PRO VITA©  Parengė Robertas Skrinskas  

VYSK. JUOZAS PREIKŠAS

1. „BLAIVIOJI LIETUVA“ REDAKCIJAI, 1989 METAI

1.                   Kokios mintys neramina, kai galvojate apie dešimtmečius užsitęsusį alkoholizmo tvaną Lietuvoje?

Galvodamas apie alkoholizmo tvaną Lietuvoje, kiekvienas doras, mąstantis ir į ateitį blaiviai žvelgiantis lietuvis nedvejodamas atsakys: padėtis labai rimta, bet nėra beviltiška, tauta duobėje, bet iš jos galima iškopti. Verkia Motina - Lietuva, liūdi Motina - Bažnyčia, tačiau tautos kamienas tebėra sveikas, o Lietuvos Bažnyčia, kaip ir visuotinė, turi ne tik žemiškų, bet ir antgamtinių vaistų šiai epidemijai pašalinti.

Kalbant apie alkoholizmo tvaną, būtina pasakyti, kad jis išties daug aukų pasiglemžė per pastaruosius dešimtmečius. Praėjęs paskutinio karo viesulas daug žaizdų paliko mūsų tautos gyvenime: sugriauti miestai, nuniokoti laukai, išardytos šeimos, nekaltai žuvusios aukos, našlaičiai, invalidai - tai vis žaizdos žemės mūsų. Tačiau laikas yra geras gydytojas. Jo tėkmėje iš griuvėsių pakilo miestai, laukai vėl vagojami ir duona auginama, pamirštamos išgydytos kitos karo padarytos žaizdos.

Tačiau tautos naikinimas nesustojo. Jis vyksta per besaikį alkoholio vartojimą. Jei medžiaginėje srityje pasiekta kai kurių laimėjimų, tai dvasinėje smunkama žemyn. Viena iš priežasčių tame kelyje į degradaciją - girtavimas. Mažai mūsų tautai tai didelė nelaimė, tai kelias į savižudybę, nes, anot Vydūno „tik blaivi tauta gali išlikti".

2.                   Lietuvos žmonės dabar išgeria 11-12 kartų daugiau negu nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais. Kaip turėtume sugrįžti prie blaivybės tradicijų, kokias matote Lietuvos visuomenės išblaivinimo galimybes?

Visų pirma reikėtų atsakyti į pirmąją klausimo dalį, kodėl dabar daug išgeriama, palyginus su nepriklausomybės laikais? Tam yra daug paskatų, priežasčių. Kai kurias norėčiau paminėti. Žmonės kaip ir medžiai - auga panašiai. Medžiai savo šaknimis stengiasi įsitvirtinti žemėje, kad atlaikytų audras ir gautų maisto savo šaknimis. Antra vertus, jie stengiasi pralenkti vienas kitą savo ūgiu, kad galėtų daugiau saulės spindulių pasisemti. Trumpai tariant, jie nori turėti pagrindą žemėje ir danguje. Tada jie auga sveiki ir stiprūs, atsparūs gamtos išdaigoms.

Žmogus - dviejų pasaulių pilietis. Jo laikinoji buveinė čia, žemėje, o po mirties jo laukia amžinybė. Žmogus be žemės negyvena: žemė jį maitina, žeme jis vaikšto, užtai žmogus ją myli, brangina, už ją net gyvybę aukoja. Pokario metais mūsų broliui lietuviui iš po kojų buvo atimta žemė, kurią jis dirbo, savo prakaitu laistė, o po sunkių vasaros darbų medžių pavėsyje ant jos ilsėjosi. Mūsų broliui lietuviui per visą pokario metą buvo norima atimti ir dangaus viltį brukant jam pigią, importuotą prekę - ateizmą. Buvo teigiama, kad nėra Dievo, nėra amžinybės, nėra sielos, nereikia laukti malonių iš dangaus. Netekęs žemės ir dangaus žmogus puolė prie to, ką galima pasiekti, ko visada gausi. Ta prieinamiausią paguoda - degtinė. Ji padėdavo pamiršti nedalią. Čia verta prisiminti teisingus poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Štai kuo baigiasi žmogaus nušalinimas nuo tėvynės, nuo žemės, jo atitolinimas nuo tiesos ir moralės, pagrindinių dvasios vertybių išniekinimas. Geriame daug todėl, kad nieko neturime - nei žemėje, nei danguje" („Blaivioji Lietuva", 1989 m. rugpjūtis).

Nagrinėjant šio klausimo antrąją dalį, kaip turėtume sugrįžti prie blaivybės tradicijų, pasakytina, kad būtina užtvenkti tuos šaltinius, iš kurių į mūsų visuomenę skverbiasi girtavimo tvanas. Tų šaltinių daug ir vienu mostu visų nepašalinsime, stebuklo nepadarysime. Būtina atsiminti, kad leistis žemyn visada lengviau, o pakilti - daug sunkiau. Kalbant apie Lietuvos visuomenės išblaivinimo galimybes, tarp daugelio kitų paminėtina: išvaduoti žmogų iš vergiškumo sąmonės, padaryti jį savo žemės šeimininku, o svarbiausia - atgaivinti jo sieloje dangaus viltį, atsakomybę Dievui, tautai, visuomenei. Girtavimas - viena iš didžiausių nuodėmių, pasigerti - gėda. Anksčiau užtekdavo pasakyti net vaikui ir jis suprasdavo, kad bloga daryti yra nuodėmė ir gėda. Būtina ir šiandien kiekvieno žmogaus, ypač jauno, sąmonėje skiepyti tuos du galingus žodžius: nuodėmė ir gėda. O kad tie žodžiai darytų teigiamą poveikį, būtina stiprinti tikėjimą Dievu, kuris viską mato, girdi ir teisia. Girtavimo duobė gili, iš jos iškopti vien žmogiškomis jėgomis neįmanoma. Štai kodėl čia būtina Dievo pagalba, kuri ateina per maldą, sakramentų malones, šv. Mišių auką.

3. Koks katalikų Bažnyčios vaidmuo, kaip atkuriamos vysk. M. Valančiaus blaivystės brolijos?

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje visada stovėjo tikėjimo ir doros sargyboje. Kiek leido aplinkybės ji visada skiepijo dvasinių vertybių grožį, naudą, būtinumą. Net sunkiausiais išbandymų metais ji šio tikslo neatsisakė. Dabar, kai veikimo sąlygos palengvėjo, ji kviečia visus kovoti su blogiu ir nepamiršti dangaus pagalbos, nes „Jei Viešpats namų nestato, dykai statytojai vargsta. Jei Dievas miestą nesaugo, be reikalo sargyba budi" (ps. 126, 1). Kaip anuomet vysk. M. Valančius pakėlė lietuvį iš smuklės pasitelkdamas religiją, taip ir šiandien Lietuvos blaivintojai, kunigai ir pasauliečiai, kuria prie parapijų vysk. M. Valančiaus blaivystės brolijas, ragina tikinčiuosius melstis už blaivią tautos ateitį, platina „Blaiviąją Lietuvą" ir tiki, kad su Dievo pagalba ateis pergalė. Meldžiu Aukščiausiojo palaimos visiems, kuriantiems blaivią mūsų Tėvynės Lietuvos ateitį.

„Žodžiai J.E. vyskupas Juozas Preikšas“. Sudarė Juozas Brazauskas. Panevėžys 2006, psl. 58.

2. PAMOKSLAS BLAIVYBĖ

Po  daugelio   negandų mūsų  tėvynės padangė šviesesnė. Lyg daigai, pavasario  ledams nutirpus, pradėjo   ryškėti nauja  gyvybė:   trispalvė, himnas, sugrąžinta  katedra, į  kurią  grįžo tremtinys šv.Kazimieras. Kauno mieste ilgus metus tūnojusi   prieblandoje savo sparnus išskleidė laisvės statula, grįžta  tremtinių  palaikai, kryžiai. Žmonės drąsiau kalba apie ateiti, laisvę. „Tikrai   mums, Dievas stebuklą  padarė, mus   aptvindė   linksmybe“.

Tačiau tai tik kelio pradžia, dekoracija scenoje. Iki tikro pavasario ir  visuotino atgimimo dar daug sunkių žingsnių laukia. Netolima praeitis paliko žaizdų, kliudančių vaisingai dirbti, paliko grandinių, kurios neleidžia laisvai kurti Šviesesnę ateitį.

Viena iš jų - besaikis girtavimas, apie kurį daug rašoma ... tačiau jis ir toliau geria mūsų tautos kraują. Ar nėra kelio į blaivų gyvenimą, ar mūsų tauta ir toliau per besaikį girtavimą eis nusikaltimų keliu, ar ir toliau per kalėjimus ir ligonines eis į dvasios sumenkėjimą, degradaciją ir pagaliau į kapus?

Prasidėjęs   tautinio   pakilimo  pavasaris, atgimęs  dvasinių vertybių  troškulys ir šviesesnės  ateities vizija netaps tikrove, jei tauta nepakils iš tos duobės. Tik blaivi  tauta gali pakilti, išlikti dora ir laisva.

Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergam palikit vergo naktį klaikią
Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.
Šaukiu aš darbo rankų milijonus,
Įsupt naujam darbymečiui varpus,
Į naujo džiaugsmo klėtis, darbo kluonus,
Ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.

Tikrai, B. Brazdžionio žodžiais "įsupkime naujam darbymečiui varpus..." Į blaivų rytojų tepaskatina didysis tautos blaivintojas vysk.M. Valančius, jo metodas. Tad truputį į praeitį.

Nuo seno lietuvių tauta žinoma kai svetinga,vaišina,bet kartu kaip blaivi, dora tauta. Ji buvo taiki ir norėjo būti laisva. niekam negrasė .Tačiau galingesni kaimynai ne kartą trypė jos laisvę, norėjo nutautinti, demoralizuoti. Štai caro priespaudos laikais buvo už darinėjamos bažnyčios,vienuolynai, kunigų ir tikinčiųjų trėmimai, uždarinėjamos lietuviškos parapijinės mokyklos ir pagaliau uždrausta spauda.Šie metodai nepalaužė lietuvio dvasios. Tada buvo panaudota dar viena priemonė: smuklėj laisvės netekęs ir užguitas baudžiauninkas čia skandino savo nedalią ir patekdavo į dar dilesnį skurdę.

  Šį pavojų  pastebėjo  vysk. Valančius ir pasiryžo stoti į sunkią ir nelygią  kovą  prieš plačiai  paplitusį  girtavimą . Pasirėmęs  pop. Pijaus  IX   nuostatais  apie blaivybę jos siekė žmogiškas pastangas jungdamas su Dievo pagalba, maldomis, pasninkais, atgailos dienomis, blaivybės įžadais. Kadangi tuo metu žmonių tikėjimas nebuvo sugriautas, tikintieji uoliai lankė bažnyčias ir vos ne visi girdėjo Valančiaus aplinkraščius ir kunigų raginimus sekmadieniais - blaivybės vajus atnešė tautai apčiuopiamų vaisių. Kai kuriose parapijose blaivininkų skaičius pakilo iki 90% .Vysk.su džiaugsmu galėjo rašyti: „Gražų pavyzdį parodė tikintieji klausydami savo vyskupo ir kunigų balso...vaikai nealkani ir ne pusplikiai, negirdėti muštynių, moterims nudžiūvo ašaros. . .“Pastabos sau pačiam.“

Nors vėliau caras uždraudė šį sąjūdį piniginėmis baudomis ir kalėjimais tačiau Valančiaus darbo vaisiai liko.  Kai I pasaulinio karo metu subyrėjo carų imperija, kai pavergtos tautos pakilo laisvam gyvenimui, jų tarpe prisikėlė ir Lietuva, nes turėjo blaivių, dorų, tėvynę ir bažnyčią mylinčių žmonių.

II pasaulinis karas ir pokario metai vėl nusiaubė ne tik miestus, kaimus, bet ir tautos dvasią. Tarp daugelio žaizdų – girtavimas, kuris vis plečiasi ,pasiglemždamas ne tik šimtus gyvybių, bet ir dvasiniai luošindamas tautos ateitį.

Lietuvos episkopatas jau seniai šią blogybę pastebėjo ir per pokario laikotarpį  išlaido eilę ganytojinių laiškų. Blaivininkai prieš 10 m. norėjo įsteigti katalikišką blaivybės draugiją. Deja, valstybė šias pastangas laikė antivalstybiniu veiksmu. Pagaliau ir vyriausybė pamatė, kad girtavimas tai savanoriška savižudybė ir paskelbė kovą. (...)

Ar lemta toliau grimsti ir daugiau nebepakilti, ar nėra kelio į prisikėlimą, blaivų, dorą, sąmoningą gyvenimą? Praktika parodė, kad pakilt iš tos duobės ir sukurti blaivų gyvenimą, papročius neįmanoma vien žmogiškomis pastangomis. Jos sudužo, kaip žemėn numestas kalėdinės eglutės žaisliukas. Čia būtina Dievo pagalba. Su Dievo pagalba į kovą stojo vyskupas Valančius ir laimėjo: blaivybės įžadai, atgailos dienos, sakramentai, nuoširdžios maldos pakėlė anuomet lietuvį iš vergavimo smuklei ir įžiebė blaivaus gyvenimo ilgesį.

Ir šiandien be Dievo pagalbos neišsiversime: „Be manęs jūs...“ Melskimės už tautos blaivumą, nes tik blaivi tauta – laisva tauta! Toliau: ką praktiškai padarysime blaivaus gyvenimo linkme? Nelaukime ką kiti, o pradėkime nuo savęs. Tebūna be svaigalų laidotuvės ir mirusiųjų minėjimai. Tebūna blaivios tautinės ir religinės šventės. Džiaugsmo šaltiniu tebūna tikėjimo tiesų grožis, garbinga tutos praeitis. Viską galiu tame, kuris mane stiprina.

3. PAMOKSLAS APIE  BLAIVYBĘ

Vysk. Valančius valdė savo laiku beveik visą Lietuvą 25  metus 1850-1875 m. Po   8  vyskupavimo  metų jis  pradėjo  plačią ir pasisekusią blaivybės  akciją. Pagrindas - Pijaus IX  blaivybės  įstatai. Narys  būdavo blaivus ir  įsipareigodavo kitus raginti. Per Grabnyčias  atnaujindavo   pažadą prie Marijos  altoriaus. Matome, kad   blaivybė  buvo  siejama su   Marijos  pagalba. Blaivybės akciją  vyskupas pravedė per kunigus, kurie  pamaldų metu priimdavo  pažadus iš tikinčiųjų. .Blaivybės akcija buvo atlikta beveik per mėnesį.  Rašė   pamokslus, kurie   buvo  skaitomi, sekmadieniais. Žmonės masiškai stojo į blaivybę. Daugiau  pusė katalikų įstojo, kai kur iki 90%. Statė   kryžius, paminklus, žmonės atsikvėpė. Tai  atsiliepė į gamybą degtinės. Iki   sukilimo iždas  neteko  apie   3 milj. rublių. /1863  m./ Po   sukilimo buvo  uždrausta   skelbti blaivybę, prasitarti iš  sakyklos. O blaivybė žengė tik pirmus  žingsnius. Prieš  mirtį  vyskupas laiške skundėsi, kad tik maža dalelė liko ištikimų. Jei ne caro  draudimas - blaivybė  būtų įsišaknijusi ir tauta nebūtų grįžusi į girtavimą.

Pažvelkime į šiandieną. Kiek girtaujama  aiškinti  nereikia.S  pripažįsta, kad girtavimas didėja .Maisto parduotuvės  už   svaigalus  gauna  daug, o  už  maistą tik trečdalį pajamų. Ką daro  valstybė. Rajonuose komisijos,  pasirodo straipsniai, posėdžiai padaromi, protokolai. Blaivybės draugijos nėra.  O ta pati valdžia gamina ir spaudžia parduotuves, kad vykdytų planus. Taigi   valdžia  nekovoja. Ką mes galime?

Neturime draugijos, nes  valdžia  neleidžia. Verkšlenimas nepadės. Bet mes ką galime. Tik   gaila, kad  nepasiduoda blaivinimui  tikintieji. Mums reikia abstinentinių laidotuvių. Čia   sunku. Kunigai prašo, kad  negertų. Ką pasakys kiti. Juk jie davė per  laidotuves. Tai kam mes  puolame vadžią, kad ji nekovoja, jei patys nerangūs?  Gražu  neduot: bet,ką  pasakys kaimynai. Tai ar negali būti pirmu ir parodyti kitiems? Tas klaidingai suprastas lietuviškas vaišingumas. Tai išsigimimas. Laidotuvės tai ne pokylis, tai ne mėgavimasis skanėstais. Bet giedoriams tai  reikia. Nemokame be degtinės giedoti! Duobkasiams tai reikia. Ėjo žmogus duobkasys iš   vaišių ir žuvo. Ėjo ne  iš restorano, o iš kaimyno laidotuvių. Liko našlė su vaiku.  Kas   atsakys, kas pražudė?  Be  degtinės nei kasam, nei nepagiedam. Degtinės  reikalaujam grįžę iš   kapų. Ant kitų sakome, kad girtauja, o patys ką darome? Ar ne gėda mums? Tegul pamato, kad mes   blaiviai mokame laidoti. Prašykime, kad praregėtume, kad būtume sąmoningi. O metinės, tai jau  galima. Čia balius. Sakysime gedulo pabaiga, bet ne girtavimo  pradžia. Kam suplakti tuos  dalukus? Kodėl metinės turi būti su išgėrimais. Išsižadėkime gedulo progomis išgėrimo, o mes   didelį darbą Lietuvoje  padarysime.

Yra   ir  vestuvių blaivių. Ir šoko ir dainavo ir negėrė. Viską  galima. Jaunimas turėtų būti  abstinentai iki 18 m.Suspės. Deja, daug jaunimo jau geria. Dejuoti negalime. Nuo savęs  pradėkime, o tada bus nauda.

Kiekviena neišgerta taurelė jau yra tautos  blaivinimas. Kiekvienos abstinentinės laidotuvės, metinės, saikingai praleistos vestuvės, krikštytos, jubiliejus jau yra tautos  blaivinimas. Neverskime gerti, nepriekaištaukime, jei kas negeria Ir neklausinėkime kodėl negeri. Jei   žmogus atėjo, reiškia jis tave jau pagerbė, tad kam jį prievartauti. Tegul valgo ką nori ir užsigeria kuo nori. Vis tas kvailas vaišingumas.

Jei visa tai įgyvendinsite, jei bus daugiau abstinentinių laidotuvių.. .jei kovosite, jei duosite  pavyzdį, jūs būsite apaštalais tėvynėje.

Vyskupas  blaivino Lietuvą su Marija. Ir mes į ją kreipkimės. Ir išsineškime pasiryžimą: gedulinės iškilmės bus abstinentinės, nieką neversiu vartoti svaigalus, pats būsiu santūrus. Prašykime, kad Marija užtartų,  kad Dievas šv.Dvasia mus apšviestų ir kad mes galų gale praregėtume ir suprastume: blaivinti katalikišką Lietuvą reikia pradėti nuo savęs.

4. PAMOKSLAS GIRTAVIMAS

Mūsų dienomis girdime žodį "pažanga". Pažangus žmogus, mokslas, technika, pažiūros. Kalbama apie pažangą moksle,  pramonėje...Anksčiau žmonės gyveno urvuose, rengėsi žvėrių kailiais, apsišviesdavo balana, keliavo pėsti, arė mediniu, kariavo kuokomis. Ko senoliai nesapnavo, tuo mes šiandien naudojamės. Pažanga reikalinga . Gerai, kad namą pastato,  pieno primelžia, mėsos užaugina. . . Tačiau vienoje srityje yra didelė blogybė. Didelė pažanga svaigalų vartojime: 10 kartų daugiau. Atsiminkime, kad mūsų tautos ateitis ne miestai, pienas, bet sveika dvasia. Jei luošinsime svaigalais save - ištirpsime. Pamąstykime.

Degtinės pareikalavimas auga. Girtavimo tvanas plečiasi. Vis pareikalauja daugiau aukų net iš sveikiausio jaunimo. Dažnai į sveikatą kilnojami stikleliai jau daugelį įstūmė į dvasios ir kūno negalią. Su svaigalais kartu žengia dorinis smukimas: skyrybos, neištikimybė , išsigimimai, plėšimai, žmogžudystės... Kiek nelaimių keliuose, gamyklose. Besaikiu girtavimu jau pralenkėme kitas tautas. Prof.Marcinkevičius,straipsnyje "Kodėl save žudome" paduoda statistiką pg. 1976:  prancūzai-15, italai-12, danai ir anglai-po 7, švedai -6 litrus per metus. Lietuvis-76. Štai pažanga, išmaudyti kūdikį galima, nemokėdamas plaukti prigertum.

Giedame: nuo bado, maro ...reikėtų - nuo girtuoklystės. Kartodavome: iš praeities tavo sūnūs..., o dabar: vyrai gėrė, vyrai. . .0 tada? Atsiranda naujų, žaizdų mūsų tautos kūne. Neištikimybė, nes alkoholis atpalaiduoja žemuosius polinkius. Vyrai nebegrįžta namo. Skyrybos, o vaikai trapioje jaunystėje lieka be globos iri meilės. Jie tada nepilnaverčiai, kandidatai į kalėjimą.  Mokytojai moko, o yra kietagalvių. Mokytojai bara,o šie sako: mes nekalti, mes girtuoklių vaikai. Ar pagalvoja tokie tėvai, kokią žalą daro vaikams...Paskutiniame teisme jie pamatys ir sakys: - kalnai griūkite ant mūsų ir kauburiai, pridenkite mus. Jaunimo doriniai nupuolimai taip pat apsvaigimo poveikyje: vagystės, peštynės, išprievartavimai, žmogžudystės. Ir kas suskaitys? (...)

 Kas  daroma? Valstybė  nekovoja: daugiau degtinės, barų, kavinių. Mėsos, sviesto, sūrio – ne visada   gausi, o  degtinės - visada. Kam   ji   per brangi, vynelio   yra   kiek  nori. O   slyvanosiai  tų  nuodų  daugiausia  išgeria, nors   tas   rašalas gaminamas   iš  nestandartinių   obuolių, kurių  net gyvuliai   neėda. Lietuvis   sutvarkys, kai   tas   atliekas valstybė   pavers   rašalu.

Buvo laikas kada lietuvis savo nedalią skandino bonkoje. Vysk. Valančius savo galinga dvasia tada pakėlė tautą ir galėjo rašyti: grąžų pavyzdį  parodė tikintieji klausydami savo vyskupo ir kunigų balso ...vaikai nealkani ir nepusplikiai .nebegirdėti muštynių, moterims nudžiūvo ašaros. „Pastabos sau pačiam“. Mūsų vyskupai jau ne karte kreipėsi į tikinčiuosius  gelbėti mūsų tautą ir bažnyčią nuo baltosios šiltinės. Sakyklose ne kartą girdėjote ir kunigus ta tema. Paklausykime  ganytojų, pasekime protėvių pavyzdžiu ir mėginkime išsilaisvinti iš to pikto įpročio pančių. Visiems mums  turi rūpėti šeimų ir tautos sveikata ir ateitis, tikėjimas ir dora. Norėdami užkirst kelią jaunimo nusikalstamumui, šeimų irimui, visuomenės išsigimimui -pradėkime nuo papročių blaivinimo. Visų mūsų atsakomybė prieš Dievą ir tėvynę įpareigoja mus   visus   kovoti   su   besaikiu  girtavimu.

Mes čia esantys ne girtuokliai. Tie, kurie nepakelia galvos nuo bonkos čia neateis. Mūsų, tarpe nėra, tokių kuriems visas tikėjimas, viltis ir meilė tilptų bonkoje. Mes čia esantys nesame baltosios vergai. Tačiau mes galime prisidėti prie šeimų, papročių blaivinimo. Nors sunku keisti papročius, tačiau būtina. Koks mūsų   įnašas į tautos blaivinimą?

(Pamokslai kiek sutrumpinti).

TURINYS Galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“