deja, ne visos priemonės, kuriomis naudojosi Valančius kovoje su girtybe, šiandien yra lygiai tinkamos ir galimos. Tat reikia, pasinaudojant tuo, kas Valančiaus darbų pasirodytų pritaikoma mūsų gyvenimui, be abejo, palikti, o šalia to, ieškoti kitokių priemonių, kurios tiktų dabarčiai.
Pradžioje pasakiau, kad reiktų maldauti Dievą: „Nuo girtuoklystės gelbėk mus, Viešpatie“. Tat kovai su girtuoklyste pirmon vieton turėtume dėti maldą, sutartiną prašymą, kad Viešpats padėtų nugalėti tokiai didelei daugybei vargstančių girtuoklių savo silpnybę. Malda, dvasinės priemonės pasirodo ypač sėkmingos, jei visi drauge sujungia savo maldavimus, o ypač įsirašę į bažnytines brolijos „Blaivybės“ narius.
Blaivybės brolija turėtų padėti apsisaugoti nuo girtuoklystės tiems, kurie yra mažiau ar daugiau jai pasidavę. Bet būtų labai svarbu, kad į ją dėtųsi daug daugiau žmonių, labiausiai tų, kuriems dėl šios ar kitos priežasties gali grėsti pavojus pasiduoti girtuoklystės pagundoms.
Be šių dvasinių priemonių, reikėtų ieškoti ir kitų.
Kodėl gi taip daug žmonių geria? Toli gražu ne visi gerdami turi tikslą pasigerti. Svaigiuose gėraluose jie ieško tam tikro pasismaginimo, po vargų, rūpesčių tariamo atsigaivinimo; ieško linksmesnės savo kasdieniame gyvenime valandos. Nekalbu čia apie vadinamuosius alkoholikus, kurie yra tikri ligoniai, reikalingi gydymo ir svetimos globos.
Daugelis dar nevirtusių alkoholikais, sunkiai dirbę visą savaitę, susilaukę šventadienio, geria ir pasigeria; jie nepagalvoja,kaip galėtą geriau praleisti laisvais valandas; jie neranda šiltesnės vietos prie šeimos židinio, neturi tinkamo išmanymo apie bet kurį kultūrinį pasilinksminimą. Juos traukia, draugavimas su sau lygiais nelaimingaisiais prie stiklelio smuklėje. Taigi, toks gėrimas yra ne kas kita, kaip tik ieškojimas žmogaus prigimčiai labai įprasto dalyko, to, kurį vadiname laime ar bent džiaugsmu, pasitenkinimu, nors jis maža kuo tesiskiria nuo pasitenkinimo, kurio ieško ir randa sau net neprotingi tvariniai.
Reiktų tat rasti būdų žmogui įprastą linkimą - ieškoti pasitenkinimo - patenkinti ne alkoholiu,bet tuo, kas žmogų galėtų pakelti aukščiau. Vieton svaigaus gėralo, jei jau nepatenkinama Dievo duotu troškulį malšinti tyru vandeniu, bent gaminti daugiau nesvaigių, bealkoholiniu gėralų ir prie jų vartojimo pratinti visuomenę. Šitą priemonę pas mus jau pradeda taikyti daug gražią žmonių susibūrimų visokių iškilmių proga.Labai gražiai apsieina be svaigalų, pavėduodami juos vaisių sultimis.
Tikras žmonių. kultūrinimas visomis galimomis priemonėmis, mokslo žinių padidinimu ir pagilinimu, padorią knygų, ypačiai religinio turinio, skaitymu, dalyvavimu kultūrinėse organizacijose, kurių ir Lietuvoje jau nestinga, pagaliau, net dorinančiais pasilinksminimais daug daugiau gali duoti žmogui pasitenkinimo, negu. Leidimas laiko prie stiklelio tuščiuose, o kai kada ir piktuose pasikalbėjimuose.
Katalikiškoji šeima, suorganizuota katalikybės dėsniais ir pagal juos gyvenanti, turėtų būti visiems jos nariams ta patraukianti jėga, kuri jungia šeimos narius į viena, kuri tėvui teikia džiaugsmo, kai jis, savo vaikų meilingo būrelio apsuptas, gali praleisti ilgesnę valandėlę laiko, pasidalyti su jais džiaugsmais ir vargais, sau rasdamas dorovinio sustiprinimo, o jiems rodydamas tikresnį gyvenimo kelią.
Motina, ta uoli šeimyninio židinio saugotoja, jei ji aplinkybių nėra verčiama dirbti už namų, lygiai kaip ir jos vyras, ar net pavaduodama vyrą, su džiaugsmu laukia, kada visi šeimos nariai susirinks drauge ilgesnei valandai, kad parodytu neišsenkančios motinos meilės turtus.
Tvarkingoje katalikiškoje šeimoje ir jos vaikai randa daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo, negu bastydamiesi po visokius užkampius, o ypačiai smukles. Juk nėra ir negali būti jiems geresnių draugų, meilesnių bičiulių kaip namie esantieji jų pačių, broliai, seserys, kaip jų tėvas ir motina.
„Bonum est viro, si portaverit jugum ąb adolescentia sua – Gera yra žmogui, jei jis neš jungą nuo pat savo jaunystės,“ sako Senojo testamento išminčius. Nuo pat jaunystės reiktų pratinti mažus lietuvius ir lietuvaites apsieiti be svaigiųjų gėralų, pamėgti, kas dora ,kas skaistu, kas aukština žmogų, pamėgti kiekvienam, koks jam prieinamas, idealą.
Daug sunkiau yra atpratinti jau nuo įprasto gėrimo, negu sulaikyti nuo dar nepradėto. Juk neveltui yra pasakiusi senųjų išmintis: ko naujas puodas prisigeria, tuo jis visuomet atsiduoda.
Mieli Klausytojai ir Skaitytojai. Čia atsiliepiu į Jus aš, Jūsų Gany¬tojas, ir šaukiu į didelę talką visų pirma ir daugiausia tuos, kurie dar neesate alkoholio dievaičio vergai, kurie suprantate girtavimo blogumą, matydami kasdieniame gyvenine jo baisias pasėkas, ir jaučiate tą žalą, kurią daro girtuoklystė nelaimingiems gėrimo vartotojams, jų šeimoms ir visai tėvynei, ir kurie užjaučiate nelaimingus „gėrimo karžygius ir svaiginančio gėralo paruošime drąsuolius“/žr. aug./.
Norėčiau, kad mano balsą - saugoti Lietuvos jauniną nuo girtavimo Blaivybės savaitės proga išgirstų ir į širdį paistų ne tik Lietuvos kunigai, tie dorovės palaikytojai ir platintojai, kuriems jos saugojimas yra ypatinga, šventa pareiga, bet taip pat ir tie tūkstančiai moky¬tojų, kuriems pavesta mokyti mūsų jauninas nuo pat mažumės ir ruošti jis į gyvenimą. Jų žodis, o dar daugiau jų pavyzdys gali daug padaryti blai¬vybės sustiprinimui mūsų tėvynėje.
Mūsų teisėjams teismuose atliekant savo pareigas, tenka smarkiai pabarti ir net nubausti mažą ar didesnį svaigalų mėgėją. Kadgi jų rimtas įspėjamasis žodis pasiektų ir toliausiai esančius ,kad ir jie išgirstų, jog girtuoklystė veda j kalėjimą, o blaivybė sulaiko dorovės kelyje.
Mūsų gydytojai, kurie tiek daug galėtų pasakyti apie alkoholio sunaikintą daugybei jų gydomų ligonių sveikatą, apie girtuoklių tėvų vaikus paliegėlius, apie be laiko girtavimo nuvarytuosius į kapus turėtų dažniau kelti savo autoritetingą balsą ir nesiliauti sakę, kad alkoholis žudo mūsų tautą ir mūsų tėvynę veda į bedugnę.
Aš trokščiau, kad mano balsas pasiektų katalikiškųjų šeimų rimtus tėvus ir garbingas motinas, kad pasiektų visus Lietuvos inteligentus, ku¬rių tarpe deja, yra nemaža ir ne be priekaištų, visus, via tiek, ar jie priklauso Katalikų Akcijai, ar ne, kad visi bendromis jėgomis stotų į didelę kovą prieš smarkų priešą, prieš alkoholio dievaitį, pasiprašę sau reikalingos Aukščiausiojo pagalbos, savo širdies gilybėse sakydami: „Nuo girtuoklystės gelbėk mus, Viešpatie“.
Kauno Arkivyskupas ir Metropolitas JU0ZAPAS SKVIRECKAS
Pastaba. Gerbiamieji Kauno Arkivyskupijos klebonai ir balnyčių Rektoriai, gavę šį mano laišką, perskaitys jį iš sakyklos pamokslo vieton Blaivybės savaitės proga. /Iš Kauno Kurijos Archyvo. Metai nenurodyti/.

2. KAUNO DEKANŲ KONFERENCIJA

Kauno Arkivyskupijos dekanų ir vicedekanų, dalyvaujant kapitulos nariams, konferencijos, įvykusios 1939.XI.7. Arkivyskupo Metropolito rūmuose
PROTOKOLAS
Šį Konferencijos protokolą tvirtindamas, pavedu G. G. Dekanams supažindinti su jo turiniu savo dekanatų dvasiškiją pirmame dekanatiniame susirinkime, svarstytus jame dalykus paaiškinti ir žiūrėti, kad Konferencijos nutarimai būtų įgyvendinami.
J. SKVIRECKAS, Kauno Arkivyskupas ir Metropolitas. Kaunas, 1939. XI. 24 d. Nr.3454.

II. KUNIGIJOS PASTANGOS IR PASTORACINĖS VEIKLOS SUINTENSYVINIMAS PARAPIJOJE
1. Visais budais prisidėjimas prie blaivinimo akcijos.
Blaivinamosios akcijos klausimu pranešimą padaro kun. Prof. Z. Ignatavičius. Po diskusijų priimamos šios rezoliucijos: Tikinčiųjų blaivinimo akcija bus varoma
A. Per Bažnyčią:
a) Dvasiškiai visomis turimomis priemonėmis trauks tikinčiuosius į blaivumą.
b) Kviesdami misijoms, rekolekcijoms vedėjus, jų paprašys vieną antrą pamokslą pasakyti apie blaivybę.
c) Patys per metus taip pat ne užmirš per pamokslus blaiviosios minties kelti ar net paskirs tam reikalui ištisą pamokslą.
d) Savo parapijų tikinčiuosius burs į Blaivybės Brolijas.
B. Per draugijas:
a) Dvasiškiai ypač stengsis blaiviąja linkme veikti kat. organizacijų narius: angelaičius, pavasarininkus, vyrus, moteris.
b) Palaikys ir kitų organizacijų kilnias pastangas žmonių blaivinimo srityje.
C. Prašyti valdžios organų intervencijos ir pagalbos.
Iš vykusios diskusijos konferencija pritarė sumanymui kreiptis į valdžios organus su memorandumu dėl suvaržymų, kuriuos reikėtų įvesti, pardavinėjant alkoholinius gėrimus. Uždrausti pardavinėti alkoholinius gėrimus šeštadieniais, sekmadieniais ir kitomis šventėmis bei dienomis prieš šventes. Įstatymo keliu sutvarkyti girtuoklių darbininkų atlyginimo išmokėjimą, kad gaunamas atlyginimas nepatektų smuklėn, bet darbininko šeimai (žmonai). Pravartu būtų papildyti ir bausmių kodeksą ta prasme, kad girtavimas būtų laikomas nusikaltimu ir atitinkamai baudžiamas, kad girtuokliai netektų pilietinių garbės teisių.
„Draugija“ 1939.XII.2


3. PASIŽADĖJIMAS

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES PARAPIJA, Kaunas, 1944.VI.29
JO EKSCELENCIJAI, Kauno Arkivyskupui Metropolitui
Aš, Romuladas Visockas, gyv. Kaune - Šančiuose, Servitutų g 14 Nr., priimdama (s) Sutvirtinimo Sakramentą, pasižadu Viešpačiui Dievui ir savo Tėvynei Lietuvai iki mano 20 metų amžiaus negerti nei degtinės, nei vyno, nei alaus ir nerūkyti.
Be to, visą gyvenimą būsiu blaivus ir nė lašo naminės (samagono) niekada neragausiu.
R. Visockas (parašas)
/Iš Kauno Kurijos Archyvo. Tokių pasižadėjimo lapelių vienoje byloje prisegta labai daug/.
 

TURINYS Galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“