PRATARMĖ

Tamplierių ir Kalavijuočių ordinams užkariavus Latviją, Estiją, tos žemės pradėtos vadinti Livonija arba Senąja Livonija – nuo lyvių tautos, su
kuria vokiečiai susidūrė pirmiausia. 1215 m. Laterano susirinkime, – tada popiežius buvo Inocentas III, – Livonija gavo "Terra Mariana" vardą.

Lietuva Marijos žemė. Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI 1922-1939.
Marijos žemės arealas išsiplėtė. Dabar prie Marijos žemėje gyvenančių savo gentainių prisijungiame ir mes. Prie mus siejančių veiksnių, kaip
gentystė, kaimynystė, bendros kovos už laisvę, prisideda dar viena — esam Marijos žemės vaikai.

Būti Marijos žemės vaiku ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi. Paveldėję iš senovės valstybės vadų ir protėvių
meilę Marijai, kaip gražiausią ir brangiausią vertybę perduokime ją mūsų ainiams.

* * *

"Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos". (Lk.1,48)

Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota. Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m. išleistoje knygoje "Gyvenimas Jėzaus
Kristaus":

Pirma karūna, kuria buvo apvainikuota mūsų Švč. Motina, Bažnyčios šv. Tėvų nuomone, yra net būtina kiekvienai sielai dėl Dievo regėjimo.
Tokį vainiką galim ir mes įgyt per viltį, tikėjimą į Dievo gailestingumą, nes dovana Dievo regėjimo paeina iš tikėjimo, vilties. Apskritas vainikas
neturi galo ir reiškia begalinius amžius. Tokiu vainiku apvainikuota Švč. Mergelė. Šį vainiką ji gavo nuo Dievo Tėvo, savo pagimdyto Sūnaus ir
Šventosios Dvasios. O laimingesnė už visus laiminguosius Marija yra dėl to, kad palaiminta tapo.

Antra karūna yra Mergelių karūna, apie kurią Bažnyčia gieda: "Ateik, Sužieduotine Kristaus, imk karūną, kurią tau Viešpats nuo amžių sutaisė".
Bet kadangi Marija ir Motina yra mergelių mergelė, neturinti už save didesnės, todėl ir yra karūnuota Mergelės karūna, kuri skaistumu prilygo
baltajai lelijai pagal Saliamono giesmės žodžius: "Kaip lelija tarp erškėčių, tu prietelka mano tarp Adomo dukterų". (Citatų kalba netaisyta.)

Trečia karūna - Išpažintojų. Apie ją yra parašyta: "Vyresnieji, ganykite Dievo žodžiu aveles, kurios tarp jūsų yra, idant apturėtumėte amžinos
garbės karūną, kuri Dievo žodžio skelbėjams yra paskirta". O ta karūna vadinasi žvaigždė, kaipo apie ją parašė Danielius: "Kurie daugybę
pripratino prie tiesos bus kaipo žvaigždės ant amžių amžinųjų". Iš tiesų tuomet Marija buvo uoliausia išpažintoja ir skelbėja, nes mokė šv.
apaštalus ir evangelistus, todėl ir priderėjo, kad tąja karūna būtų karūnuota.

Ketvirta - kuri duodama kankiniams. Bet kadangi Marija sunkesnę kančią už visus kankinius iškentėjo, kančios kalavijai jos širdį pervėrė, tai
garbingesnę už visus kankinius karūną pelnė.

Penkta karūna - Gyvenimo. Apie ją šv. Jonas apreiškime rašo: "Būk ištikimas iki mirties, o duos tau gyvenimo karūną". O šv. Jokūbas sako:
"Palaimintas, kuris kenčia pagundymus, nes po to ištyrimo apturėjo karūną gyvenimo". Ana duodama žmonėms trejopai: esantiems luome
moterystės - 30 kartų, našlystės — 60 k., panystės — 100 k., o kadangi Marija buvo moteriškė, našlė ir pana, todėl pagal teisybę pelnė tą
karūną.

Šešta vadinama "Palme pergalėjimo", apie kurią šv. apaštalas rašo: "Tas bus karūnuotas, kurs tiktai stipriai ir ištikimai kariaus. Dėl to šv. Jonas
sako: "regėjęs palmes šventųjų rankose". O ta palmė duodama tiems šventiesiems, kurie taip save pergalėjo, jog visuomet turėjo gerą valią dėl
Kristaus kentėti kaip šv. Martynas ir šv. Pranciškus. Tos karūnos Švč. Mergelė nusipelnė, nes ant Kalvarijos kalno kartu su Kristumi kentėjo
kančias ir sopulius. Ir norėjo tūkstantį kartų už sūnų ir su sūnumi numirti. O už tą savo norą Marija buvo prieš savo garbingą ir linksmą ėmimą į
Dangų teisėtai pergalės karūna karūnuota.

Sekma karūna - Teisybės. Atpildas už gerus darbus, nes kiekvienas pagal savo teisybes ir darbą paims užmokestį. Apie tą karūną liudija šv.
Paulius: "Gerai kariavau ir dėl to yra man duota teisybės karūna". Bet kadangi Švč. Mergelė Marija daugiau už visus darbavosi, dėl to didesne
malone ir karštesne meile buvo apdovanota ir pelnytai tą karūną gavo.

Ašma jos karūna vadinasi Garbė ir Neapsakoma Gražybė. Kaip rašo karalius Saliamonas: "Ims šventieji iš Dievo rankų neapsakomai gražią
karalystę". O tą karūną Dievas paprastai duoda tiems šventiesiems, kurie išsaugojo savo nekaltybę ir be jokios nuodėmės gyveno. Bet nė
vieno nebus tokio laimingo kaip Švč. Mergelė Marija, kuris per visą savo gyvenimą nebūtų Dievo nė karto užrūstinęs ir nuodėmės padaręs. Ir
dėl to didžiausią šviesybės karūną Ji gavo. Kaip visų angelų šviesybė gęsta prieš Švč. Mergelės Marijos šviesybę, kaip mėnesio ir
žvaigždžių šviesa lyginant su saulės šviesa, dėl to teisingai ta karūna Marija karūnuota.

Devinta vadinama karališka. Marija tą karūną gavo kaip Dangaus ir žemės karalienė.

Dešimta - sužieduotinės. Kaip rašė pranašas Izaijas: "Kaipo sužieduotinę papuošė karūna mano Viešpats Dievas, rūpestingai aprėdė mane".

Vienuolikta yra karūna Garbės ir Šlovės, apie kurią parašyta: "Garbe ir šlove karūnavai ją, mieliausias Viešpatie, ir pastatei ją ant visų darbų
tavo". O Juditos knygoje: "Tu garbė ir šlovė Jeruzalės, Tu linksmybė Izraelio, Tu mūsų žmonių džiaugsmas".

Apie dvyliktą karūną knygoje nėra. Tekstas tos knygutės kiek sutrumpintas. Marijos karūnavimą vaizduoja Pažaislio didžiojo kupolo sferinį
paviršių uždengianti didžiulė freska. Yra ir daugiau bažnyčių su Marijos karūnavimo paveikslais ir freskomis.

Jei Dangus taip pagerbė Mariją, mes turėtume Jai rodyti pagarbą juo labiau.

Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją. Apokrifinėje šv. Jokūbo evangelijoje (II a.) apie Švč. Mergelę Mariją rašoma su didžiausia pagarba.
Išlikę Efremo Siriečio himnai Marijos garbei, rašyti 350 m., naudoti to meto liturgijoje. Juose Marija apgiedama kaip gražiausia, skaisčiausia, be
dėmės. Priskaičiuojama beveik šimtas išlikusių katakombose Švč. Mergelės atvaizdų. Seniausiuose paveiksluose - Marija su Kūdikiu ar kitais
asmenimis. Seniausiu katakombų Marijos paveikslu laikoma Priscilės katakombų freska. Jis priskiriamas II a. pr. Pavaizduota Madona su Kūdikiu
ir Izaijas, rodąs į žvaigždę. Archeologas de Rossi katakombose priskaičiuoja apie dvidešimt paveikslų, kur Dievo Motina sėdi soste. Tokiame
soste senovės romėnų tapytojai piešdavo dievus ir imperatorius.

Marijos šventės, Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę — po Milano edikto 313 m. Išlikusios seniausios
bazilikos iš IV a. Efeze — Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore. Yra išlikę iš IV a. ir stebuklų aprašymai, įvykę su Marijos užtarimu.

Pagarba Marijai vis didėjo ir pasiekė, kad šv. Epifanijus IV a. įspėja krikščionis: "Reikia tik garbinti Mariją, bet neteikti jai (dieviškos) adoracijos.
Adoruoti galime tik Tėvą, Sūnų ir šv. Dvasią".

Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių. Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba. Pavyzdžiui, Medinos 3 Suros 37 (42)
padalinime: "Ir štai angelai pasakė: "O Marija! Iš tikrųjų Dievas išrinko tave ir nuvalė, ir išrinko tave tarp moterų pasaulio". 3 suros 40 (45): "Štai
pasakė angelai: "O Marija! Štai Dievas džiugina tave žinia žodžiu nuo Jo, kurio vardas Mesijas Jėzus, sūnus Marijos, garbingame artimame ir
paskutiniame pasaulyje ir iš artimųjų!" Mekos 19 sura pavadinta Marijos vardu. Ten, pavyzdžiui, 20 (20) padalinime: "Ji pasakė: "Kaip galiu
turėti sūnų? Manęs nėra lietęs žmogus, ir nebuvau aš pasileidėlė". 21 (21) "Jis pasakė: "Taip pasakė tavo Viešpats: "Tai Man — lengva..."
(Versta iš I.J.Kračkovskio rusiško Korano vertimo, išleisto Maskvoje 1963 m.)

Teisingai Marija vadinama Taikos Karaliene.

                      Šventasis Raštas apie Švč. Mergelę Mariją. Jos įvaizdžiai ST

Pradžios kn.: Patiriame, kad Marija bus antroji Ieva. Ji taip pat yra "Visų gyvųjų Motija" ir "Moteris, kuri sutrins žalčio galvą", "Aš padarysiu
nesantaiką tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrins tau galvą, o tu tykosi jos kulnies". Pr. 3,15 (J. Skvirecko
vertimas čia ir toliau). Ji yra atspindys Jokūbo sūnaus Juozapo motinos Rachelės. Išėjimo kn. Mergelė Marija vadinama "degančiu krūmu".

Skaičių kn. kreipiasi į ją kaip į "Testamento arką", “Žydinčią Aarono lazdą".

Teisėjų kn. vadina Mariją "Gedeono vilna". Jos prototipu yra pranašė Debora. Rutos kn. Marijos prototipu yra moabietė Ruta.

Karalių kn. Marijos figūra yra Samuelio motina Ona ir jos giesmės būdas. T.p. Ji vaizduojama Saliamono dramblio kaulo bokštu, aukso indu.

Juditos kn. vadina Mariją "Jeruzalės garbe"; "Pas visus ji turėjo geriausią vardą, nes labai bijojo Viešpaties, ir nebuvo, kas būtų pasakęs apie ją
piktą žodį" (Jud.8,8), "Viešpats palaimino tave savo galybe, nes per tave nieku pavertė mūsų neprietelius" (Jud.13,22).

Esteros kn. Estera yra gražus Marijos įvaizdis.

Psalmėse sakoma: "Už visus žmonių vaikus tu išvaizdesnis".

Karalius Dovydas sako: "Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro. (Ps.44,10). Marijos sielos grožis: "Visa graži įeina karaliaus duktė,
jos apdarai išmegzti auksu" (Ps.44,14). "Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą ir duok mums savo išgelbėjimą" (Ps.84,8). “Savo pastatą
šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes” (Ps.86,1 — 2). "Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo
mieste!" (Ps.86,3). "Tikrai teisieji šlovins tavo vardą" (Ps.139,14).

Patarlių kn. "Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Aš esu įstatyta nuo amžių ir nuo
senovės laikų, pirma negu buvo padaryta žemė. Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai" (Pat.8,22 —
24). “Kas mane randa, randa gyvenimą ir semiasi išganymą iš Viešpaties" (Pat.8,35).

Giesmių giesmė tęsia Marijos simbolių ir figūrų šlovinimo giesmę: kalba apie ją kaip "laukų gėlę", "slėnių leliją", “leliją tarp spyglių", vadina
"gyvųjų vandenų šaltiniu", "saule", "vynuogynu", "Dovydo bokštu" (G. giesmė 2,1; 4,7).

Koheleto kn.: "pirmagimė visų sutvėrimų", "niekada neužgesianti šviesa", "Siono kalno kiparisas", "Kadešo palmė", "gražusis alyvmedis",
"Ryto žvaigždė vidury debesų"; "Aš išėjau iš Aukščiausiojo burnos pirmagimė anksčiau už visus kūrinius" (Ekl.25,5), "Tuomet visų
Sutvėrėjas davė įsakymą ir man kalbėjo, ir kursai mane sutvėrė davė man ilsėtis mano padangtėje" (Koh.24,12). "Aš sutverta nuo pat pradžios ir
pirm amžių ir nepaliausiu buvusi būsimais amžiais, aš tarnavau jo akivaizdoje šventoje buveinėje... mano buveinė šventųjų daugybėje"
(Koh.24,14 — 16). "Aš motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties. Manyje visa kelio ir tiesos malonė, manyje visa gyvenimo ir
dorybės viltis" (Koh.24,24 — 25), "Kurie skleidžia apie mane šviesą, turės amžinąjį gyvenimą" (Koh.24,31).

Izaijas: "Štai mergelė pradėjo ir gimdo sūnų, ir vadina jį vardu Emanuelis” (Iz.7,14). "Bet atžala išdygs iš Jesės kelmo ir pakils žiedas iš jo
šaknies" (Iz.II,I).

Marija talpina savyje Saros grožį, Rebekos geraširdiškumą, Onos maldingumą, Rutos kuklumą, Suzanos skaistumą, Juditos narsumą, Esteros
nuolankumą ir Makabiejų motinos šventumą.

Naujasis Testamentas Mariją vadina "moterimi, apsisiautusia saule" ir "Dievo padangte tarp žmonių".

L: "The Communion of Saint. Sactity through the centuries". by the slaves of the Immaculate Heart of Mary. Still River, Massachusetts, USA,
1967, 36p.

* * *

Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną.
Ir šiandien, praėjus 600 metų, Lietuvos ir Marijos vardas skamba pasaulyje kartu.

1983.IV.22 šv. Tėvas Jonas Paulius II Romon atvykusiems mūsų vyskupams kalbėjo: "... Lietuvos katalikų tikėjimo gyvastingumą paliudija
nuoširdus Švč. Mergelės Marijos garbinimas, gili meilė Dievo ir Bažnyčios Motinai Marijai. Ypač visiems matoma gausiose šventovėse, kurių
yra visose Lietuvos vyksupijose, kaip Vilniaus Aušros Vartai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Krekenava, Pivašiūnai ir daugelis kitų. Tikintieji
dažnai lanko šias šventoves, kartais dėl to turėdami susidurti su nemažais sunkumais. Meilė Dievo Motinai nugali visas kliūtis..."

Belankant šventas vietas, kilo idėja surašyti jų istorijas. Knyga turėtų praversti kaip vadovas piligrimams. Juk nuo seniausių laikų krikščionys
turi paprotį lankyti šv. vietas. Kelionėms palengvinti ir lankytinoms vietoms prisiminti buvo pateikiami smulkūs tų vietų aprašymai, vadinami
itineraria. Pirmieji jų išliko iš 333 m., vėliau daugėja. Pirmaisiais Lietuvos krikščionybės amžiais katalikai keliavo į kaimyninius kraštus: "Didžiai
kunigaikštienei Onai Vytautienei pribuvus į Prūsus pasimelsti stebuklingose vietose, didis kryžeivių mistras Konradas Jungingen statė visas
spėkas, idant ją atsakančiai priimti ir su garbe, iškilmingai vietėti": L. Žemkalnis "Lenkai ir Lietuviai". Chicago, Ill. 1899, P. 36). Praėjus keliems
šimtmečiams, jau iš Mažosios Lietuvos maldininkai keliavo į šventas Lietuvos vietas. (Iš M. Mažvydo laiškų hercogui.)

Kaupdamas žinias šiai knygai, keliaudamas pastebėjau, kad dalis bažnyčios kunigų nesirūpina nei stebuklingų vietų, paveikslų istorijos
išstudijavimu, nei įvykusių malonių per Marijos užtarimą ištyrimu, dokumentavimu. O užklausti tuo reikalu atsako, tarsi būtų protestantiškos
orientacijos. Jie turėtų atsiminti, kad kunigas yra ne tik pastorius, bet ir religinės kultūros puoselėtojas. Reikėtų apklausti vietinius žmones apie
apylinkės religinius objektus ir pasakojimus užrašyti, neignoruoti įvykių ir vietų, susijusių su Lietuvos istorija ir kultūra.

Koks skirtumas tarp stebuklingo paveikslo ir paprasto? Išoriškai prie stebuklingo paveikslo, statulos yra votų ar kitų padėkos ženklų. (Votum
lot. — įžadas, pažadėta auka.) Pvz., Jokūbas padarė įžadą ir tarė: “Jei Dievas bus su manimi (...) ir aš laimingai sugrįšiu į savo tėvų namus, aš
Tau, Dieve, duosiu iš visko dešimtinę” (Pr.28,20 — 22). Ona padarė įžadą ir kalbėjo: “Galybių Viešpatie! Jei Tu mane atsiminsi ir savo tarnaitei
duosi sūnų, tai aš jį pavesiu Viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms” (1Sam.1,11).

Prie paveikslų kabą votai yra ne įžadų ženkliukai, - tokių "įžadų" žmonės prikabintų begalę, - bet patirtų malonių įrodymai, padėkos ženklai.
Tai matyti iš vysk. Giedraičio Smilgių parapijos vizitacijos akto 1804 m.: "... Ką stebuklingi paveikslai, yra tradicija Smilgių parapijoje, kad švč. P.
Loretanietės paveikslas kadaise garsėjo stebuklais. To įrodymui buvo dideli maldavimai ir votai, paimti revoliucijos metu..." Kitas pavyzdys.
1984 m. Šlienavoje į bažnyčią atnešė moteris votą. Ji buvo prašiusi Marijos užtarimo, nes sirgo kaulų džiova. Pasveikusi kaip padėkos ženklą
paaukojo votą. Kita moteris pasveiko po plaučių ligos ir taip pat atnešė padėkai votą.

Vidine prasme stebuklingas paveikslas, statula ar vieta, tokie, kuriuos Marija yra pamėgusi, per kuriuos artimiau su žmonėmis bendrauja, reiškia,
kad šie paveikslai, vietos jai labiausiai patinka, yra mieliausi. Šiluvos pavyzdys rodo, kad pati Marija pasirenka vietas, iš kurių trykšta jos
malonių šaltiniai.

Kiekviena Marijos vieta aprašoma pagal tokią tvarką: nusakomos koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, pavadinimo kilmė, bažnyčios
ir vietos istorija, aprašymas, malonės, atlaidai. Yra keblumas dėl vyskupijų ribų, ypač Vilniaus ir Sūduvos, priklausymo joms. Dėl geresnės
orientacijos žemiau aprašyta trumpa vyskupijų raida.

Stebuklingos vietos už Lietuvos ribų šioje knygoje pateikiamos atskiru sąrašu ir ne dėl nacionalistinių užmačių, bet dėl to, kad kadaise buvo
etnografinėse Lietuvos ribose ir norima priminti, kad neišnyktų po užmaršties dulkėmis. Apskritai apie bažnyčias Baltgudijoje galima pasakyti,
kad tos, kurios pateko po tarybų valdžia nuo 1918 m., beveik visos sugriautos ar paverstos sandėliais. Bažnyčios, patekusios į ateistinės
valdžios rankas po Antrojo pasaulinio karo, iš dalies išliko, nes žmonės aršiai jas gynė nuo mėginimų uždaryti. Daugelyje vietų tikintieji tiesiog
gulė po mašinų, traktorių ratais ir neleido išniekinti savo šventovių.