PAPILDYMAI

 VI DALIS. ŠVČ. M. MARIJOS LURDAI. Nemakščių lurdas

„XXI amžius“ 2008 11 21 Daiva Visockienė, Algirdas Dačkevičius. NEMAKŠČIAI. Lurdo Dievo Motinos globos paliesti ir šv. Bernadetos užtarti jautėsi parapijos žmonės lapkričio 9 dieną čia vyko Švč. Mergelės Marijos Globos atlaidai ir Lurdo grotos šventinimo iškilmės. Klebonas Stasys Šlepavičius kviesdamas iš anksto ir šventės metu akcentavo, jog ši diena istorinė parapijai. Per keturis mėnesius senosios bažnytėlės vietoje iškilo galinga Lurdo grota, dedikuota Švč. M. Marijos apsireiškimo Lurde 150-osioms ir Šiluvoje 400-osioms metinėms paminėti, prašant Lurdo Dievo Motinos globos keliaujantiems automagistrale Vilnius-Klaipėda. Pirmoji dedikacija visiems aiški ir suvokiama, o antroji – svarbi dėl geografinės miestelio padėties. Šį faktą įvertino ir Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija.

 Šventės rytas išaušo apsiniaukęs, todėl vertė būgštauti ir šiek tiek gadino nuotaiką. Vėliau supratome, kad tai buvo Dangaus ženklas ir žvarba tik išryškino žmonių tikėjimo šilumą. Šventė prasidėjo Telšių vyskupo Jono Borutos, SJ, sutikimu prie miestelio pradžios ir iškilminga procesija išpuoštomis miestelio gatvėmis. Procesijai iškilmingumo suteikė Lietuvos kariuomenės karinio jūrų laivyno orkestro maršai. Šv. Mišių metu vyskupas linkėjo, kad šios dienos įvykiai stiprintų parapijos bendruomeniškumą ir vienybę. Vyskupijos ganytojas homilijos metu priminė Marijos apsireiškimo Bernadetai įvykius Lurde prieš 150 metų ir užsiminė, kad tarp daugybės prašymų,  su kuriais kreipiamasi į Lurdo Mariją, dar reikia melsti ir tautos blaivybės. Ganytojas prisiminė ir vyskupo Motiejaus Valančiaus prieš 150 metų paskelbtą kovą carinės valdžios politikai, skatinusiai girtuoklystę. Vyskupas J. Boruta, SJ, paragino parapijiečius kovoti su šia yda, nešančia nelaimes, dvasinį ir materialinį skurdą. Šv. Mišių iškilmingumą kūrė Nemakščių vyrų ansamblio ir choristų atliekamos giesmės Švč. Mergelės Marijos garbei. Po šv. Mišių procesija karinio jūrų laivyno orkestro maršo lydima nusidriekė Lurdo link.

 Žvarbokas vėjas vertė burtis į gražų būrį ir pajusti bažnytinės bendruomenės vienybės džiaugsmą ir jėgą. Didžiulei žmonių miniai susiglaudus aplink Lurdo grotą, o vyskupui švęstu vandeniu apšlaksčius ir smilkalais pasmilkius Dievo Motinos, šv. Bernadetos statulas, aukotojų knygą ir visą Lurdo statinį, pirmasis patirtas jausmas buvo jaukumas ir pagarba šiai vietai. Žmonių rankose žydėjo baltos rožės ir lelijos, pamažu įsižiebė žvakių liepsnelės, tačiau kalbėjusių žmonių žodžiai ir besiklausančiųjų akys buvo šiltesni net už žvakės liepsnos kaitrą. Susirinkusiųjų žvilgsniai krypo ir į akmeninį paminklą, imituojantį atverstą knygą, kurios  puslapiuose įamžinti Lurdą pašventinęs Telšių vyskupas J. Boruta, SJ, Lurdo statybos iniciatorius, autorius  ir statytojas  klebonas kun. S. Šlepavičius ir visi geraširdžiai aukotojai bei rėmėjai.

 Klebonas kun. S. Šlepavičius pirmiausia padėkojo Švč. Mergelei Marijai, kad būtent jam suteikė tiek jėgų, pasitikėjimo ir ryžto imtis statybos iniciatoriaus, autoriaus ir statytojo pareigų. Klebonas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio Lurdo statybos tiek rankų darbu, tiek širdžių maldomis ir nuoširdžiu supratingumu. Atsidėkodamas  gausiam parapijiečių būriui per vyskupo rankas padovanojo liturginius maldynus. Į maldynus klebonas kiekvienam įrašė atskirus, didžiule pagarba ir meile sušildytus žodžius. Širdingus dėkojimus išsakė Ksaverai ir Stasiui Mėliniams, Stanislavai ir Antanui Bumbuliams, Aldonai ir Vincentui Bertašiams, Angelei ir Antanui Ignatavičiams, Marytei ir Algimantui Glazauskiams, Remigijui Kybartui, Laimutei Riškienei, Vitui ir Eugenijai Žąsinams, Daivai ir Vladui Šimaičiams, Violetai ir Vaclovui Šimaičiams, Aldonai Kundrotienei ir daugeliui kitų. Klebonas visuomet jautė buvusio Seimo nario Gintauto Mikolaičio ir dabartinio Seimo nario, buvusio rajono mero Edmundo Jonylos paramą. Pats parapijos klebonas taip pat sulaukė gausybės padėkos žodžių. Klebonui įteikta Susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus padėka: „Lurdo grotos Nemakščiuose statybos iniciatoriui, autoriui ir statytojui kunigui klebonui magistrui Stasiui Šlepavičiui už nuoširdų ir pasiaukojantį darbą kuriant ir statant grotą, skirtą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde 150-osioms ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400-osioms metinėms bei ganytojišką globą prašant Lurdo Dievo Motinos pagalbos visiems, keliaujantiems automagistrale Vilnius - Klaipėda.“  

  Padėkos raštų jis sulaukė ir iš Pastoracinės tarybos narių, Nemakščių seniūnijos ir Nemakščių Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos. Net didžiausi skeptikai negalėtų paneigti jo atliktų gražių darbų, bylojančių apie klebono tikėjimo jėgą ir darbštumą, ypatingą sugebėjimą pritraukti parapijiečius tokiam sudėtingam, sunkiam bei atsakingam darbui. Nemakščių seniūnas ir vargonininkas  Remigijus Laugalis džiaugėsi, kad didingas statinys kvies stabtelėti ne tik vietinius, bet ir pro šalį skubančius žmones. Seniūnas pabrėžęs, kad Marija yra ligonių ir vargšų globėja, sakė, kad „pirmąją rožę padės prie Marijos kojų, kad Marija globotų visus Nemakščių parapijos ir visos seniūnijos žmones, kad Marijos globojami artėtume prie Viešpaties Jėzaus Kristaus. Antrą rožę padėsiu prie Marijos kojų, kad Marija globotų mūsų parapijos kleboną kunigą Stasį Šlepavičių ir jam suteiktų sveikatos, kantrybės, ištvermės ir ryžto užsibrėžtiems, prasmingiems darbams atlikti Nemakščiuose ir kitose parapijose. Trečią rožę padėsiu prie Marijos kojų, kad Marija Jo Ekscelencijai vyskupui Jonui Borutai suteiktų sveikatos ir jėgų dar ilgus metus savo ganytojiška ranka laiminti visus Nemakščių ir kitų parapijų žmones. Ketvirtą rožę padėsiu prie Marijos kojų, kad Marija globotų Lietuvos jaunimą, šeimas ir visus Lietuvos žmones. Penktą rožę padėsiu prie Marijos kojų, kad Marija globotų viso pasaulio žmones, apsaugotų žmoniją nuo karų ir kitų nelaimių. Švenčiausioji Mergele Marija, globok ir saugok mus“.

 Pastoracinės tarybos vicepirmininkas Vladislovas Šimaitis, dėkodamas visiems geros valios nemakštiškiams, vyskupui už dėmesį parapijai, ypač nuoširdžiai padėkojo klebonui, kad pastarasis nuo pirmųjų tarnystės parapijoje dienų brandintą idėją pavertė tikrove. Pastoracinės tarybos narys Stasys Mėlinis (kurį juokais pavadinome „generaliniu direktoriumi“), kuris pats irgi negailėjo savo laiko, jėgų ir sugebėjimų šiai statybai, pastoracinės tarybos vardu įteikė gėlių ir padėkojo klebono tėvams, užauginusiems puikų sūnų. Visų Nemakščių tikinčiųjų vardu kalbėjusi mokytoja Juzefa Papendikienė pabrėžė, kad šios vietos susikaupimą ir rimtį buvo galima pajusti net pačių statybos darbų įkarštyje, pažvelgus į dirbusių žmonių akis. Ji per iškilmes apie kun. S.Šlepavičių pasakė: „Ką klebonas pažada, tą visuomet padaro“.  

 Šventėje dalyvavo gausybė svečių, tarp jų Seimo ir rajono tarybos nariai, sakę, kad ši vieta bus svarbi ne tik Nemakščių žmonėms, bet ir visai Lietuvai, jog stebuklai įvyksta ir šiais laikais – ir Nemakščių Lurdas yra vienas iš stebuklų.

 Mes patys stebuklu vadiname Švč. M. Marijos globą, kuri lydėjo visus statybos darbus. Darbai vyko neįtikėtinai sklandžiai, greitai ir saugiai. Suprantame žmones, kurie nematę šios statybos eigos ir žvelgdami į didžiulius akmenis, iš kurių pastatytas Lurdas, negali lengvai patikėti, kad tik darbštumo, begalinio noro ir tikėjimo vedami paprasti žmonės gali sukurti tokį stebuklą.

 Po Lurdo pašventinimo dalyviai buvo pakviesti į agapę, džiaugėsi karinio jūrų laivyno, vadovaujamo Zenono Burbos, ir Nemakščių vyrų ansamblio melodijomis ir dainomis. Pasibaigus agapei, ne vieną parapijietį ar svečią buvo galima vėl pamatyti bestovintį prie Lurdo grotos ir besigrožintį jam duota akimirka. Blėstanti diena ir užsidegę žibintai bei skaisčiau sužibusios žvakutės atskleidė įspūdingą Lurdo grožį nakties metu.

 Prabėgo jau šiek tiek laiko ir galime drąsiai teigti, kad šiai, visiems nemakštiškiams šventai vietai, tai yra pats nuostabiausias ir tiksliausias įamžinimas.  Nemakščių tikintieji buvo įpratę čia ateiti susitikti su Dievu ir atsinešti savo gražiausias mintis ir norus, aukoti savo vargus ir sielvartus Dievui ir Jo Motinai. Kai Nemakščiuose buvo pastatyta didinga naujoji bažnyčia, laikinoji bažnytėlė stovėjo vis liūdnesnė ir labiau apleista. Retas tikintysis užsukdavo į jos šventorių. Ir štai dabar ši vieta vėl švyti ir norisi čionai kuo dažniau ateiti, o atėjus ilgiau pabūti. Toje vietoje, kur stovėjo senosios bažnyčios altorius ir buvo aukota tūkstančiai šv. Mišių, stovi Mergelės Marijos apsireiškimo šv. Bernadetai Lurdo grota. Jei į ją pažvelgsi tiktai akimis, tai pamatysi didingą statinį, tačiau jeigu besiartindamas prie jos leisi atsiskleisti jausmams, suvoksi, jog tai yra sėkla, kurią darbštus parapijos klebonas ir parapijiečiai pasėjo į parapijos gyvenimo ir gyvavimo dirvą. Kokios vertybės iš jos išdygs ir suvešės, dabar jau priklauso ne nuo statytojų... Todėl tegul niekad neužgęsta liepsnelė, rodanti kelią į Lurdą. (2012-06 25 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/11/21/kbend_01.html)

 I DALIS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSIREIŠKIMAI  18. KETURNAUJIENA

XXI amžius, Romas Bacevičius, 2012 05 11 Mirė regėtoja. Balandžio 22 dieną mirė Suodžių kaime (šalia Keturnaujienos, Šakių r.), gyvenusi Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos regėtoja Anelė Matijošaitienė, daugelio vadinta tiesiog Aneliuke. Pastaruoju metu Aneliukės sveikatos būklė vis prastėjo – ji gulėjo ligoninėje, namuose ja rūpinosi ten apsistojusios savanorės. Išskirtinės ir ypatingos šios laidotuvės tuo, kad amžinojo poilsio regėtoja atgulė šalia savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios, ant kalvelės. Į amžinąjį poilsį Aneliukę palydėjo apie tūkstantis tikinčiųjų ir apie dvi dešimtys kunigų. Laidotuvių šv. Mišias balandžio 25-ąją aukojo koncelebracijai vadovavęs Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, taip pat prel. Antanas Maskeliūnas, mons. Lionginas Vaičiulionis ir kiti kunigai. Kaip šv. Mišių pradžioje teigė vysk. J. Žemaitis MIC, tai buvo labai geros širdies ir nuoširdi moteris, o pamokslą sakęs Aleksoto dekanas Aukštosios Panemunės klebonas kan. Deimantas Brogys atkreipė dėmesį į gyvą ir drąsų velionės tikėjimą bei begalinį pasitikėjimą Jėzumi Kristumi. Nors Aneliukė nebuvo išreiškusi savo valios, tačiau ją palaidoti greta savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios norėjo ir net reikalavo nemaža dalis tikinčiųjų. Esą jiems moteris yra ne kartą sakiusi, kad nenorėtų būti palaidota niekur kitur, „kaip tik pakasta šalia savo namų“, dėl kurių tiek išgyveno, kai jie buvo sugriauti, tiek kentėjo ir kovojo. Tad pasitarus su vyskupu ir buvo priimtas sprendimas išpildyti šį jos norą. Kol kas dar neaišku, kaip bus įprasminta jos palaidojimo vieta. Pasak Kudirkos Naumiesčio klebono ir Šakių dekano Donato Jasulaičio, kadangi Aneliukė buvo paprasta kaimo moteris, prie medinio namelio gal labiausiai tiktų kokiu nors liaudiški motyvai, gal koplytstulpis ar kažkas panašaus. Dekanas sakė, kad Aneliukė buvo santūri, paprasta, labai kukli moteris, turėjo kantrybės vaikščioti ir bendrauti su šią vietą aplankyti atvykdavusiais maldininkais. Ji niekada nesiekė būti dėmesio centre, net kai Suodžių kaime buvo šventinama Dievo Gailestingumo koplyčia, stengėsi būti nepastebėta. Nors Aneliukė visais laikais buvo vertinama dviprasmiškai, vieni jos regėjimais tikėjo, kiti ne, tačiau į šią šventą vietą, kur dabar stovi Dievo Gailestingumo koplyčia, tikintieji plūsdavo ne tik lapkričio 14-ąją, kai minimos apsireiškimų metinės. Dėl savo regėjimų A. Matijošaitienė išgyveno daug neteisybės. Sovietiniais laikais buvo sugriauti jos namai, pati išvežta į psichiatrijos ligoninę, kur leidžiant stiprius vaistus buvo „gydoma“ nuo savo regėjimų.
A. Matijošaitienė gimė 1927 m. spalio 10 d. Užpjaunių k. (Naumiesčio parapija), valstiečių Elenos ir Juozo Staugaičių šeimoje. Tėtės pusbrolis Justinas Staugaitis buvo Telšių vyskupas. Aneliukė mokėsi Užpjaunių pradžios mokykloje, tačiau ketvirtame skyriuje mokslą metė, nes toliau mokytis nebuvo galimybės ir noro. Jau tada jautė didelį norą eiti į bažnyčią ir melstis. Būdama dešimties metų ėjo pirmosios išpažinties ir priėmė Pirmąją Komuniją Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje. Pas dėdę mamos brolį Antaną ganė gyvulius. Nuo 14 metų gyveno Suodžių kaime, sodyboje pas kitą dėdę tėtės brolį Petrą Staugaitį ir jo žmoną Oną, kurie neturėjo vaikų. Čia turėjo dirbti visus darbus, patyrė daug vargo, reikėjo slaugyti dėdienės seserį. Susipažinusi su tolimesniu kaimynu Pranu Matijošaičiu, 1959 m. gegužės 23 d. už jo ištekėjo. Tačiau vyras sakė, kad greit mirsiąs, nenori palikti ją su vaikais, todėl vaikų neturėjo. Vyras iš tiesų netrukus mirė – 1961 m. vasario 16 d. Po vyro šermenų norėdavo melstis, nes jai buvę labai sunku. Jai patiko vienatvė ir malda. Kai buvo gal trylikos metų, rado knygą apie šv. Antaną, ją perskaičiusi sužinojo, kaip jis labai myli vargšus. Todėl melsdamasi prašė šv. Antano užtarimo: „Tu išmelsk iš Dievo tokios meilės, kuria jis mus myli“. Taip meldėsi be paliovos tris mėnesius. Netrukus išgirdo vidinį balsą: „Tavo malda išklausyta“. Įvairių regėjimų patyrusi Aneliukė 1969 m. lapkričio 14-ąją pamatė Jėzaus Kristaus Apsireiškimą, o lapkričio 26-ąją – ir Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimą. Tie regėjimai ir Apsireiškimai ir regėjimai kartojosi daugybę kartų (išsamiau apie tai „XXI amžiuje“ esame rašę anksčiau, o daugiausiai galima paskaityti knygelėje „Anelės Matijošaitienės regėjimai ir pranešimai“).
Suodžių kaimo laukuose 2002 metais buvo pašventinta Dievo Gailestingumo koplyčia. Į šią vietą tikintieji plūsta ne tik lapkričio 14-ąją, bet ir kai koplyčioje aukojamos šv. Mišios. Jos būna šeštadieniais prieš paskutinį mėnesio sekmadienį, taip pat pirmais mėnesio penktadieniais ir šeštadieniais. (2012-06 25 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/05/11/atmi_03.html)

Sodybos sunaikinimas

1985 m. birželio 26 dieną Anelės Matjošaitienės sodyba, pagal teismo nuosprendį, buvo sunaikinta. Jai paskirtas kambarys kolūkio gyvenvietėje, bendrame name.
Sodybos sunaikinime dalyvavo kolūkio pirmininkas, nuosprendžio plano vykdytojas, 5 milicininkai iš Sakių, 10 darbininkų iš kolūkio, ir iš Sakių atvyko du su buldozeriais. Baldus, paveikslus, drabužius ir visa kita, kiek spėjo sugriebti darbininkai, sukrovė į sunkvežimį ir nuvežė į kolūkio gyvenvietėje skirtą kambarį. Kurie baldai netilpo kambaryje, sukrovė kieme. Anelė nieko nelietė, kraustyme nedalyvavo. Paskui buldozeris sugriovė visus namus, suvertė į krūvą ir uždegė. Vaizdas buvo baisus. Degė suversti namai, ūkiniai rakandai, gruzdėjo, spragėjo išsipylę grūdai, kurių niekas nesirūpino išgabenti. Būrelis .žmonių stovėjo susirinkę ir žiūrėjo. Dangus verkė. Net milicijos pareigūnai buvo susijaudinę. Tik Anelė išliko rami. Visai rami. Stovėjo šalia ir kalbėjo rožančių.
-                 Man Dievas davė daug tvirtybės,- pasakė vėliau . - Nė viena ašarėlė nenuriedėjo, nors širdis degė. Raktų nuo kambario neėmė. Išėjo kaip stovi, nieko visai nieko nepaėmusi. Kristus jai buvo pasakęs:
-                 Tu turi laisvą valią, gali pasirinkti, ką nori: turtus, mūrus ar mane. Bet jei pasirinkai mane, palik viską ir sek paskui mane. - Išėjau apsivilkusi prastais drabužiais, apsiavusi šliurėmis, su pačiu prasčiausiu megztuku. Kažkaip net geresnio megztinio nepasiėmiau.
Ilgai smilko degėsiai. Kai užgeso, žmonės ištraukė apdegusius sienojus, surišo, ir kryžių toje vietoje pastatė. Kaip vėliavą pakabino apdegusią skarą ar paklodę. Žinoma, toks kryžius stovėjo neilgai. O dabar? Ten dabar tuščias sukastas, sulygintas laukas. Nei medelio, nei krūmelio. Niekas nieko nei sėja, nei sodina. Niekam tas žemės plotas nereikalingas. Tik kažkas pastatė kryželį, gėlių pasodino. Ateina žmonės pasimeldžia.
-                 Žmonės sako, kad baldai, kurie stovėjo kieme per žiemą supuvo,- pasakoja Anelė. -Žinoma lietus, sniegas. Sako, dabar jau juos likvidavo. O kaip tie, kurie kambary, nežinau. Gal ir nieko ten nėra. Jie galvojo, kad aš pasivaikščiosiu ir sugrįšiu. Netikėjo, kad aš išeisiu ir visai nieko neimsiu.
Kokios to sunaikinimo pasekmės? Ar tuo liko sunaikintas tikėjimas žmonių Dievu? Ne, Dievas nesunaikinimas, tuo pačiu ir tikėjimas dorų žmonių širdyse. Regėjime buvo parodyta, kad toje vietoje stovės graži bažnyčia ir kiti dideli pastatai. Kada tai bus, žino vienas Dievas. Gal ir labai negreit, gal praeis šimtmečiai, bet taip bus. Dievas nemėgsta, kai žmonės iš Jo tyčijasi. Trys vyrai iš tų, kurie aktyviai dalyvavo sodybos sunaikinime tais pačiais metais jau buvo pašaukti į Dievo teismą: tai kolūkio pirmininkas Petras Jurkšaitis, apie 50 metų amžiaus. Jaunas vaikinas, 23 m. , kuris matavo tą sklypą, kuoliukus kalinėjo, ir nuosprendžio vykdytojas, taip pat jaunas žmogus. Visi staiga mirė. Kolūkio pirmininkas Petras Jurkšaitis daugiausia dėjo pastangų, kad sodyba būtų sunaikinta.
-Tu mane paminėsi, aš vistiek savo padarysiu,- sakė jis Anelei.
Lapkričio 17 dieną, nuėjo pas kaimyną, kurio sklypas, ribojasi su Anelės Matjošaitienės arais. Nuėjo raginti, kad tas žmogus nurautų burokus Anelės sklype. Nuėjo ir numirė. Infarktas. Prisimenu aš jį, dažnai meldžiuosi už jį,- sako Anelė. -Man baisu ir pagalvoti, kaip dabar su juo, kur jis dabar. Šv. Mišias užsiprašiau už jo vėlę. O tas jaunas vaikinas išprotėjo, nuogas lakstė po laukus. Žiemą per šalčius nusirengė visai nuogas, išėjo į lauką ir sušalo.
-Man jo labai gaila,- kalba Anelė,- gal jis nebuvo labai kaltas. Gal jis tik vykdė įsakymą. Gal Dievas jo pasigailėjo.
-O kaip jūs gyvenate?- paklausiau.
-Gerai. Labai gerai. Man nieko netrūksta. Ateinu į bažnyčią, Kristų priimu. Dievas duoda man tvirtybės. Pasimelskite už mane. Taip. Pasimelskime už ją, kad Dievas ir toliau laikytų ją tokią tvirtą. Kas labai myli Kristų, tam tikrai nieko netrūksta.
(Iš atskiro lapelio)

V DALIS. ŠVČ. MARIJOS STEBUKLINGOS STATULOS   AUKŠTADVARIS

VIETA. Šv. Domininko bažnyčia rektoratas) yra Aukštadvario miestelyje (Trakų r. sav.), įsikūrusiame prie prie kelio, vedančio iš Vilniaus į Prienus bei Marijampolę, dešiniajame Verknės upės krante, prie Aukštadvario tvenkinio. Nuo Trakų į vakarus Aukštadvaris nutolęs per 26 km.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Elektrėnų dekanatas.

VARDAS.

PARAPIJOS ISTORIJA.
Pirmąją medinę Aukštadvario katalikų bažnyčią 1518 m. fundavo valdovas Žygimantas Senasis. XVI a. pirmojoje pusėje, po 1534 m., valdovas Žygimantas Augustas Aukštadvarį padovanojo iš Maskvos nuo caro savivalės pabėgusiam bajorui Ivanui Lackiui (Liackiui), kuris, kaip rašė istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius, „davė pradžią garsiai šeimai, pelniusiai šlovę taikos darbais bei karo žygiais ir aukščiausiomis pareigybėmis44. Jam esant Aukštadvario savininku, 1569 m. rugpjūčio 9 d. miesteliui buvo suteikta miesto privilegija. Jo sūnus Teodoras pasižymėjo kaip puikus karo vadas, dalyvavęs XVII a. pr. kare su Švedija, 1605 m. didvyriškai kovėsi garsiajame Salaspilio mūšyje. Teodoro sūnus Jonas Alfonsas, būdamas karštas katalikas, kartu su žmona Joana Aukštadvaryje įsteigė dominikonų vienuolyną. Jonui Alfonsui mirus, Aukštadvarį paveldėjo jo sūnus Petras Kazimieras (miręs 1666 m.), dalyvavęs ne viename mūšyje. Jis buvo paskutinis žinomas Aukštadvario dvaro savininkas iš Lackių giminės.
1618-1620 m. dvaro savininkai Lackiai pastatė tašytų akmenų Šv. Dominyko koplyčią su zakristija, po kuria buvo laidojami Lackių šeimos nariai. Pirmas čia buvo palaidotas Teodoras Lackis, miręs 1616 m. Pastarojo sūnus Minsko kaštelionas ir Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Liackis su žmona Joana Tolvaišaite 1629 m. liepos 6 d. dominikonams skyrė fundaciją ir pradėjo statyti mūrinę Šv. Domininko titulo bažnyčią bei dvylikai vienuolių pritaikytą vienuolyno pastatą. Statybos pradėtos greta Šv. Dominyko koplyčios. Sakralinis ansamblis buvo pastatytas iki 1635 metų. 1647 m. miręs fundatorius buvo palaidotas šeimos koplyčioje greta savo tėvo.
Netrukus prasidėjo karai su Maskva ir Švedija. 1655 m. Maskvos ir kazokų didžiosios invazijos metu bažnyčia buvo apgriauta. Bažnyčioje buvęs ant skardos tapytas „Švč. Mergelės Marijos Rožinės44 paveikslas buvo sulankstytas kulkų, nes į jį buvo šaudoma. 1675 m. bažnyčia buvo meniškai atnaujinta.
Po XVIII a. pr. karų ir marų bažnyčia ir vienuolynas buvo nusiaubti. Ypač nukentėjo Lackių šeimos koplyčia-mauzoliejus; įgriuvo grindys su fundatorių antkapiais. 1738-1741 m. bažnyčia, koplyčia ir vienuolynas buvo atnaujinti. 1751 m. vienuolynas buvo padidintas. 1782 m. duomenimis, bažnyčioje buvo šeši altoriai: trys mūriniai ir trys mediniai. 1812 m. karo metu sudegė mūrinės bažnyčios ir vienuolyno medinės dalys: bažnyčios bokštai, vienuolyno stogas, abiejų pastatų vidus. Bokštai ilgai stovėjo neuždengti ir buvo nugriauti bažnyčią pavertus cerkve.
Dominikonai prie vienuolyno išlaikė pradinę mokyklą parapijos vaikams. Iš 1818 m. vizitacijos galima susidaryti vaizdą, kaip tuo metu atrodė bažnyčia ir vienuolynas. Stačiakampės mūrinės bažnyčios priekyje buvo dviejų kolonų portikas, virš kurio - trikampis frontonas, o šonuose - du bokštai. Bažnyčios dešiniajame šone buvo Šv. Dominyko koplyčia. Vienuolyno mūrinis pastatas buvo stačiakampis, dviejų aukštų.
Po 1831 m. sukilimo vienuolynas ir bažnyčia buvo konfiskuoti, liturginiai daiktai išdalyti kaimyninių parapijų bažnyčioms. 1860 m. caro valdžios įsakymu nugriauta Lackių koplyčia, o 1865-1866 m. buvusios bažnyčios pastatas buvo perstatytas, suteikiant jam tradicinės cerkvės išvaizdą.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai Aukštadvario cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. buvusi cerkvė perduota katalikams. Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Tuo metu tai buvo mokinių

XIX a. antrojoje pusėje M. Bučinskio nutapytas paveikslas „Šv. Pranciškus Asyžietis". Dešiniosios navos sieną puošia drobė „Šv. Antanas“ (sukurta nežinomo dailininko XIX a. pab. - XX a. pr.). Kryžiaus kelio stotys XIX a. pabaigoje nutapytos kauniečio tapytojo M. Bučinskio. Bažnyčioje ir zakristijoje saugomi du paveikslai, dailėtyrininkų priskiriami dailininkui Vladui Didžiokui.
Dalis bažnyčios inventoriaus anksčiau puošė dominikonams priklausiusią bažnyčią (stačiatikių cerkvę). Aukštadvario bažnyčioje saugoma kadaise dominikonams priklausiusi šventenybė - XVIII a. trečiuoju ketvirčiu datuojamas Šv. Kryžiaus relikvijorius. Grožiu išsiskiria ir augaliniais raštais siuvinėtas arnotas, pasiūtas XVIII amžiuje. Spėjama, kad ir jis yra iš dominikonų vienuolyno. Stačiatikių cerkvei priklausė ir dabar Aukštadvario bažnyčią apšviečiantis XIX a. antrojoje pusėje sukurtas žalvarinis sietynas.
Bažnyčios šventoriuje palaidoti penki kunigai. Kairėje tako pusėje ilsisi kun. Kazimieras Cibas (1871-1962) bei kun. Feliksas Paškonis (1870-1936). Kun. K. Cibas pokario metais ėjo rektoriaus pareigas Šv. Domininko bažnyčioje ir dirbo vikaru Aukštadvario parapinėje bažnyčioje. Kun. F. Paškonis į Aukštadvario parapiją buvo perkeltas iš Kauno arkivyskupijos, kur nesutarė su kurija.
Dešinėje tako pusėje palaidoti trys kunigai: kun. Justinas Aukštuolis, kun. Albinas Šilkinis (1922-2006), 1997-2002 m. buvęs Aukštadvario Šv. Domininko bažnyčios rektoriumi ir pensionato kapelionu, 2002 m. paskirtas Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos altarista, ir kunigas Juozas Voveris (1912-1994), kilęs iš gretimos Onuškio parapijos. Dar vienas kun. Vincas Andrulevičius (1912-1970) palaidotas senosiose kapinėse.
1998 m. birželio 14 d. Aukštadvario bažnyčios šventoriuje pašventintas kryžius, skirtas žuvusiems ir kentėjusiems už Lietuvos laisvę.

ATLAIDAI : Šv. Juozapo - gegužės 8 d.*, Kristaus Atsimainymo - rugpjūčio 6 d.*, Rožinio Švč. Mergelės Marijos - spalio 7 d.* (* keliami į sekmadienį).
STATULOS ISTORIJA Ji buvo perkelta iš Domininkonų bažnyčios. Š.m. yra Kristaus Atsimainymo bažnyčios k. pusės altoriuje. Prie jos yra 6 ar 7 votai.

IV dalis 2 skyrius  69. ŠATEIKIAI

MALONĖS. Aš, Zuzana Kaubraitė, gimiau Šateikių parapijos Selenių kaime 1923 metais. Prieš antrąjį pasaulinį karą jau pradėjau padėti bažnyčios puošėjai jos darbe. 1946 metais apsigyvenau Šateikiuose ir po šiai dienai darbuojuosi prie bažnyčios.
1958 metais pradėjo skaudėti abiejų rankų tarpupirščiai, (lydytojai negalėjo padėti. Kreipiausi į Šateikių stebuklingąją Dievo Motiną Mariją, pažadėdama pagijimo atveju padirbdinti sidabrinius votus: rankos plaštaką, širdį su kryžiumi ir žiedą. Apėjau tris kartus apie altorių keliais, sukalbėjau rožančių. Laike dviejų savaičių rankų tarpupirščiai visiškai išgijo. Tais pačiais metais Plungėje padirbdinau minėtus votus ir zakristijonas Stanislovas Laukys juos pakabino prie Marijos paveikslo.
Šateikiai, 1988.VIII.2  parašas /Z.Kaubraitė/

VIII DALIS. LIETUVOS PASIAUKOJIMAI IR PAAUKOJIMAI MARIJAI 

Pasiaukojimas Švč. Mergelės Marijos globai
švenčiant 25-ąsias atkurtos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės metines
Šiluvos Mergelės Marijos Gimimo iškilmės atlaidai
Pašvęstojo gyvenimo metai
2015 09 13
Dangaus ir žemės Viešpatie, mūsų Kūrėjau ir Tėve,
Tu mums padovanojai žemiškąją Tėvynę Lietuvą, kurioje su džiaugsmu švenčiame 25-
ąsias atkurtos laisvės ir nepriklausomybės metines. Tu leidai, kad joje pasireikštų Tavo
nuostabaus veikimo ženklai, kuriuos patyrėme per tūkstančio metų mūsų krašto
gyvavimo istoriją.
Mes ypač dėkojame už Mergelės Marijos apsireiškimą, vykusį Šiluvoje, ir pakvietusį
mus vėl garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tai mums tapo padrąsinimu labiau
pasitikėti Tavimi negu mūsų suartais ir apsėtais laukais.
Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų Dangiškoji Motina,
kai tik atgavome laisvę, čia, Šiluvoje, paaukojome Lietuvą Tavo, ypatingam užtarimui.
Šiandien vėl atnaujiname šį paaukojimo aktą, dėkodami už 25 laisvės bei taikos metus
ir prašydami Tavo užtarimo Lietuvai šių dienų pasaulio neramumų sūkuriuose,
pasiekiančiuose mus iš Rytų ir Vakarų. Atiduodame Tavo globai mūsų šeimas ir
jaunimą, senolius ir vaikus, kunigus ir pašvęstuosius asmenis, visus gyvenančius
Lietuvoje ir už jos ribų. Gailestingumo Motina, ypatingam Tavo užtarimui pavedame
sužeistus brolius ir seseris, kenčiančius nuo įvairiausių fizinių ar dvasinių išbandymų,
ligų ar priklausomybių. Žinome, kad tik ypatinga Dievo pagalba ir Tavo užtarimas
mums gali padėti, todėl į Tavo gelbstinčias rankas atiduodame save ir savo žemiškąją
Tėvynę.
Šiluvos Mergele, Dievo ir mūsų Dangiškoji Motina, kiekvienas iš mūsų kartu su
šventuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II tariame: „Totus tuus" - visas Tavo. Priimk šį
mūsų atsidavimo Tau veiksmą, kad išsaugotume save Dangiškajai Tėvynei, o mūsų
mylimą Lietuvą - atsakingam laisvės gyvenimui. Vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir
Šventosios Dvasios. Amen.