PRO VITA © Parengė Robertas Skrinskas   APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS

Laiškai lietuviams 1962 m. birželis. P. Rabikauskas S.J. APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS (I)
Vienas skaitytojas klausia: "Kodėl Romos Bažnyčia leido ir net globojo inkviziciją? Inkvizitoriai (daugiausia domininkonai ir jėzuitai) vartodavo
žiauriausius kankinimus, kuriuos dabar vartoja komunistai ir pirmiau vartojo gestapininkai. Inkvizitoriai teisdavo ne tik eretikus, bet ir raganas už tai, kad jos bendraudavo ir turėdavo lytinius santykius su velniais! Visas tas mokslas buvo surašytas domininkonų veikale "Malleus maleficorum".
Popiežius Grigalius XI 1374 m. leido tyrinėti visas raganavimo bylas...
Gerbiamasis Skaitytojau,
Jūsų paliestos problemos yra tas arkliukas, ant kurio dažnai ir noriai mėgsta pasijodinėti katalikų Bažnyčios priešai. Gaila, kad ne retai ir kaalikai  apie šiuos reiškinius nieko daugiau nežino kaip tik tai, ką girdi iš Bažnyčios kaltintojų, ir taip juose pasilieka kažkoks kartėlis, nuo kurio jie negali atsipalaiduoti. Užtat čia pabandysime trumpai pažvelgti į pačius reiškinius, kaip jie yra iš tikrųjų buvę.
Visų pirma reikia įsidėmėti, kad mūsų laikais ir taip pat per pirmuoius dvylika amžių inkvizicija, bažnytiniai kalėjimai, žiaurūs kankinimai, eretikų deginimas Bažnyčiai buvo ir yra nežinomi dalykai. Naujai pertvarkytame ir 1917 m. išleistame bažnytinės teisės kodekse apie visa tai nerasi nė žodžio. O senovės laikysenai suprasti užtenka paskaityti IV amžiaus rašytojo Laktancijaus veikalo "Divinae institutiones" V dalies 20-jį skyrių: "Ką padės jėga ir nuožmumas? Religinių įsitikinimų prievarta neįbruksi; reikalą geriau sutvarkysi žodžiu kaip botagu (verbis mėlius ąuam verberibus res agenda ėst)... Kam jėga šėlti? Kankinimai ir pamaldumas yra du visai skirtingi dalykai, tiesa nieko bendro neturi su jėga, nei teisingumas su žiaurumu... Be abejo, pasaulyje nėra nieko prakilnesnio kaip tikėjimas, ir jį reikia visomis jėgomis ginti, bet reikia jį ginti už jį mirštant, o ne kitus žudant, kantrybe, o ne žiaurumu, įsitikinimu, o ne nusikaltimu... Nes jei norėsi ginti tikėjimą kraujo liejimu ir kankinimais, jo neapginsi, bet jį suterši, išniekinsi, nes nėra nieko kito, kas taip priklausytų nuo laisvos valios, kaip religiniai įsitikinimai". Tos pačios minties buvo ir didžioji XII a. asmenybė šv. Bernardas, kuris sakė: "Juos (t. y. eretikus) reikia nugalėti ne ginklu, bet įtikinimu" (capiantur non armis, sėd argumentis — In Cant. serm. 66).Iš to išeina nuosekli išvada: jei inkvizicija ir visa, kas su ja surišta, nebuvo žinoma senovėje, jei ji sąmoningai Bažnyčios atmetama mūsų laikais, tai ji neturi nieko bendro nei su katalikų tikėjimu, nei su Bažnyčios esme; ji buvo laikinė apraiška, lietusi bažnytinės drausmės tvarką, kaip ją suprato ir panaudojo to laiko žmonės. Todėl norint teisingai Įvertinti tokią tik praeityje kurį laiką galiojusią apraišką, labai svarbu palikti nūdienes pažiūras ir stengtis įsijausti į ano meto žmonių gyvenimą, veikimą ir galvoseną. Jau pats žodis "inkvizicija" ne visai tą patį reiškė prieš keletą šimtų metų, ką jis reiškia mūsų laikais. Šiandie žodis "inkvizicija" turi neigiamą nusikalstamumo prieskonį, o anuomet jo reikšmė buvo grynai neutrali, panaši į mūsų žodį "teismas". Todėl nėra ko stebėtis, kad inkvizicijos vardu ilgą laiką buvo vadinama viena iš Romos kurijos kongregacijų (S. Romana ed Universale Inąuisizione), kuri šiandien žinoma S. Officium vardu. Viduramžinės inkvizicijos atsiradimo metu visa tuometinė Vakarų Europa sudarė vieną dvasinę visuomenę: "krikščioniją" (Christianitas). Jos priekyje stovėjo popiežius, savo dvasine galia viršijąs visus žemiškuosius valdovus, kurie drauge su popiežiumi turėjo rūpintis "krikščionijos" gerove.  Vienas nuostabiausių "krikščionijos" pasireiškimų buvo kryžiaus žygiai, bet toji pati dvasia iššaukė ir nepaprastą naujai besikuriančių universitetų klestėjimą bei didingų gotinių katedrų augimą. Tačiau jau XII a. antroje pusėje ir XIII amžiuje lig tol gana solidus "krikščionijos" pastatas pradėjo braškėti. Iš griežtos vasalystės piramidės pradėjo nutrupėti pirklių, amatininkų ir bendrai miestiečių grupės, reikalaudamos sau autonomijos ir tuo giliai sukrėsdamos žemiškųjų valdovų autoritetą. Su šiuo reiškiniu glaudžiai rišosi ūmus klaidatikių selętų plitimas, kuris ėmė griauti pačius krikščioniškosios visuomenės dvasinius ir politinius pagrindus. Tai P. Prancūzijoje ir Š. Italijoje vis labiau įsigali valdiečiai, o ypač katarai arba patarinai — Prancūzijoje dažniausiai vadinami albigiečiais — kurie nepasitenkino neigę ar klaidingai aiškinę kurią nors tikėjimo tiesą, bet skelbė maištą prieš visą esamą bažnytinę ir pasaulinę tvarką. Bet kokia medžiaga, taigi, ir žmogaus kūnas, pagal katarų doktriną, yra piktosios dvasios padarinys. Todėl reikia atmesti moterystę kaip medžiagos daugintoją, niekinti žemiškus turtus, eiti prieš bažnytinę hierarchiją, prieš bet kokią valdžią. Tokie, asketine skraiste prisidengę, drąsiai prieš valdžią einą "apaštalai" suburdavo apie save esama tvarka nepatenkintuosius, miestų gyventojus. Su jais kovojo vietiniai dvasinės ir pasaulinės valdžios atstovai, bet kova vis sunkėjo. įvairiose vietose kilo tarpusavio karai, šen ir ten imta taikyti eretikams mirties bausmės. Matydamas vis didėjantį pavojų, įsikišo ir imperatorius Fridrikas II, kuris 1224 m. įsakė Lombardijoje, 1231 m. Sicilijoje ir 1232 m. visoje savo imperijoje eretikus bausti mirties bausme — sudeginimu. Bausmės pateisinimą ėmė iš tuomet atgaivintos romėnų teisės, kur didenybės paniekinimas buvo baudžiamas mirtimi. Buvo sakoma: jei mirties bausmė taikoma už žemiško valdovo paniekinimą, tai juo labiau ji turi būti taikoma dangiškojo Valdovo paniekintojui, kuriuo yra kiekvienas užkietėjęs eretikas. Iš Bažnyčios pusės buvo popiežius Grigalius IX, kuris 1231 m. įvedė planingą eretikų ieškojimo ir teisimo tvarką, paskirdamas įvairiuose kraštuose savo atstovus, dažniausiai vienuolius domininkonus, kurie tam darbui vadovautų. Kadangi jų pareiga buvo ne vien klaidatikius teisti, bet ir rūpintis, kad jie būtų suieškomi ir ištardomi, tuos Bažnyčios atstovus pradėta vadinti inkvizitoriais (nuo lotyniško žodžio "inąuirere" —- ieškoti, rinkti informacijas), o pačią instituciją — inkvizicija. Užsukta mašina veikė pilnu tempu. Jos iniciatoriai, be abejo, tikėjosi, kad nusikaltusieji atvirai išpažins Bažnyčios atstovams savo kaltę ir prašys atleidimo, o kai kurių užkietėjusiųjų nubaudimas mirtimi ant laužo atgrasys kitus nuo panašių nusikaltimų. Kai nė vienas iš šių siekimų pilnai neišsipildė, užuot atsisakius netinkamos priemonės (bet atsisakymas gal tuomet būtų reiškęs pasidavimą), imta ją griežtinti. Nenorintiems sakyti teisybės įvesti kankinimai, kuriuos rekomendavo senoji romėnų teisė ir ją atgaivinę XIII a. legistai. Popiežius Inocentas IV 1252 m. gegužės mėn. 15 d. konstitucija "Ad extirpanda" patvirtino jos vartojimą inkvizicijos procesuose, "lygiai kaip žemiškų daiktų vagims ir plėšikams vartojama prievarta, kad išduotų savo bendrininkus ir pasisakytų savo padarytus nusikaltimus". Aleksandras IV 1259 ir Klemensas IV 1265 tą patvirtinimą atnaujino.
Kažin ar šie popiežiai žinojo, kad prieš 400 metų jų pirmatakas Mikalojus I visai kitaip kalbėjo apie kankinimų vartojimą? "Tokia procedūra", sakė jis, "yra priešinga Dievo ir žmonių įstatymams, nes prisipažinimas turi būti laisvas, o ne priverstas, turi būti laisvai pareikštas, o ne prievarta
išgautas. Gali atsitikti, kad kaltinamasis iškęs visus kankinimus, kokius tik jam pavartosite, ir neturės ko išduoti. Kokia tada gėda teisėjui, ir koks jo nežmoniškumo įrodymas! Jei, priešingai, kaltinamasis, skausmo nugalėtas, prisipažins kaltas nusikaltimu, kurio jis nepadarė, ant ko tada kris tos nedorybės baisumas, jei ne ant to, kuris privertė nelaimingąjį meluoti?" (Responsa ad consulta Bulgarorum, cap. 86).
Ar Mikalojaus I žodžiai dar buvo XIII a. viduryje žinomi, ar jau palaidoti užmarštyje, Bažnyčios sava atlaidumo ir žmoniškumo dvasia, bent teorijoje, išliko ir inkvizicijos įstatymuose.
Prieš pradedant inkvizicinį procesą, turėdavo būti paskelbtas "malonės laikas" (tempus gratiae) — dvi savaitės ar ištisas mėnuo — kurio metu nusikaltusieji klaidatikyste galėtų susitaikyti normaliu išpažinties keliu. Tik praėjus "malonės laikui", būdavo pradedama inkvizicijos procedūra. Jei
kam tekdavo panaudoti kankinimus (tortūrą), visuomet būdavo pridedama sąlyga: "be kūno dalių sužalojimo ar mirties pavojaus iššaukimo" (citra
membri diminutionem et mortis periculum). Bažnyčios atstovai taip pat negalėdavo tiesiog pasmerkti mirčiai, bet užkietėjusį eretiką "palikdavo pa­
saulietinei rankai, kad nubaustų" (relinguere brachio saeculari puniendum), drauge prašydami, kad nebaustų mirties bausme. Praktikoje ši paskutinioji pastaba nieko nereiškė, nes visiems buvo aišku, kad pasaulietis teisėjas tokį eretiką privalėjo bausti mirtimi ant laužo. Kitaip jį patį būtų apkaltinę erezijos protegavimu ir patraukę prieš inkvizicijos teismą.
Negalima neigti, kad inkvizicijos procesuose pasitaikydavo žiaurumų ir neteisybių. Bet nėra tikslu dėl vieno Įeito nepateisinamo pasielgimo mesti visiems institucijos atstovams lygiai bendrą kaltę. Sausų faktų kalba įspėja būti atsargiems, darant bendras išvadas. Pvz. dažnai galvojama, kad sykį patekus į inkvizijos rankas, nebebuvo kitokios išeities kaip sudeginimas ant laužo. Tikslios statistikos tačiau kitaip rodo. Pvz. savo griežtumu
žinomas Tulūzos inkvizitorius domininkonas Bernardas Gui 1308-1323 metais 18k-oje iškilmingų aktų (sermones generales) paskelbė 929 inkvizicijos teismo sprendimus. Štai kaip jie paskirstyti: 132 dėvėti bausmės ženklą (kryžių), 9 atlikti šventkeliones, 143 tarnauti Šv. Žemėje, 307 kalėti, 17 mirusiųjų teoretiniai kalėti, 42 perduoti pasauliniam teismui, 3 mirusieji teoretiniai perduoti pasauliniam teismui, 69 mirusieji iškasti iš pašventintų kapinių, 40 pripažinti kaltais už akių, 2 stovėti prie gėdos stulpo, 2 degraduoti, 1 ištremtas, 22 nugriauti jų namus, 1 sudeginti Talmudą ir 139 išteisinti. (Mgr. Douasi, Documents pour servir d l'histoire detoire de l'Inąuisition dans le Languedoc I, Paris 1900, nr. CCCV). Mirties bausmė, reikia manyti, buvo įvykdyta tik 42 nuteistiesiems arba 4.5% visų teistųjų, o be bausmės paleistųjų buvo net 15%. Be to, inkvizicija veikė ne be pasaulinės valdžios pritarimo ir paramos. Kai kur ji buvo panaudojama politiniams tikslams siekti. Tai ypač pasireiškė Prancūzijoje ir XV amžiaus gale atnaujintoje Ispanijos inkvizicijoje, kuri ten buvo daugiau valstybinė negu bažnytinė institucija. Pažymėtina, kad Bažnyčios valstybėje, kur viskas priklausė nuo popiežiaus, prie kokių nors perdėtų žiaurumų nebuvo prieita.
Kaip tad reikia žiūrėti į inkviziciją? Kaip pradžioje minėjau, ji neturi nieko bendra nei su katalikų Bažnyčios esme, nei su jos doktrina; ji buvo epizodinis, vien disciplinarinę tvarką liečiąs reiškinys, apie kurį šiandie patys katalikai istorikai sako, kad būtų buvę geriau, jei tokios inkvizicijos, kokia ji iš tikrųjų pasireiškė, visai nebūtų buvę. Netiesioginiai tai pripažino ir Bažnyčios autoritetas, kai 1920 m. popiežius Benediktas XV paskelbė šventąja Joaną Arkietę, kurią bažnytinis inkvizicijos teismas, vadovaujamas vysk. Cauchon, pasmerkė kaip eretikę ir raganą, vertą mirties ant laužo.
1431 m. gegužės mėn. 30 d. ji buvo Rouen'e sudeginta. Bet jau pop. Kalikstas III, peržiūrėjęs teismo bylą, 1456 m. paskelbė Joaną buvus nekaltai nubaustą, ir šiandie visiems aišku, kad tame teisme viešpatavo politinės aistros.
Norint teisingai ir nešališkai įvertinti tolimesnės praeities reiškinius, reikia įsijausti į anų laikų aplinką, dvasią, gyvenimo būdą. Tai nėra lengva, ypač mums, XX amžiaus vaikams, daugiau ar mažiau įsigyvenusiems į tolerancijos, demokratijos, socialinės užuojautos idėjas, kurios tik neseniai pradėtos dėti į visuomeninio gyvenimo giliuosius pamatus. Kitais laikais buvo kitokie pamatai ir ant jų buvo statomi kitokie pastatai. Tik tas, kuris visa tai iki smulkmenų ištyrė ir suprato, gali spręsti apie senųjų pastatų tvirtumą ir tikslingumą.
Be reikalo, mielas Skaitytojau, į inkvizitorių tarpą įmaišote jėzuitus. Man nėra žinomas nė vienas jėzuitas, kuris būtų ėjęs inkvizitorinio teismo
teisėjo pareigas. Priešingai, pats jėzuitų įsteigėjas šv. Ignacas Loyola ne kartą buvo tampomas po Ispanijos inkvizicijos kalėjimus.
Su inkvizicija artimai rišasi ir raganų bylos. Jos tačiau reikalauja atskiro paaiškinimo, kurį rasite kitame "Laiškų Lietuviams" numeryje.

Laiškai lietuviams 1962 m. liepa - rugpjūtis.
P. Rabikauskas S.J. APIE INKVIZICIJĄ IR RAGANAS (II)

Gerbiamasis Skaitytojau,
Pereitą kartą atsakydamas į Jūsų klausimus, sąmoningai nutylėjau raganas. Nors ir jų bylos, bent iš dalies, buvo nagrinėjamos inkvizicijos teismuose, bet jų teisman traukimo aplinkybės buvo visai skirtingos: eretikus dažnai vietiniai žmonės užstodavo, ir jų reikėdavo ieškoti, o raganas surasdavo patys vietiniai gyventojai, kurie savo manija neretai paveikdavo ir teismo eigą bei sprendimą. Be to, didžiausioji raganų bylų dalis, ypač Vokietijoje ir kituose Šiaurės Europos kraštuose (jų tarpe ir Lietuvoje), ėjo ne per bažnytinius, bet per pasauliečių teismus, ir kaip tik juose pasitaikydavo šlykštybių bei žiaurumų, kuriuos kartais nekritiški arba blogos valios autoriai priskiria bažnytinei inkvizicijai ir pačiai katalikų Bažnyčiai.

Matau, kad visos tos sunkenybės Jums iškilo beskaitant "Lietuvių Enciklopedijos" straipsnelį "Ragana". Visi Jūsų surašytieji sakiniai iš ten pažodžiui paimti. Deja, negalima sakyti, kad to straipsnelio autorius būtų stengęsis lygiai objektyviai informuoti enciklopedijos skaitytojus apie raganas ir raganų teismus, kaip tai atliko straipsnelio "Inkvizicija" autorius. Jau pereitą kartą minėjau, kad tvirtinime: "Inkvizitoriai būdavo vienuoliai (domininkonai, jėzuitai)" jėzuitai įmaišyti be jokio istorinio pagrindo. Tiesiog biauriu šmeižtu reikia laikyti išsireiškimą, kad, ieškodami raganų ženklo, "inkvizitoriai (taigi, domininkonai, jėzuitai) raganas apieškodavo tokiu būdu, jog padorumas neleidžia aprašyti". Toliau kalbama apie moterų išprievartavimus, visokiausius kankinimus, didelius honorarus už kalinimą ir kankinimą ir pan., ir visa tai be jokio skirtumo priskiriama inkvizitoriams bei inkviziciniams teismams. Pasaulietinė valdžia, pagal autorių, tik atlikdavusi egzekuciją, o kartais ir tam atlikimui pasipriešindavusi, pvz. Venecijos senatas 1518 m. Savo straipsnelį autorius užbaigia: "Pagaliau raganų teismų protokolai aiškiai rodo, kad daugelis inkvizitorių buvo ne tik dideli tamsuoliai ar religiniai fanatikai, bet ir liguisti asmenys, seksualiniai sadistai, kuriems moterų kankinimas teikė didelį malonumą."

     Kaip sau nori, mielas Skaitytojau, tokia galutinė ištarmė sunkiai derinasi kad ir su mažiausia pagarba tiesai bei objektyvumui. Jei dr. J. B. bauginasi žvilgtelėti į katalikų autorių veikalus, tegul bent atidžiai paskaito, ką rašo rimti protestantai. Pvz. naujausioje ir visais atžvilgiais rimtai paruoštoje protestantų enciklopedijoje "Die Religion in Geschichte und Gegenwart", t. III, Tübingen 1959, psl. 309, galės rasti tokį sakinį: "Den schärfsten Kampf gegen die Hexen forderte auch Luther und Kalvin" (Griežčiausios kovos prieš raganas reikalavo taip pat Liuteris ir Kalvinas). Tai gal ir jie buvo susidėję su inkvizicija?... Geriau susipažinę ir išnagrinėję visa, kas liečia raganų bylas, tvirtina, kad po XV a. Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir juo labiau kituose Šiaurės Europos kraštuose bažnytinė inkvizicija, kiek ji iš viso ten dar veikė, raganų bylomis beveik neužsiėmė. Visa tai atliko pasauliečių teismai (plg. H. Zwetsloot, Friedrich Spee und die Hexenprozesse, Trier 1954, psl. 52). Tokių dalykų enciklopedijos straipsniuose nutylėjimas yra nedovanotinas jos skaitytojų klaidinimas.

     Yra tiesa, kad daugybė raganų bylų XIV ir XV amžiuose, o Italijoje bei Ispanijoje ir vėliau, ėjo per inkvizicijos teismus. Tačiau užtenka tik šiek tiek susipažinti su inkvizicijos teismų procedūra, kad įsitikintume, jog inkvizitoriai, t. y. Bažnyčios atstovai: kunigai ar vienuoliai, patys aukų nekankindavo, nei atlikdavo kokius ten apieškojimus. Tam buvo teismo tarnai. Be to, viskas vykdavo teismo posėdžio metu, kuriame dalyvaudavo keletas ar keliolika asmenų. Sunku net įsivaizduoti, kad tokiose aplinkybėse inkvizitorius kunigas ar vienuolis būtų įsileidęs į kokį nešvarų darbą, apie kurį tuojau būtų pasklidęs gandas po visą apylinkę. Visi tokie subendrinti apkaltinimai yra ne kas kita kaip šmeižiamieji prasimanymai.

     Tačiau tuo anaiptol nenoriu tvirtinti, kad su raganų bylomis viskas buvo tvarkoje, ar kad Bažnyčios atstovai niekuo neprisidėjo prie jose vykstančių neteisybių. Bažnyčios paskirtis ir jos esminis mokslas buvo, yra ir bus nekintamas. Bažnyčia nėra tam, kad darytų žmones čia žemėje laimingus arba juos apsaugotų nuo visokių žemiškų blogybių. Jos uždavinys vesti tikinčiųjų sielas į amžinąją laimę. Susidėjimas su velniu, su juo sutarties sudarymas yra didžiausias Dievo paniekinimas, ir jei kas tai rimtai ir sąmoningai darytų, Bažnyčia negali jo neperspėti ir neklausančio nebausti.

     Nėra abejonės, kad velnias gali įsikišti į žmonių gyvenimą (jis išdrįso gundyti net patį Išganytoją) ir kad yra tokių, kurie jį sąmoningai garbina ir jam tarnauja. Bet ar tas asmuo, apie kurį pasakojama visokių nepaprastų, nieko bendra su šventumu neturinčių dalykų, prie tokių priklauso? Apie tai tegali pasakyti pats įtartasis? O jei jis nenori sakyti tiesą? Tada reikia jį priversti. Štai ir įeinama į inkvizicijos procedūrą.

     Įdomu, kad popiežius Aleksandras IV 1258 m. buloje "Quod super non-nullis" įsakė inkvizitoriams neužsiimti pranašautojų bei burtininkų teisimu, nebent jie būtų aiškiai apkaltinti erezija. Bet žmonėse prietarai, burtai, pranašystės vis labiau plito. Daugelis visa tai rišo su velnio įtaka, su tuo piktuoju pradu, kuri taip išgarsino katarai - albigiečiai. Apie tai, žinoma, turėjo pasakyti savo nuomonę ir teologai. Jie buvo savo amžiaus vaikai ir galvojo taip kaip visi žmonės tuomet galvojo. Net toks aštrus protas kaip šv. Tomas Akvinietis laikė galimu dalyku, kad velnias gali turėti su žmonėmis net lytinius santykius, o po kiekvienu prietaru įžvelgė, jei ne tiesioginę, tai bent įglaustą sutartį (pactus implicitus) su velniu. Nes, pagal šv. Tomą, tie prietaringi daiktai arba veiksmai savyje neturi galių, kurios galėtų iššaukti laukiamas pasėkas; dėl to jie yra tik ženklai, reiškią susitarimą su velniu, iš kurio laukiama, kad jis savo nežemiška jėga išpildytų laukiamus dalykus (plg. Summa theol. II. II. g. 95 a. 2; g. 96 a. 2). Šioje mintyje yra teisingumo pagrindas. Jei kas visu rimtumu tikėtų prietarais ir juos vartotų kaip nuo Dievo valios nusikreipimo ženklą, sunkiai nusidėtų, ir toje nuodėmėje galėtų būti "pactus implicitus". Bet dažniausiai žmonės visa tai vartoja, nieko negalvodami, todėl, kad kiti taip daro ir pan.

     Kadangi anais tamsiais, dažnai karų, marų ir gamtos nelaimių lankomais laikais visokiausių prietarų buvo kur kas daugiau kaip mūsų laikais, tai pamokslininkai, norėdami žmones nuo jų atgrasyti, juos baugindavo velnio įtaka. Bet neretai perdėtas ir naivus velnio darbų vaizdavimas tik prisidėjo prie didesnio baimės plitimo. Kaip visuomet, taip ir tada tikintieji pamokymus ir perspėjimus taikė ne sau, bet savo kaimynams. Ištiks kokia nelaukta nelaimė — tuojau ieško, kokia čia ragana savo burtais ir kerėjimais galėjo pakenkti.

     Pradžioje Bažnyčia, atmetusi raganų bylas, XIV amžiuje, viešos opinijos verčiama, pradėjo ir jas nagrinėti. Popiežius Jonas XXII 1326 m. išleido bulą "Super illius specula", kuria įpareigojo visus burtininkus ir regėtojus per 8 dienas mesti savo burtus, kitaip jie bus ekskomunikuojami, o užsispyrusieji bus laikomi ir baudžiami kaip eretikai. Tuo praktiškai burtininkų ir raganų bylos buvo pavestos inkvizicijai. Tokių bylų jau XIV a. būdavo nemaža ir pasauliečių teismuose. Vienas plačiai žinomas, nors savo veikaluose dažnai kat. Bažnyčios atžvilgiu neobjektyvus autorius tvirtina, kad raganos labiau džiaugdavusios, pakliuvusios į inkvizicijos kaip į pasauliečių teismo rankas, nes inkvizicija turėjo savo nustatytą tvarką, pagal kurią prisipažinusį ir klaidatikybės išsižadėjusį apkaltintąjį galėjo palikti gyvą kaip atgailautoją, kai tuo tarpu pasauliečių teismai visuomet bausdavo sudeginimu (H. C. Lea, A History of the Inguisition, t. III, New York 1887, psl. 449).

     Vis dažniau sprendžiamos raganų bylos, jų vieši sudeginimai tik kurstė lengvatikių žmonių įtarinėjimo instinktą. Ištisi kraštai buvo apimti raganų manijos, kurios neišvengė iš tų kraštų kilę teologai, kunigai, vyskupai. Tik tokiu būdu galima suprasti, kaip galėjo atsirasti dviejų vokiečių domininkonų inkvizitorių parašytas veikalas apie raganų blogybes: "Malleus maleficarum", išleistas 1489 m. Tai patologinio siaurumo ir aklo nekritiškumo knyga, kuri neša didelę negarbę krikščionijos literatūrai. Apie vieną jos autorių Brixeno vyskupas, kurio diecezijoje jis veikė kaip inkvizitorius, jau 1485 m. šitaip pasakė: "Er bedünkt mich propter senium ganz kindisch sein worden" (Man atrodo, kad tas senis jau visai suvaikėjo). Drauge su šia knyga buvo platinama ir pop. Inocento VIII bula "Summis desiderantes affectibus”. Ji nėra šios knygos patvirtinimas, nes rašyta jau 1484 m., bet joje popiežius, gavęs tų dviejų domininkonų nusiskundimą, kad kai kas mėgino trukdyti jų prieš raganas veiklą, patvirtino jų misiją ir liepė visiems teikti jiemdviem pagalbą.

     Reikia atvirai pripažinti, kad ypač tiedu tekstai (Malleus maleficarum ir popiežiaus bula) daug prisidėjo prie akcijos prieš raganas sustiprinimo, nes kas tik išdrįsdavo tam pasipriešinti, tuojau būdavo nutildomas teologų autoritetu ir popiežių dokumentais.

     Bet netrūko ir tokių, kurie turėjo drąsos viešai iškelti procesų neteisingumą, nors jiems grėsė pavojus būti apšauktiems erezijos gynėjais ir susilaukti eretikų likimo. Taip 1453 m. Evreux mieste (Prancūzijoje) buvo sudegintas vienuolis benediktinas Guillaume Edelin, išdrįsęs kritikuoti inkvizicijos teismo procedūrą. Johann Wier, Julich-Cleve kunigaikštijoje (Vokietijoje) gyvenęs gydytojas, kuris 1567 m. savo knygoje "De Praestigiis Daemonum" išdrįso pasakyti, kad vadinamos raganos tėra protiniai nesveikos, kvailos bobos, išvengė mirties tik atšaukdamas savo tvirtinimą.

     Didžiausias ir reikšmingiausias raganų manijos sužlugdymo nuopelnas priklauso vokiečių jėzuitui Friedrich Spee (1591 - 1635). Knygoje "Cautio criminalis", pasirodžiusioje anonimu 1631 m., reikalavo griežtai skirti pikta valia velniui parsidavusias raganas ir kvailais prietarais tikinčias, bet niekam blogo negalinčias padaryti moterėles ir visu griežtumu smerkė nežmonišką raganų teismo procedūrą, iš kurios niekas gyvas neišeinąs. "Todėl'', sako jis, "teisėjams nėra kitos išeities, kaip nutraukti visas bylas ir pasmerkti savo teisimo būdą, kitaip prieis prie to, kad jie turės ant laužo sudeginti savo artimuosius, save pačius ir visą pasaulį". Spee buvo laimingas, kad ir bažnytinė inkvizicija jau bodėjosi tokiomis bylomis. Jam teko iškęsti iš raganų manijos fanatikų daug nemalonumų, bet išliko gyvas. Jo veikalas greitai paplito po visą Europą, buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir Poznanėje 1680 m. išleistas. Nežinia, ar F. Spee įrodymų paveiktas, ar kitų motyvų vedamas popiežius Urbonas VIII 1635 m. paskelbė instrukciją, kurioje smerkė įsigalėjusią lengvatikybę raganų atžvilgiu. L. von Pastor, garsusis popiežių istorijos autorius, apie šį popiežiaus raštą taip atsiliepia: "Instrukcija yra triuškinantis įrodymas, kad Romoje daug anksčiau kaip katalikiškose ir protestantiškose Vokietijos dalyse iškilo proto ir žmoniškumo reakcija prieš raganų bylų pabaisą (Geschichte der Päpste, t. XIII, psl. 614).

     Inkvizicija ir raganų teismai yra skaudus ir negarbingas skyrius tiek pasaulinėje tiek Bažnyčios istorijoje. Abiejų institucijų gyvenimas ir veikla anuomet daugelyje punktų susiliejo, ir nelengva pasakyti, kuri pusė tame ar kitame dalyke patraukė į save antrąją pusę. Bešališkai žvelgiant į anų laikų įvykius, ypač į raganų manijos vystymąsi, nesunku pastebėti, kad bendrai imant, Bažnyčia veikė pasaulinę visuomenę, ją švelnindama, įspėdama, pataisydama. Bažnyčios atstovų kaltė savo šaknyse glūdi tame, kad jie ne tuojau peržvelgė ir nepakankamai arba kartais netinkamai pasipriešino įsisiūbavusioms masių aistroms.

     Kad taip reikia suprasti didžiuosius, žmonių mases apimančius reiškinius, rodo netolima praeitis ir mūsų laikai. Kur Bažnyčia buvo visai išstumta iš įvykių raidos lauko, kaip tai įvyko Prancūzų revoliucijos metu, nacizmo ir komunizmo užvaldytuose kraštuose, ten liguistos "laisvės, lygybės, brolybės", nacizmo, rasizmo, komunizmo manijos pridarė ir tebedaro kur kas daugiau žiaurumų ir neteisybių, kankina ir žudo nepalyginamai daugiau aukų negu anos viduramžinės eretikų ir raganų manijos.

     Ir šiame neva laisvame bei kultūringame Vakarų pasaulyje siaučia lengvo gyvenimo ir malonumų ieškojimo manija. Dėl jos vyksta kankinimai ir krinta nekaltos aukos. Tūkstančiai ir milijonai motinų pačios nusprendžia ir įvykdo negalėjusių nusikalsti, nes dar negimusių, savo kūdikių žudynes. Ir kiek vaikų bei jaunuolių sielų organizuotai kankinama filmais, televizija, iliustruota spauda, be atvangos įšvirkščiant nuodus, kurie dvasiniai žaloja jaunas sielas, padaro jas visam gyvenimui luošas ir ne vieną priveda prie savižudybės! Ir čia Bažnyčia stengiasi švelninti įspėti, taisyti, bet patys matome, kaip dažnai įšėlusi visuotinės manijos jėga niekais paverčia visas jos kilnias pastangas.

     Nemanau, kad šių dienų visuomenė, kuri nesijaudina dėl kur kas baisesnių ir žemesnių motyvų iššaukiamų nusikaltimų, galėtų ramia sąžine mesti akmenį į praeities "nusikaltėlius", kurie dažnai tokiais nesijautė ir nebuvo. Kristus pasakė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį" (Jono 8, 7).

Saulė vis dar teka ir leidžiasi, arba Inkvizicija ir Galileo

Romanas KAZAKEVIČIUS , Artuma 2020`2

Pradėkime dvigubu klausimu. Pirmasis: jei tiesa, kad nėra ateizmo, o tik blogai paskelbto, iškraipyto Dievo atvaizdo atmetimas, kokį Jo atvaizdą skelbė ir liudijo inkvizicija? Antrasis: kodėl šiandienėje akademinėje literatūroje - ne naivioje apologetikoje, o prestižinių universitetų profesorių studijose -
gausu pastabų apie juodąją inkvizicijos „legendą“ arba „mitą“?

Mayeris pastebi, jog inkvizicijos bylos buvo vedamos pakankamai „teisingai“, ypač palyginti su to meto civiliniais teismais, sprendimai nebuvo autokratiški. Jis pamini keletą garsesnių Galileo Galilei amžininkų bylų, pirmiausia ispanų jėzuito, vėliau vienuolio augustino Juano de Roa. Šis bylinėjosi beveik 20 metų dėl savo klaidingu (eretišku) pavadinto veikalo apie kunigaikščių ir bažnytinę teisę. Nepaisant įvairių apeliacijų ir bylos peržiūrų, jam nepasisekė įtikinti inkvizitorių savo teisumu. Jo amžininko teologo Girolamo Vecchietti byla tęsėsi trumpiau, bet irgi ilgiau kaip dešimtmetį. Vecchietti buvo atkaklus, per eilę metų parašė keliolika atmintinių, jas įteikė kardinolams, netgi tiesiai popiežiui. Jiems buvo uždrausta rašyti ar kalbėti tema, dėl kurios buvo cenzūruoti, bet leista rašyti kitomis. Pamokslininkas Jacopo Vacchedano per dešimtmetį sugebėjo išsireikalauti atšaukti apribojimus ir draudimus ir toliau sau pamokslavo. Teisiamieji minėtose bylose nebuvo kankinami, tačiau jų judėjimas apribotas, jie buvo areštuoti ar kuriam laikui įkalinti.

Šias tris bylas nagrinėjo tas pats inkvizicijos teismas, tie patys inkvizitoriai, kuriems teko imtis, ko gero, mūsų amžiuje garsiausios - Galileo - bylos. Jis buvo teisiamas už simpatijas Mikalojui Kopernikui, kanauninkui augustinui, kuris 1543 m. veikale De revolutionibus orbium coelestium (Apie dangiškųjų sferų judėjimą) pareiškė, jog kai kuriuos neatitikimus ir anomalijas dangaus kūnų judėjime paaiškintume, jei įsivaizduotume, jog ne Žemė, o Saulė yra centre.

Kas judina dangaus kūnus?
„Gyvūnai, kurie juda, turi sausgysles ir raumenis; Žemė neturi nei sausgyslių nei raumenų, todėl ji nejuda.

Tai angelai judina Saturną, Jupiterį, Saulę bei kita. Jei Žemė suktųsi, ji turėtų turėti viduje ją sukantį angelą; apačioje tėra tik velniai; todėl Žemę sukti galėtų tik Šėtonas...“ Šiandien ši Galileo amžininko, matematiko ir astronomo, Scipiono Chiaramonti citata, kritikuojanti kopernikiškąjį mąstymą, ne vienam skamba kaip naivi pasakėlė: ką kita galvoti apie planetas sukančius angelus ar velnius? Kitas žingsnis yra teisuoliškai pasipiktinti, jog tokiu pagrindu Bažnyčia gniaužė racionalias ir logiškas Galileo pozicijas, net ir dabar, XXI a. kišasi į... Bet prieš tęsdami stabtelkime ir pažvelkime atgal. Ne vien į mokslą, bet į Galileo gyvenimą.

„Galileo vizitas į Romą 1611 m. kovą buvo tikras triumfas. Jo išlaidos buvo padengtos dvaro, jis buvo apgyvendintas pas Toskanos ambasadorių ir su didžiausia pagarba priimtas popiežiaus (Pauliaus V) ir kardinolų, tarp kurių - ir kardinolo Barberino, būsimo popiežiaus Urbono VIII. Jis jiems parodė savo atradimus. Jie buvo įtikinti ir sudominti. Kardinolo Roberto Belarmino prašymu keturi mokyti vyrai iš Romos kolegijos (tarp jų Clavius) pateikė ataskaitą, ką jie matė per teleskopą, ir visiškai patvirtino (Galileo) pastabas. Ši ataskaita buvo didžiai reikšminga, nes, faktiškai, tai buvo pačios Bažnyčios patvirtinimas. Galileo priėmė Lincėjaus akademijos narys ir pirmininkas kunigaikštis Cesi, tapęs draugu visam gyvenimui. Kardinolas Dėl Monte rašė didžiajam Florencijos kunigaikščiui (gegužės 31 d.), jog Galileo suteikė didžiulį malonumą: „Jei gyventume senojoje Romos Respublikoje, aš iš tiesų manau, jog Kapitolijuje jo garbei būtų pastatyta kolona““, - Popular Science 1905 m. vasario numeryje pasakoja astronomas Edwardas S. Holdenas, paskelbęs straipsnių seriją apie Galileo. Šioje ir daugybėje kitų šiuolaikinių biografinių apžvalgų iškyla akivaizdus faktas, jog Galileo buvo visuomenės smaigalyje ne vien tarp mokslininkų; jis kardinolų ir popiežių draugas.

Taigi Galileo puotauja Romoje, popiežius ir kardinolai apmoka jo sąskaitas, gėrisi išprusimu, o jo atradimus pripažįsta jėzuitų mokslininkai, tarp jų ir senasis Christopheris Clavius, garsusis matematikas ir astronomas, vienas iš naudojamo ir šiandien Grigaliaus kalendoriaus kūrėjų, amžininkų vadintas „antruoju Euklidu“ (žinomas ir mūsų dienų astronomijos mėgėjams: jo vardu pavadintas vienas didžiausių Mėnulio kraterių). Kad buvo vertas ir gerbiamas genialiojo Galileo pašnekovas, rodo tarpusavio korespondencija. Šių kelių epizodų pakanka, kad sutrūkinėtų „paikų juodaskvernių engiamo“ kilnaus mokslo kankinio naratyvas ir šio šalininkams kiltų nemalonus įtarimas, jog kažkas ne taip. Iš tiesų ir yra kitaip.

Bet „stop, stop“, kai kas pasakys. O Chiaramonti frazė netikra? Tikra. Tik jei pasidomėtume pačiu Chiaramonti, sužinotume, kad buvo užkietėjęs aristotelininkas ir antikinės kosmologijos modelių šalininkas. Šiandien keista, bet tada fizikos reiškiniai aiškinti fizikos ir filosofijos sąvokų kombinacija, nes sienos tarp disciplinų dar nebuvo nubrėžtos taip, kaip dabar. Tačiau pagal Aristotelio ir Ptolemajo įžvalgas suręsti modeliai buvo tai, ką mokslas turėjo geriausia būtent iki Koperniko, Brahe’s, Keplerio, Galileo ir kitų XVI-XVII a. autorių. Antai Tycho Brahe vienas pirmųjų XVI a. antroje pusėje suabejojo, jog „kosmosas“ nėra viena sfera kitos didesnės sferos viduje, o ši - dar didesnės ir 1.1., kaip manyta. Dangaus kūnai tvirtai sukabinti ant šių sferų skliautų. Pagal tą patį manymą, jei mes gyvename vienoje sferoje, tai kažkuri iš išorinių ir mums tolimų sferų yra dvasinių būtybių namai, o kitose, giliose ir tamsiose, gyvena piktosios dvasios. Ar dabar ne aiškiau, kodėl Chiaramonti atrodė, jog jei Saturnas iš tiesų juda, tai jį judinti turi toje sferoje gyvenantys angelai? Panašiai Žemę, kuri irgi juda, turėtų judinti kažkur jos gelmėje, savo sferoje gyvenančios blogosios dvasios. Galų gale ir Kopernikas svarsto apie dangaus sferas, tačiau kitaip sudėliotas.

Vis dėlto Chiaramonti požiūris buvo tik viena tuometės intelektualinės mozaikos dalis. Holdeno studijoje, paskelbtoje keturiuose Popular Science numeriuose, - dešimtys citatų, ką amžininkai manė apie Galileo. Dauguma skamba ne taip keistai ir suprantamiau nei Chiaramonti.

Bet vėl kažkas paskubės pasakyti: „O Galileo inkvizicijos proceso istorija netikra?“ Ne, ji tikra. Procesas įvyko, Galileo iš tiesų buvo nuteistas. Tačiau susipažinus su platesniu kontekstu tampa aišku, kad tai nebuvo kova tarp „religijos ir mokslo“.

Paprasčiausiai dėl to, kad tuo metu dar nebuvo aiškiai suvokta filosofinių, gamtamokslinių, matematinių ir teologinių disciplinų autonomija. Galileo, nuoširdus tikintysis, tikrai gerbė Šventojo Rašto autoritetą, savo poziciją gynė remdamasis ne vien stebėjimais ir matematika, bet ir pranašo Jozuės knygos epizodu apie tai, kaip pranašas sustabdė saulę. Antra, dažnai pamirštame, kad mokyklinių vadovėlių linijinis nuoseklumas yra fikcija ta prasme, kad paprastai tai daug vėlesnio laikotarpio apibendrinimai, kai jau yra aišku, koks atradimas ar hipotezė pasitvirtino ir tapo laipteliu į tolesnę dalyko raidą. Tačiau jei pažvelgsime į situaciją „esamuoju laiku“, aptiksime, kad vienu metu egzistavo kelios ar keliolika teorijų, autoriai įrodinėjo jų pranašumą, o laiko filtras jas išsijojo.

Šiandien Chiaramonti svarstymai apie Žemę judinančius „raumenis“ atrodo vaikiški. Tačiau ar jaustume tokį pat pranašumą, jei gyventume prieš 1687 metus, kai, praėjus pusamžiui po Galileo mirties, Newtonas paskelbė savo Philosophiae Naturalis Principia Mathematica (Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai) (vėl filosofija!) ir pirmą kartą pateikė visuotinės traukos dėsnį. Jis palengva leido atsisakyti dangaus sferų arba skliautų idėjos: jos reikėjo tam, kad būtų galima paaiškinti, kodėl dangaus kūnai nenulekia, neišsibarsto ar nenukrinta, tačiau tvarkingai, harmoningai juda. Newtono įžvalgos savo laiku buvo genialios, šiandien žinome ir didelius jų trūkumus, kuriuos 1916 m. ištaisė Einšteinas. Šie taisymai tęsiasi. Tokių pavyzdžių netrūksta (pvz., šiandien genetika neatskiriama nuo evoliucijos teorijos, bet genetikos aušroje manyta, kad ji paneigia XIX a. evoliucinį darvinizmą. Prireikė dešimtmečių evoliucijos teorijai ir genetikai sudėti į nuoseklią visumą, su kuria ir susipažįstama šiuolaikiniame vadovėlyje).

Pasižvalgykime dabartyje. Kai dalelių fizikas Peteris Higgsas 1964 m. paskelbė savo įžvalgas, į jį, kaip pats pasakojo, nebuvo žiūrima rimtai, kolegoms kitos teorijos atrodė solidesnės. Tačiau 2012 m. Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (CERN) oficialiai pranešė apie naujausio eksperimento rezultatus, kurie patvirtino Higgso teoriją, o pats mokslininkas tapo 2013 metų Nobelio laureatu fizikos srityje. Teorijos autorius sulaukė jos patvirtinimo ir išėjo pakelta galva. Jo vardas bus įrašytas į fizikos vadovėlius, tačiau amžininkų, kurių teorijos prieš keletą dešimtmečių atrodė solidesnės, vardai, ko gero, nueis į užmarštį.

Šiandien, kai ne vien mūsų planetos, bet ir tolimų galaktikų nuotraukos skelbiamos greta straipsnių apie garsenybių gyvenimą, Galileo bylos mokslinė esmė - ar Žemė juda ir yra kosmoso centras - atrodo labai paprasta, nes jau pamiršome, kad tik XIX a. pr. pastebėtas žvaigždinis paralaksas arba kad prancūzų fizikas Leonas Foucault tik 1851 m. sukonstravo švytuoklę - aiškią ir paprastą Žemės sukimosi iliustraciją: šie parodymai šimtmečiais atsiliko nuo teorinio modelio apie tai, kad Žemė sukasi (su Foucault švytuokle galima susipažinti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje).

Klausimas skaitytojui: kodėl, nepaisant to, ką žinome apie Žemės, kitų planetų, kometų, Saulės judėjimą, mūsų ir kitų galaktikų kelionę erdvėje, kad ne apie mus, bet mes sukamės aplink dangaus kūnus, vis dar sakome „saulė pateka“ ir „saulė nusileidžia“, tarsi kaip tas Chiaramonti?.. 
    Perkėlė kun. Robertas Skrinskas.  TURINYS