PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS

© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas  1999m.

I DALIS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSIREIŠKIMAI

Lietuvoje įvyko keliolika Marijos apsireiškimų. Bažnytinė vyriausybė pripažino tik vieną, Šiluvoje, bet neuždraudė melstis kitose vietose. Čia
įrašyti daugiau ar mažiau viešo pobūdžio apsireiškimai. Privataus pobūdžio pasirodymų yra gana daug, ir regėtojai vengia juos garsinti.

Šioje dalyje aprašomos šventos vietos, gerbiamos kaip Marijos apsireiškimo vietos. O susijusios su Marijos apsireiškimu, bet žinomos kitais
vardais, pavyzdžiui, pėdos, šaltiniai ir pan., aprašomos kitoje dalyje.

Vėliausių apreiškimų šaltiniais buvo rankraščiai ir, kiek leido galimybės, iš žmonių bei regėtojų užrašyti pasakojimai, todėl kalba palikta originali,
netaisyta.

Apreiškimai sudėti chronologine tvarka.

Neginčytina, kad vienas kitas Marijos apsireiškimas galėjo ir nebūti įvykęs, ogandas žmonėse kilo veikiant įvairioms aplinkybėms.

Tėvas Ivanas Dugandžičius, Medžigorjės klebonas, į klausimą, kodėl Marija taip dažnai čia apsireiškia, atsakė: "Senojo Testamento epochoje
Dievas savo tautą perspėdavo per pranašus. Tas pranašiškas elementas Naujojo Testamento epochoje yra randamas specialiai pas Mariją. Čia
kalbama apie tą pačią Dvasią, kuri kažkada kalbėdavo per pranašus, o dabar per Mariją, ir dėl to, kad Ji dėl savo Nekalto prasidėjimo visai atvirai
atsiduoda Šventajai Dvasiai. Marija neateina apreikšti kažką nauja, bet kad atkreiptų mūsų dėmesį į Evangeliją kaip vienintelį kelią šiandieninio
pasaulio išgelbėjimui". (L.Vinko Ošlak. "Dievo Motina kalba Medžigorjėje". 1986.)

1928 m. dail. Petras Kalpokas nutapė paveikslą "Marijos pasirodymas Vytautui prieš Vorsklos mūšį". Paveikslas kabo Kauno Vytauto Marijos
Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Apie šį pasirodymą žinių neužtikau, todėl atskirai jis kaip apsireiškimas neminimas.

Susiduriant su faktais, moksliškai neįrodomais ar sunkiai patikrinamais, apie kuriuos Bažnyčia dar netarė savo žodžio, reikia atsiminti
popiežiaus Urbono VIII dekretą. Tas dekretas reikalauja, kad, kalbant apie nuostabius dalykus ir antgamtines Dievo malones, tiems dalykams
priskirtume tik tiek pasitikėjimo, kiek galima pasitikėti žmogaus protu ir žmonių liudijimais.

                                            1. ŠILUVA

VIETA. Raseinių raj., 8 km į pietus nuo Tytuvėnų. 1970 m. buvo 1000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas. 1752 m. vysk. A.Tiškevičius Šiluvą pavertė dekanato centru, bet maras, karai ir kt.
nelaimės neleido miesteliui išaugti į miestą. Dekanato centru jis buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės laikais.

PAVADINIMO KILMĖ. Miestelis apsuptas gražių šilų, nuo kurių gavo vardą. XV a. buvo vadinama "Schillos alias Buda". XIX a. Šiluvos
istorijos tyrinėtojai Ignas Bušinskis, Juozas Čerkeliauskas, Antanas Muchlinskis pastebėjo, kad vietovardis "Būda" morfologiškai panašus į
lietuvių istoriko, kilimo nuo Lydos, gyvenusio Vilniuje, stambaus 9 tomų veikalo "Dzieje narodu litewskiego" autoriaus Teodoro Narbuto (1784
— 1864), įvestos į lietuvių mitologiją išminties deivės Budlės vardą. Šią deivę esą prieš 1413 m. žemaičiai garbinę dabartinės Šiluvos vietoj ir
jos vardu ta vieta buvusi pavadinta. Bet tai netiesa, nes tokios deivės nebūta, o rašę svetimom kalbom nesuprato, ką reiškia tasai žodis. "Būda"
reiškia vietą, kur gyvena miško sargai ir kur gaminama miško medžiaga. Tokių "būdų" Lietuvoje yra ir daugiau.

Vėliau pavadinimas sulenkintas — buvo tariama Šidlava.

(BAŽNYČIOS ir miestelio istorija pateikta dalyje "Paveikslai".)

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo istorija užrašyta 1661 m. Žemaičių kanauninko ir Šiluvos klebono
— prepozito Mykolo Sviechausko, buvusio Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinio. Tai matyti iš Šiluvos klebono Tado Bukotos nuorašo, daryto
1786.V.13.

Pirminis išlikęs dokumentas apie Marijos apsireiškimą turbūt bus vyskupo Jono Lapacinskio 1774.X.31 prašymas šv. Sostui, kad Šiluvos
klebonams būtų suteiktos infulato teisės. Ten rašoma: "Šiluvos bažnyčia įsteigta labai seniai, 1457 m., t.y. pačioje pradžioje katalikų tikėjimo
įvedimo į Žemaičių kunigaikštystę. Vėliau gi, 1532 m., ji buvo siautusių klaidatikių prievarta atimta, padaryta nebelankoma, o paskui ir visai
sugriauta. Pagaliau 1622 m. su ypatinga Dievo malonės bei nuostabia Dievogimdytojos pagalba ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant
(mediante evidenti miraculo), atgauta iš žemės iškastais dokumentais sykiu su kitais bažnytiniais daiktais".

Mūsų laikus pasiekė toks Marijos apsireiškimo aprašymas. (Įvairiuose leidiniuose apie Šiluvą apsireiškimo aprašymas kiek skiriasi, todėl čia
pateikiamas bendro pobūdžio, sudėjus skirtumus ir atėmus vienodumus.) 1608 m. piemenims ganant bandą netikėtai ant didelio akmens pasirodė
jauna, gražiai pasipuošusi, palaidais plaukais, su kūdikėliu ant rankų verkianti mergelė. Išsigandę piemenėliai tuoj nusiuntė vieną iš saviškių
pas kalvinų katechetą pastorių Mikolajų Fierą pranešti, ką matę. Bet šis tik nusišypsojo ir numojo ranka.

Vakare piemenukai papasakojo tą atsitikimą namiškiams ir pažįstamiems. Daug šiluviškių, lyg ką nepaprasta nujausdami, kitą dieną susirinko į
tą vietą. Pastorius, pasikvietęs bakalaurą, kalvinų mokyklos rektorių Saliamoną Grodskį ( 1633 m.) atėjo varyti žmones namo ir ėmė juos plūsti —
kam jie tikį kažkokią baidyklę pasirodant ir vadino minkštapročiais. Besibardami staiga visi išvydo tą pačią verkiančią motiną su kūdikiu ant
rankų. Įsidrąsinęs pastorius ją paklausė: "Ponia, ko verki?" Ji atsakė: "Todėl, kad prieš tai tose žemėse garbino mano sūnų, o dabar čia sėja
rugius". Tai pasakiusi, išnyko. Tuos žodžius išgirdę, katechetas su mokytoju tarė: "Šmėkla kažkokia buvo ar fantazijos padarinys!" Paskui
vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė visiems pasakoti apie regėjimą. Girdėdami tuos dalykus, ūkininkai vienas vienaip, kitas kitaip kalbėjo apie
tą stebuklą. Tarp jų buvo vienas vyresnis kaip šimto metų, apakęs nuo senatvės senelis. Jis pradėjo žmones tikinti, kad ant akmens pasirodžiusi
ne kokia baidyklė, o Dievo Motina: "Šnekėkit kaip tinkami, aš vienok jums sakau, jog ne baidyklė kokia ant to akmens pasirodė, bet
Švenčiausioji Mergelė su savo Sūnumi, kurio garbei įsteigta ant tos žemės kažkuomet katalikų bažnyčia stovėjo, kaip man rodos, prieš
aštuoniasdešimt metų mūsų ponai ją nugriovė ir panaikino".

PO APSIREIŠKIMO žmonės pradėjo lankyti tą vietą, puošė akmenį, ant kurio stovėjo Švč. Mergelė, gėlėmis, degė žvakes, giedojo giesmes.
Netrukus ši žinia pradėjo plisti po visą Žemaitiją. Pasiekė ji ir Žemaičių vyskupijos oficialą Joną Smolką Kazakevičių, gimusį apie 1580 m. iš
kilmingų tėvų Daustarų dvare, netoli Nemakščių parapijos. Šventimus buvo gavęs iš vysk. Merkelio giedraičio rankų 1604.III.13. Viešuose
disputuose vadinamas menų ir filosofijos daktaru.

1588 m. buvo paskelbti nuostatai, kad protestantai turi grąžinti katalikams atimtus turtus. Atgauti Šiluvos bažnyčios žemes nesisekė, nes
nebuvo reikiamų įrodymų — dokumentų dėl bažnyčios nuosavybės priklausymo katalikams. Tokiomis aplinkybėmis į Šiluvą ištirti Marijos
apsireiškimo atvyko vyskupo atstovas oficialas Jonas Kazakevičius.

Šiluvoje gyvenęs šimtametis aklas senelis, girdėdamas apie užvestos bylos nesėkmę, tarė: "Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios
dokumentai" ir nurodė, kur jie turėtų būti. Atvedus senelį ieškoti buvusios bažnyčios vietos, jis praregėjo. Vargšas puolė ant kelių, karštai
pagarbino Dievą ir dėkojo už suteiktą malonę — stebuklingą išgijimą. Pasijutęs kur esąs, jis tuoj nurodė vietą, kur užkasta skrynia.
Kazakevičius pasamdė vyrus ir kasant iš tikrųjų buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir
bažnyčios įsteigimo pergamentiniu dokumentu. Tai įvyko 1612 metais.

Kanauninkas J.S.Kazakevičius buvo paskirtas Šiluvos klebonu. Ir vėl iškėlė kalvinams bylą. Toji byla tęsėsi 15 metų ir buvo katalikų laimėta
Vyriausiajame Lietuvos tribunole 1622.VII.22.

Matyt, kun. J.S.Kazakevičius pasitenkino išklausęs žodinio pasakojimo apie Švč. Mergelės pasirodymą. Nesurašius tuo metu formalaus
raštiško protokolo, galima suprasti, kodėl vėliau vyskupai savo pranešimuose šv. Sostui ir jėzuitai savo centrui Romoje Marijos apsireiškimo
faktą nutyli, nors skrynios atradimą, senelio praregėjimą dažnai mini. Žinant, kad vyskupai po Tridento susirinkimo sprendimų buvo atsargūs dėl
įvairių apsireiškimų ir antgamtinių įvykių, vis dėlto nėra žinių, kad po Kazakevičiaus tyrinėjimo būtų paneigę apsireiškimo faktą.

Katechetui Mikolajui Fierai, prakalbinusiam Mariją, nejauku darėsi Šiluvoje ir jis netrukus iš ten pabėgo, atsisakęs savo pareigų. Pastorius
Dovydas Dergvilis sugrąžino jį atgal, nes pabėgimas galėjo atrodyti kaip kalvinų pralaimėjimas. Bet po kiek laiko katechetui buvo leista palikti
Šiluvą ir persikelti kitur. Tai rodo, kad Šiluvoje nebuvo patogu gyventi. Apsireiškimo per daug aiškus faktas galėjo jam sukelti sąžinės konfliktą,
ir jis, viską metęs, nešdinosi kuo toliau nuo Šiluvos, kur buvo pasidaręs visų dėmesio centru.

1625 m. J.S.Kazakevičius šalia akmens įsteigė altariją. Vyskupas Aleksandras Sapiega, palaikydamas žmonių pamaldumą, 1663 m. pastatė
medinę koplyčią, o ant apsireiškimo akmens įrengė altorių ir Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslą (ant lentos pieštą kryžių). Aštuoniakampiai jos
pamatai rasti 1912 m., kasant pamatus dabartinei koplyčiai.

1770 m. peršautas Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslas buvo perneštas į bažnyčią ir pakabintas prie Maloningojo Jėzaus, vėliau vadinamo Jėzaus
Širdies altoriaus, kur iškabojęs iki 1845 m. buvo perkeltas į istorinių brangenybių koplyčią, o vietoj paveikslo koplyčioje pastatyta iš Londono
parvežta Marijos su Kūdikiu marmurinė statula.

Ilgainiui medinė koplyčia supuvo ir 1804 m. buvo nugriauta. Jos vietoje Žemaičių vyskupo pagalbininkas, Šiluvos infulatas Juozapas Simonas
Giedraitis (1803 — 1838) pastatė naują, panašią į Vilniaus katedrą, klasicizmo stiliaus medinę 19x10 m koplyčią. 1872 m. Šiluvos klebonas
J.Daugėla įrengė altorių (arch. ir meistras J.P.Zimodras) ir virš jo pastatė iš Londono atvežtą Marijos statulą.

Kun. Marcijonas Povilas Jurgaitis, paskirtas 1903 m. Šiluvos klebonu, pradėjo rūpintis naujos koplyčios statyba. Jo paprašytas Paryžiuje
gyvenęs lietuvis architektas Antanas Vivulskis padarė architektūrinį projektą ir naujos mūrinės koplyčios planus. Statybos pradžia nusitęsė, ir
tik 1912 m. minint Apsireiškimo 300 metų sukaktį, kun. Jonas Mačiulis-Maironis pašventino kertinį akmenį. Intensyvūs statybos darbai vyko
tik pokario, 1922 — 1924 m., nes trukdė karas, o ir A.Vivulskis mirė. Koplyčia baigta 1924 m. ir IX.8 pašventinta. Altoriuje buvo pastatyta nauja,
gal net paties statytojo Vivulskio darbo ar bent jo projekto Marijos statula, o londoniškė statula su altoriumi pernešta į bažnyčios brangenybių
koplytėlę.

Koplyčia kvadrato formos — 20x20 m. Viduryje ant keturių stulpų stovi 44 m aukščio bokštas. Koplyčios viduryje yra tas akmuo, ant kurio
stovėjo Marija. Ant akmens 1934 m. įrengtas gražus altorius. Pastate įrengtos Dievo Motinos septynių skausmų stacijos.

Priestatai ir lubos buvo mediniai, todėl 1956 — 1958 m. kun. Vaclovo Grauslio rūpesčiu jie buvo pakeisti tvirtu mūru. Iš išorės koplyčia naujai
nudažyta.

Šiluva yra žymiausia Lietuvoje Marijos šventovė, jos garsas plačiai žinomas katalikų pasaulyje. 1960 m. Vašingtone pastatyta Marijos Nekalto
Prasidėjimo bažnyčia, o jos vidury 1963 m. vyskupo Vincento Brizgio iniciatyva pradėta ir 1966 m. baigta Šiluvos koplyčia. Altoriaus centre yra
Vytauto Kašubos darbo Šiluvos Marijos statula, dailininko Jonyno paveikslai su Šiluvos istorija ir apsireiškimo motyvais, viršuje to paties
dailininko Aušros Vartų paveikslas. Yra vitražas.

MALONĖS. (Iš mašinraštinės knygelės "Apie gaunamas malones Šiluvoje per Švč. M. Marijos, Dievo Motinos, Šiluvoje užtarimą".)

1. "Dėkoju šv. Šiluvos Marijai už gautas malones. 1914 m., būdamas Amerikoje, susižeidžiau ranką. Nuvežė mane į ligoninę. Po operacijos man
ranka gangrenavo. Atvedė kunigą, kuris mane aprūpino šv. Sakramentais ir jau laukiau mirties. Bet atėjo mintis šauktis prie Švč. Marijos
Šiluvoje, ir prižadėjau, jei pagysiu, grįžti į Lietuvą prie savo šeimos ir lankyti nors kartą metuose šitą brangią Marijos šventovę. Tada man
gangrena prapuolė ir ranka sugijo. Susit aupęs kiek pinigų ir grįžau į Lietuvą padėkoti Švč. Marijai už sveikatą, kurią jos užtarimu gavau. Dabar
gyvenu Šiauliuose". Parašas neįskaitomas.

2. "1932 m. sausio pabaigoje Joniškio bažnyčioje buvau suparalyžiuotas. Iš bažnyčios mane parnešė, po dviejų dienų apsilpau ir vėl
nebevaldžiau dešinės kojos, buvau netekęs ir žado. Nuvežtas į Karo ligoninę Kaunan pragulėjau 6 savaites, bet vis darėsi blogiau. Iš
ligoninės buvau išleistas be vilties pagyti. Vėliau patyriau, kad Karo ligoninės gydytojas pripažino mane sergant širdies raumens uždegimu,
paralyžium, skleroze ir t.t. Sugrįžęs iš ligoninės, gulėjau namie, nebegalėjau miegoti, žodžiu, kasdien gesau. Pasiryžau važiuoti į Šiluvą prie
Švč. Marijos ieškoti pagalbos. Lydėjo mane žmona, bet važiavau vos tik gyvas. Atvažiavęs atlikau išpažintį, priėmiau šv. Komuniją,
išklausiau šv. Mišių ir pajutau, kad galvą nustojo skaudėti, pasijutau beveik sveikas. Pramigau gerokai ir grįžau namo sveikas. Po dviejų
mėnesių vėl stojau į tarnybą". Ignas Baubas, Joniškio geležinkelio stoties viršininkas. 1932.VI.15.

3. Akvilina Montvydaitė, Kražių parapijos, sirgo votimis — oda jau buvo nukritusi nuo rankų, visas kūnas žaizdotas, galvą niežėjo ir slinko
plaukai. Pagijo 1931 m. Šiluvos koplyčioje.

4. 1... m. balandžio 10 d. susirgo Šiluvoje gyvenantis kun. dr.Petras Kasčiukas. Iš karto buvo manoma, kad tik sloga, tai kelias dienas su
pakilusia temperatūra bažnyčioje laikė pamaldas. Po kelių dienų labai sunkiai susirgo. Buvo iškviestas Šiluvos gydytojas Armalis. Jis gydė
ligonį. Medicinos sesuo leido vaistus. Bet liga komplikavosi ir ligonis visai nusilpo. Neteko sąmonės, pradėjo kliedėti. Pagaliau visai nebegalėjo
kalbėti, tik šiaip taip ištardavo "taip". Nebevaldė dešinės rankos ir kojos. Kartais galva ir veidas paraudonuodavo, lyg degte degė. Gydytojas
Armalis pripažino sklerozę, didelį kraujo spaudimą, širdies raumenų paralyžių. "Tos ligos pagydyti medicina priemonių neturi. Pagydyti gali tik
stebuklas”, — kalbėjo gyd. Armalis. Jeigu tokia liga suserga jaunas žmogus, tai pagijęs vis tiek nebemoka kalbėti, reikia mokytis iš naujo. Dabar
gi ligonis turi per 70 metų, taigi pagyti vilties nėra.

Vieną vakarą ligonis visai nusilpo. Atvyko gyd. Armalis, klebonas kun. V.Grauslys, kan. J.Želvys ir kun. Vl.Simaška. Gydytojas Armalis
pamatavo pulsą ir sakė, kad tarpais širdis visai nustoja plakusi. Visi išsiskirstė nusiminę, manydami, kad ligonis rytojaus nebesulauks.

Kitą dieną atvyko Tytuvėnų gyd. Končius, Pagryžuvio gyd. Paulauskas, Šiluvos gyd. Armalis ir visi trys padarę konsiliumą nutarė, kad nebėra
vilties ligonį pagydyti. Giminės norėjo jį vežti kur nors į ligoninę, bet gydytojai nedavė siuntimo, bijodami patirti nemalonumų už siuntimą
gydyti mirštantį žmogų.

Pradėta rimtai ruoštis laidotuvėms: pasiuvo už 500 rb. arnotą, tarėsi, kur važiuoti karsto pirkti — į Tytuvėnus ar Šiaulius. Tie, kurie jam
patarnavo, taip pat nesnaudė: prapuolė raktas nuo stalčiaus, kur buvo pinigai, paskui pinigų nerasta. O ligonis, kai turėdavo sąmonę, rožinio iš
rankų nepaleisdavo.

Ruošiantis laidotuvėms ligonis truputį pagerėjo, o nuo šv. Petro, VI.29, visai pradėjo sveikti. Visų didžiausiam nustebimui kun. Petras
Kasčiukas ėmė ir pasveiko. Kai gyd. Armalis patikrino sveikatą, jokių ligos pėdsakų nerado.

1959 m. žiemą buvo labai paplitęs gripas, daug žmonių sirgo, kai kas net mirė nuo šios ligos. Kun. P.Kasčiukas nesirgo visą žiemą. Laikė
pamaldas, sakė pamokslus, Velykų pirmą dieną laikė sumą, o kai po šv. Mišių iškilmingai užgiedojo “Aleliuja,” tarytum jauno kunigo pilnas
energijos balsas gražiai nuskambėjo per visą bažnyčią.

Nuoširdžiu visų įsitikinimu tik Šiluvos Švč. Marija jį pagydė. Šiluvos tikintiesiems vyskupas Steponas Giedraitis teisingai pasakė: “Sveikinkite
Mariją, kuri daug padarė jūsų labui”.

Kun. P.Kasčiukas pats taip parašė: "Sykį kunigai rūpinosi, kiek dar man liko neatlaikytų šv.Mišių, aš, sukaupęs savo jėgas, jiems tariau:
"Nesirūpinkite, aš dar pagysiu ir viską pats sutvarkysiu".

Per gydytojų konsiliumą mane badė špilkomis ir klausė, į kurią vietą jie man dūrė, aš neatspėjau. Jų nuomonė sustiprėjo. Bet aš ramiai jei ne
lūpomis, tai bent širdimi visą laiką meldžiausi ir prašiau Šiluviškės Švč. Mergelės Marijos: kaip kitus, iš toli atvykusius pagydei, taip ir mane, čia
esantį savo nevertą ir nuodėmingą tarną, pakelk iš mirtinos ligos.

Gydytojas Armalis po to mane aplankė vienas ir žadėjo už 2 — 3 dienų vėl aplankyti. Nusibodus gydytojo laukti, pats kėliausi ir 1958.VII.8
pradėjau laikyti šv. Mišias kambary. Man buvo draudžiama sėsti, visą laiką turėjau gulėti. Bene po dviejų savaičių atėjo ir gyd. Armalis. Aš
staiga atsisėdau ir kalbėjau kaip dabar. Gydytojas labai nustebęs man tarė: "Stebuklas. Tamsta kalbi kaip kalbėjai". Patikrino pulsą, širdį,
temperatūrą ir tarė: "Tamsta esi visai sveikas". O aš į jo žodžius pakėlęs ranką su rožančium tariau: "Štai mano gydytojas, kuris mane išgydė".
Armalis tylėjo ir nieko nesakė. Aš norėjau jam pasakyti: "Jūs atsisakėte mane gydyti, bet Šiluviškė Švč. Marija mane pagydė".

Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad mane iš pavojingos ligos pakėlė Švč. Marija Šiluviškė. Už tai Jai esu labai dėkingas ir kasdien Jos garbei
sukalbu visą rožančių ta pačia intencija, kasdien po tris dalis šv. Rožančiaus.

Jėzus Kristus, gyvendamas žemėje, darė stebuklus, tos galios Jis ir dabar nenustojo. Nenorėjau pasigirti, o tiktai pasakyti tiesą, kad Dievas per
Švč. savo Motiną Mariją išklauso net didelį nusidėjėlį".

Pasirašė kun. kleb. Vacl.Grauslys, kan. J.Želvys, kun. Vl.Simaška. Šiluva, 1959.IV.3.

5. 1981.VIII.30 atvyko iš Kuršėnų Kazimieras Šopys, 73 m., ir papasakojo: "Labai skaudėjo kairiąją koją. Sirgau dvejus metus. Mane gydė gyd.
Grajauskas. Kai įleisdavo vaistų, skausmai sumažėdavo, bet trumpam laikui. Gydytojas pasakė, kad tai yra nepagydoma liga — sklerozė. Tada
aš nutariau ieškoti geresniogydytojo. Atvykau Šiluvon 1981.VI pradžioje. Čia koplyčioje meldžiausi į Švč. Mergelę Mariją, ir mano koja pagijo.
Šiandien atvykau Šiluvon Švč. Marijai padėkoti. Dabar kasdien vakarais sukalbu rožančių jos garbei”.

Tai tik keli pavyzdžiai iš gausių malonių, kurias Švč. Marija suteikia į ją besikreipiantiems.

Ir gamta reiškia pagarbą Marijai. Netoli Šiluvos bažnyčios ir koplyčios pažiūrėjus į pušeles, matyti, kad viršūnėlės yra pasvirusios į bažnyčios
ar koplyčios pusę. Medis iš tikrųjų visuomet stengiasi pasvirti į saulės pusę, o ten atvirkščiai, — ten pasvirę į šiaurę. Kiekvienam keleiviui ir
šiom dienom galima pasižiūrėti šį vaizdelį.

ATLAIDAI. XVIII a. pabaigoje į atlaidus atvykdavo iki 30 000 tikinčiųjų. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo į Šiluvos atlaidus nebesuvažiuodavo
tiek daug maldininkų. Mat rusų valdžia, bijodama sukilimo, į atlaidus sutraukdavo labai daug žandarų, kurie varžydavo žmones ir labai dažnai
įvykdavo susirėmimų. Kunigams be atskiro leidimo nebuvo galima važiuoti į kitą parapiją, net ir į atlaidus. Dažnai tyčia buvo leidžiamos
paskalos, kad Šiluva apstatyta “armotomis”, apsupta kareivių. Visa tai baugino žmones, slėgė jų ūpą. Todėl ir pati Šiluva nustojo pirmykščio
gyvumo.

Pažymėtinas tik vienas įvykis — tai 100 metų jubiliejus 1886 m. Tas jubiliejus buvo lyg naujas dvasios įkvėpimas, ūpo pakilimas rusų carizmo
persekiojimo laikais. Žmonių nuotaika pagerėjo.

1890 m. "Varpas" Nr.10 rašė, kad "per Šiluvos atlaidus bažnyčioje kasdien 4 — 5 maldininkus mirtinai suspausdavo".

1903 m. per 8 atlaidų dienas išdalyta daugiau kaip 50 000 komunijų. 30 kunigų kasdien be pertraukos klausydavo išpažinčių.

Po 1905 m. Šiluva vėl atgavo savo gyvumą. Suvažiuodavo maldininkų iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų nemaža būdavo aklų, kurčių, nebylių,
visokiomis ligomis sergančių. Žmonės eidavo Kryžiaus kelius, melsdavosi, prašydavo Dievo malonių. Susirinkdavo gana daug elgetų.
Savotiškos buvo jų giesmės, grojimai, švilpavimai, šūkavimai.

Šiluva spaudos draudimo metais buvo įvairių leidinių platinimo centras. Atlaidų metu suvažiuodavo iki 200 knygnešių. Tačiau atvykdavo ir 300
rusų policijos pareigūnų. Bet jie retai sučiupdavo knygnešį.

Šiluvos miestelis neturėjo nei upės, nei ežero; nebuvo ir gerų šulinių. Atlaidų metu kai kurie ūkininkai ir žydai savo šulinius užrakindavo. Jau
1842 m. klebonijos darže buvo iškastas gilus griovys aprūpinti maldininkų arklius vandeniu.

Per I pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais religinis gyvenimas apmirė.

Ir pagaliau išmušė Lietuvos laisvės valanda! Šiluva, karo išvarginta, ima atsigauti. 10 000 žmonių minios vėl plaukia kasmet.

Per Šiluvos atlaidus rengiami Lietuvos jaunimo 1932 ir 1938 metų, moterų 1935 ir 1938 metų, vyrų 1934, 1935 ir 1938 metų eucharistiniai kongresai.

Po II pasaulinio karo vėl rusams okupavus Lietuvą, religinis gyvenimas buvo paralyžiuotas.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo Lietuvos atgimimas. Buvo atnaujinti eucharistiniai jaunimo kongresai, kurie pagal tradiciją vyksta
paskutinį rugpjūčio sekmadienį.

1975 m. dalyvavo apie 600, 1976 m. — 700, 1977 m. — 1000 žmonių, jų skaičius vis didėjo. Dalyviai rinkdavosi netoli Šiluvos ir kalbėdami rožinį
eidavo išsirikiavę eilėmis keletą kilometrų į Šiluvą.

Rusų valdžia to negalėjo toleruoti ir visaip trukdė. Pavyzdžiui, 1981 m., kad žmonės negalėtų atvykti, buvo paskelbtas kiaulių maras ir Šiluvos
miesteliui uždėtas karantinas. Bet to buvo per maža — sutraukė milicijos padalinių ir kariuomenės. 1982.IX.8 visuose keliuose, vedančiuose į
Šiluvą, buvo pastatyti milicijos patruliai su mašinom.

Dabar šv. Komunijos išdalijama apie 50 000.

MALDA į Mariją, apsireiškusią Šiluvoje

Švč. Mergele Marija, kuri Šiluvos laukuose pasirodei piemenėliams, kuri skausmo ašaromis laistei akmenį, išlikusį altoriaus vietoje, ir skundo
balsu kalbėjai: "Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!" Duok, kad Tavo ašarų sugraudinti mes, kaip kitados mūsų
protėviai, keltume Tavo Sūnaus garbę apleistoje mūsų širdžių dirvoje, atstatytume griūvančias mūsų šeimų šventoves, permaldautume
Viešpatį už visos mūsų tautos apsileidimus ir nuodėmes.

O Dievo Motina, mes trokštame iškelti iš užmaršties griuvėsių Tavo apsireiškimo garbę, dar labiau garbinti Tave, mūsų žemės globėją, ir Tavo
padedami išmelsti mūsų kraštui gyvą Tikėjimo Dvasią.

Per Kristų, mūsų Viešpatį, Amen.

PADŪMAVĘ PUŠYNĖLIAI, nuostabi dangaus spalva: toj mažytėj Lietuvėlėj dar mažesnė Šiluva.

Piemenėliai čia išvydo Dievo Motiną kadais, ir kampelis tas pražydo laimės dieviškais žiedais.

Čia taip gera, čia taip miela, nekasdieniškai ramu, ir iš džiaugsmo virpa siela tos rimties didingumu.

Melskis Motinai Marijai, — ji stebuklais čia garsi, — kad į laimės karaliją mes patektume visi.

Tarp šilų javai išplaukę ir dangaus spalva vaiski. Šiluvon vis plaukia plaukia Lietuvos vaikai visi.

DIEVO MOTINA MEILINGA,

Užtarėja stebuklinga,

Apsireiškus Šiluvoj.

Gydai negalias silpnųjų,

Valai sąžines kaltųjų,

Malšini nuliūdusius.

Pas tave dažnai keliaujam,

Nuolankia širdim maldaujam,

Glauski vargšus prie savęs.

Kviesk į dievišką dorybę,

Tarsi varpas iš aukštybių

Šauk į tolimus kraštus.

Kad visi tave pažintų,

Tavo Sūnų išpažintų,

O Marija Šiluvos!

SVEIKA MARIJA, ŠILUVOS MERGELE,

Varge aplankius Lietuvos šalelę!

Tada mums Dievą grąžinai,

Garbė, garbė tau amžinai!

Ašaros tavo aplaistė mūs žemę.

Nušvito širdys, neviltim aptemę,

Suskambo bokštuose varpai —

Garbė, garbė tau amžinai!

Paguodos skraistę vėl ištiesk artojams,

Giesmė nutilus tegul vėl kartojas.

Pamiltą Dievą sugrąžink,

Nuo pikto prieš šalį gink!

                                            2. ŠIMONYS

VIETA. Kupiškio raj., 15 km į pietryčius nuo Kupiškio, 2 km į pietus nuo Utenos — Kupiškio kelio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Kupiškio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo girios sargo Jono Šimonio ir kun. J.Šimausko (XVII a. II pusė) pavardžių. Jų atminimui vyskupas Pacas 1682.VIII.15
pašventinęs bažnyčią ir įvedęs atlaidus, kuriuos pavadino "Šimonių", nes jų rūpesčiu ir pasišventimu iškilo bažnyčia. Ilgainiui bažnytkaimį
imta vadinti Šimonimis.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Šimonyse Marija apsireiškė 3 kartus. Visi trys apsireiškimai įvyko sunkiais ir lemtingais lietuvių tautai laikais.
Pirmąkart — kai gimė krikščionybė; antrąkart — kai iš vakarų kilo erezijų bangos; trečiąkart — kai iš Rytų slinko raudonosios ordos, o iš Vakarų
— rudasis maras.

I APSIREIŠKIMAS 1446 m. Ten, kur dabar stovi bažnyčia, ir miestelio vietoje buvo miškas, vadinamas šv. Šilu. Apylinkė buvo retai
apgyvendinta.

Netoli Butkūnų dvaro, pamiškėje, gyveno Šilinis su šeima. Vieną dieną trys Šilinio vaikai: Bernardas 14 m., Margarita 12 m., Jurgis 8 m. išėjo
grybauti ir pasiklydo. Vakare, nebežinodami kur eiti, išsigandę pradėjo melstis. Ir štai jie pamato šviesą. Su džiaugsmu puola į tą pusę,
manydami, kad tai miško pakraštys. Bėga artyn, bet dar labiau išsigąsta, nes šviesoj virš pušies pamato nepaprastai gražią ponią, skinančią
vaisius nuo pušies. Vaikai dar labiau išsigando, manydami esą šv. Šile, kur seniau paprastam žmogui buvo uždrausta koją įkelt. O jie, visą
dieną čia vaikščiodami, turbūt šilo deivę bus užrūstinę, ir ji nori juos nubausti. Tuo metu pasigirdęs balsas: "Vaikeliai, nebijokite. Ši vieta liko
amžiams šventa. Pasakykite visiems, kad šitoje vietoje pastatytų maldos namus, o aš laiminsiu visą kraštą. Kaip šito medžio šakos
išsišakojusios į visas puses, taip aš savo dovanas dalysiu visiems iš šitos vietos, kam jos bus reikalingos".

Įsidrąsinę vaikai paklausė: "Pasakyk, ponia, kas esi ir kaip vadinies?" — "Aš esu Gailestingumo Motina", — atsakė, ir nepaprasta šviesa
apsiautė ją. Vaikai nieko daugiau nebematė, tik girdėjo giesmę. Jie parpuolė ant kelių ir patys ėmė giedoti.

Tėvai, nesulaukdami grįžtančių vaikų, išėjo ieškoti. Staiga virš medžių išvydo šviesą. Tėvas pagalvojo, kad vaikai susikūrė laužą ir nuo jo
matosi pašvaistė. Bet priėjęs arčiau nustebo matydamas, kad šviesa apsiaustas tik tas kalnelis, vadinamas Šventuoju. Dar kiek paėjęs žiūri:
šviesa mažėja ir tuo tarpu išgirsta giedant, atpažįsta savo vaikų balsus. Pribėgęs randa vaikus besimeldžiančius. Jie tėvui viską papasakoja.
Tėvas pažymi tą pušį, išpjaudamas kryželį.

Išaušta VIII.5 rytas. Šilinio šeima, nustebinta nepaprasto regėjimo, anksti skuba į Skapiškį. Užeina pas tėvus bernardinus ir viską papasakoja.
Kun. Jackus, išklausinėjęs visus ir gavęs priesaiką, viską surašė į knygą ir pranešė vyskupui.

Visi manė, kad Marija pati skiria tą vietą Dievo garbei ir Kristaus skelbtos Evangelijos platinimui. Per vienerius metus kunigo tėvo Jackaus Boboli
ir apylinkės gyventojų rūpesčiu toje vietoje buvo pastatyta apvalios formos koplyčia, atsišliejusi į tą pušį, kurioje apsireiškė Marija. Per
Apsireiškimo metines rugpjūčio 15 d. koplyčia buvo pašventinta.

MALONĖS. Čia įvyko pora stebuklų. Tūkstantinės įvairaus luomo žmonių minios, tėvo Jackaus Boboli ir kun. Skargos akivaizdoj pagijo vienas
asmuo, buvęs paralyžiuotas 20 metų. Stebuklingų pagijimų pasikartodavo dažnai. Pamaldas laikydavo kartą per mėnesį atvažiuojantis kunigas
iš Skapiškio. Į jas susirinkdavo tiek žmonių, kad netilpdavo net kalnelyje.

Iki XVII a. karai ir maras viską sunaikino. Kalvinizmas neaplenkė ir šilo.

II APSIREIŠKIMAS. Svėdasų grafo Radvilos valdžioje Lipkiškių kaimo vienoje sodyboje, 4 km nuo Šimonių, gyveno girios sargas Jonas
Šimonis. 1670.VIII.15 eidamas iš Kupiškio šile pamato sėdinčią ant kelmo moteriškę su vaikeliu ant kelių. Ji apsupusi kūdikėlį savo drabužiais,
norėdama apsaugoti nuo vėjo, nes buvo šaltas oras. Šimonis iš smalsumo prieina arčiau, norėdamas sužinoti, kas ji per viena ir kaip čia pateko,
nes arti gyvenančių žmonių nebuvo. Mato, kad moteriškei ašaros byra per veidą, bet ji jam nieko nesako. Susijaudinęs sargas klausia:
"Moteriške, ar iš toli keliauji, gal labai pavargusi, pasakyk, ko verki?" Ji atsako: "Pikti ir negailestingi žmonės sunaikino mano namus, išmetė
mane su sūnumi ant lauko. Jau daugiau kaip 100 metų kenčiu šaltį ir lietų, ir neatsiranda, kas mane atsimintų ir priglaustų". — "Moteriške,
atrodai ne daugiau kaip 20 metų, o sakai kenčianti daugiau nei šimtą. Visagalio Dievo vardu klausiu, kas esi ir ko reikalauji? Jei reikia prieglaudos,
tai eikime į mano namus, globosiu kaip savo šeimos narį, o jei esi dvasia, sakyk, ko nori?" Moteriškė padėkojusi atsakiusi: "Ši vieta yra skirta
man amžiams ir lauksiu, kol geri žmonės pastatys vėl man namus. Gailestingieji ras gailestingumo, o kitos širdys — teisingumą. Mano vardą
pasakys tavo sūnus Jonas". Sargas susipranta, kad kalbasi su nepaprasta moteriške. Susijaudinęs puola ant kelių šaukdamas: "Tu esi Dievo
Motina Marija, gelbėk mane nusidėjėlį!"

Sugrįžęs į namus, sargas randa 14 metų nebylį sūnų šaukiantį: "Marija, Marija, Gailestingumo Motina!", o daugiau nieko nešnekantį.
Nedelsdama visa šeima — tėvai ir 6 vaikai — grįžta į tą pačią vietą. Parpuolę ant kelių visi meldžiasi, o Jonas pradeda visai aiškiai kalbėti.

Atsirado keletas žmonių, kurie prisiminė senų žmonių pasakojimą apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą ir toje vietoje buvusią koplyčią. Tuoj
pat Šimonis nuvyksta į Kupiškį pas garsųjį kanauninką Parčevskį ir viską jam papasakoja. Gavęs pritarimą, nusigauna į Skapiškį pas
dominikonus. Jiems palankiai atsiliepus, pradeda rūpintis bažnyčios statymu Švč. Mergelės garbei.

Didikai ir bajorai nenorėjo sutikti, kad Marija pasirodžiusi paprastam bemoksliui mužikui. Bet Šimonis nenuleido rankų. Raštu, kurį pasirašė 100
vyrų, kunigai tėvas Parčevskis, Šimonskis ir tėvas Inocentas kreipėsi į vyskupą Pacą. Vyskupas šį raštą patvirtino ir tuo reikalu rūpintis
paskyrė kun. Šimonskį. Dar tais pačiais metais buvo pradėta bažnyčios statyba. Pradžia buvo sunki, trūko lėšų. Didikai, bajorai neprisidėjo,
visa našta teko ūkininkams ir varguomenei, kurių padėtis tais laikais buvo labai sunki. Tik per didelį vargą toje pačioje vietoje buvo pastatyta
medinė bažnyčia.

Pagal vienus šaltinius vysk. Pacas, vizituodamas Rokiškį, užsuko čia ir 1682.VIII.15 pašventino šią bažnyčią Švč. Marijos Dangun Ėmimo
vardu. Atlaidus įvedė VIII.15, pavadindamas "Šimonių" bažnyčios statytojų atminimui.

Pagal kitus šaltinius vyskupas bažnyčią pašventino 1671.VIII.15. Jis padovanojo bažnyčiai Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paveikslą,
arnotą, sidabrinę taurę.

Nebuvo tų metų, kad keli stebuklingi įvykiai negarsintų Švč. Mergelės Marijos vardo. Iki 1700 m. buvo užrašyti 35 ypatingi pagijimai nuo
įvairių ligų.

Ilgiau kaip 100 metų išstovėjusi medinė bažnytėlė paseno, ėmė irti ir griūti. Aplink ją kun. K.Sveikausko ir parapijiečių rūpesčiu 1775 — 1779 m.
pastatyta nauja bažnyčia. Žemaičių vyskupas Giedraitis 1779.IX.8 ją pašventino ir įvedė Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus. 1912 m. kleb.
Pauliukas parapijiečių lėšomis įtaisė naujus vargonus, išdailino altorius ir visą bažnyčią.

Vykstant pasauliniam karui 1915.VIII.4 vokiečiai bažnyčią sudegino. Žmonės rinkosi melstis į kapų koplytėlę, kur pamaldas laikydavo kun.
Kripaitis, atvažinėdamas iš Kupiškio. Po kiek laiko vyskupas Šimonių klebonu paskyrė kunigą Kamanavičių, kuris pamaldas perkėlė į mokyklą ir
ėmė rūpintis bažnyčios ir klebonijos atstatymu. Po karo šimoniečiai ėmėsi darbų. Dėl silpnos sveikatos klebonas buvo iškeltas į mažesnę
parapiją. Atkeltas kun. J.Norvila. 1920.X.24 medinę bažnytėlę pašventino dekanas kun. Jonas Jarašiūnas Marijos Ėmimo į Dangų garbei.
Laikydamasis miestelio plano ir atsižvelgdamas į kitų trobesių padėtį, klebonas naujos bažnyčios duris padarė ten, kur buvo pirmosios
bažnyčios didysis altorius. Didžiajame altoriuje įrengė Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslą, pieštą ant drobės. Bažnyčią pastačius, klebonas
J.Norvila buvo iškeltas į Anykščius, o į Šimonis paskirtas kun. Jurgis Martinaitis, kuris vidaus įrengimą baigė tik 1932 m. Vargonai atgabenti
1921 m. iš Troškūnų.

Pamaldumas Dievo Motinai nesumažėjo. Marijos švenčių atlaidai sutraukdavo iki 20 000 žmonių.

III APSIREIŠKIMAS. 1941.III.30, Kančios sekmadienį, apie 22 — 23 val. visa Šimonių apylinkė nušvito ryškiai melsva šviesa. Virš bažnyčios
pasirodė Švč. Mergelė Marija. Vienoje rankoje laikė komuninę, kitoje — kryžių. Jos galvą gaubė žvaigždžių vainikas, kurio šviesa ir sklidusi po
apylinkę.

Mariją matė tik 4 žmonės, kurie tuo metu buvo arti bažnyčios, o šviesą — labai daug asmenų net keliasdešimt kilometrų spinduliu. Štai keleto
žmonių pasakojimai.

1. Vienas žmogus, grįždamas iš bažnyčios, ėjo pro šalį ir, žvilgtelėjęs per salės langą, pamanė, kas gi čia drįsta tokią dieną šokti. Priėjęs iki
pat namų, matęs, kad virš Šimonių buvo didelė šviesa. Kurie buvo salėje, irgi matė, tik jie išsigando ir klausinėjami išsigynė. Liudijo tik Vitas
Šližauskas ir Vladas Dankas. Marijos pasirodymą matė ir žydai: Kaikė Naptalkaitė ir Ščiotka Kaimukas.

2. Žydaitės Naptalkaitės pasakojimas. "Kovo 30 d. vakare salėn, kuri prieš mūsų langus, susirinko komjaunimas šokti. Aš nemiegojau, slaugiau
sergantį tėvą. Tuo metu sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Staiga apšvietė nežemiška šviesa. Aš taip persigandau, kad nežinojau, ką daryti. Širdis
ėmė drebėti, kambaryje pasidarė šviesu. Pasižiūriu aukštyn, o virš bažnyčios stovi moteriškė, labai graži, mėlynu apsiaustu, baltai rausva
suknia, galva pridengta baltai, apie galvą žvaigždžių ratas — spindi įvairiom spalvom. Vienoje rankoje ji laikė tokį apskritą, kaip jūsų kunigas
neša aplink bažnyčią, o kitoj tai nesupratau ką. Aš buvau išsigandusi ir susijaudinusi, nes supratau, kad tai — dieviška asmenybė. Bet aš
nežinojau, ką daryt. Pribėgau prie tėvo, jam pasakoju, bet nesusikalbu su juo. Priėjau dar prie lango, bet Marija jau kaip rūke ir greit išnyko."

Kai žydaitės paklausė, iš kur žinanti, kad ten buvo Marija, taip atsakė: "Ji buvo panaši į statulą, kuri stovi virš bažnyčios durų, tik gražesnė ir
atrodė kažką kalbanti". Naptalkaitė pasikrikštijo Marijos vardu. Vokiečiai ją sušaudė Kupiškyje.

3. Vito Šližausko pasakojimas. "Aš iš Dapšių kaimo ėjau į Šimonis. (Jis gyveno pas A.Sabaliauskaitę, prie pat bažnyčios, Aikštės g.2.)
Nebuvau nuėjęs nė pusės kilometro, kai staiga nušvito nepaprasta šviesa. Aš nepajutau, kaip parkri tau ant žemės, rodos, kokia jėga mane
parmetė. Atsikėlęs pamačiau virš bažnyčios nepaprastos šviesos apšviestą Mariją. Man atrodė, kad esu visai po Marijos kojomis. Norėjau ką
pasakyt, bet negalėjau. Rodos, Jos lūpos krutėjo. (Apdarą apibūdino kaip Naptalkaitė.) Parbėgęs namo visą naktį nemiegojau."

Šį apsireiškimą papasakojo Anelei Sabaliauskaitei, Ad.Černiūtei ir savo šeimai. Jo mama liepė niekam daugiau to nepasakot, nes ir taip iš jo
pasijuokia, kad nevadintų kvaileliu. Vitas visiems buvo labai geras ir švelnus. Gyveno neilgai, žuvo nuo granatos skeveldros.

Jau rytojaus dieną mačiusieji Mariją ar nepaprastą nakties šviesą ėmė viešai ir plačiai apie tą įvykį kalbėti. Ateistinės civilinės valdžios atstovai
ėmė mačiusius įvykį žmones baugindami tardyti, tas kalbas slopinti ir savaip įvykį aiškinti. Dėl stalininio antireliginio teroro ir baimės šis
įvykis bažnytinių atstovų nebuvo plačiau viešai tiriamas ir dokumentuojamas.

1943.VII mėn. atvykęs vikaro pareigoms į kaimyninę Adomynės parapiją, kunigas Gediminas Ignas Blynas ėmė tuo įvykiu domėtis ir,
Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui pritarus, jį tyrinėti bei dokumentuoti. Buvo apklausinėti daugelis žmonių, vienaip ar kitaip matę
įvykį ar girdėję iš mačiusiųjų. Prisiekus, kad sakys tiesą, ir pasirašius prie liudininkų buvo surašyta per 30 svarbių apklausos protokolų. Jie yra
visi išlikę. Šiuo metu tarp gyvųjų nebėra tų 4 asmenų, mačiusių Mariją, bet jų liudijimai tebėra. Taip pat dar yra gyvų žmonių, pasirašiusių
minėtus protokolus ar girdėjusius iš mačiusiųjų pasakojimus apie įvykį.

1981.III.30 iškilmingai minint nuostabaus įvykio 40 m. sukaktį, įvyko ir pogrindžio kunigų seminariją baigusio šimoniečio Jono Matulionio
primicija. Jis pasišventė kunigystei stebuklingos Šimonių Švč. Mergelės Marijos globai ir garbei.

Šventoriuje pastatyta medinė Marijos skulptūra su užrašu: "šv. Marijos Apsireiškimas XVI a., 1670.X.14 VIII.15".

                                          3. PUŠALOTAS

VIETA. Pasvalio raj., apie 21 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1986 m. — 923 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo žodžio "pušis". Reikia manyti, seniau čia būta visur didelių pušynų.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pušalote Marija pagal legendą yra pasirodžiusi du kartus.

I APSIREIŠKIMAS įvyko gana seniai, pagonybės saulėlydyje. Vieną vasaros rytą per rugiapjūtę ėjusi mergina, pjautuvu nešina, ir pamačiusi
pušyje moterį su mirusio Kristaus kūnu ant kelių. Mergina paklausė: "Ko tu čia sėdi?" — "Čia bus pastatyta bažnyčia", — atsakiusi moteris.

Dar ir šiandien bažnyčioje ant choro galerijos yra paveikslas, vaizduojąs tą legendą. Mergina su pakeltu rankoje pjautuvu stovi po medžiu, o
Dievo Motina sėdi medyje su numirusiu Kristumi ant kelių. Paveikslas drobinis, tapytas aliejiniais dažais, pasenęs, apleistas, perplyšęs.
Nepriklausomybės metais dail. Ignas Šlapelis šia tema nupiešė kitą paveikslą, kuris dabar kabo dešinėje bažnyčios pusėje.

II APSIREIŠKIMAS įvyko Pušaloto kapinėse. Apsireiškė Sopulingoji Dievo Motina kaip ir anksčiau. Toje vietoje buvo pastatyta koplyčia.

1954.XII.8 Pušaloto parapija pasiaukojo Švč. Mergelei Marijai. Pasiaukojimo tekstas kabo prie Marijos altoriaus.

Seniau bažnyčia turėjo Sopulingosios Dievo Motinos titulą. Dabar — šv. apaštalų Petro ir Povilo. (Apie Pušaloto bažnyčią aprašyta
"Paveikslų" dalyje.)

                                     4. ĮSRUTIS. ŠVENTOJI LIEPA

Vieta prie Rostenburgo (Įsručio) miesto, kur augo Šventoji liepa, garsėjo stebuklais. Ten buvo koplyčia, prie kurios sustodavo keliaujantys
maldininkai. Pagonių laikais tikėta, kad po tos liepos šaknimis gyvenę požemio žmogeliai, vadinami barstukais. Barstukai pasirodydavę
sergantiems, ypač naktį, šviečiant mėnuliui, ir sergėdavę, globodavę juos. Žmonėms, sugebėjusiems aukomis palenkti barstukus savo pusėn,
šie nešdavo javus iš kitų žmonių daržinių ir sandėlių. Savo draugams barstukai buvę ištikimi namų pagalbininkai, rūpinęsi neužbaigtais
darbais.

Norėdami barstukus pamaloninti, vakare padengdavo švaria staltiese jiems stalelį, padėdavo duonos, sūrio, sviesto, alaus. Jei kitą rytą
aptikdavo, kad valgių sumažėjo, būdavo geras ženklas, o jei valgiai likdavo nepaliesti, — reiškė, kad dievai namus apleido.

Vėliau Šventoji liepa tapo krikščionių susibūrimo vieta, kur buvo garbinama Dievo Motina. Su tuo susijusi tokia istorija. Prieš daugelį metų į
Rostenburgo kalėjimą pasodintas nusikaltėlis, pasmerktas mirčiai. Dieną prieš bausmės įvykdymą jam pasirodė šventoji Marija; paguodusi jį,
paliko lentą ir peilį, kuriuo liepė išpjaustinėti medyje tai, ką labiausiai norėtų regėti. Taip jis ir padarė. Išaušus bausmės dienai, nuodėmingasis
stojo prieš teisėjus ir parodė jiems, ką buvo per naktį išdrožęs. Tai buvo Marija, laikanti Kūdikį. Nusikaltėlis papasakojo apie stebuklingąjį
apsilankymą. Kai visi pamatė nuostabaus grožio kūrinį, Rostenburgo teismas paleido pasmerktąjį. Išėjo jis iš miesto ir ieškojo liepos, į kurią
turėjo įkelti savo drožinį, kaip buvo liepusi Mergelė Marija. Taip klaidžiojo jis keturias dienas, kol surado medį ir įkėlė drožinį. Nuo tol liepa
žaliavo žiemą ir vasarą.

Kartą slinko pro šalį visiškai aklas žmogus. Priėjęs liepą, jis pajuto tviskant šviesą, ištiesė rankas ir palietė Švenčiausiosios Marijos paveikslą.
Vos tik palietė, praregėjo. Liepą ir tą Marijos paveikslą pradėta garbinti. Net gyvuliai priklaupdavo, kai gindavo juos pro šalį. Išgirdę tai,
Rostenburgo gyventojai atėjo su didžiule procesija, nukabino paveikslą ir nusinešė į miestą. Tačiau tą pačią naktį paveikslas išnyko ir vėl
pasirodė liepoje. Rostenburgiečiai tuojau surengė kitą procesiją ir iškilmingai nunešė paveikslą į miesto bažnyčią. Kitą rytą paveikslas buvo
išnykęs ir vėl pasirodė toje pačioje vietoje. Tada rostenburgiečiai susiprato ir pastatė ten koplyčią. Net dabar prie Šventosios liepos atsitinka
daug nuostabių dalykų. Keista, kad toje apylinkėje visų medžių viršūnės palinkusios į koplyčią, tarsi ir medžiai garbintų tą vietą.

(Acta Boruss Hartknach — Kirchenhistorie)

Vertė Vita Gaigalaitė

L. "Aušrinė". Vilnius. 1989 '4. 50 psl.

                                            5. UGIONIAI

VIETA. Kaimas Raseinių raj., Betygalos apylinkėje, Dubysos kairiajame krante, 9 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo žodžio "ugnis", nes senovėje ten buvo kūrenama šv. ugnis.

VIETOVĖS ISTORIJA. Trykštantis iš Dubysos kairiojo kranto šlaito šaltinis jau senovėje buvo lankomas kaip turįs stebuklingos galios.

Kraštotyrininkas L.Jucevičius teigia, kad Ugionyse 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėję krikštyti žemaičius, sugriaudami aukurą.

Pasakojama, kad Ugionyse buvęs akmuo su neišskaitomais ženklais, kuriuos kai kurie lietuvių istorikai romantikai laikę lietuvių raštu. 1885 —
1886 m. šio akmens ieškojo archeologas Tadas Daugirdas, tačiau surasti nepavyko — akmuo buvęs jau suskaldytas ir į bažnyčios pamatus
įmūrytas.

Apylinkės gyventojai net ir po krikšto senovišku papročiu tą vietą lankė, nešė aukas ir prosenių būdu ją gerbė, nors dvasinė vyresnybė draudė
tai daryti. Į šią gražią, sunkiai pereinamą, miškais apaugusią vietą iš Betygalos atvykdavo senovės tikėjimo dvasininkai atlikti pagoniškų
apeigų.

Po krikščionybės įvedimo kažkada prie šaltinio buvo pakabintas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1657.XI.28 kažin kas matęs prie šaltinio Dievo Motiną. Ir šaltinio vanduo įgijęs gydomosios galios. Toks gandas
anuo metu pasklido po Žemaitiją.

Iš visur pradėjo plaukti būriai žmonių ir šaltinio vandenį vartoti kaip vaistą. Ir tikrai buvo tokių, kurie, tuo vandeniu plovę skaudančias akis ir
meldęsi į Mariją, pasveiko.

Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, girdėdamas gandus apie Ugionis, pasiuntė dvasininkų komisiją, kad vietoje ištirtų įvykį. 1658.I.14
dekanai Matas Zabskis, Vaitiekus Vitkevičius ir Kazimieras Laukominas, iš civilių —Povilas Zaranka ir Jonas Cudzievskis buvo paskirti ištirti
apsireiškimo tikrumą.

Komisija, prisaikdinusi liudininkus ir išklausiusi jų parodymus, nerado nė vieno, kuris savo akimis būtų matęs Marijos apsireiškimus. Todėl
vyskupas apsireiškimo nepatvirtino, tačiau į Ugionis žmonėms vaikščioti ir šaltinyje skaudančias akis plauti neužgynė.

Iki mūsų laikų Žemaitijoje išliko tvirtas įsitikinimas, kad Ugionyse Marija stebuklingai gydo į Ją besišaukiančius žmones.

Pasakojama, kad vienas raišas žmogus, apsiplovęs tame šaltinyje ir pasimeldęs Marijai, atgavęs visą sveikatą.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1650 m. Betygalos klebono rūpesčiu. Antrą bažnyčią pastatė Marcelinas Dirda ir
Rušleika 1784 m. Kai toji prieš 1831 m. sudegė, teisėjas Benediktas Dirda pastatė naują, iš tašytų akmenų. 1836 m. į bažnyčią trenkė perkūnas ir
smarkiai sužalojo. Tas pat B.Dirda, nors pats neturtingas, vėl ją atstatė, įrengė vidų ir visu kuo aprūpino.

Bažnyčios didžiajame altoriuje yra maždaug 70x150 cm Marijos Šiluviškės paveikslas, naujas ar neseniai atnaujintas. Marija su Kūdikiu ant
kairės rankos. Jėzus kaire ranka laiko šv.Raštą, dešine laimina. Po Marija — vainikas iš gėlių. Jėzaus drabužėliai raudoni.

VIETOS APRAŠYMAS. Šalimais bažnyčios ant šlaito krašto yra medinė, statyta apie 1883 m., koplytėlė. Jos viduryje yra šaltinėlis. Aplink jį
padarytas rentinėlis ir viršus uždengtas. O ant dangčio stovi Marijos Lurdiškės statulėlė, apjuosta dirbtinių gėlių vainiku. Aplink galvą 12
žvaigždelių aureolė. Žmonės vandenį semia puodukais, pririštais prie virvelės, atstumdami porą dangčio lentų.

Prie koplytėlėje įrengto altoriaus anksčiau buvo laikomos šv.Mišios. Iš abiejų altoriaus pusių stovi dvi medinės šventųjų statulos, o viduryje,
paveikslo rėmuose, — kryžius su atskirai prikaltu, ant medžio pieštu ir išpjautu pagal formą Kristumi. Kiek aukščiau apie 1x0,8 m Marijos su
Jėzumi paveikslas. Fonas padengtas balta medžiaga, nuo laiko jau nukentėjusia. Marija ir Jėzus paauksuotais apdarais, abu su karūnomis.
Marijos karūna padengta raudona medžiaga. Aplink padrikai išdėstytos 8 metalinės žvaigždės. Marija žvelgia kiek į kairę. Dešinę ranką
priglaudusi prie krūtinės, o kaire laiko Jėzų. Jis dešiniąja laiko knygą, kairiąja — laimina. Šio paveikslo istorija tokia: tarnaitė jį rado prie šaltinio ir
atidavė klebonui; šis užrakino į skrynią. Paveikslas po kurio laiko vėl atsirado prie šaltinio. Tada klebonas pastatė koplytėlę.

Šiuo metu šlaitą šaltiniai ardo ir koplytėlė gali nugriūti. Tokia padėtis buvo apie 1987 m.

PATIRTOS MALONĖS. Bažnyčios archyve nėra jokių užrašų apie įvykusius stebuklus. Atrodo, jie niekad nebuvo užrašomi, o jei ir buvo, tai
viskas galėjo žūti gaisre, nes 2 kartus bažnyčia sudegė. Stebuklus, įvykusius šiais laikais, atmena senieji Ugionių gyventojai.

Vytautas Lažinskas iš Kauno papasakojo tokį įvykį. "Pas mane 1968 m. atvyko pacientas, pavarde Mykolas Romančikas, Aristavos kolūkio iš
Kėdainių rajono pirmininkas. Išsikalbėjus apie religiją, šis apsakė tokį su juo įvykusį stebuklą. “Mes gyvenom 7 km nuo Ugionių. Gimiau
invalidu — viena pėda buvo atsukta į nugarą. Buvo labai nepatogu vaikščioti, bet mokykloje vis tiek smagus buvau. Susigyvenau su tuo ir
užgauliojamas neimdavau į galvą. Sulaukus 14 metų, mamytė sako: "Vaikeli, važiuokim į atlaidus į Ugionis". Mes išvažiavom. Liepė
išpažinties, komunijos eiti, aš visko klausiau. Po pamaldų nuėjom prie šaltinėlio, ten poterėlį sukalbėjom. Mamytė dar paėmė porą akmenukų iš
šaltinio. Parvažiavus namo, ji atnešė tuos akmenukus saujoje ir sako: "Vaikeli, tu tais akmenukais patrink koją, ir tau ji atsisuks". Aš pradėjau
juoktis, o mamytė tik už galvos susiėmė: "Vaikeli, vaikeli, kaip drįsti iš šventų dalykų juoktis?!" — ir raudodama eina nuo manęs. Man labai
pagailo motinos, pamačiau, kaip giliai ji tiki. Pribėgau prie jos: "Mamyte, tu tik neverk, aš padarysiu, kaip tu nori". Paėmiau tuos akmenukus,
pastačiau ant čia pat esančio suolo kreivą koją ir su tais akmenukais porą kartų pervedžiau per ją. Tuoj pat ėmė tą koją skaudėti ir taip gelti, jog
šlubuodamas nuėjau iki lovos. Kuo tolyn, tuo stipryn skausmas per visą naktį. Apie miegą nebuvo nė kalbos. Per savaitę koja atsisuko kaip
sveikoji". 1970 m. V.Lažinskas perskaitė "Tiesoje", kad Romančikas žuvo medžioklėje, būdamas 42 m. amžiaus.

ATLAIDAI. Visą laiką Ugioniai garsėjo Žolinės atlaidais (VIII.15).

                                           6. GELVONAI

VIETA. Širvintų raj., 16 km į vakarus nuo Širvintų, 20 km į pietus nuo Ukmergės. 1985 m. — 317 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. 1. Vilniaus vaivada Žabo pasiskelbė vietos valdovu — galva. Taip ir kilę Gelvonai. 2. Buvo vadintas ir Žabais, Žabava.
Nuo kunigaikščiogelvonio, kuris gyvenęs tais laikais, kai Lietuvą valdęs Utenis.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Senovėje ta vieta buvo apaugusi tankiais, dideliais miškais. Kartą viena pamaldi ponia su savo tarnaite pėsčiomis
keliavusios iš Ukmergės į Vilnių, į Švč. Marijos Gimimo šventę prašyti malonės išgydyti geliančias akis. Keliaudamos per mišką paklydo.
Naktis privertė jas čia apsinakvoti. Rytą, švintant, jos netoli pamačiusios ant akmens stovinčią Švč. Mergelę. Regėjimui išnykus, jiedvi priėjo
prie tos vietos ir rado ant akmens įspaustą Apsireiškusios pėdą, kurioje buvo vandens. Kai tuo vandeniu nusiplovė geliančias akis, kaipmat
pasveiko. Ponia nuvykusi į Vilnių ir šį atsitikimą papasakojusi. Vilniaus vaivada Žabo liepė toje vietoje iškirsti mišką ir pastatė koplytėlę. Vieta
išgarsėjo. Pradėjo plaukti maldininkai, statyti trobas. Apsigyveno ir viena Šklėrių šeima, o visą apylinkę užvaldė minėtas vaivada.

Žabų giminė valdė nuo XVII a. Švč. Marijos pasirodymo data nežinoma, galėjo pasirodyti XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje. Parapijos
dokumentus sunaikinogaisras. Tik vietos žmonės pasakoja, kad čia yra pagiję net iš prigimties akli, paralyžiuoti ir kitokie sunkūs ligoniai.

Šiuo metu bažnyčios šventoriuje yra mūrinė Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Jos altorius pastatytas ant akmens su Marijos pėdute. Altoriaus
priekyje yra metalinis skydas su pėdos formos išpjova, pro kurią matosi akmens dalis. Ji yra žmogaus kelių aukštyje. Žmonės prie akmens eina
keliais ir jį bučiuoja. Akmens aukštis 89 cm, plotis 36 cm. O pėda 15 cm ilgio ir 7,5 cm pločio. Viršum altoriaus du paveikslai: Marija lanko Elzbietą
ir aukščiau — šv. Pranciškus, kuris, atsitraukęs nuo atverstos knygos, priklaupęs žiūri į Prisikėlusį Kristų, Švč. Mariją.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo, šv. Kazimiero, šv. Antano, Marijos Aplankymo VII.2.

                                         7. KRYŽIŲ KALNAS

VIETA. 10 km į šiaurę nuo Šiaulių.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pasakojama, kad ano šimtmečio 7 dešimtmetyje šioje vietoje, kur dabar stovi Švč. Mergelės Marijos altorius, vietos
vaikams vidurdienį pasirodė spindinti moteris su Kūdikėliu. Ji pažadėjo tuo pat metu rytoj vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų
suaugusiųjų. Kitą dieną su vaikais atėjo tik senas skerdžius ir kelios bobelės. Marija vėl pasirodė ir tarė:

— Kryžius — stiprybės simbolis. Dabar jums sunku, bus dar sunkiau. Laikykitės šio simbolio, statykite juos šiame kalne, o aš jus ir jūsų vargus
užtarsiu prieš Aukščiausiąjį.

Ir pranyko.

Tą istoriją rado Šiaulių dailininkas Vilius Puronas.

                                           8. INKAKLIAI

VIETA. 16 km į šiauę nuo Šilutės. 1985 m. — 379 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Šilutės dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Caro laikais iš geležinkelio stoties naktį 3 vyrai ėjo namo. Šalia kelio ant klevo pamatė Mariją su Sūneliu didelėje
šviesoje. Regėjimą jie apsakė Švėkšnos klebonui. Klebonas per I pasaulinį karą buvo išvykęs į Ameriką. Grįžęs rado Švėkšnos bažnyčią
sveiką ir kaip padėką pastatė koplytėlę. Papasakojo 1987 m. Pranas Rauktys, gimęs 1901 m.

PASTABA. Galbūt klebonas pastatė koplyčios papėdėje esantį lurdą, nes Lietuvos tarybinėj enciklopedijoj rašoma, kad koplyčia pastatyta XIX
a. Atrodo, kad apsireiškimas įvyko XIX a. pab. — XX a. pr.

                                           9. GIRKALNIS

VIETA. 10 km į pietryčius nuo Raseinių, 2 km į pietvakarius nuo Žemaičių plento. 1985 m. — 1023 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Iš dviejų žodžių — Giria ir Kalnas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Vieta nuo 1421 m. iki XIX a. vid. priklausė Žemaičių vyskupijai. 1622 m. pastatyta bažnyčia. Nukentėjo per 1654 — 1667
m. karą. 1744 m. kun. Tarvydas pastatė naują medinę šv. Jurgio bažnyčią. 1890 m. ją sudegino žaibas. 1898 m. pastatyta nauja bažnyčia ir tais
pat metais vyskupog.Cirtauto konsekruota.

Girkalnyje stato bažnyčią. ("Tiesa", 1990.XI.13): "...Nesisekė Girkalnio valsčiaus tikintiesiems. 1944.VII mėn. traukiantis vokiečiams, mūšių metu
sudegė senoji medinė bažnyčia. Laikini maldos namai buvo įrengti parapijos salėje. Bet ir juos 1964 m. sunaikino ugnis. Kurį laiką bažnyčią
atstojo Venguskų km. valstiečio sodyba, kurią vėliau pavyko perkelti į miestelį. Laikina bažnytėlė tokia miniatiūrinė, kad daugeliui pamaldų metu
tenka stovėti po atviru dangumi.

Šiemet pradėta naujos šv.Jurgio bažnyčios statyba. Senajame šventoriuje jau baigiama išlieti jos pamatus. Naujus maldos namus projektavo
kaunietis arch. Feliksas Sakalauskas. Šią statybą numatoma užbaigti per 5 metus. Ovalo formos bažnyčią puoš 37 m aukščio varpinės bokštas.
Bažnyčia bus šviesi, pasižymės geromis akustinėmis savybėmis.

Girkalnio bažnyčia pradėta statyti 1990 m., pašventinta 1997.IX.28 d.

Pasakoja Ant.Laurinavičius: (1972) Girkalnio bažnyčia toje vietoje prieš 80 m. nuo žaibo sudegė. O paskiau klebonas buvo įtaisęs netoli
plytinę, kur pagaminta daug degtų plytų statyt naujai bažnyčiai. Atkėlus naują kleboną, jis tas plytas išpardavė valstiečiams, ogavo iš vieno
pono storų rąstų ir pastatė toje vietoje vėl medinę šv. Jurgio 40x15 m kryžiaus formos bažnytėlę. Minėtas kleb. Ant.Bakšys išbuvo čia 38 m.,
mirė ir šventoriuje palaidotas. Vėliau atvyko klebonu kun. Šimkus.

Karo metu, kai Girkalnis buvo bombarduojamas ir apšaudomas, A.Laurinavičius su šeima buvo savo kieme ir matė, kaip sviedinys pataikė į
bažnyčios bokštą, sprogo ir nuo to užsidegė visas pastatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Iš surinktų faktų žinoma, kad Marija apsireiškė apie 4 kartus. Pirmasis buvo pats didingiausias. Tuomet Mariją matė
ir Ją kalbant girdėjo maldingesni apylinkės žmonės, nors pasitaikė regėtojų ir iš netikinčiųjų. Trečiojo ir ketvirtojo apsireiškimo aprašymai skiriasi
tuo, kad viename rašoma, jog su Marija kalbėję šiaip jau žmonės, o kitame — apie K.Pusvaškytę — kad kalbėjo Kotryna P. Pastarasis
aprašymas platesnis ir čia įdedamas.

Br.Kviklio "Lietuvos bažnyčių" III tome apie šiuos įvykius taip rašoma: "...Kauno Kurija, šiuo reikalu gavusi Girkalnio klebono kun. dr.
Aug.Šimkaus pranešimą, paskyrė komisiją įvykiams ištirti, kurion įėjo kan. St.Jokūbauskis ir kun. Klovas. Raseinių policijos nuovados
viršininkas pasiuntė į Girkalnį policijos valdininką kvotai pravesti, kuris užrašė 16 liudininkų parodymus. /.../ Stebuklo buvimą paneigė vysk.
V.Brizgys. Bet vysk. T.Matulionis ir kai kurie kiti buvo linkę apsireiškimus laikyti autentiškais."

Kun. St.Yla rašo 1964 m. Čikagoje išleistoje maldaknygėje "Tikiu Dievą", kad "Kauno Kurijos tyrinėjimai dėl bolševikų okupacijos nebuvo
baigti".

Tekogirdėti iš gerb. kun. J.T., kad apsireiškimas vėl buvo tyrinėtas ir dėl galimybės natūraliai paaiškinti nebuvimo oficialiai pripažintas, bet
neuždrausta asmeniškai melstis.

Apie Girkalnį rašė "Ateities" Nr. 68 "Dienos pastabose" pulk. Mačiulaitis. Rankraščiuose minimas ir kun. Jurgelevičiaus pasirašytas lapelis,
kuriame yra užrašytas Girkalnio klebono Šimkaus ir Antano Laurinavičiaus pasakojimas.

I APSIREIŠKIMAS. 1943.II.8 apie 20.30 val. žmonės pastebėjo besileidžiančią iš dangaus ant Girkalnio bažnyčios nepaprastą šviesą. Ji sustojo
bokšto viršuje, toje vietoje, kur jis ima smailėti. Šviesa buvo elipsės formos, vaivorykštės spalvų, aprėminta žvaigždžių, kurios buvo apie 10 cm
viena nuo kitos. Žvaigždžių rėmų viršuje ir apačioje buvo po vieną didesnę. Tuose apšviestuose rėmuose matėsi Švč. Mergelė Marija su
Kūdikiu ant kairės rankos. Jų galvas supogražūs žvaigždžių vainikai, o veidai pridengti permatomu melsvai pilku debesėliu. Viso to reginio
šviesa buvo tokia stipri, kad šviesiausia elektra negalėtų jai prilygti, bet akims ji buvo tokia maloni, kad mačiusieji žiūrėjo su nuostaba ir
pasigėrėjimu. Toks vaizdas išbuvo bokšto viršuje apie 15 min. Po to šviesa ėmė leistis žemyn. Bokštas pasidarė permatomas, tarsi stiklinis. Dvi
žvaigždės, buvusios rėmų viršuje, pasiliko senoje vietoje. Vaizdas, nusileidęs iki bažnyčios vidaus, nuslinko į didįjį altorių ir ten buvo matyti
10 — 15 min. Tuo metu visas bažnyčios vidus tviskėjo stipriausia šviesa. Po to ji ėmė blėsti, pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų. Kartu
blėso ir bokšto viršuje esančios dvi žvaigždės. Pagaliau viskas išnyko. Tą vakarą oras buvo ramus ir giedras, švietė mėnulis.

Matė šie asmenys: Stasys Daukna, Jeronimas Jenyla, Petras Osteika, Kostas Katakovas su žmona, Antanas Milkus su žmona Kaze, Kostas
Survila su žmona Eleonora, Jonas ir Adelė Mickūnai, Jonas Pagaliauskas, Laurinavičiai — Antanas, Anelė, Povilas ir kt.

Iš tolo matė daug žmonių — važiuojantieji plentu ir iš apylinkių. Jie regėjo besileidžiančią iš padangių ir sustojančią ties bažnyčios bokštu
šviesą.

Mačiusieji buvo sujaudinti ir nustebinti. Netikintys tapo uoliais katalikais. Regėjimo metu jie norėjo pranešti apie įvykį klebonui, bet jautė
kažkokią jėgą, neleidžiančią eiti.

ĮVYKIO LIUDININKŲ PASAKOJIMAI

1. Ištrauka iš rankraščio apie Kotr.Pusvaškytę "Jie buvo atėję iš anapus..."

Kotrynai bebūnant Vadžgiryje 1943.II.8, kaip paprastai, ji vakare nuėjo į bažnyčią pasimelsti /.../. Grįždama namo pamatė tarp rytų ir pietų
nepaprastai didelę šviesą.

Tuomet per karą nebuvogalima degti jokios šviesos. O tokia didelė šviesa tokiu metu buvo kažkas nepaprasta ir pavojinga. Neseniai netoli
Vadžgirio miške žmonės virė degtinę. Lėktuvas numetė į tą vietą bombą. O ši šviesa neprilygo anai, kuri buvo sukurta miške.

Parėjusi namo, Kotryna rado Ruokienę dar nemiegančią, bet besimeldžiančią. Ji tarė jai: "Pažiūrėkite, kokia nepaprasta šviesa!" Ši šviesa buvo
Girkalnio link. Iki jo buvo 19 km. Moterys žiūrėjo ir spėliojo. Naktis buvograži, žvaigždėta ir nešalta. Nesuprasdamos, kas tai būtų, nuėjo
pasakyt klebonui. Klebonas dar nemiegojo. Pasibeldusi Kotryna sušuko: "Mama liepė pasakyti, kad pažiūrėtumėt, kokia nuostabi šviesa
Girkalnio link". Klebonas apsivilko kailiniais ir išėjo pažiūrėt. Stebėdamas šviesą kalbėjo: "Būtų panašu į pašvaistę, bet pašvaistė būna šiaurės
pusėj arba nuo šiaurės į vakarus ar rytus. O čia ne. Prožektoriai pusę dangaus taip pat negali apšviesti". Pažiūrėję visi nuėjo miegoti. Kitą
dieną valgant pusryčius ateina kažkoks žmogus ir sako: "Klebone, ar negirdėjai, kas Girkalnyje atsitiko? Švč. Marija pasirodė! Šimkaičiai,
Juodaičiai, Kalnujai ir Raseiniai galėjo laikraštį skaityti, taip buvo šviesu". Kotryna pasiūlė paskambinti. Atsiliepė nuovados viršininkas, nes
klebonijoje telefono nebuvo. Klebonas ėmė klausinėti, o šis sako: "Šiandien negaliu ragelio padėti. Visi skambina ir klausia apie tai. Tai jau tikra
tiesa. Aš pats mačiau. Atvažiuokit, viską sužinosit".

Girkalnio kunigas kun. Ruokiui buvo nepažįstamas. Bet Kotryna pažino vikarą Brazaitį, kuris buvo šv. Alfonso Liguori ordino vienuolis. Jis
atvyko iš Šveicarijos į svečius, bet užėję rusai nebeišleido ir turėjo likti Lietuvoje. Klebonas kunigui Brazaičiui parašė laišką ir gavo atsakymą,
kurį visiems skaitė.

Netrukus buvo Sopulingosios Dievo Motinos atlaidai. Per pamokslą kun. Brazaitis kalbėjo: "Bučiuokite suolus ir viską, nes viskas yra Marijos
pašvęsta”. Kunigai netikėjo. Jiems kun. Brazaitis nesisakė matęs Mariją..."

2. Apie šį įvykį man papasakojo Povilo Petkaus žmona Bronė. Užrašyta 1980.X.6 Padumblio km., netoli Lentvario. Anuo metu ji gyveno
Didžiulių kaime. Štai jos kalba: "Vokiečių laikais vieną vakarą... Būdavo, vokiečiai leisdavo vakarais tokias šviesias raketas. Dabar vieną vakarą,
kai tik sutemo, buvo 8 val., va, dabar žiūriu, kad visur kambaryje šviesu. Taip šviesu, kad baisiausiai. Aš pasižiūriu pro langą — aukštai, aukštai
toks pailgas, raketa tokia pailga, panaši kaip senovės gelda. Ir ta gelda leidžiasi žemyn. Aš žiūriu, žiūriu — Panelė Švenčiausia. Rankas iškėlusi,
aplinkui žvaigždės, po kojomis mėnuo. Leidžiasi žemyn, žemyn. Kambarys visas nušvitęs, visas šviesus. Ir mergaitės visos mano mažytės
buvo namie, ir tėvai lauke bulves vežė. Bet jie nieko nematė. O aš matau. Dabar mano žmogus pareina iš kaimynų. Sakau: "Žinai, ką aš
pasakysiu. Ką aš mačiau. Panelę Švenčiausią leidžiantis žemyn. Ir taip staiga žemyn žemyn leidosi ant Girkalnio bažnyčios...” Ir vis mane tėvai
glumina: "Mes lauke buvom ir nieko nematėm, o tu dabar matei". — "Nu mačiau tikrai Panelę Švenčiausią. Žemyn, žemyn nusileido ant Girkalnio
bažnyčios".

Tėvas nuvažiavo kortelių gaut. Ten prie vokiečių duodavo duonos, miltų, cukraus, žibalo. Parvažiuoja namo ir sako: "Žinai ką, mamyt,
pasakysiu navyną. Vakar ėję žmonės iš pagrabo matė Panelę Švenčiausią nusileidžiant". — "O, — sakau, — aš ir mačiau. Jūs iš manęs
juokėtės. Sakiau, mačiau, kaip leidosi". Ir į galą leidimosi visai matau, kad Panelė Švenčiausia. Tai šviesi, graži baisiausiai.

Ir tikrai mačiau, galiu ir šiandien mirt, tikrai mačiau Panelę Švenčiausią, kaip nusileido į Girkalnį. Paskui ta bažnyčia sudegė per karą. Panelę
Švenčiausią tai tikrai mačiau".

Petkuvienės anūkas Kazimieras girdėjo pasakojant, kad ji tuo metu, paėmus vieną savo dukterų ant rankų, paaukojo Marijai. Vėliau ta jos duktė
numirė. O jos kita duktė sakė, kad, jai žiūrint pro langą į tą reginį, virę kleckai išbėgo.

3. Kazimieras Antanavičius (miręs 1979 m.). Po apsireiškimo tą sekmadienį jis buvogirkalnio bažnyčioje (apsireiškimas įvyko trečiadienį). Štai
jo žodžiai: "Kapelionas Šimkus sakė per pamokslą: "Ką Marija čia taip pamilo, ar kad šioje bažnyčioje yra 20 jos paveikslų?!"

O buvo taip. 12 asmenų, tarp jų vienas žydas, pas Lukauską žaidė kortom. Kambary degė šviesa. Buvo 11 — 1 val. nakties, bet pamatė lauke
esant šviesiau nei kambary. Jie išbėgo į kiemą ir pamatė Marijos paveikslą leidžiantis ant bažnyčios. Nutarė bėgt pas kunigą. Kol jie pribėgo ir
su klebonu įėjo į bažnyčią, rado tik rožių kvapą. Šviesa jau dingo. Sakė, kai šviesa nusileido, bažnyčios sienos tapo permatomos ir matėsi jos
vidus. O matęs žydas iškart persikrikštijo su vaikais ir jo vaikai tapo kunigais".

4. Girkalniogyventojas, Ant. Laurinavičius, Motiejaus, gim. 1883.VIII.15, vyriausias iš dviejų vaikų (sesuo 5 m. jaunesnė, mirusi), dabar,
1972.VII.9 d., gyv. Girkalnyje, pasakoja: "1943.II.8 d. apie 8 val. 30 min. buvau pašauktas Kosto Katakovo, baltarusio, kataliko, kad Švč. Marija
stovi ant bažnyčios bokšto pusmėnulio. Išėjęs pamačiau, kad Marija tikrai stovi su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Susirinko tuojau ant
gatvės apie 18 žmonių, kurie visi tai matė. Marija nusileido prie grotelių. Ant didžiojogirkalnio bažnyčios bokšto, kaip yra aplink bokštą
groteliai, — stovėjo nepaprastame gražume Marija su Kūdikėliu ant rankų. Aplink Jos galvą buvo žvaigždelių karūna, taip pat ir apie Kūdikėlio
galvą buvo antra karūna iš tokių pat žvaigždelių. Aplink Švč. Mariją buvo pusapvalis žvaigždelių vainikas, tos žvaigždės įvairių spalvų,
mirgėjo, nepaprastai gražiai spindėjo įvairiom spalvom. Tąkart matytą Švč. Marijos gražumą ir skaistumą sunku raštu aprašyti ir žodžiu
apsakyti. Taip mums labai nustebintiems ir bežiūrint, ji ėmė leistis gilyn į bokštą. Tuojaus Švč. Marija su Kūdikėliu ant rankų dingo. Toje
vietoje, kur stovėjo Marija, liko viena aukščiau, kita žemiau dvi žvaigždelės. O kada Švč. Marija išnyko ir mes jos nematėme, tada bažnyčioje
atsirado šviesa, per langus švietė skaisti, balta, net žibanti, be šešėlių. Palengva šviesa ėmė nykti ir visai išnyko, dingo ir lauke likusios dvi
žvaigždės. Švč. Marija mums nieko nekalbėjo, ir mes jos nė vienas neišdrįsom nieko klausti, mums lyg ir užėmė žadą. Regėjimą tuo laiku mes
matėme apie pusvalandį.

Visa tai reiškiu Švč. Marijos vardu, po kuriuo čia ir pasirašau. /parašas/

Užrašė Antanas Orentas.

II APSIREIŠKIMAS. Viename rankraštyje rašoma, kad įvykis pasikartojo 1943.II.15 (kitą trečiadienį) 5 val. ryto. Ant bažnyčios pasirodė labai
didelė, nuostabi šviesa. Išbuvo apie 30 min. Šviesą matė: Žemaičių plente apie 4 km nuogirkalnio Vitalis Plaščinskas, Stasys Plaščinskas,
Girkalnio miestelyje, Jurbarkogt. — Kazys ir Pranė Kubilinskai.

III APSIREIŠKIMAS. "...Apie Marijos apsireiškimą buvo daug kalbama. Vieni sakė, kad tikrai Dievo Motina apsireiškė, kiti neigė. Mūsų
klebonas sakė: "Reikia melstis, kad Dievas savo valią aiškiai apreikštų". Aš taip pat prašiau Dievą, kad mums, nevertiems, duotų pažinti savo
šventąją Valią. Ir ko per tą apsireiškimą nori iš mūsų. Tuo tikslu atlikau noveną prieš Švč. Marijos Apreiškimo šventę — kovo 25 d. Taigi
išvakarėse prieš tą šventę, apie 20 val. meldžiausi Vadžgirio bažnyčioje. Klūpojau prie didžiojo altoriaus. Prašiau Dievą ir Švč. Jo Motiną, kad
duotų suprasti, jei tas įvykis teisingas, ką per tą apsireiškimą nori pareikšti žmonėms. Man pasirodė angelas ir tarė: "Yra Dievo ir Jo Motinos
valia, kad aplankytum tą vietą ir ten bus tau pasakyta, ko Dievas nori iš žmonijos".

Po to aš labai norėjau aplankyti Girkalnio bažnyčią ir įvykdyti Dievo valią, bet būdama labai silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus ir dėl
pavasario polaidžio niekaip negalėjau to padaryti /.../.

IV.15, 11 val. (šeštadienį) pasiekiau Girkalnio bažnyčią. Buvau labai nuvargusi, bet širdyje džiaugiaus, kad pasiekiau tą šventą vietą, kurią Švč.
Dievo Motina savo apreiškimu pašventė. Nors tą dieną labai prašiau Dievą to pažadėjimo, kurį per angelą buvo davęs, bet nieko negavau.

Kitą dieną (IV.16) buvo Sopulingosios Dievo Motinos atlaidai. Buvo daug kunigų, tarp jų ir mano dvasios tėvas kun. J.R. Jo paprašiau, kad
laikydamas šv. Mišias paprašytų Dievo Motiną, jei Dievo valia, įvykdyt savo pažadą.

Per votyvą, kurią laikė kun. J.R. 11 val., nuo "Šventas" iki kunigo komunijos altorius paskendo šviesiai melsvame debesėlyje. Visas didysis
altorius pasidarė šviesus ir apsireiškė Dievo Motina. Aukšto ūgio, labai gražios ir jaunos 18 — 22 m. išvaizdos. Rūbai balti, spindintys
žvaigždėmis, kaip sniegas prieš saulę. Suknia ilga, sujuosta tokios pat spalvos juosta. Iš po suknios matėsi melsvas sandalogalas, papuoštas
auksu, ir dešinės kojos pirštai. Marijos galva apsupta ilgu baltu iki žemės gobtuvu, papuoštu spindinčiomis briliantinėmis žvaigždutėmis,
kurios spindėjo visokiomis spalvomis. Gobtuvas buvo išpuoštas tik apie galvą, iki smilkinių. Iš po jo matėsi tamsiai geltoni bent kiek garbanoti
plaukai, per kaktą perskirti ir dešiniu šonu nusileidę žemiau juostos. Veidas skaisčiai gražus, labai malonus, truputį liūdnas. Ant Marijos galvos
šviesi iš 12 žvaigždžių aureolė. Nuo žvaigždžių ėjo spinduliai, skleisdamiesi vis platyn vaivorykštės spalvomis. Ant kairės rankos laikė apie
metų amžiaus Kūdikėlį. Jo rūbai taip pat balti kaip Marijos. Kojytes jo laikė Marija, pridengusi savogobtuvo kraštu. Kūdikėlio veidelis labai
malonus ir gražus. Akutės šviesiai mėlynos, plaukučiai šviesiai geltoni, garbanoti, panašūs į Marijos. Iš viršugalvio ir smilkinių ėjo šviesūs
kryžiaus formos spinduliai, kurie su žvaigždėmis sudarė gražią aureolę, šviesesnę už Marijos. Dešinę ranką Marija laikė ant krūtinės. Man
stebintis tuo didingu reginiu, Marija tarė: "Aš esu Gailestingumo Motina ir noriu, kad mane tuo vardu garbintų. Į mano rankas mano Sūnus
sudėjo visus savogailestingumo turtus. Aš duodu daugiau negu prašo. Aš nežiūriu, kiek kas nusidėjęs, bet su kokia širdimi pas mane ateina”.

Padrąsinta Marijos gerumo prašiau: "Švč. Dievo Motina, gelbėk mus, nes mūsų tėvynė žūsta". Marija pasakė: "Jūsų tauta nevykdė mano Sūnui
duoto pasižadėjimo. Ištvirkusiu gyvenimu ir kitokiomis nuodėmėmis užsitraukė didelę bausmę. Būtų seniai sunaikinta nuo žemės paviršiaus,
tiktai didelis mano Sūnaus gailestingumas ir nuolatinis mano prašymas sulaikė daug bausmių ir apsaugojo jūsų šalį nuo didelių sunaikinimų. O
žmonės, užuot grįžę prie mano Sūnaus, dar daugiau rūstina ir traukiasi nuo Jo. Dangiškasis Tėvas pasiuntė angelą išnaikinti jūsų tautą. Aš,
turėdama jus savogloboje, nužengiau iš dangaus į šią vietą ir pasiliksiu su jumis, kad jus gelbėčiau. Aš atėjau ieškot pražuvusių”.

Tada paklausiau:

— Ar ilgai, Dievo Motina, čia pasiliksi?

— Aš pasiliksiu su jumis iki pabaigos. Noriu skleisti savo malones jūsų tautai ir visam pasauliui.

Man buvo suprantama, kad Marija iš tos vietos turės būti garbinama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau tų žodžių "iki pabaigos"
nesupratau. Prisiminusi Kauno ir kitų Lietuvos vietų bombardavimus, karo baisenybes, paklausiau, kaipgi apie tą Viešpaties duotą pažadėjimą,
kad kur aš būsiu ir melsiuos, ten bus Dievo bausmės sulaikytos ir tos vietos bus nuo karo baisenybių apsaugotos. Paklausiau, kodėl tos
baisenybės vyksta.

— Mano Sūnus davė laiką pasitaisyti, bet žmonės neklauso malonaus šaukimo, tad mano Sūnus leidžia vietomis įvykti skaudesnėms
nelaimėms, kad teisingieji savo kentėjimais atsilygintų už nusidėjėlius, o nusidėjėliai grįžtų prie mano Sūnaus.

Matymas baigėsi, užsidengdamas šviesiu debesėliu, kuriam išsisklaidžius buvo tas pat altorius ir baigėsi šv. Mišios".

IV APSIREIŠKIMAS. 1943.IV.17 apie 8 val. ryto kun. J.R. laikė šv.Mišias. Aš (Kotryna Pusvaškytė) klūpojau tarp šoninio altoriaus ir suolų. šv.
Mišios buvo laikomos prie šoninio altoriaus. Šviesus debesėlis apdengė altorių ir apsireiškė Dievo Motina tuo pačiu paveikslu kaip vakar ir
mažu kryžium palaimino žmones. Aš kalbėjau maldelę: "Marija, Marija" ir t.t. Pasitikėdama Marijos gerumu, paklausiau:

— Dėl ko, Dievo Motina, pasirinkai šią vietą?

— Aš atėjau į jūsų žemę, kad jus gelbėčiau.

— Geriausioji Dievo Motina, kuo mes turime Tau atsilyginti už tą meilę?

— Aš noriu, kad mane vadintų Gailestingumo Motina. Kad mano apsireiškimo diena ir visos kitos oktavos dienos būtų švenčiamos su
iškilmėmis. Ir visos kitos mano garbei skirtos šventės būtų švenčiamos visoje Lietuvoje.

Tada paklausiau, kada ta šventė bus švenčiama.

— Pirmą sekmadienį po mano aplankymo, — atsakė Marija ir kalbėjo toliau: — Aš duosiu malonių iš šios vietos kiekvienam žmogui pagal jo
pareigas ir reikalus, laiminsiu dvasininkus, kad sėkmingai darbuotųsi sielų išganymui. Vaikučiams ir jaunimui duosiu šventai pamilt tą dorybę,
kuri mane iškėlė į Dangaus Karalienės sostą. Tėvams duosiu malonę šventai eiti savo pareigas.

Marija nutilo. Tada vėl prašiau:

— Marija, gelbėk mus, prašyk savo Sūnų, kad sulaikytų šitą bausmę.

Marija galvos palenkimu parodė į Kūdikėlį, kad Jį prašyčiau. Kūdikėlis ištiesė rankutę ir maloniai pažiūrėjo į žmones.

— Brangiausias Išganytojau, gelbėk! — prašiau aš.

Buvo pakylėjimo laikas. Kristus priglaudė savo galvelę prie Motinos. Marija pasilenkė prie Vaikelio ir kažką pasakė, prašė. Mačiau Marijos lūpų
judesį, ir Kūdikėlis taip pat kažką sakė. Tada Marija nusišypsojo ir dideliu kryžiumi palaimino žmones. Buvo šv. Mišių pabaiga.

PASTABA. Būdama Girkalnyje, kalbėjausi su žmonėmis, mačiusiais Dievo Motiną. Jie man sakė, kad matė Mariją kaip kad aš. Marija nieko
nekalbėjusi. Angelas pranešė man, kad Marija su jais nekalbėjusi todėl, kad jie buvo paskendę sunkiose nuodėmėse ir niekino Kristaus
vietininkus. Kai atliko išpažintį, Mariją kitą kartą matė ir galėjo melstis.

Visa tai teikiu Dievo vardu (visa tai tvirtina Dievo vardu šešiolika parašų).

1943.V.19. Kotryna Pusvaškytė

Po apsireiškimo klebonas J.Augustauskas papasakojo, kad, frontui slenkant į vakarus, prie Girkalnio vyko mūšiai ir bažnyčia buvo sugriauta. Po
karo pamaldos vyko parapijos salėje, bet ar nuo cigaretės, ar nuo lygintuvo kilogaisras ir 1963 ar 1964 m. patalpa sudegė. Žmonės bažnyčios
reikalu tris kartus važiavo į Maskvą ir galiausiai 1971 m. ji buvo įrengta viename iš medinių gyvenamųjų namų.

Laikinos bažnyčios dešinėje pusėje, šalia durų, kabojo Marijos Apsireiškimo 50x80 cm paveikslas, kurį dailininkas nupiešė pagal žmonių
pasakojimus.

JAV sesuo kazimierietė M.Mercedes taip pat nupiešė Marijos Apsireiškimo paveikslą. Ilgą laiką Girkalnio miestelyje buvo bažnyčios griuvėsių
liekanos, kurios aptvertos išlikusia nuo anų laikų, vietomis apgriauta mūrine siena. Griuvėsiai apaugę krūmokšniais ir medžiais. Bažnyčios
šventoriuje gana gerai išlikę kunigų antkapiai: Kun. Ant.Gečius 1869.II.2 — 1942.IX.9 Kun. P.Jankevičius Kun. Juozapas Šereiva 1875 — 1946
Kun. Ant.Baškus, Girkalnio bažnyčios statytojas 1849.VI.13 — 1933.IV.20.

PASTABOS. Esą Marija sakiusi pamaldžiai sielai, kad bažnyčia sudegė, nes jos apsireiškimas nebuvo tinkamai priimtas ir pagerbtas.

Mariją lydėjusi didelė šviesa reiškia, kad Ji nori mūsų tautą, atsidūrusią netikėjimo tamsybėse, apšviesti.

Mariją lydėjusios dvi didelės žvaigždės, šviesesnės už kitas, reiškia didžiąsias dorybes — Dievo ir artimo meilę.

Sniego baltumo Marijos drabužiai reiškia, kad būtume skaistūs.

PAVEIKSLAS. Pagal K.Pusvaškytės pasakojimą nežinoma dailininkė nutapė Girkalnio Marijos paveikslą. Jis pateko pas Kotrynos krikšto
dukterį Eleną Lukoševičienę. Ši pasakoja: "Per 6 m. jis ant sienos kabojo vis toks pat. Tačiau 1974.V.10, 22 val. 45 min., valgydama vakarienę
staiga pakėliau akis į Švč. Marijos paveikslą ir lyg nutirpau iš nuostabumo, nes paveikslas buvo apšviestas kažkokia nežemiška, ne elektros
šviesa. Nepajutau, kaip puoliau ant kelių ir ištariau: "Švč. Marija, pasigailėk mano sūnų ir anūkės". Daugiau nieko negalėjau pasakyti. Paveikslas
vėl greit liko toks pat kaip ir dabar yra. Norėjau jį pernešti į miegamąjį, bet kažkokia jėga neleido. Jaučiu vidinę dvasinę atmainą, sąryšį su
praėjusia jaunyste. Šį paveikslą tapė vienuolė Teodora Kriaučiūnaitė.

Marijos paveikslu ėmė rūpintis Antanas Orentas. Jis patyrė daug vargo ir rūpesčių, kol fotografas nufotografavo, o paskui kol pasisekė nutapyti
tinkamą kopiją. Ją gauti pavyko tik po ilgų pastangų. Pirmiausia tapė dailininkas iš Kėdainių, bet paveikslas išėjo labai prastas. Tada buvo
kreiptasi į menininkę iš Vilniaus 1975.IV. Paveikslas ir šį sykį buvo toks netinkamas, kad Antanas jo net nepaėmė.

MALONĖ. Kai Antanas Orentas grįžo namo, žmona pradėjo bartis dėl paveikslo sakydama: "Koks tavo
reikalas, o kur yra kunigai, kodėl jie nesirūpina? Tik tu atsiradai toks kvailys ir lendi ne į
savo reikalus..." Jei svetimas ką nors prikaišioja, ne taip skaudu, bet jei savas, — dar
skaudžiau, ir tai dėl šventų dalykų, dėl Marijos garbės.

Po poros dienų vežėm šieną. Arklys pasibaidė, ir žmona nukrito po užpakalinėm jo kojom. Dar labiau pasibaidęs arklys ėmė nešti vežimą ir vilkti
žmoną, kol atsitrenkė į pušynėlį. Apie 45 metrus. Vargais negalais pavyko ištraukti moterį ir nuvesti į kambarį. Bet pagulėjusi po 30 min. vėl
išėjo baigti darbų.

Nors Visagalis Dievas turbūt ir baudė ją už prieštaravimus Marijos garbei, bet ir pagailėjo, nes ji yra Švč. Jėzaus Širdies garbintoja. Arklio
nešama, ji, matydama neišvengiamą mirtį ar sužeidimą, dvasioje šaukėsi: "šv. Juozapai, gelbėk mane". Šiam stebuklui atminti ir padėkai
A.Orentas paaukojo sidabrinę širdį šiam paveikslui.

Pagaliau po didelio vargo ir nesėkmių dailininkei pavyko nutapyti gražų Marijos su Kūdikiu paveikslą. 1975.IX.19 jis buvo pašventintas. 33
dienas paveikslas pabuvo Vandžiogalos bažnyčioje, po to nugabentas į Girkalnio bažnyčią.

Buvo prašoma Kauno Kurijos, kad leistų švęsti Gailestingumo Motinos ir Marijos pasirodymo šventę Girkalnio bažnyčioje pirmą sekmadienį
po II.8 d.

PAREIŠKIMAS

K.Pusvaškytės sudėta litanija, skirta Švč. Marijai Gailestingumo Motinai

K.E., Ch.E., K.E.Kr., išg.m., Kr., iškl.m.! T.D.Dieve, p.m.! S.p.At.Dieve, p.m.!

šv.Dvasia, Dieve, p.m.! šv.Tr.V.Dieve, p.m.!

Švč.M.Gailestingumo Motina, melski už mus!

M.G.M. garbingoji dangaus Karaliene,

M.G.M. kuri, gailėdama mūsų skurdo, į šią vietą iš dangaus nusileidai,

M.G.M. kuri, matydama mūsų nelaimes ir prispaudimą, atėjai mūs gelbėti,

M.G.M. kuri mūsų tautą ypatingai numylėjai,

M.G.M. kuri mums, nusidėjėliams ir atšalusiems, su didele garbe pasirodei,

M.G.M. kuri mums, netikėjimu užtemdytiems, su tokia didele šviesa iš dangaus nužengei,

M.G.M. kuri šv. tikėjimą mumyse atgaivinti su tokia nuostabia garbe apsireiškei,

M.G.M. kuri mus paskatinti lankyti bažnyčias čia apsireiškei,

M.G.M. kuri po kryžium stovėdama primeni mums, kad tik kryžius yra mūsų išganymas,

M.G.M. kuri mūsų pasitikėjimą Tavyje atnaujinti su tokia meile žmonėms pasirodei,

M.G.M. kuri mums, atšalusiems Dievo meilėje, patraukti su tokia nuostabia grožybe iš dangaus nusileidai,

M.G.M. kuri mus paskatinti pamaldumui į bažnyčią nusileidai,

M.G.M. kuri mus paskatinti Euch.J., Tavo Sūnų, mylėti prie didžiojo altoriaus prisiartinai,

M.G.M. kuri mus pamokyti susikaupimui ir maldai atvirai pasireikšdama nieko nekalbėjai,

M.G.M. kuri viename pasirodyme savo ir savo Sūnaus valia apsireiškei,

M.G.M. kuri nusileisdama iš dangaus į G.b. atnaujinai žmonėse pamaldumą ir Dievo meilę,

M.G.M. kuri nežiūri kiek kas yra nusidėjęs, bet su kokia širdimi pas Tave ateina,

M.G.M. kuri teiki malonių daugiau negu žmonės prašo,

M.G.M. kuri paskatinti mums Tavimi pasitikėti iki galo pažadėjai pas mus pasilikt,

M.G.M. kuri pažadėjai mūsų kraštą ginti nuo visokių nelaimių,

M.G.M. kuri pažadėjai palaiminimą kunigams, nuoširdžiai dirbantiems sielų išganymui ir gausiai malonių jiems dalyti,

M.G.M. kuri pažadėjai laiminti vaikus ir jaunimą, kad ištvertų skaistumo dorybėje,

M.G.M. kuri pažadėjai laiminti tėvus, kad katalikiškai auklėtų ir mokytų vaikus Dievogarbei, bažnyčios naudai ir tėvynės papuošimui,

M.G.M. kuri pažadėjai teikti malonių kiekvienam pagal jų reikalus,

M.G.M. kuri pažadėjai iš šios vietos platinti visokių malonių ne tik šio krašto žmonėms, bet ir visam pasauliui,

M.G.M. kuri atėjai ieškoti žūstančių,

M.G.M. kuri mūsų nuodėmėmis užtrauktą Dievo bausmę galingai sulaikei,

M.G.M. kuri nuolankiai Tavęs prašantiems gailestingąsias savo ir Tavo Sūnaus akis į juos nukreipi,

M.G.M. kuri savo rankose turi sudėtus visus Tavo Sūnaus nuopelnus ir turtus,

M.G.M. kuri, būdama Gailestingumo Motina, Tavęs prašantiems Dievo malonių gausiai dalini,

M.G.M. kuri nieko neniekini ir neapleidi,

M.G.M. kuri džiaugsmingai teikdama mums Dievo malonių mus laimini,

M.G.M. kuri išreiškei norą Tave vadinti Gailestingumo Motina,

M.G.M. kuri išreiškei norą, kad apleistos Tavo šventės būtų iškilmingai švenčiamos,

M.G.M. kuri kaip Švč. Trejybės saulė spinduliuoji šviesdama nakties tamsybėse,

M.G.M. dangaus ir žemės Karaliene, žvaigždėmis vainikuota,

M.G.M. tikroji apgynėja nusidėjėlių, į Tave besikreipiančių,

M.G.M. paklydusiųjų į tikrąjį kelią vadovė,

M.G.M. tikrasis kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę,

M.G.M. pamaldumo ir Dievo baimės mokytoja,

M.G.M. altoriau, spindintis Dievo meile,

M.G.M. Švč. Sakr. garbinimogyvasis pavyzdy ir veidrodi,

M.G.M. kunigų Karaliene ir mokytoja,

M.G.M. skaisčių ir nekaltų sielų mylėtoja,

M.G.M. nuostabusis nekaltybės ir dorybės stebukle,

M.G.M. gražiausias gimdytojų pavyzdy,

M.G.M. galinga šventosios Bažnyčios tvirtovė,

M.G.M. neišsemiamas stebuklų šaltini,

M.G.M. darbininkiško luomo mylėtoja ir apgynėja,

M.G.M. vieninteli uoste visų nelaimingųjų,

M.G.M. našlaičių ir apleistųjų motina mieliausia,

M.G.M. tikroji guodėja nelaimėse ir sunkumuose,

M.G.M. ištremtųjų sugrąžintoja,

M.G.M. stebuklingoji ligonių gydytoja,

M.G.M. džiaugsminga mirštančiųjų viltie,

M.G.M. džiaugsminga skaistyklos sielų gelbėtoja,

M.G.M. mūsų galinga tarpininke prieš Dievo sostą,

M.G.M. ypatinga mūsų krašto ir Lietuvos, Tavo žemės, globėja,

Dievo A., k.n.p.n. — a.m.V... — i.m.V... — p.m.

Didysis ženklas pasirodė danguje: moteriškė apsiausta saule, o mėnulis po jos kojomis ir ant jos galvos vainikas iš dvylikos žvaigždžių.

Melski už mus, G.M., kad taptume verti Kristaus žadėjimų!

Melskimės. Visagalis amžinasis Dieve, kuris savogimdytoją Švč.Mergelę Mariją mirdamas ant kryžiaus paskyrei mums už motiną ir į jos rankas
sudėjai visus savogailestingumo turtus. Suteik maloningai, kad kurie ją garbinam kaip Gailestingumo Motiną per jos užtarimą Tavo
gailestingumo šitam ir ateinančiam gyvenime pasiekti galėtumėm. Per Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su Dievu Tėvu ir šv.Dvasia gyveni ir karaliauji
per amžių amžius. Amen.

Sveika karaliene...

Gailestingumo Motin

1) Gailestingumo Motin, Valdove dangaus,

Priimki maldas Tu varguolio žmogaus,

Sveika, sveika, sveika, Marija... (2k.)

2) Parapijos mūsų globėja esi —

Nuoširdžiai mes sveikinam Tave visi.

Sv., sv., sv., M...

3) Žiemos šaltą naktį lankeisi pas mus,

Stebuklus tavuosius regėjom šviesius,

Sv., sv., sv., M...

4) Šventai Tavo širdžiai aukojam save,

Karštai mes maldaujam ir prašom Tave,

Sv., sv., sv., M...

5) Garbė Tau teskamba iš Dievo namų,

Išmokyk aukotis ir melstis kaip Tu,

Sv., sv., sv., M...

6) Mūs žemėje pilna klaidų įvairių,

Tu būki valdovė savųjų vaikų...

Sv., sv., sv., M...

7) Šeimoms duok vienybės, vaikučius mokyk,

Tikėjime tvirtą jaunimą laikyk.

Sv., sv., sv., M...

8) Iš tvanogirtybės ištrauki visus,

Jei Tu nepadėsi, tauta mūs pražus,

Sv., sv., sv., M...

9) Marija, Marija, viltis mūs esi,

Jei su mumis būsi — kančia nebaisi.

Sv., sv., sv., M...

10) Mūs sielas apginki nuo pikto kėslų,

Po mirties leisk būti su Tavim kartu.

Sveika, sveika, sveika, Marija (2k.)

Kun. Vaclovas Ramanauskas

ATLAIDAI. šv.Jurgis.

MALDA. Iš Sibiro lietuvių tremtinių maldaknygės. Į Girkalniogailestingumo Motiną.

Paklydom, suvargom, sušalom. Gailestingumo Motina, ir vėl nepalikai mūsų vienų vargo ir suspaudimo dienose, ir vėl nusileidai iš dangaus
didžios šviesos spindėjime ant mūsų krauju apšlakstytos žemės.

Motina, prie ko gi, o prie ko gi pulsime, prie ko šauksimės tame didžiame suspaudime, apleidime ir skurde?

Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžink mus į šalį, kurią mums pats
dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai. Leisk mums vėl išvysti gausius malonėmis paveikslus,
šventoves. Leiski vėl mums visiems giedoti padėkos ir meilės himnus Gailestingumo Jėzui ir Tau, Gailestingumo Motina, kuri pažadėjai išmelsti
visų kalčių atleidimą. Amen.
10. KALNAI

VIETA. Kaimas Raseinių raj., Žaiginio apylinkė

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas, Žaiginio parapija.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. "Kada 1973 m. perėmiau Žaiginio parapiją, atvyko pas mane šiauliškis Vytautas Mikalauskas ir papasakojo apie
buvusį įvykį baigiantis II pasauliniam karui. Tai įvyko 1944.VII.26. Kalnų kaime tada, artėjant karo veiksmams, buvo daug evakuotų gyventojų
iš Dubysos upės slėnio. Tarp tų žmonių buvo ir V.Mikalauskas. Evakuoti žmonės apie vidudienį pastebėjo, kad nuo Šiluvos koplyčios atslenka
oru žibantis tarsi balionas virš miškų ir artėja prie Aukštadvario gyvenvietės Šiluvos parapijoje. Kalnų kaimą nuo Aukštadvario skiria
Sandronos upelis. Tada nuo Šiluvos — Žaiginio vieškelio iki Aukštadvario ėjo senų klevų alėja. Dabar teliko keli medžiai ir medinis kryžius prie
vieškelio.

Evakuoti žmonės labai susidomėjo tuo slenkančiu balionu ir jį dėmesingai stebėjo. Visi matė, kaip balionas priartėjo prie Aukštadvario klevų
alėjos netoli pakelės kryžiaus, kelių šimtų metrų aukštyje. Virš alėjos persiformavo į baltą moters figūrą, debesies baltumo, su kūdikiu ant
rankos. Aiškiai buvo žmonių matoma, panaši į Dievo Motinos Mergelės stovylą, esančią Šiluvos koplyčioje. Tas vaizdas buvo matomas net
keletą valandų toje pačioje vietoje. Žmonės suklupę meldėsi ir suprato, kad čia Dievo Motinos Šiluviškės ženklas. Vėliau buvo kalbėta, kad prie
Šiluvos buvo rengiamas tankų mūšis, bet Dievo Motina to neleido".

Kun. B.Radavičius

                                          11. KANTAUČIAI

VIETA. 10 km į rytus nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS. Kai Vytautas ėmėsi griežtų priemonių įvesti krikščionybę, pas Medingėnų apskrities vadovą Veriją susirinkę daugelis žemaičių
bajorų, kurie pasisakė už senuosius dievus. Tik vienas bajoras, gyvenęs tarp krikščionių, buvęs palankus krikščionybei ir pataręs nesipriešinti
jėgai. Susirinkusieji norėję jį nužudyti, bet jam pavykę raitam su tarnu pabėgti iš Verijos dvaro. Leidęsi jo persekioti. Bajoras pasislėpęs miške,
tamsioje duobėje, 7 km nuo dvaro, ir pasižadėjęs pastatyti krikščionių Dievui šventyklą, jei liksiąs gyvas. Duobė, išsaugojusi krikščionį bajorą,
buvusi ūkininko Kontauto šulinys. Rytą Kontautas atėjęs pasisemt vandens, radęs bajorą ir jį ištraukęs. Vakare nelaimingasis pasiekęs savo
dvarą. Kai vietos senosios tikybos lietuviai buvę įveikti, bajoras išpildęs pažadą ir šulinio vietoj pastatęs Mergelei Marijai bažnyčią. Ten, kur
įsiutę bajorai užmušę jo tarną, pastatęs tris kryžius ir krikštą (mažą kryželį be mūkos), kurie vėliau visą laiką buvo žmonių atnaujinami ir
vadinami "Brostvos kryžiais". Ši vieta yra kairėj pusėj vykstant iš Kantaučių į Lieplaukę. Tokia legenda išliko apie vardo kilmę.

I APSIREIŠKIMAS. Tai buvo apie 1946 — 1949 metus. (Datos apytikslės.) Marija pasirodė mėlyname dangaus fone. Matė, berods, keletas
žmonių. Regėjimas truko penkias ar dešimt minučių. Matė Adelė Petreikytė, dabar ištekėjusi, gyvena Telšiuose.

II APSIREIŠKIMAS. Metai nenustatyti. Švč. Mergelė Marija verkdama nuėjo link kapinių. Ėjo nuo K.Čiuželytės tvartų, o jie netoliese. Matė
Kazimiera Čiuželytė, turinti gerą vardą, gailestingą širdį, choristė. Ji mirė, rodos, 1975.IV. Palaidota Kantaučiuose. Ar dar kas matė, neaišku.

III APSIREIŠKIMAS. Gal 1972, 1973 m. ar vėliau, tiksliai neprisimenu, grįžau iš Lieplaukės. Ten vyko adventinės rekolekcijos. Buvo labai slidu,
kol parsigavau namo, sutemo. Taigi tą sekmadienį ar šeštadienį sutemus pasirodė Švč. Marija. Buvo labai šviesi ir graži. Stovėjo prie kryžiaus
šventoriuje, kur paprastai pastatydavo karstus atvežę laidoti. Tai pastebėjo ugniagesiai, kurie priešais tą vietą (už gatvės) turėjo kambarį ir ten
budėdavo. Jie su savo draugeliais neretai girtaudavo. Pamatę stebuklą, nebežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Sąžinės gelmėje jautėsi kalti.

Apie tą įvykį pirmiausia man papasakojo Einikio sesuo. Vėliau — Pranas Balsys. Po kelerių metų jis mirė. Sakė: "Kas ten buvo, nežinau, tik
žinau, kad aš tikrai mačiau". Per Kalėdas atliko išpažintį, to įvykio paskatintas.

Netrukus atėjo Kalėdos. Didžiuosiuose šventoriaus vartuose viršuje yra Marijos statulėlė, o kitoj pusėj vartų — Jėzus, nešantis kryžių. Kai
kurie parapijiečiai sakė: "Koks klebonas išradingas, net elektrą įvedė į šventoriaus vartus, kad žmonėms būtų šviesiau". Taigi iš vakaro ar
Kalėdų rytmetį buvo matoma didelė šviesa. Matė Kazimiera Čiuželytė, gyvenanti prieš tuos vartus, jos gyventojas Stasys Viršyla, neseniai
atsikėlęs kultūros namų direktorius, ir jo žmona (gyvena Klaipėdoje, Lelijų g.9 – 2). Taigi jie matė, matė ir daugiau. Po to įvykio žmonės pasidarė
rimtesni.

Dėl tos šviesos buvo įvairių aiškinimų: kad tai elektros šviesos (gatvės apšvietimo) ir miglos sąveika (buvo didelė migla). Jei vėliau taip
pasikartotų, žadėjo ir klebonui pranešti, bet vėliau jau to nebebuvo. Iš tų, kurie matė tą šviesą, kai kurie yra mirę.

Apie tai papasakojo klebonas Kazimieras Rimkus.

Vytautas Einikis, Antano s., gimęs 1929.X.1, sunkiai beprisimindamas papasakojo 1988.V: "Aš dirbau vairuotoju gaisrininku. Buvogal 1967 m.
ruduo, lijo. (Pradžioje sakė, kad 1974 m.) Buvo užėjęs Pranciškus Balsys (dėdė, jau miręs, palaidotas Kantaučiuose) pas mane į Kantaučių
gaisrinę. Mes išėjom 23.30 val. Prie bažnyčios (nuo mūsų apie 40 — 50 m) sublizgėjo, sutviskėjo, — kaip ir Marija, kaip ir žmogysta, tik didelė,
nusileido iš dangaus. Aš persižegnojau. Viskas truko minutę. Marija baltu rūbu, rankos nuleistos. Ant galvos karūna".

Klebonas Kazimieras Rimkus šventoriuje, toje vietoje, kur kadaise buvo medinė koplytėlė, ant senų pamatų, dar praplatinus, pastatė iš lauko
riedulių vad. lurdą ir pašventino 1981.VI.13. Čia jauku, ramu, todėl žmonės mėgsta ateiti ir pasimelsti prie Švč. Mergelės Marijos. Vietiniai
parapijiečiai brangina šį kampelį.

MALONĖS.

Viena parapijietė apėjusi keliais pagijo. Ir taip išvengė būtinos operacijos.

ATLAIDAI. Klebonas K.Rimkus gavo iš vyskupo leidimą vietoj šv.Lauryno švęsti Švč. Mergelės Marijos atlaidus. Dar yra šv. Onos atlaidai.

                                           12. ARIogALA

Vieta 25 km į pietryčius nuo Raseinių.

Kauno arkivyskupija, Veliuonos dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Ariogalos bažnyčioje 1949.VI.10 buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Ją matė Karolina Baranauskienė, Juozas
Baranauskas, Alfonsas Višinskas ir Kazimiera Višinskienė. Namas, kuriame jie gyveno, yra prieš bažnyčią. Buvo taip. A.Višinskas, parėjęs iš
koncerto, valgė vakarienę prie lango, iš kur gerai matėsi bažnyčia. Staiga jis išvydo bažnyčioje nepaprasto ryškumo šviesą. Alfonsas pažadino
motiną, kuri greit prikėlė ir savo seserį Baranauskienę. Virš bažnyčios didžiųjų durų lange pasirodė šviečianti gėlė — lelija, iš kurios greitai
pasidarė visas vainikas. Iš bažnyčios vidaus lelijų vainiko link pradėjo artėti Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Tada Baranauskienė
prikėlė savo vyrą Juozą šaukdama, kad “pas mus Dievo Motina ateina!” Jis manė, kad Marija eina gatve, Baranauskienė vėl sušuko: "Marija, ne
visi Tave mato!" Tada visi 4 žmonės aiškiausiai išvydo Švč. Mariją su Kūdikėliu Jėzumi ant vienos rankos, o kitoje ji laikė smilgų. Ją matė
bažnyčios lange. Truko tai apie 2 — 3 min. Po to Dievo Motina pradėjo tolti į bažnyčios vidų. Jai išnykus, lelijų vainike pasirodė taurė ir
monstrancija, kurios buvo matomos 3 — 4 min. Per tą laiką Baranauskienė spėjo pažadinti savo mažametį sūnų Kazimierą, kuris pamatė tik
šviesą ir nutolstančią taurę su monstrancija. Kai viskas dingo, Višinskas nuėjo prie bažnyčios pažiūrėti iš arčiau. Jis pastebėjo šviesą ties
altoriumi. Sekminių dieną Baranauskas apie nakties metu matytą reginį papasakojo kaimynams. Ir kiti pasakojo. Apie tai sužinojo saugumiečiai.
Jie girdėjo pasakojimus iš pačių mačiusiųjų lūpų ir pradėjo bauginti, jog šito nepasakotų, o sakytų, kad tai daryti liepė kunigai. Mačiusieji
nesutiko ir buvo persekiojami. Ypač susidorojo su Baranausku, kurį iš darbo nusivarė į saugumą ir labai sumušė. Jam buvo atmuštos kepenys,
todėl jis susirgo ir po metų mirė (1950.V.23). Tais laikais buvo pavojinga kalbėti apie šį apsireiškimą, nes galėjo susidoroti.

1960.V.21 Ariogalos kleb. Boleslovas Radavičius aukodamas šv.Mišias išgirdo Švč. Mergelės Marijos tvirtinimą: "Pabaltijis greit bus laisvas".

Ariogalos bažnyčios maldininkai jaučia lyg atvirą dangų. Čia labai gera melstis. Parapijiečiai mėgsta eiti aplink bažnyčią kaip Dievo Motinos
apsireiškimo vietą ir melstis. Jie prašo kleboną padėkoti Švč. Mergelei Marijai už gautas iš jos malones.

1992.VI.9-10 d. Ariogalos šv.Mykolo bažnyčioje buvo švenčiamas 43-io pasirodymo metinių minėjimas.

                                           13. SIETYNAI

2 nuotraukos

VIETA. Ukmergės raj., 18 km į pietvakarius nuo Ukmergės, 4 km nuo Veprių, dešinėje Šventosios pusėje.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Šį įvykį papasakojo Vytautas Lažinskas, pats girdėjęs apie jį iš regėjusios Zuzanos Kulikauskienės lūpų 1970 m.
Ji gyveno Sietynų kaime. Jaunas jos vyras žuvo ar mirė ir paliko ją su šešiais mažais vaikais. Moteriškė dažnai nubėgdavo į mišką gyvuliams
žolės pasirauti. 1960.IX.8 dar prieš saulės tekėjimą nuėjo, nes norėjo apsitvarkyti ir į bažnyčią suspėti. "Lietus kad lyja, bet aš prisiroviau žolės
ir einu per mišką siauru takučiu. Žiūriu — toliau stovi moteris. Ji stovi tarp dviejų beržų ir takas pro ten eina. Aš einu pro tą panelę — aukštą,
plonytę. Sakau:

— Gerą rytą, panele!

— Gerą rytą.

Panelė ištiesė ranką, ir aš ištiesiau, pasisveikinom. Mano rankos nepaleidžia.

— Mamyte, ar tu eini į bažnyčią?

— Einu.

— O škaplierius, rožančių ar turi?

— Dabar ne, bet eidama į bažnyčią pasiimu.

— Labai gerai, mamyt, darai, kad eini į bažnyčią. Mokina dabar, kad Dievo nėra. Dievas yra. Mamyte, kai tu būsi bažnyčioje, gal ir už mane auką
padarysi?

— Kai būsiu bažnyčioje, galėsiu padaryt.

— Kai padarysi auką, būtinai vėl ateik čia, aš tavęs lauksiu.

Ranką paleido, ir aš nuėjau. Bet jei rankos nebūtų laikiusi, tikrai būčiau pabėgusi, nes lietus taip lyja, aš visa šlapia, o šita panelė visiškai sausa.
Matau, geltoni plaukai krenta ant pečių ir nė lašelio drėgmės, apsiaustas sausas. Veidas gražus, bet siaubingai gąsdino. Toks baltas, nė lašo
raudonio ir lūpose jokio rausvumo. Panelė manė, kad pabėgsiu, todėl taip stipriai laikė ranką. Kalba jos keista buvo, patyki, reta.

Parėjus namo vaikams papasakojau. Jie sako: neik, dar pasmaugs tame miške. Tą sekmadienį taip lijo, kad į bažnyčią nenuėjau. O ji už 4 km.
Praėjo dvi savaitės. Žolės traukdavau į kitą pusę. Bet vienąryt pasiryžau. Paėmiau rožinį, škaplierius ir nuėjau. Jau iš tolo pamačiau ją stovint.

— Gerą rytą, panele!

— Gerą rytą! — vėl ranką ištiesė. Pasisveikinom. Vėl rankos nepaleidžia.

— Panele, aš jūsų prašymą išpildžiau. /.../

— Ačiū labai, mamyte, kad paklausei. Daug kuo gyvenime aš tau padėsiu. Matau, kaip čia vaikštai, dirbi. Tik man buvo labai ilgu laukti. (16
dienų.)

— Panele, panele, iš pat ryto daug darbo turiu /.../

Man bedejuojant, kad jinai paleistų, išgirdau trekštelėjimą už pečių, lyg ateitų kas. Atsisukau — nieko nematyti. Kai vėl atsisukau, nieko jau
nebuvo. Tik dabar aš pamačiau, kad čia ne šios žemės gyventoja. Man plaukai ant galvos atsistojo ir pasidarė gaila, ko nepaklausiau, kas ta
panelė. Parėjau namo nuliūdus.

Vieną vakarą ilgai vakarojom ir tik atsigulus matau: ateina ta panelė. Matau, kaip didelės ašaros byra jai iš akių. Aš pradėjau šaukti vyresnįjį
sūnų: "Albinai, Albinai, ateik čia!" Jis miegojo kitame kambaryje. Durims atsidarius, panelė išnyko.

Po poros metų pas Vytautą Lažinską atvažiuoja Anelė Matijošaitienė ir sako:

— Šiandien aš turėjau būt Vilniuje, bet prieš tris dienas sapnuoju sapną. Matau, prieina prie manęs Marija, aukšta, plonytė, veidas labai baltas,
ir pradeda kalbėti: "Tu ruošies į Vilnių. Tą dieną nevažiuok ten, o važiuok į Kauną pas Vytautą ir su juo nuvažiuok prie Veprių. O ta panelė,
kurią ta moteris matė, aš buvau".

Apie 1980 m. Z.Kulikauskienė mirė. Dabar Setynų kaimas nykstantis, teliko dvi sodybos. Apsireiškimo vietoje tankiame miške, nuo kelio apie 50
m, yra metalinis 5 m aukščio kryžius, aptvertas metaline tvorele. Ant kryžiaus lentelė su užrašu: "Jėzau, Marija, myliu Jus, gelbėkit sielas. Aš,
Kulikauskienė Zuzana, gyvenanti Ukmergės raj., Veprių apyl., Sėtinų km. 1960.IX.8 ir 24 d. regėjau Švč. M. Mariją. Šio įvykio atminimui 1970 m.
pastačiau šv. kryžių". Vepriuose gyvena Kulikauskienės duktė.

Regėtojos a.a. Z.Kulikauskienės dukros Vandos Varanauskienės, gyvenančios Veprių miestelyje, Geldutės g.8, liudijimas, užrašytas 1988.VI.5.

(Kai Z.Kulikauskienė 1960 m. patyrė regėjimus, V.Varanauskienė tuomet kartu su ja negyveno. Kartu gyveno jos sūnus su marčia, kurie dabar
įsikūrę Jonavoje.)

"Mano mamytė visada buvo labai pamaldi Švč. Mergelei Marijai, dažnai jai meldėsi. Gyvendama Setynų kaime, dažnai eidavo į gretimame miške
esančią pievelę žolės pasirauti. Vieną dieną, rinkdama žolę ir dėdama ją į maišą, pamatė netoliese jaunuolę. Ji buvo apsirengusi ilga balta
suknele, perjuosta mėlynu kaspinu. Plaukai palaidi, geltoni. Ta jaunuolė mamą užkalbino, prašė prieiti arčiau, priėjus padavė ranką. Bet ranka
buvo kažkokia neįprasta, šalta. Tada mama ir pajuto, kad čia kažkas nepaprasta atsitiko.

Mergelė paklausė jos, ar ji tiki Dievą, ar meldžiasi, ar lanko bažnyčią, kalba rožančių. Mama atsakė, kad taip, — tiki, meldžiasi, kalba rožančių,
lanko bažnyčią. Tada ta jaunuolė pasakė, kad mama nueitų į bažnyčią ir paaukotų, kiek gali. O paskirtą dieną ar kada jau bus įvykdžiusi tą
paliepimą vėl ateitų į tą pačią vietą.

Mama grįžo iš miško kažko susinervinus. Sūnui ir marčiai papasakojo apie įvykį, sakė: “Gal aš mirsiu, gal kas čia atsitiks, nes aš miške mačiau
kažką nepaprasto, koks čia ženklas…” Sakė, kad nelabai norisi eiti į tą pačią vietą, bet, įvykdžiusi paliepimą, t.y. paaukojusi bažnyčioje, nuėjo.
Tada vėl labai trumpam pasirodė ta pati mergelė, paklausė, ar įvykdė paliepimą. Atsakius: taip, lyg vėjeliui sušlamėjus staiga išnyko”.

                                           14. JANONYS

VIETA. Kaimas Molėtų raj., prie Kauno — Daugpilio plento 104 km.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Anykščių dekanatas.

APYLINKĖS PRAEITIS. Ta sodyba, prie kurios apsireiškė Marija, prieš keliolika metų priklausė Macevičiams. Jiedu buvo bevaikiai. Prieš II
pasaulinį karą jie siūlė visą savo ūkį pavesti klebonui, kad toje vietoje pastatytų bažnyčią, nes iki artimiausios — 6 km. Prasidėjus karui, šito
įvykdyti nebuvogalima. Galbūt Dievas ir priėmė tų žmonių gerus norus.

REGĖTOJOS BIogRAFIJA. Roma Pranciška Macvytė gimė 1944.I.23 pagal pasą, o pagal metrikų knygą — I.30 Janonių km. Tėvas — Petras
Macvys. Motina — Stasė Vyšniauskaitė-Macvienė. Pakrikštyta kun. Aniceto Meškausko Skiemonių bažnyčioje 1944.II.16. Krikšto tėvai: Jonas
Andrijauskas ir Julija Macvienė. Komuniją priėmė iš kun. kleb. Aleksandro Papuškos rankų 1953.VIII.2 Skiemonyse. Sutvirtino vardu Veronika
J.E. vysk. Kazimieras Paltarokas 1954 m. Utenoje.

Vieno kauniečio, aplankiusio tą šeimą, regėtojos apibūdinimas: "Mergina rami, lėta, nekalbi, su kitom mergaitėm beveik nedraugauja. Į
avantiūras nelinkusi". Jos ūgis 160 cm.

Ji perėjo į kitą klasę, bet prašėsi paliekama antrus metus, nes norėjo mokytis su jaunesniąja seserim.

Apie jos gyvenimo pabaigą žmonės taip kalba. Marija liepė jai nevažiuot į Kauną, bet ji nepaklausė ir išvažiavo. Ištekėjo už saugumiečio,
turėdama du vaikus išsiskyrė 1977 m. turėjo pasisakyti susirinkime prieš Dievą. Prašė Marijos pagalbos. Ir staiga prieš tą susirinkimą mirė.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Marija apsireiškė du kartus. Aprašymas — pačios regėtojos. Čia jis pateikiamas iš nuorašo.

I APSIREIŠKIMAS. 1962.VII.13. Penktadienis. Apie 23 val. Pavakarieniavusi aš ėjau pas karvę į dobilų lauką. Staiga išvydau nepaprastą
šviesą. Tada, paėjusi toliau, pamačiau altorių, tokį kaip Skiemonių bažnyčios didysis altorius, kuriame degė daug žvakių. Altoriuje stovėjo Švč.
Marija, apsivilkusi balta suknele ir apsijuosusi mėlynu kaspinu. Ji laikė rankas pakėlusi kaip laiko kunigas šventų Mišių metu. Virš galvos buvo
tamsus dangus, kuriame mirgėjo daug žvaigždžių. Švč. Marijos plaukai buvo palaidi, geltoni lyg auksas, ilgi iki kojų.

Visa tai pamačiusi, persigandau, norėjau parbėgti namo ir parodyti tėvams, kad jie ateitų ir pamatytų. Bet kiek pabėgėjus namų link man atėjo
mintis grįžti ir paprašyti, kad Marija palauktų, kol pakviesiu tėvelius. Aš apsigręžiau ir bėgau atgal pas Mariją, bet nespėjau pribėgti ir viskas
dingo.

Pririšusi karvę, parėjau namo ir viską papasakojau mamai, ką šįvakar mačiau. Mama sakė: "Gal tau akyse pasirodė". Aš atsakiau, kad šitaip
pabuvo apie penkias minutes.

Nuėjom miegot. Tą naktį nieko nesapnavau. Šeštadienį, VII.14, atėjo Grasilda Duntienė iš to paties kaimo, ir mama papasakojo jai, ką mačiau.
Aš tuo metu buvau išėjusi į Aluntą. Grįžusi ir radusi Duntienę, pati jai papasakojau regėjimą. Tada jos abi su mama man patarė vėl eiti į tą
pačią vietą tą pačią valandą.

II APSIREIŠKIMAS. Aš palaukiau tos valandos ir vėl ėjau. VII.14, šeštadienį. Prieš išeinant pakviečiau mamą, seserį Oną, kad eitų kartu, bet
jos nėjo, nes tuo metu lijo. Aš pasiėmiau rožinį ir ėjau. Paėjus iki klojimo kampo man pasidarė baisu. Tada ėmiau kalbėti rožinį. Ėjau tolyn ir
tolyn į tą vietą. Priėjusi šulinį, staiga pamačiau Švč. Mariją ir iš karto puoliau ant žemės ir keliais artėjau prie jos. Dabar Marija stovėjo ne ant
altoriaus, bet ant nedidelio staliuko, apdengto balta drobule su auksiniais kryželiais. Marija buvo apsirengusi taip pat kaip pirmą kartą ir plaukai
buvo tokio pat ilgumo. Tik ant galvos buvo lyg karūna, lyg erškėčių vainikas. Švč. Mergelė dabar laikė rankas kaip Skiemonių bažnyčios
didžiajame altoriuje — suglaudusi, o ant kairės rankos ties krūtine laikė panašią į šv. Juozapo rykštę su pražydusiomis lelijomis. Tik nesimatė,
ar Švč. Mergelė buvo basa, ar apsiavusi, nes Jos kojas gaubė balta suknelė.

Prisiartinusi keliais prie Švč. Marijos, pabučiavau tą vietą, kur galėjo būti jos kojos. Paklausiau:

— Švenčiausioji Marija, kodėl man antrą kartą pasirodei? Kodėl nepasirodei kunigams, vyskupams ar maldingiems žmonėms, o pasirodei man,
tokiai menkai dulkei?

— Mergele lelija, tu to verta buvai, — atsakė Marija.

Aš tada prašiau:

— Marija, gelbėk žmoniją nuo prapulties ir ligų.

— Žmoniją išgelbėsiu nuo prapulties tada, kai pasaulis pasidarys maldingas. O aš tave išgelbėjau nuo mirties, nes būtum šį mėnesį mirusi.
Prieš šv. Jokūbą, penktadienį, prieik išpažinties, nes tai būtų buvusi tavo mirties diena. Paprašyk žmonių, kad penktadieniais nevalgytų mėsos.

Švč. Mergelės balsas buvo gražus, kaip penkerių metų vaiko. Toliau ji kalbėjo:

— Visų, kurie tiki, kai sakysi mano žodžius, paprašyk sukalbėti po vieną poteriuką, o netikintiems netark nė žodžio.

Švč. Marija vis verkė, auksinės ašaros blizgėjo (buvo penkių kapeikų didumo) ir apie staliuką žydėjo auksiniai dobilai. Aš susiėmusi rankas
prašiau Marijos, kad man duotų nors vieną ašarėlę ir paliktų dobilus, žydinčius auksu.

— Dobilai ir ašaros — tai ne stebuklas. Aš padarysiu didesnį stebuklą, kada žmonės pradės melstis, kad net visas pasaulis tviskės ir mirgės.

Aš dar paklausiau Mariją, ar yra kokia teisybė apie paparčio žiedą, kada žmonės jo ieško per Jonines. Marija atsakė:

— Didesnės laimės niekur nerasi, jos nebus, kokią tu čia pamatei.

Aš vis verkiau, tada Švč. Marija pasakė:

— Neverk, eik linksmintis su jaunimu, kaip kad nėjai, tik gražiai. O dabar eik namo, prikelk sesutes, broliukus, tėvelius ir, kai sukalbės poterį,
pasakyk, ką matei. Linkiu ilgo amžiaus ir laimingo gyvenimo.

Tada Švč. Marijos paklausiau:

— Kada dabar apsireikši?

— Daugiau čia neapsireikšiu. Dabar pasirodysiu Egipte su angelais. O jeigu tave kas nors užpultų, engėjai ar kas nors, tai ateik į šią vietą
pasimelsti — aš tau visada duosiu patarimą. — Ir, iškėlusi virš mano galvos rankas, dingo.

Parėjusi namo, pakėliau tėvelius ir sesutę Onutę. Broliuko nebuvo namie. Liepiau sukalbėti po vieną poterį ir tik tada pasakiau Švč. Marijos
žodžius. Kai parėjo Bronius iš draugų, liepiau jam sukalbėti poterį, tada ir jam pasakiau.

Po kelių dienų, VII.25, atėjo Žaltiškių kaimo moterys Marijona Tumašonienė su dukra Aldona, Elzbieta Tumašonienė su dukterimis Genute ir
Stasyte. Jos, mano prašomos, nuėjo ir sulindo į žaiginį su šienu, stovintį prie klojimo, ir ten meldėsi, nes į pieninę buvo atvažiavę valdžios
atstovai, kurie vaikė žmones ir draudė toje vietoje melstis. Prie moterų nuėjo mano mama su Onute pasikalbėti. Kai moteriškės pradėjo melstis,
sesutė Onutė sako: "Einam, mama, netrukdykim", — ir abi išėjo iš žaiginio. Sesuo Onutė staiga pamatė šviesą apsireiškimo vietoje. (Vėliau
dobilai buvo nuvežti ir žaiginys nukeltas pareigūnų valia.) Tada mama puolė ant kelių, o sesuo pranešė moteriškėm, esančiom žaiginyje. Visos
išėjo iš žaiginio ir matė tą šviesą. Aš su tėveliu tuo tarpu buvau kambaryje. Mamytė sakė, kad šviesa buvo tokia, lyg kad suguldytum ant žemės
kelis šviečiančius prožektorius. Sesuo atbėgo į kambarį pasakyti mums, ką ji matė. Pirmas išskubėjo tėvelis. Jis dar matė gęstančią šviesą, o kai
aš išėjau, šviesos jau nebuvo.

Šiais žodžiais Romutė Macvytė baigė savo parodymus. (Kleb. kun. A.Papučkos apklausa.)

Toliau jai buvo užduodami klausimai:

K. Kodėl jūsų parodymų gale minimas žaiginys?

A. Todėl, kad jame buvo pasislėpusios moterys, kurios išėjusios iš jo matė apsireiškimo šviesą.

K. Ar pasirodymo metu dobilai buvo nupjauti ir sukrauti į žaiginius?

A. Taip, tada dobilai buvo nupjauti ir sukrauti į žaiginius.

K. Kaip toli stovėjo žaiginys nuo pasirodymo vietos?

A. Nuo tos vietos žaiginys stovėjo už pusantro žingsnio.

K. Ar pasirodymo metu žaiginys matėsi už Švč. Marijos, ar ne?

A. Apsireiškimo metu žaiginys buvo matomas, nes buvo apšviestas Švč. Marijos šviesa.

K. Koks nuotolis nuo jūsų namų iki šulinio?

A. Nuo mūsų namų iki šulinio apie šimtas metrų.

K. Koks nuotolis nuo šulinio iki apsireiškimo vietos?

A. 46 žingsniai.

K. Ar matėt Marijos akis?

A. Marijos akių nebuvo galima įžiūrėt dėl stiprios, didelės šviesos.

K. Pasikalbėjimo metu ar žiūrėjot į veidą, ar į burną?

A. Pasikalbėjimo metu aš žiūrėjau į lūpas ir į visą.

K. Ar jums kalbantis visą laiką Švč. Marija savo rankas laikė vienodoje būklėje?

A. Taip, visą laiką, tik pasikalbėjimo pabaigoje Ji pakėlė virš manogalvos ranką ir dingo.

K. Ar galima žodžiais nusakyti Jos dingimo kryptį?

A. Ji dingo lyg artėdama į mane.

K. Ar, bučiuodama Švč. Marijos rūbą, jautėte jį lūpomis?

A. Jaučiau, kad tai bučiuojamas rūbas, o ne kita kokia medžiaga.

K. Ar visą apsireiškimo laiką klūpojote?

A. Ne per visą. Kada bučiavau kojas, buvau atsistojusi, nes būčiau jų nepasiekusi. Po to vėl atsiklaupiau ir klūpojau iki apsireiškimo pabaigos.

K. Ar Marijos balsas buvo stiprus, ar tylus?

A. Jos balsas buvo vidutinio stiprumo, ir aš jį aiškiai girdėjau.

K. Kokio ūgio buvo Marija?

A. Atrodo, Ji buvo aukštesnė už mane.

K. Ar daug žvakių buvo ant altoriaus pasirodymo metu?

A. Po penkias žvakes dviejose eilėse.

K. Koks buvo oras pasirodymo metu?

A. Truputį lijo.

K. Kuria kryptimi žiūrėjo pasirodymo metu Švč. Marija?

A. Švč. Marija žiūrėjo mūsų sodybų link. Už jos nugaros buvo Petro Sadūno sodyba.

K. Ar Marijos plaukų sruogos matėsi tik iš nugaros, ar ir iš priekio?

A. Švč. Marijos plaukai matėsi iš priekio, driekėsi abipus pečių iki pat kojų pėdų.

K. Ar tikrai Švč. Marijos ašaros galėjo atrodyti penkių kapeikų dydžio?

A. Man jos tikrai atrodė penkių kapeikų dydžio, nes dideliais lašais riedėjo per veidą ir krito ant jos rūbų.

K. Kaip ilgai užtruko pirmas pasirodymas?

A. Jis truko apie dešimt minučių.

K. Antro pasirodymo metu kada jūs, Romute, pradėjote verkti?

A. Vos tik pamačiau Švč. Mariją ir pradėjau verkti, ir verkdama bei melsdamasi keliais atėjau prie Jos.

K. Kas iš jūsų kaimynų yra matęs apreiškimo metu ar po jo pasirodžiusią šviesą?

A. Kiek man žinoma, šviesą matė Jonas Biliūnas, jo žmona Sofija Šapalaitė iš namų ir Sofijos motina Šapalienė.

Šį savo parodymą ir atsakymus daviau blaiviu protu, laisva valia ir tyra širdimi, suprasdama, ką sakiau ir kam sakiau. Kad būtų didesnei Dievo ir
Švč. Marijos garbei, mūsų tikinčiųjų sielų išganymui. Tai liudiju savo rankos raštu ir parašu:

Romutė Macvytė-Matukaitė.

Šie visi parodymai surašyti 1962.VIII.10 šv. Lauryno šventėje 10.30 — 16 val. Skiemonyse.

Regėtojos laikymasis pasakojant buvo ramus, nuolankus, džiaugsmingas, nuoširdus.

Romutės motina Macvienė:

— Kai Romutė grįžo po Marijos apsireiškimo, ji buvo taip persimainiusi, kad jei nežinočiau, jog tai mano duktė, būčiau jos nepažinusi. Be to, ji
buvo visiškai sausa, nors lijo smarkus lietus, o pati Romutė to nepastebėjo.

Paskui po to regėjimo ji labai liūdėjo ir verkė, kad pranyko tas nuostabus dangiškas grožis, kurį pamatyti jai teko didelė laimė. O štai dabar prieš
akis paprastas, pilkas kasdieninis gyvenimas ir visi tie nemalonumai, kurių dabar jai daug tenka patirti.

Regėtoja sulygino Švč. Mariją su Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje esančia Marijos statula. Marija lurdiškė yra nišoje. Aplink galvą
dega dvylika lempučių. Už statulos mėlynoje nišoje — daug sidabrinių žvaigždžių.

Apie šį įvykį rašė ir spauda. Štai ištraukos iš V.Minioto straipsnio "Kaip daromi stebuklai" ("Tiesa", 1962.VII.31, antradienis; straipsnis užima
trečdalį antrojo puslapio):

"...Vis labiau aiškėja, kad ši istorija siūta baltais siūlais, kad Macvytė tik širma, tik įrankis, kuriuo kunigai, davatkos siekė savo pašlijusius
reikaliukus pataisyti. Ką gi, reikia pripažinti, kad Grasilda Duntienė, per kurią, matyt, veikė klebonas Aleksandras Papučka, pasirodė nebloga
agitatorė, sugebėjo sudrumsti ramybę, kai kuriems žmonėms apsukti galvą.

O ką darė kolūkio partinė organizacija? Algis Bistrickas, pasitelkęs kolūkio pirmininką Stasį Aukštuolį, vyšnių sode įrengė pasalą ir stebėjo,
kaip žmonės dobilų lauke apie baltą žaiginį keliais eina. Prieiti prie žmonių, su jais pasikalbėti, išaiškinti, kad jokių stebuklų nebuvo ir nėra, kad
tai kunigų ir davatkų prasimanymas, — tai Algiui ir į galvą neatėjo..."

Kaip rašoma Br.Kviklio kn. "Lietuvos bažnyčios" IV tome:

"Pasirodymui paneigti į Skiemonis atsiųstas žinomas ateistų veikėjas ekskunigas A.Ragauskas. Jis buvęs skiemoniškių užpultas ir tik milicija jį
apsaugojusi.

Vien tik 1963.VII.12 — 13 d. Skiemonis aplankė apie 10 000 žmonių".

Iš Lietuvos kompartijos CK žurnalo "Laikas ir įvykiai" 1977 m. Nr. 6, 18 — 19 psl. straipsnio "Kaip gimsta ir miršta stebuklai":

"...Taigi pagrindinė stebuklų paskirtis — įrodyti antgamtinių jėgų egzistavimą, stiprinti tikinčiųjų religinį fanatizmą. Didelę, sakyčiau, kone
lemiamą reikšmę turi didžiulės pajamos, kurios suplaukia "stebuklingųjų vietų" šeimininkams. Ar tik ne todėl taip dažnai būdavo fabrikuojami
įvairūs stebuklai /.../.

1962 m. liepą du kunigai net suprakaitavę stukseno rašomąja mašinėle, ir netrukus tikinčiųjų tarpe ėmė plisti ištisas traktatas "Švč. Dievo
Motinos pasirodymas Skiemonyse". Pirmajame skyriuje aprašomas pats svarbiausias dalykas — Romutės Pranciškos Macvytės parodymai, kaip
jai du vakarus iš eilės apsireiškusi Marija. Pirmąjį vakarą su Dievo Motina jokių pokalbių neįvykę, užtat antrąjį — jos gana smulkiai
išsikalbėjusios.

Macvytė garbingai vaiduoklei uždavė ir tokį klausimą: kodėl ji pasirodė ne kunigams ar vyskupams, o jai — tokiai menkai žemės dulkei. Į tai
Kristaus Motina atsakiusi: “Mergele lelija, tu to verta buvai".

Straipsnio autorius toliau aprašo pokalbį (kuris mūsų tekste yra aukščiau), įterpdamas menkinančius žodelius, pvz., "garbingai vaiduoklei" ir
pan., o užbaigia straipsnį taip: "Reikia manyti, kad paaiškės ir šio "stebuklo" užkulisiai”.

Komunistų žurnalas toliau rašo: “Lietuvos kunigai iš karto ėmėsi populiarinti "Skiemonių stebuklą", aprašydami ir padaugindami jau čia minėtą
traktatą, kuriame, beje, pranešama ir apie tris "nugirstus" stebuklingus išgijimus.

Koks gi stebuklas gali apsieiti be stebuklingų išgijimų?! Kunigai puikiai suprato: jei bus stebuklas, atsiras ir juo tikinčių, svarbu tik gera reklama.

Ir iš tikrųjų keletą metų į Skiemonis atvykdavo religinių fanatikų net iš kitų parapijų. Bet štai jau daug metų šis "stebuklas" užmirštas. Kas gi
atsitiko? Jeigu kunigai turėtų Tarybų Lietuvoje valią, jie R.Macvytę būtų uždarę į vienuolyną. Todėl jai buvo pritaikyti šiuolaikiniai metodai:
vienas kunigas, aktyviausias šio "stebuklo" populiarintojas, pasistengė asmeniškai šefuoti šią kandidatę į "šventąsias", nuskraidino ją į
Leningradą, pavežiojo po Pabaltijo kurortus, o paskui nusivežė į Kauną ir apsigyveno su ja viename kambaryje. Katalikai pradėjo piktintis,
įtardami, kad jiedu bendrai ne tik rožančių kalba.

Matyt, gandas pasiekė ir vyskupą, nes kunigas kaipmat buvo išsiųstas į nuošalią Radviliškio raj. parapiją.

Likusi be globėjo, R.Macvytė netruko išardyti katalikišką šeimą...

Štai kokią išdaigą klerikalams iškrėtė R.Macvytė!

Suprantama, jog Skiemonių "stebuklas" kaipmat užgeso, apie jį kunigai jau nekalba.

O "stebuklų" bažnytininkams reikia, ir jie toliau prasimanomi įvairiose respublikos vietovėse".

Pasirašė straipsnį Feliksas Laurinaitis, Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas.

Dar vieno žmogaus pasakojimas:

"Valdžia numatė Skiemonyse Marijos apsireiškimo vietoje pastatyti tvartus. Atseit, žmonės šią vietą lankydami mina javus ir t.t. Pasiuntė
architektą, pavardės neminėsiu, pažiūrėt vietos. Važiuojant keliu (važiavo ne vienas) pasiprašė moteris pavėžinti. Jie priėmė ją į mašiną ir
kalbėdamiesi su ja važiavo, tik staiga moteris, nesustojus mašinai, išnyko. Tuomet architektas apsisuko atgal ir atsisakė toje vietoje projektuoti
tvartus".

Ir dar pora žinučių apie šio pasirodymo padarinius, išgirstus iš žmonių lūpų.

"Kai Romutė atėjo pas kun. A.Papučką, jis iš paveikslo, esančio zakristijoje (primenantis Aušros Vartų Mariją, apie 50x40 cm, pieštas ant medžio,
senovinis, spinduliai ir pora detalių išskaptuoti), matė sklindant šviesą. Keldamasis į kitą parapiją, kunigas išsivežė ir paveikslą, kurį galėjo
paveldėti kas nors iš jo artimųjų".

"Pirmininkas į apsireiškimo vietą privertė mėšlo ir vėliau Palangoje, besimaudydamas jūroje, nuskendo".

Tuometinis Utenos raj. vyriausiasis agronomas V.Pereckas pasakojo: "Suarėm dobilieną. Manėme, kad ant arimų neis. Bet kai tik sekmadienis,
taip žmonių ir pilna. Atsiuntėm gaisrininkus. Kai paleidžia vandenį, žmonės išsiskirsto. Tik nustos — jie vėl būryje meldžiasi. Iš čia pat esančio
šulinio vandenį semtis pradėjo. Tada atvežę porą srutovežių supylėm į tą šulinį: na, ir gerkite dabar tą savo šventą vandenį".

Tuo metu Pajevonio kleb. V.Jalinskas vežė gėlių padėti į pasirodymo vietą, nes kokioj vietoj bebūtų reiškiama meilė Marijai, pagarba priimama.

Klebonas pasakoja: "Radau milicininką. Eina sargybą ant keliuko, vedančio į pasirodymo vietą. Buvo pats draudimo įkarštis. Milicininkas
sulaiko mane ir sako: "Toliau eiti nevalia. Čia riba". Ką gi, negalima, tai negalima. Padedu gėles ant žemės, netoli budinčio milicininko. Spyrė jis
koja į gėles taip, kad vazonėlis subyrėjo į šukes.

Suvažinėjęs kur reikėjo ir atlikęs reikalus, į pavakarę grįžau tuo pačiu keliu namo. Žiūriu, paplentėje guli tas gėlių spardytojas milicininkas,
aikčioja, dejuoja. Netrukus atvažiavo ir mašina. Padėjau įkelti sužeistąjį.

Paaiškėjo štai kas. Milicininkas, išbuvęs skirtą budėjimo laiką, grįžo namo. Įvažiuodamas į plentą, nesuvaldė motociklo, griuvo ir stipriai
susižalojo koją. Taip aš buvau liudininkas to nuostabaus ir apvaizdingo atsitikimo".

L.:Kun. V.Šauklys. Dievas tarė: "Gana". 1989, 154 psl.

1992 m. Marijos pasirodymo vietoje buvo baigta statyti iš plytų nedidelė koplytėlė, kuri, minint apsireiškimo 30 metų jubiliejų, liepos 12 d.
Panevėžio vysk. J.Preikšo leidimu buvo pašventinta. Dalyvaujant šioje iškilmėje gausiai miniai žmonių, ją pašventino Anykščių kun. mons.
Albertas Talačka. Koplyčia apie 3 m ilgio ir pločio. Ant altoriaus Švč. Mergelės Marijos statula. Išorinėje koplytėlės sienoje įmūrytoje lentoje
įrašyti maldos žodžiai būsimoms motinoms perspėti ir išprašyti joms šv. Motinos globos: "Ačiū Tau, Švč. M. Marija, už išgelbėtą gyvybę.
Meldžiame tave, kad nė viena motina nesiryžtų pakelti ranką prieš negimusią gyvybę. Kalbėkime šv. Rožančių už pasaulio išgelbėjimą nuo
pražūties. 1992 m." Yra koplytėlėje Švč. Marijos apsireiškimo vėliava. Komunistai buvo atėmę ją iš parapijos ir padėję ateistiniame muziejuje. Po
laisvės atgavimo ji buvo grąžinta parapijai.

Švč. Marijos apsireiškimas Janonių kaime plačiai aprašytas Vidmanto Užusienio straipsnyje 1990 m. "Jaunimogretų" Nr.9 — 10.

Štai svarbesnės ištraukos:

"...kai nuvažiavau pas Skiemonių kleboną (...) pasiteiraut, kaip galėčiau daugiau sužinoti apie šv. Marijos regėtoją Romutę
Matiukytę-Tamulionienę bei apie patį stebuklą, šventikas atsakė, jog man geriausia būtų aplankyti Žaltiškių km. gyventoją A.Pipirienę. (...)

Kitą rytą po Marijos pasirodymo Matiukus aplankė kaimynė Z.Duntienė. Šiuo metu iš Matiukų šeimos gyvos likusios trys seserys: Ona, Emilija,
Joana, o Kaune dar gyvena Romutės vyras Juozas Tamulionis. (...) J.Tamulionis mane, atėjusį su juo pasikalbėt apie jo buvusią žmoną, tiesiog
išprašė pro duris... Taip ir iki šiol nepasakyčiau, kodėl šie žmonės nenorėjo prisiminti dar visai nepražilusios praeities...

1962 m. liepos viduryje, t.y. tada, kai jai pasirodė šv.Marija, Romutė ruošės išvažiuoti į Kauną. Iš karto triūsė viename iš Kauno fabrikų, vėliau
— vienoje Kauno m. valstybinio draudimo inspekcijų draudimo agente. 1965.VII ištekėjo už J.Tamulionio. Turėjo du vaikus — sūnų ir dukterį.
Dukra mirė nuo širdies ydos, sulaukusi vos 13 metų...

1977 m. žiema. Viena iš žvarbių, darganotų sausio dienų. Romutės darbovietėj — ataskaitinis susirinkimas. Atsiskaityt už savo darbą tribūnon
lipo ir R.Tamulionienė. Nepakalbėjo nė minutės, kai staiga susigriebė už širdies ir čia pat, už tribūnos, nukrito. Atskubėjusios "greitosios"
diagnozė buvo trumpa — širdies infarktas. Ką tik buvo sukakę 33-eji.

Nors Matiukai stengėsi nereklamuot to, ką jie žinojo apie dukters regėjimus, tačiau jau liepos 14 d. apie stebuklą žinojo plačios apylinkės. O
liepos 15 — 16 d. į Janonių km. ėmė plaukti žmonės. Toks jų antplūdis sudomino VSK organus. Liepos 18 d. rytą į Janonių km. atburzgė
"viliukas" ir brezentu dengta mašina, iš kurių pabiro milicininkai bei civiliai apsirengę žmogėnai. Jie tuoj pat ėmėsi darbo — sulaužė, sumaitojo
medinį kryžių, kurį tikintieji ką tik buvo pastatę šv. Marijos pasirodymo vietoje, išspardė gėles, kuriomis ta vieta buvo pilte nupilta. Tą juodą
darbą darė daugiausia uniformuoti milicininkai, o civiliai pasuko į Matiukų sodybą. Iš ten į Molėtų VSK skyrių jie išdardėjo su Romute.

...R.Matiukytę iš rajono centro parvežė tiktai vėlai vakare. Mergina visa buvo išbalusi ir drebėjo it epušės lapas. Tėvams ji prisipažino, kad ją
tardę bei reikalavę viešai pareikšti, jog ji stebuklo nemačiusi. Iš pradžių Romutė dar spyriojosi tai daryt, tačiau vėliau, saugumiečių gąsdinama,
apsisprendė: padarė tai, ko šie reikalavo. Po to vėl prieš Romutės nosį drebėjo daužomas stalas, imta ją spirti pasakyti, kas dar, be jos, šv.
Mariją regėjęs... Tik dienai baigiantis drebėdama R.Matiukytė ištarė vieną sakinį: "Antrąkart nueit žiūrėt stebuklo man patarė Z.Duntienė". VSK
darbuotojai iš šio sakinio padarė žaibiškas išvadas: "Aha, Skiemonių kleb. A.Papučka, Z.Duntienė bei Matiukų šeima sudarė suokalbį,
išgalvojo stebuklą, kad pritrauktų savo pusėn žmones ir trukdytų jiems žengt plačiu tarybinio gyvenimo keliu...”

R.Matiukytės už tai, kad ji atsižadėjo Marijos regėjimo, kaimiečiai ir artimieji per daug nesmerkė: jauna, neprityrusi, prigąsdino — kas jai beliko
daryti? Be to, ji atsisakė tik dėl akių, kad saugumas atstotų.

Kitą dieną VSK vyrukai vėl prisistatė Matiukų trobon. Šįkart jie surinko visą šeimą ir ėmė verst prisipažinti, jog stebuklas yra išgalvotas, jokios
šv. Marijos niekas nematęs ir negalėjęs matyti. Daužė kumščiu į stalą, grasino kažkur išvešią. Apie tris valandas jie taip dūko, tačiau Matiukų
palaužti nepavyko.

Kita auka — kaimynė Z.Duntienė. Tačiau ir ši šviesaus proto moteriškė VSK darbuotojų reikalavimams nepakluso.

Saugumiečiai išbildėjo iš kaimo jau apyvakariais, pažadėję, jog jie "to reikalo taip nepaliksią". Ir nepaliko. Lankėsi Janonyse vos ne kasdien,
šokdino niekuo nekaltus žmones, tardymai, kaip ir pirmas, trukdavo ne trumpiau kaip tris valandas. (...)

Pasakojama, kad patys įnirtingiausi stebuklo vietos niokotojai mirė ne savo mirtimi. Buvęs Janonių kolūkio pirmininkas S.Aukštuolis nuskendo
ežere, aršiausias saugumietis prigėrė Baltijos jūroj, kombainininkas žuvo avarijoj.”

VIETOS APRAŠYMAS. Tarp laukų, apsėtų raudonaisiais dobilais, iki 1990 m. buvo padaryta klomba, apie 1,5 m spindulio. Kur stovėjo Marija,
įbestas nedidelis kryžius. Šalimais pridėta šv. paveiksliukų, žvakių. Apsodinta gėlėmis.

1990 m. gegužės 15 d. Utenos tremtinių klubo iniciatyva ir jo lėšomis stebuklo vietoj buvo pastatytas šv. Marijos paminklas. Dabar jis nuolat
papuoštas gėlėmis, čia nuolat būriuojasi daug žmonių. Jie prie paminklo meldžiasi, prašo Lietuvai laisvės ir savo artimiesiems sveikatos.

MALONĖS. 1. Magdelena Skrinskienė pasėmė toje vietoje iš balutės prilyto vandens ir davė jo sunkiai sergančiai savo pusbrolio žmonai
Paužienei. Ji buvo paralyžiuota, judėjo tik su vežimėliu. Paskui pasveikusi siūlė Magdelenai šimtą rublių, bet ši sakė, kad tegu dėkoja Marijai.
Tai įvyko apie 1964 metus.

2. Kaune buvo apie penkerių metukų aklas vaikas. Tėvas partinis. Močiutė atsivežė vaiką į šią vietą apie 1963 — 1965 m. ir ten meldėsi. Staiga
vaikas sako: "Mosiute, o kas sicia?" — ir rodė į avelę. Visi tada ten buvę žmonės pradėjo verkti. Tėvas metė partinį bilietą, ir jie išvyko iš
Kauno gyventi į kitą vietą.

3. Viena moteris trejus metus rašė, prašė leidimo išvažiuot į JAV, bet visos jos pastangos atsimušė į kurčią sieną. Tada novena ji kreipėsi į
Skiemonyse apsireiškusią Švč. Mariją, prašydama ją pagalbos. Netrukus jos malda buvo išklausyta.

Marija, viltis mūsų tikroji

Ir meilė vargstančio žmogaus.

Pamilai Lietuvos Tu šalį

Ir laimes mums teiki Dangaus.

Kai vakaro saulė jau leidžias

Ir ruošias jau visi ilsėt,

Tik Tu, o Švenčiausia Marija,

Skubi dar žmonijos gelbėt.

Šviesybė iš Dangaus jau leidžias,

Marija tarp žvakių šviesių.

Ir jaunai mergaitei ji rodos

Tarp pievų žalių dobilų.

Mergaitė labai nusigando

Ir nori tėvelius pašaukt,

Bet šventa panelė Marija

Nenori taip ilgai jų laukt.

Ne visiems ta laimė ir skirta

Jos veidą švenčiausią matyt.

Todėl šiai jaunajai mergaitei

Reiks antrą vėl kart aplankyt.

Ji ima į rankas rožančių, —

Tai ginklas krikščionio žmogaus,

Ir eina pasitikti Švenčiausios,

Gal vėl nusileis iš dangaus.

Ir mato mergaitė šviesybę,

Ji stovi prieš josios akis.

Išdrįsta ji klausti Marijos

Ir laukia, ką Ji jai sakys.

Švenčiausia Panele Marija,

Neverta tos laimės buvau,

Kokia aš šios žemės dulkelė

Prieš savo akis pamatau.

Tą džiaugsmą tik verti matyti

Šventi vyskupai, kunigai,

Švenčiausia Panele Marija,

Kodėl taip mane pamilai?

Mergele lelija jaunoji,

Tu verta tos laimės buvai,

Nes savo jaunystės tu dienas

Dėl Dievogerai tarnavai.

Švenčiausia Panele Marija,

Išgelbėk žmoniją, prašau,

Nuo ligų ir karo pavojų,

Nes Tave nekaltą matau.

Žmoniją tada išgelbėsiu,

Kai melstis daugiau ji pradės,

O tave, jaunoji mergaite,

Išgelbėsiu šiandien nuo mirties.

Marija tarp žvakių blizgėjo,

Ir kūną jai dengė plaukai,

Aplinkui Švenčiausią blizgėjo

Auksiniai visi dobilai.

Jos veidas švenčiausias nuliūdęs,

Nes gaila Jai savo tautos,

Ji mato, kaip žūsta jau žmonės

Ir ieško kitos jau šviesos.

Nei šviesos, nei tiesos nerasit,

Šioj žemėj nebėra jau jos,

Tik melskim Panelę Švenčiausią,

Prašykim gražiausiai taikos.

Ji viena tik gali užtarti

Prie Dieviško savo Sūnaus

Ir visą žmoniją patraukti,

Kur tiktai pareikalaus.

* * *

                                           15. MAŽENIAI

VIETA. Kaimas Panevėžio raj., Velykių apylinkė, 16 km į pietryčius nuo Panevėžio. 1986 m. — 240 gyventojų. Apie 5 km nuo Velykių, netoli
Jasnagurkos, vietovėj, rodos, vadinamoje Uliesis.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

VIETOVĖS PRAEITIS. Toje vietoje kadaise buvo du dvarai. Ant jų ribų buvo pastatyta koplyčia. Dvaro darbininkai ten melsdavosi. Gyveno ten
ir kunigas. Pas jį atvyko dar keli kunigai ir jie visi kartu norėjo išvykti iš Lietuvos. (Rodos, dėl kalvinų persekiojimo, ogal dėl sukilimo.) Bet
dvaro ponas juos sulaikė, patarė pasilikti pernakt, pailsėti, o ryte iškūrens pirtį, visi išsimaudys ir galės kartu su to dvaro kunigu traukti per
miškus į kitą valstybę. Bet jiems besimaudant užpuolė juos priešai ir subadė durtuvais. 1964 — 1965 m. toje vietoje ariant rasta kaulų ir akmenų
(rodos, pilies likučių). 1965 m. dar buvo išlikusi senojo dvaro kelio dalis, apsodinta tujomis. Vėliau viskas išnaikinta. Medžiai su šaknimis
išversti, sudeginti, mokykla jau nugriauta, visus gyventojus iš tos vietovės dėl melioracijos iškėlė.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Jau praėjo 35 metai po apsireiškimo, atsekti įvykių eigą sunku. Tenka naudotis rankraščiais. Norisi būti
objektyviam ir vengti klaidų. Buvo gauti du apsireiškimo aprašymai. Rašyti skirtingų asmenų, todėl yra šiokių tokių skirtumų, bet esmė vienoda.
Pirmas variantas, rodos, patikimesnis, nes pasinaudota ir vietinių žmonių pasakojimais, antrame smulkiau neaprašoma. Abi versijos čia
talpinamos.

I ATPASAKOJIMAS. 1964.IX.8 (antradienį) iš Uliesio mokyklos (apie 1977 — 1979 m. dėl vaikų trūkumo buvo nugriauta) ėjo namo Ruzas
(vardo neatmena), Bronė Latvytė, Danguolė Jaškūnaitė, Marytė Leliūnaitė. Jų amžius buvo 9 — 11 metų. Per miškelį jiems beeinant, tuomet
buvo apie 16 val., staiga sugriaudė ir baltai nušvito. Marytė Leliūnaitė išsigandusi iškart parrūko į kaimą. Kiti vaikai prie krūmų pamatė gražią,
aukštą jauną merginą. Ji vieną ranką laikė prie krūtinės, kitą buvo nuleidus. Apsirengus baltais, iki žemės drabužiais, su mėlynu apsiaustu,
plaukai ilgi, šviesūs, ant galvos — blizgančių rožių vainikas.

Mergaitės išsigando ir pradėjo bėgti, nes suprato, kad ta mergina yra nepaprasta. Kiek pabėgėjusios sustojo, atsigręžė ir nustebo, nes ta
mergina stovėjo netoli nuo jų. Vieną ranką ištiesus, kitą pridėjus prie krūtinės. Mergaitės norėjo klaupti, ką nors klausti, bet vėl pasileido bėgti.
Namuose viską papasakojo.

Rytojaus dieną, IX.9, vaikai su tėvais nuėjo į apreiškimo vietą. Ir vėl toje pačioje vietoje pamatė baltus medžių lapus, visai kaip sidabrinius, dvi
žvaigždes, spindintį skritulį ir viršuje blizgantį kryžių. Paskui viskas kaip rūke pranyko. Visa tai regėjo tos pačios mergaitės, o jų tėvai ir kiti
nieko nematė. Jos dabar tvirtina, kad ta matytoji graži mergina — tai Švč. Mergelė Marija.

II ATPASAKOJIMAS. Marija pasirodė 1961.IX.8 (pirmadienį). Vaikai sekmadienį buvo priėmę pirmąją komuniją. Jų vardai: Bronė Latvytė,
Reginutė ir Antanėlis Budrys. Keturklasė mokykla anksčiau buvo ponų dvaras /.../. Šviesoje pamatė gražią moterį, baltais rūbais apsirengusią, o
šviesūs gelsvi plaukai dengė jos pečius. Mergaitės sustojo ir žvilgsnius įbedė į tą gražią moterį Mariją. Bet Antanėlis, būdamas bailus ir
negirdėjęs gal tokių dalykų, išgąstingai pradėjo šaukti: "Bėkim! Bėkim! Juk mus trauks į dangų, bėkim!" — ir tempė mergaites už rankų. O
gražioji Švč. Mergelė prabilo į vaikučius: "Nebėkite, aš noriu su jumis pasikalbėti". Bet, deja, vaikai to nesuprato. Marija pakėlusi ranką juos
palaimino. Perbėgę per melioracijos griovį, atsisuko pasižiūrėti ir pamatė, kad gražioji mergelė juos lydi virš žemės. Mergelė pažvelgė į griovio
vandenį ir sekundei stabtelėjo. Galbūt ji palaimino ir tą vandenį. Mes ten plaudavome savo skaudamas vietas ir daugeliui nustojo jos skaudėti.
Vaikai matė, kaip Švč. Mergelė Marija kilo į viršų šviesaus debesėlio apsupta, spindinti, graži. Jie pasakojo, kad net karvutė, kuri ten buvo
pririšta, pakėlė galvą ir žiūrėjo aukštyn ir mykė lyg nustebusi.

Buvau užėjusi pas Bronytės tėvus ir paprašiau, kad man jie visa tai papasakotų. Jie taip kalbėjo: apie 2 val. dienos matė nušvitimą ir išgirdo
trinktelėjimą. Jie pagalvojo, kad bus lietaus — sugriaudė. Netrukus atbėgo ir vaikai uždusę. Mes jų klausėme: "Bėgote — lietaus bijojote?" —
"Ne, ne lietaus, bet mes matėme labai gražią baltais rūbais apsirengusią mergaitę. Jos plaukai ilgi, šviesūs, o aplink ją spindintis debesėlis
šviesus. Ji mus palydėjo už griovio". Tėvai klausė: "Ką Ji jums sakė?" Mergaitės pasakojo, kad jos bėgo, nesustojo, nes Antanėlis sakė, kad ji
juos trauks į dangų. "Ji prašė mus palaukti, nes nori su mumis pakalbėti. Bet mes bėgom, tik atsisukom kelis kartus dar į ją pasižiūrėti. Ji mus
palaimino pakėlusi ranką ir pakilo į viršų". Tėvas ir motina paaiškino, kad ten buvo Švč. Mergelė Marija, nes šiandien yra Jos diena.

Kitą dieną Bronytė su mama ir Reginutė nuėjo į pasirodymo vietą. Artimiausių medelių, ties kuriais Marija pakilo į dangų, lapai buvo nušvitę,
balzgani. Tik po trijų dienų įgavo normalią spalvą. Kai motina su mergaitėm įėjo į retą jaunuolyną, mergaitės įbedė žvilgsnius į vieną vietą ir
sušuko: "Mama, kokios ten gražios gėlės!" Motina sakė nematanti tų gėlių. Mergaitės, pabėgusios į šoną keletą žingsnių, atsiklaupė ir pradėjo
gražiai melstis. Motinai tuo tarpu parūpo nueiti prie to griovio, prie kurio Marija buvo stabtelėjusi. Nuo klūpančių vaikelių iki griovio buvo apie
20 metrų. Sugrįžusi priėjo prie besimeldžiančių mergaičių. Bronytė tuoj sušuko: "Mama, kam gi tu taip arti čia priėjai, dabar viskas jau išnyko, ką
mes matėme!" O jos iš pradžių buvo pamačiusios rausvas ir violetines gėles, kunigo ranką, laikančią monstranciją. Vėliau, kai žmonės lankė tą
vietą ir karštai melsdavosi, matė baltą altorių ir aplink jį stovinčius septynis kunigus ir girdėjo giedant lotyniškas giesmes.

PO APSIREIŠKIMO buvo daug tardymų, bet mergaitės nesuklydo nė vienu žodžiu. Žmonės pradėjo tikėti ir lankyti tą vietą, pradėjo kalbėti, kad
kai kurie lankytojai patyrė malonių, sveikatos ir pagijimų. Ypač tą vietą lanko IX.8. Atvyksta iš tolimiausių vietovių, net iš Latvijos. Nors
priešingi žmonės naikina altorėlius, gėles, paveikslus, persekioja lankančius, bet žmonės vis tiek lanko ir po sunaikinimo vėl atsiranda žvakės,
paveikslai, kryžiukai.

1967 m. naktį iš rugpjūčio 23 į 24 nežinomi piktadariai visiškai sunaikino gausiai lankomą apsireiškimo vietą. Daug buvo altorėlių, žvakių,
paveikslų, gėlių, šilko. Visa tai išvežė, o kitką sudaužė, ypač statulėles.

1967.IX.7 vakare, matyt, tie patys piktadariai viešai viską sudegino, bet IX.8 buvo pilna žmonių net iš Rygos, Vilniaus.

1969.IX.7 atvyko vyrų su lengva mašina ir visą apreiškimo vietą barbariškai sunaikino.

1972 m. per šienapjūtę pilietis Čivinskis, bepjaudamas žolę toje vietoje, kurioje buvo pasirodžiusi vaikams Švč. Mergelė Marija, pradėjo
pliaukšti prieš Švč. Mergelę ir pasakė: "Na, te dabar pasirodo man Marija, tuoj dalge nuimčiau galvą". Vos baigė tuos žodžius, krito negyvas.
Kiti pjovėjai pabėgo. Paskui Raguvoje buvo iškilmingai palaidotas su orkestru.

VIETOS APRAŠYMAS. 1983 m. Viduryje dirvonuojančių laukų, išvagotų šen bei ten melioracijos griovio ir apaugusių aplink miškais, yra
papuoštos trys vietos, kur vaikai matė Mariją ir medžio sidabrinius lapus su auksiniu kryžiumi. Kiekviena vieta aptverta metaline tvorele,
maždaug 1,5x1,5 m. Stovi kryžius, yra paveikslų, paveikslėlių, daug gėlių, stovi į žemę įsmeigtos apdegusios žvakės. Dvi vietos per 30 m viena
nuo kitos, trečioji tolėliau.

MALONĖS. 1. Pirmas pagijo Velykių parapijos pensininkas Antanas Šiška. Gulėjo Panevėžio ligoninėje, sirgo vėžiu. Gydytojai jo vaikams liepė
vežtis tėvą namo, nes jau buvo neišgydomas. Jo prašymu vaikai iš ligoninės nuvežė tiesiai į apsireiškimo vietą. Tris dienas paeiliui lankė šią
vietą ir visiškai pasveiko. Nuvyko vėl į Panevėžį pas gydytojus. Tie klausė, kokiu būdu jis pagijo. Jis sakė, kad nesigydė, bet Dievas padarė
stebuklą. Iš dėkingumo Dievui jis užsakė skulptoriui Marijos statulą. Be stogelio ji būtų sunykus, todėl ją atnešė, rodos, į Velykių bažnyčią.
Antanas dar dešimt metų išgyveno.

2. "Radau paliktus akinius su prisegtu lapu: dėkoja Dievui už grąžintą sveikatą."

3. "Antrą vasarą radau nuskeltą gipsą nuo nesveikos kojos ir parašyta padėka."

4. Trečiais metais toje vietoje buvo tėvas su dukrele džiaugsmu nušvitusiais veidais. Tėvas papasakojo. “Štai šitoji mergaitė, kurią jūs matote,
mano dukra. Pradėjo akti ir ketvirtoje klasėje jau vos tematė. Motina, išgirdusi apie šią vietą, pasiryžo atvykti, nes gydytojai jau atsisakė dukrą
pagydyti. Bet mes, visa šeima, tvirtai pasitikėjome, kad Dievas padarys stebuklą. Motina pirmoji atvyko į šią vietą, nes tolokai gyvenom, net
kitame rajone, tai negalėjom visi atvykti. Antrą kartą vėl motina atvyko prašyti Švč. Mergelės Marijos užtarimo pas Dievą, kad vaikas pagytų, ir
atvežė didelį Marijos paveikslą. Pakabino prie medelio, kur vaikai matė kunigo ranką su monstrancija. Motinai sugrįžus, mergaitė pradėjo regėti.
Dabar aš atvykau su dukra ir atsivežiau vielos geriau pritvirtinti paveikslą prie medžio, kad vėjas nenuverstų.” Jie abu labai gražiai meldėsi ir
dėkojo Dievui už malones.

5. "Kitą metą nuvykusi sutikau Verutę Čivaitę iš Raguvos parapijos, amžiaus gal apie penkiasdešimt metų. Ji papasakojo, kad jai įpykęs gaidys
snapu įkirto į ranką. Pasidarė kraujo užkrėtimas. Gydytojai gydė, vaistus leido, bet ranka nėjo geryn, o blogyn. Tada ji sakė: "Aš pasižadėjau
atvykti į šią vietą keletą kartų ir kasmet, kol pajėgsiu. Atėjau čia skaudama ranka ir po to nebėjau pas gydytojus — ranka pasveiko."

6. Ona Žiūraitienė iš Raguvos parapijos pasakojo. Ji buvo pasirengusi čia, į šią stebuklingą vietą, atnešti Marijos paveikslėlį rėmuose, bet
paskui vis dar neprisiruošė ir delsė. Vienąkart naktį išgirdo balsą: "Ką pažadėjai, tai ir įvykdyk!"

Ryte senutė atsikėlė ir tuoj pasiėmusi paveikslą atnešė į šią vietą.

7. "1968.IX.8 pas mane, kun. H.Prijalgauską, atėjo pilietė Izabelė Steponavičienė iš Mickiemių kaimo, Naujamiesčio parapijos, 69 metų amžiaus, ir
pareiškė, kad ji gydėsi apie pustrečių metų Panevėžyje savo žaizdotą ranką, buvo egzema. Buvo net pas specialistą gydytoją Kaunieną, bet
nieko nepadėjo. Nusibodo ir vaistai, ir triūsas. Ranka ėjo blogyn, pradėjo net pūliuoti, bėgti iš žaizdų vanduo, pradėjo tinti. Tada tai
Steponavičienei patarė nuvykti į apsireiškimo vietą. Nuvyko. Pasimeldė. Nuplovė ranką artimame griovelyje ir sugrįžo namo. Trečią dieną,
nevartojant vaistų, iš ryto pamatė, kad ranka yra visai sveika. Begaliniai ji nudžiugo ir vėl nuvyko į tą stebuklingą vietą pasimelsti, padėkoti už
tą malonę. Grįždama užsuko pas Velykių kleboną, prašė surašyti tą įvykį, nes ji, Steponavičienė, tiki, kad čia aiškus stebuklas, ir prašė kaipo
padėką atlaikyti prie Švč. Mergelės Marijos šv. Mišias.

Surašiau, ką man sakė pil. Iz.Steponavičienė.”

Kunigo parašas

* * *

Raguvos vienkiemio padangėj sutrenkė garsiai

Ir nuostabia šviesa nušvito pievos, miškai,

Kai Dievo Motinėlė žengė žemėn skubiai,

Jos nuostabų grožį matė trys vaikai mokiniai,

Kai Ji pakėlusi ranką palaimino juos meiliai.

Į šią vietą mus veda keliai ir takeliai,

Nes Tu, Dievo Motinėle, mūsų širdyse

Ruoši Dievui kelią.

Šioje vietoje mūs siela atgyja, kuri buvo apmirusi,

Liga apleidžia kūną kankinus.

Dievo Motinėle, šią vietą stebuklams Tu pasirinkai,

Nes čia yra mirę kankiniai kunigai.

Ačiū, ačiū, Dievo Motinėle, tariame Tau,

Kad šią vargo žemelę lankai.

Karštą meilę gaivinsime savo širdyse

Tavo Sūnui Jėzui Kristui ir dėkingi Tau būsime.

(Iš liaudies kūrybos)

                                         16. ILGIO EŽERAS

VIETA. 10 km į šiaurės vakarus nuo Zarasų, prie kelio į Rokiškį, 5 km į šiaurės rytus nuo Imbrado, Kvintiškio vietovėje.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Zarasų dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1968.VII iš 1 į 2 d. vidurnaktį apie 24 val. važiavo motociklu Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė, kuri įvykį
taip aprašė:

"Tai buvo prieš 1968 m. gražaus liepos pirmosios vakaro dvyliktą valandą. Mes su pusbroliu Juozu buvome pas mano seserį Meiriškėlių kaime.
Važiavome atgal į savo namus. Man buvo septyniolika metų, o Juozui — šešiolika. Keliu privažiavome Ilgio ežerą, o kartu ir tekantį nedidelį
upeliuką. Jo krantus puošė puikūs dideli medžiai, kurie dabar jau išrauti. Mes buvome neprivažiavę tiltelio, kai pamatėme tarp medžių šviesą,
privažiavę arčiau išvydome ant stulpelio stovinčią nepaprasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovėjo, nebuvo. Apsirėdžiusi buvo balta ilga
suknele, o pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką jinai buvo prisidėjusi prie širdies, atrodo, kairę. Kojų nesimatė, o plaukai žibėjo kaip
auksiniai, aukso spalvos atrodė. Aš labai išsigandau, nors mačiau tokį gražų vaizdą, o dabar tuo momentu motociklas užgeso. Sušukau, kad
šitoje vietoje tikriausiai vaidenasi. Mes galbūt šioje vietoje stovėjome ne daugiau kaip tris minutes. Man sušukus motociklas pats užsivedė, nes
mes nuo jo nenulipome, ir nuvažiavome į namus.

Po kiek laiko nuėjusi į tą vietą, atradau medžių lapus, kur stovėjo Švč. Mergelė Marija, apdegusius, bet tik iš vienos pusės lapai buvo
parudavę, o iš kitos buvo normaliai žalios spalvos.

Daug girdėjau žmones pasakojant, kad tas upeliuko vanduo padeda, ypač ligoniams. Apie tai tegul žmonės ir pasakoja.

Pasirašė Albina. 1975.X.12."

Jaunuoliai nusprendė įvykio niekam nepasakoti, bet, sapne įspėti apsireiškimo neslėpti, jį apgarsino.

Tada jie buvo areštuoti ir tardyti, bet kadangi jiedu laikėsi savo parodymų, tai pripažino juos nepilno proto. Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo
buldozeriais sunaikinta ir užlieta vandeniu, pastatyta sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Artimi gyventojai iškelti iš tos vietos
pretekstu, kad nekliudytų melioracijos darbams.

APIE REGĖTOJUS. Juozas Kranklys, gim. 1952 m., gyveno Avilių kolūkyje, Zarasų raj. Albina-Margarita Skvarčinskaitė, Vinco, gim. 1951.III.19,
antroji tėvų duktė, katalikė, vidutinio ūgio, storoka, nuoširdi, atvira, paprasta, 1980 m. gyveno Salako apylinkės Noriūnų kaime. Dirbo (1980 m.
duomenys pagal A.Orentą) Zarasuose Lietkoopsąjungoje tarprajonine revizore, laikinai gyvena Zarasuose. Paklausta, ar buvo prie Ilgio ežero ir
ar žino apie ten vykstančius stebuklus, atsakė, kad buvo tik prieš keletą metų, jokių stebuklų nematė.

Juozas vedęs, turi sūnų, bet su žmona nelabai sugyvena, dirba kolūkyje inžinieriumi, bažnyčią lanko kas sekmadienį. Apie Marijos regėjimą
prie Ilgio ežero nelabai pasakoja — bijo viršininkų.

1977 m. kovo mėn. žurnale "Laikas ir įvykiai" Nr. 6 pasirodė Felikso Laurinaičio straipsnis "Kaip gimsta ir miršta stebuklai". Štai ištrauka:
"Mirus Skiemonių "stebuklui", imta kalbėti apie Marijos pasirodymą Zarasų rajone. Buvo taip: šiltą vasaros vakarą, važiuodama su vaikinu
motociklu, mergina pastebėjo upelyje šviesą. Nugirdusi jos pasakojimą, senutė jau rytojaus dieną paskelbė, jog apsireiškusi Marija...

Religingos fanatikės bematant upelyje pastatė stalą, kurį aplipdė žvakėmis. Po kurio laiko išaiškėjo ir tos ugnies priežastis: vienas zarasiškis
brakonierius su savo sėbrais tą šiltą vakarą upelyje gaudė vėžius... Štai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gimdavo "stebuklai", reikalingi
bažnytininkams, ypač dabar, kuomet taip plinta ateizmas.

F.Laurinaitis, Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas".

VIETOS APRAŠYMAS. Prie Ilgio ežero vakarinio kranto teka upeliukas. Ties apsireiškimo vieta jis įteka į ežerą. Palei krantą eina vieškelis. Per
upelį padarytas medinis tiltas. Pareigūnai ankstesniais metais tiltą prieš metines liepdavo išversti. Ežeras šioje vietoje sudaro įlankėlę, kurioje
apie 2 — 3 m nuo kranto yra padarytas Marijos altorėlis. Per Marijos apsireiškimo metines žmonės susirenka iš vakaro ir per visą naktį
meldžiasi. Sulaukę saulės patekėjimo, išsiskirsto. Per metines šalimais katalikiško altorėlio išdygsta ir pravoslavų altorėlis. Jų atvažiuoja net iš
kitų respublikų. Pradėjus žmonėms lankyti šią vietą, valdžia liepė medžiais užversti kelią, einantį prie ežero, kad nepravažiuotų mašinos. 1982 ir
1983 m. jau savaitę prieš VII.1 į apsireiškimo vietą privažiavo milicijos būrių ir kontroliavo žmones ir mašinas, vykstančias iš Zarasų link
Imbrado. Pačioje apsireiškimo vietoje buvo stovykla, o aplinkui zujo ratuota sargyba. Patruliai buvo išstatyti net prie Zarasų miesto. Autobusai
tom dienom iš Zarasų link Rokiškio nekursavo. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, kurie į maldininkus žiūrėjo kaip į kovotojus, o į milicininkus
kaip į okupantus, jie sustabdydavo net mašinas, vežančias bidonus nuo pieno, ir tikrino, ar kartais vairuotojas "nebando juose pervežti
vandenį iš stebuklingos vietos".

1987.VI pab., kaip žmonės pasakojo, apsireiškimo vietoj kažkas pastatė kryžių. Ar tai apylinkės pirmininkas, ar partinis sekretorius skambino į
rajoną klausdamas, ką daryti. Jam atsakė: "Tu valdžia ir spręsk". Jis atrado "kristarezą", ir kryžius buvo nupjautas.

1988.VII.1 24 val. buvo šv. Mišios Imbrado bažnyčioje. Po to procesija aplink bažnyčią be sakramento. Paskui žmonės nuėjo prie ežero. 1997 m.,
kaip ir kasmet, šv. Mišios buvo liepos 1 d. 24 val. Imbrado bažnyčioje.

MALONĖS. Per metines dažnai žmonės mato saulės stebuklą. Saulė tik patekėjusi, žaižaruoja, tviska, skleidžia įvairias varsas. Jos centre juda
kitas skritulys. Šalia saulės atsiranda dar keli jos dydžio skrituliai.

Štai keletas ištraukų iš įvairių regėtojų pasakojimų.

1. Vienos moters iš Vilniaus. "1975.VII.2 patekėjusi saulė pasidarė rausvai raudona, į ją plika akim buvo galima žiūrėt. Prie saulės pasidarė
kryžiaus formos, irgi raudonai rausvi, keturi vienodo dydžio ratai: vienas kairėje pusėje, kitas dešinėje, trečias viršuje ir ketvirtas apačioje. Saulė
ir šitie ratai nepaprastu greičiu ėmė suktis apie savo ašį, berdami įvairiaspalvius spindulius į ežero vandenį ir žmones. Ore, ties ežeru, pasirodė
nukryžiuotas Jėzus, o iš dešinės nukryžiuotas latras. Kristus atrodė daug smulkesnis ir nuvargęs, daugiau iškankintas nei latras. Prieš Jėzaus
kryžių stovėjo Marija ir kita moteris. Visą šį laiką nuo saulės ir ratų bėrėsi įvairiaspalviai spinduliai į ežero vandenį. Tarp Kristaus ir latro
kryžių prieš stovinčią Švč. Mariją ir kitą moterį buvo lyg kokia neaukšta užtvara. Staiga saulė ir ratai tarsi bombos ėmė kristi į ežerą ir žmones.
Jėzus, latras, Marija su kita moterimi tuose spinduliuose pranyko. Ore, toje vietoje virš ežero, atsirado kažkokios raidės ir žodžiai, kurių aš
nesugebėjau perskaityti ir suprasti. Viskas pranyko, saulė vėl pasidarė normali, į ją plika akimi negalima buvo žiūrėti".

2. 1979.VII.2 tekant saulei jos beriamus spalvotus spindulius, sukimąsi altoriaus vietoje, rožes matė Elzbieta Bavarskienė iš Raseinių raj.,
Markauskienė iš Kauno (gyv. Lenino pr. 71 a. — 1) ir kiti.

3. 1979.VII.2 V.Eičienė, kurios adresas 4820, Rokiškis, Jaunystės g.28, artėdama prie apsireiškimo vietos ir pažvelgusi į šalį, pamatė prie krūmų
gražią, aukštą, baltą statulą. "Ir aš pagalvojau, kokias gražias dabar menininkai dirba tas statulas. Tokia graži, balta, nuometas ant galvos irgi
baltas, rankos, atrodo, buvo sudėtos, akys žiūrėjo į žemę. Labai gerai matės. Ilga suknelė dengė kojas, nebuvo matyti, ar basa, ar ne. Tai man
kilo mintis, kodėl čia ta mašinėlė taip arti privažiavo prie tokio gražaus paminklo, o moterys irgi sėdėjo arčiau ant ežero kranto, nugaras
atsukusios į statulą. Pagalvojau, kad tai negražu Švč. Mergelės Marijos paveikslą nepagerbti, nusigręžti nuo Jos. Maniau, kai apeisiu, tada
eisiu artyn ir pasimelsiu prie statulos. Bet dar paėjom kokius dešimt žingsnių ir jau pasirodė ežeras, kryžiai, žvakės ir daugybė žmonių.
Atsigręžiau į paveikslą — statulą, jau jo nebėra! Kaip man graudu pasidarė, ašaros pradėjo riedėti per veidą, tiesiog nustebau. Gaila buvo labai,
kodėl aš nėjau iš karto artyn, bet maišė mašinėlė, užstatyta priekyje. Žadėjau lyg niekam nesakyti, bet šalia moteriškė labai gera, puiki,
išmintinga, mudvi stovėjom kartu, o aš vis šluosčiau ašaras nuo veido. Ji pasižiūrėjo keletą kartų ir tuomet aš jai pasakiau, kas atsitiko. Pabuvę
kelias valandas, važiavom į bažnyčią. Po pamaldų dar nuvažiavom prie seno ąžuolo. Nuėjom į gražią veją, susėdom ir pietavom. Tenai pradėjo
lyg juoktis, šaipytis viena moteris. Aš vėl pradėjau ašaras lieti ir sakiau: "Netikinu nė vieno, kad nenori tikėti, bet kad mačiau, tai tikrai mačiau". Ir
vėl labai susinervavau ir liūdna buvo, vėl save kaltinau, kodėl aš iškart nėjau artyn, bet juk visai nepagalvojau, kad čia man apsireiškė. Grįžusi
apsiraminau, bet iš minties neišeina, nejaugi man pasirodė tokia graži, nuostabi Marijos statula. ogal ir Jos buvo tas gražus paveikslas. Jau
atšvenčiau septyniasdešimt metų. Taip nebuvo atsitikę. Esu kilusi iš labai maldingos šeimos. Mūsų namiškiams daug buvo stebuklų, nėra laiko
aprašyti viską, o be to, jau ir senatvė".

4. Įvairiais niuansais Saulės stebuklą ir kitus šventus vaizdus matė ir davė parodymus šie asmenys:

V.Polonskienė, gyv. Vilniuje, Mičiurinog.2 — 3,

J.Labanauskienė, gyv. Kaune, Vienažinskiog.4 — 2,

Marytė Gerasimavičienė, gyv. Vilniuje.

STEBUKLO SIMBOLIKA. Persimainiusi saulė, judanti ir berianti į žmones savo auksinius spindulius — Viešpaties Jėzaus Švč. Sakramente. Jis
yra šita saulė, iš kurios eina visokių Dievo malonių šaltiniai tikintiems žmonėms.

Skraidantys violetiniai skrituliai priešais saulę — tai adoruojantys ir garbinantys angelai.

KITA NUOMONĖ. K.Kaušyla apie orus ir jų numatymą knygoje "Turisto žinynas" (V., 1978 p. 59) rašo: "Kartais galima pastebėti įvairių optinių
reiškinių. Pvz., pasirodo skirtingo skersmens ratai ir vainikai apie saulę ir mėnulį, vaivorykštės, miražai, kurių metu būna matomi toli už
horizonto esantys daiktai. Visa tai ne tik akį džiuginantys reiškiniai, bet ir vienokio ar kitokio orų pasikeitimo požymiai".

Tačiau, kaip moksliškai bebūtų aiškinama, visų prie Ilgio ežero nutikusių reiškinių nepaaiškinsi.

Antonas Čechovas kn. "Unteris Prišibejevas" (V., 1981, p. 8) rašo: "Aš atradau, kad mūsų didi ugninė spindulinga chlamida saulė per šv.
Velykas anksti rytą įdomiai ir dailingai žaidžia įvairiaspalvėmis spalvomis ir savo nuostabiu žiburiavimu daro žaismingą įspūdį".

Fatimos stebukle 1917.X.13 saulė pradėjo suktis, judėti, atsiskyrė nuo dangaus skliauto, tapo raudona kaip kraujas, pradėjo judėti į žemę.
Žmones pagavo siaubas. Smarkiai lijo. Tai įvyko dieną prieš pat Rusijos revoliuciją. Dievo Motina įspėjo žmoniją apie Dievo rykštę...

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1979 m. pagal regėtojų pasakojimus buvo nupieštas paveikslas. Švč. Marija jame pavaizduota jauna, balta suknele, su
pelerina ant pečių, aukso spalvos plaukai ilgi, palaidi, krintantys ant pečių, kairę ranką pridėjusi prie širdies, dešinė pusiau nuleista, tarsi
kviečianti nenusigąsti ir nebėgti, o artintis prie jos, lyg ką norinti pasakyti. Veidas liūdnas, stovinti dangiškoje šviesoje, kojų nesimato. Iš šonų
apšviesti lapuočiai medžiai, už nugaros — nuo šviesos blizgantis vanduo.

Paveikslas, skirtas apsireiškimo vietai, laikomas Imbrado bažnyčioje.

* * *

Garbė, garbė Marijai

Per amžius vis skambės,

Jos nuostabus skaistumas

Žmonijai vis žibės.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Iš dangiškų aukštybių

Meilingai žvelgdama,

Ji nuolat mus globoja,

Visus ten kviesdama.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Lietuvą pamylėjai

Jau nuo senų laikų,

Marija, savo žemei

Nužengei ant laukų,

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Kai naktis gaubia žemę,

Miškus, žalius laukus,

Maldauji dangaus Tėvo

Išgelbėt Jos vaikus.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Jaunuoliams pasirodei

Tamsioje naktyje,

Prie ežero upelio

Važiuojant kelyje.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Kaip saulė sužibėjai,

Jiems nieko nesakei,

Skausminga Tu stovėjai,

Dangun liūdnai žvelgei.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Dabar čia minios klaupias

Dėkinga širdimi,

Kad sielas jų išgydai,

Sveikatą grąžini.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Saulės didžiais stebuklais

Patrauki žmones čia,

Kad Tavimi pasitikėtų

Ir glaustųs prie Tavęs.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Palaimink mūsų šalį

Savo šventa ranka,

Kad mūs tautoj klestėtų

Vien meilė ir taika.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

Ir ką gi mes aukosim,

Ko siųsime aukštai?

Žadėkim Ją mylėti

Ir būti Jos amžinai.

Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

* * *

Rašant apie Kvintiškį didžia dalimi pasinaudota A.Orento surinkta medžiaga.

                                           17. DAPKIŠKIS

VIETA. 16 km į vakarus nuo Alytaus, 2 km į pietus nuo Santaikos.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas, Santaikos parapija.

ISTORIJA. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo data tiksliai nenustatyta. Įvyko 1968 — 1974 m.

Dar tamsoje ankstyvą rytą iš gyvenamojo namo išėjo Veronika Semeškaitė. Ji pamatė didelę šviesą. "Žiūriu, baisi šviesa". Tos šviesos viduryje
stovėjo Švč. Marija. Ji buvo žmogaus didumo, labai graži, rūbai blizgėjo. "Nagi žiūrau, su tokiais rūbais blizgančiais stovi Panelė Švenčiausia".
Marija nieko nekalbėjo.

Veronika Semeškaitė įbėgo į namą ir ėmė kelti savo brolius Praną ir Juozą. Broliai išėjo į lauką ir pamatė šviesą ir Švč. Mergelę Mariją. Pranas,
nesuprasdamas, kas darosi, ėmė pečiais kraipyti. Veronika pakėlė iš miego ir Pranę Semeškienę. Ši atsikėlusi irgi išvydo šviesą ir Mariją kylant
į viršų. Veronika atsiklaupė ir liepė kitiems klauptis. Visi atsiklaupė, Juozas net ėmė verkti. Marija kilo ir mažėjo. "Žiūrau, taip kyla, kyla, kyla in
dangų paveiksliukas tokis, kyla, kyla, bet jau aukštokai nuo žemės, paskui mažėj, mažėj, mažėj. Kuo aukščiau, tuo mažesnė". Taip ir pranyko.
Ryški šviesa dar buvo matoma. Tą šviesą pamatė kaimynė Mikalia Vabalaitė-Vainevičienė, gyvenanti maždaug už 300 m. Ji pakėlė savo vyrą
Petrą Vainevičių. Abu stebėjosi didele šviesa. "Išėjau, žinot, naktį, baisi šviesa, ir atėjus in jį sakau: ir tu pažiūrėtai, kas čia, in Semeškų, tokia
šviesa baisiausia ant dangaus. Kiba čia, sakau, šviesa su kokiom raketom. Paskui jau ji ateina ant ryt in mus, sako, oi, kas pas mus buvo matyc,
kad jūs būtut matį. Sako, aš matiau. Sako, rūbai jau kaip gražūs."

Paskui šviesa pranyko.

Veronika Semeškaitė mirė 1983 m. Pranas Semeška - 1979 m. Juozas Semeška - 1975 m.

                                        18. KETURNAUJIENA

VIETA. Kaimas Šakių raj., Sintautų apylinkėje, 18 km į pietvakarius nuo Šakių, prie plento į Kudirkos Naumiestį. Vietovės vardas Suodžiai.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Šakių dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Keturnaujienos kaime pasirodė ne tik Marija, bet ir Jėzus. Apie tai pati regėtoja ir papasakojo. Jos kalba buvo
įrašyta į magnetofoną. Čia visas tas tekstas, kiek paredaguotas, pateikiamas. Kai kurie žodžiai yra netaisyklingi, bet jie netaisyti siekiant
parodyti jos tarmę ir kalbos stilių.

Anelė Staugytė-Matijošaitienė. 1983.IV.17. 21 — 21.30 val.:

"Ateinančiais bus keturiolika metų. Tai buvo 1969.XI.14. Ir lapkričio 11 d. aš žinojau, kad čia Kristus ateis. Man buvo pranešta, pasakyta. O
buvo šitaip. Aš atėjau iš kolūkio pietų laike apsitriūst gyvulius, kaip tik nešiau paršeliams ėst, susitaisius į viedrus. Nuėjau vidurin kiemo ir iš
karto ėmiau nesijaust savęs, atrodo, kad aš kūno neturiu. Ir išgirstu tokius žodžius, man sako: "Žinok, lapkričio 14 dieną, maždaug be
penkiolikos minučių pusę dešimt vakare pas tave ateis Kristus".

Na ir kaip tik atė ta lapkričio 14, vat kaip tik aš šičia sėdėjau, buvau pasileidus radiją iš Vatikano klausyt, žiūriu, sukinėju, ieškau bangų į tą radiją
žiūrėdama. Ir kad ma kas už kupros sakytų: "Aš atėjau kaip tau buvo pranešta". Greit atsisukau, kas mane šnekina, ir va čia, šioj vietoje, kur
gėlės, kur žvakės sudėtos, aš pamačiau stovintį Kristų. Jo ilgi rūbai iki pat žemės, ant krūtinės buvo matyti atvira širdis ir iš tos širdies srovės
spinduliai taip į šoną. Ir vieną rankelę Jis laikė prie širdies ir vienu pirštu rodė į širdį. Aiškiai rankoje matėsi žaizda. O veidas, žinot, tai taip
kaip vyrai barzdą neskustų, neilga tokia barzdelė, noselė smaili, lūpos tokios plonos, akys perveriančios, spindinčios, tiesiog net neįžiūrėt. Jis
gali būt kokių 30-31 metų amžiaus. Nu taip už mane didesnis vyras, nemažas, plaukai tokios kaštoninės spalvos. Sklastymas per vidurį, plaukai
taip užkritę ant pečių ir tokiom stambiom bangom, taip kad mergaitės susipytų šlapius plaukus į kasas ir paskui paleistų. Akys mėlynos,
spindinčios. Matėsi visa galybė jo akyse.

Nu, ir tuo sykiu Jis man daugiau nieko nesakė. Jis man išnyko iš akių. Tada aš nesumečiau, kad čia reikia žvakių uždegt a ko. Nu, vienu žodžiu,
aš nežinojau, ką daryt. Tai vat, kitai moteriškei liepė čia žvakes atnešt. Ir kada atnešė tas žvakes, žinoma, reiktų uždegt, bet kur jas dėt? Mudvi
nutarėv, kad reiktų ant grindų padėt tas žvakes. Ir mudvi tik spėjova uždegt tas žvakes ant stalo, vėl sako: "Tu jas tę padėk ir uždek, kur tu
mane matei stovint". Ir da teip priminė, sako, kaip kunigas atvažiuoja su švenčiausiu, irgi žvakes uždegat, taip ir čia tegul dega. O jeigu atėję
žmonės klaus, dėl ko čia dega, tai sakyk. O jeigu neklausinės, visiškai nieko nepasakok. Nu, ir paskui, kitą penktadienį, vėl toj pačioj vietoj
Kristus buvo apsireiškęs. Tai Jo pirmutiniai žodžiai buvo tokie: "Būk drąsi. Nebijok nieko. Tave prašys čia išdraskyt ir išmėtyt viską, bet, -
sako, - tu nekišk rankų. Kas nor, tegu drasko. Svarbių svarbiausia, tu neišsižadėk manęs, aš tau padėsiu. O jeigu išsižadėsi, žinok, tai bus
viskas", — sako.

Nu, ir po šito antro Kristaus apsireiškimo buvo Marija apsilankiusi. Šitoj vietoj. Jos ir buvo pirmutiniai žodžiai: "Mano Sūnus dukart čia stovėjo
ir aš galiu atsistoti". Ir ji po kelis kartus kartojo: "Melskitės, melskitės, kalbėkit rožančių. Už tuos visus išklydusius žmones. Kad jie nors kiek
pasitaisytų”. O Marija — kokių 16-18 metų mergaitė. Jos buvo balta suknelė, melsvas kaspinėlis perjuostas. Ant galvos baltas nuometas
uždėtas. Ir taip išskėtusi rankytes laikė kaip čia yra ta Marijos statulėlė. Ir jos paskutinis žodis buvo: "Žinok, kad čia buvo Marija". Ir tokia
šviesa, ir tokie spinduliai pradė eit iš Jos, kad ta bakūžėlė tai kaip auksu spindėjo. Ir su tuo savo spindesiu mažyn, mažyn ir man išnyko iš akių.

Nu ir paskui kaip Kristus liepė man visus žmones mylėt lygiai, jokių priešų neturėt, nes, sako, man kiekvieno žmogaus siela labai brangią kainą
kainavo. Man reikė išliet paskutinį savo kraujo lašą už kiekvieno žmogaus sielą. O ypatingai, sako, tu dabar aukokis ir melskis už tuos vargšus,
katrie netiki, tai žinok, yra didžiausi pasauly vargšai. Arba apkalbėt ar pasakyt ką nors ant kito žmogaus ir mane pats Kristus yra sudraudęs.
Sako, tu neteisk ir nesmerk nė vieną žmogų, nes tu nežinai, kas iš jų bus. ogal jiems, sako, kas išmels malonę. O jeigu ir reiks nuteisti, Aš,
žinok, sako, pats esu teisėjas ir Aš nuteisiu.

Štai matot, yra paveikslas, rožančių yra, yra karolių, o čia kilimas, tę yra lazdos paliktos, yra žmonės malonių išsiprašę ir išgijimų yra,
atsivertimų, kiti žmonės net regėjimus yra turėję.

Kada mes šventėm dvyliktas metines, labai daug žmonių buvo. Ir žinot, labai daug pastebėjo visko. Pirmiausia žmonės iš minios suriko:

— Žiūrėkit į saulę!

Ir kada mes atkreipėm dėmesį į saulę — saulė labai sukosi ir šokinėjo smarkiai į šonus. Ir paskui leido spindulius: tai žalius, tai melsvus, tai
gelsvus ir, žinot, visa šita sodyba, ypatingai tie dičkiai medžiai tai nuo pat viršaus iki apačiai tokie bronziniai, tokie geltonos spalvos buvo. Kiti
matė Mariją su Kūdikėliu ant rankų, kiti matė Kristaus erškėčiuotą galvą. Va ta minia žmonių, kurie matė gyvą Kristų, prikaltą ant kryžiaus, tie
žmonės gulė kryžium ant kiemo. Tas kiemas tiek išmytas buvo, nu iki pusiau blauzdų tokia košė, zumpa buvo. Ir tie žmonės, kurie gulėjo
kryžium ant to kiemo, atrodė apsemti tam dumble, tam vandenyje. Ir kada jie atsistojo - visiškai švarūs, nė dumblini, nė šlapi, visiškai švaručiai
buvo.

Paskui matė juostą virš šitos bakūžėlės, vot kur keturios raidės tos, kur virš kryžiaus yra. Visi rėkė: "Matom!" Rankas iškėlę, meldžiasi
suklaupę į tą purvą, visi verkia, tiesiog visi. Ir atsivertimų buvo, ir labai daug malonių žmonės gavo.

Da papasakosiu aplink šitą kryžių. Tai buvo prieš metines X.13.

— Šitais metais?

— Pereitais, pereitais metais. Žinot, kai aš spėju pareit iš darbo, ant pusės dešimt būna Mišios. Buvau paleidus radiją iš Vatikano. Ir kaip tik
prieš patį pakylėjimą ant šito kryžiaus, kur yra, aš pamačiau gyvą Kristų prikaltą. Taip ligi pusei. Bet žinot, aš mačiau Kristų prikaltą prie
kryžiaus ne taip kaip dabar vaizduoja - per delnus, bet per šituos daiktus - per riešus. Ir man Jis tiek pasakė: "Šitas kryžius tiek turi malonių, lyg
kad aš būčiau gyvas prie jo prikaltas. Ir kas prie šito kryžiaus melsis ir labai manęs atsiprašys, aš tiem atleisiu”. Kristaus galva labai
spinduliavo, nebuvo galima net įžiūrėt. Labai spindėjo galva Jojo... Ką dar papasakot? Pernai prieš Velykas čia buvo daugiau žmonių ir mes kaip
tik meldėmės pusę keturių ryto, nes per naktį budėjome, meldėmės. Ir šalia šito kryžiaus aš pamačiau Kristų, pririštą prie stulpo. Jis taip
iškankytas, taip visas išvargęs buvo. O va čia kita moteris ką matė.

— Jūs ateikit, papasakokit, kaip jūs matėt Kristų plakant.

Moteris priėjo prie mikrofono.

— Jūs pamatėt Kristų prie kryžiaus prikaltą, o aš pamačiau staigiai, kaip žydai plakė Kristų. Kokie penki, jų čia daug buvo. Va taip su rapnikais
tiek duoda, tiesiog... tiesiog baisu.

— Net, sakėt, mėsos krito.

— Taip, net mėsos krito. Va taip į dangų pakėlęs akis meldėsi. Ką dar? Va kas šįmet buvo, papasakosiu. Prieš Didįjį ketvirtadienį. Aš buvau
dirbtuvėj ir štai pradėjau jaust Kristų, atrodo, kad Jis čia pat, tik aš Jo nematau. Ir staiga pamatau Kristų. Ir Jis man pasakė: "Padariau viską, ką
galėjau, ir palikau". Švenčiausią sakramentą, aišku. Ir pridūrė: "Šitas buvo jau beveik pora tūkstančių metų". Jis susijaudinęs ėjo, — aš jaučiau,
— atsisveikint su savo motina. Ir sako: "Aš dabar jau išeinu, tau sakau su Dievu". Ir žinot, Jis man dar šitaip pasakė: "O aš tau duodu dabar
laisvą valią. Kaip tu nori, taip daryk, nes aš ir pats ėjau laisva valia. Mirt sutikau. Tau bus sunku, daug reiks iškentėt nuo jų ir nuo visų. Ir ta tavo
kančia bus dėl manęs".

Paskui aš atėjau į kambarį, pradėjau melstis. Buvo penkiolika antros. Ir pamačiau: virš galvos, atrodo, nei lubų, nieko nėra. Tik pamačiau kryžių.
Tas kryžius tikrai nemažas ir ne kokios šviesios spalvos, bet tamsus kyg kažkoks rąstas, išimtas iš kokios balos. Ir va leido man matyt tą
momentą, kai Kristus gulė ant to kryžiaus. Jau buvo, žinokite, Didysis penktadienis. Ir tas pats laikas, kai mes kalbėjom tą 33 kartus, jo maldą.
Kristus labai iškankytas, visiškai išrengtas buvo. Sudraskytas Jo kūnas, kraujais apkrekėjęs visas, ir, matyt, kai rengė tą Jo rūbą, matėsi vėl
naujai atsivėrusios žaizdos. O Jis ant to kryžiaus gulė su tokia meile. Veidai įkritę. Jis užsimerkęs buvo. Ir ant galvos matėsi erškėčių vainikas.
Ir tie spygliai, taip giliai Jam įlindę į galvą, visur pamėlynavę, krauju apkrekėję. Jam, matyt, kai vilko tą rūbą, vėl užgavo erškėčių vainiką ir iš
naujo ėmė sunktis kraujas. Toliau, matau — duobė iškasta kryžiui įleist. Trys tokie, kaip pasakyt, kuolai pamesti šalia. Ir matosi kaukolė. Ant
pačio krašto kaukolė. Va tai šitaip leido matyt.

Paskui vakare, penktadienį, kai čia meldėmės, aš pamačiau prisikėlusį Kristų. Ir man Jis tiek pasakė: "Aš sugrįžau iš priešpragario". Toliau taip
kalbėjo: "Aš tau, — kaip nuo to kryžiaus kalbėjo, sako, — Aš tau neleisiu daugiau matyt, kaip mane kalė prie kryžiaus, nes tau per daug baisu,
tu jau neištversi". Va, sako, šitas kryžius įsivaizduok, kad tai tas pats kryžius. Ir išvis, — sako, —kryžius labai gerbkit ir mylėkit visus, be
išimties.

— O kokia to kryžiaus istorija?

— Atvežė žmonės. Nežinau iš kur. Turbūt iš kokio vienuolyno.

— O kuriais metais Marija pasirodė? Ir ar vienąkart, ar dar kelis kartus?

— Nu žinot, Mariją tai kelis kartus, vot yra paveikslas, kaip aš mačiau. Buvau lauke tuosyk. Ir taip iš karto toks debesėlis virš šitų namų
prasiskyrė, ir aš išvydau Mariją su šešiais angeliukais. Ir ta Marija taip laikė rankas, atrodė, kad apkabys tą namelį ir nusineš. Va šitaip buvo.
Nu ir dar yra žmonių, kurie tada matė Mariją. Kokia dešimt žmonių matė, o du visai nematė — čia kambary vaikščiojo.

Paskui man leido matyt sielą, kokia žmogaus siela yra. Štai buvau nuėjus į šermenis, mes kaip tik giedojom rožančių. Ir aš išgirdau žodžius.
Sako, aš tau leisiu šito žmogaus sielą matyti. Po šitų žodžių aš teip atsisukau per petį ir pamačiau tą sielą, stovinčią gale grabo, kojūgaly, ir
žiūrinčią į savo kūną. O kaip aš mačiau, tai ta siela yra šėmas, pilkas rūkelis, vot migla — šitokia žmogaus siela yra. Bet žinot, visas atvaizdas,
visas panašumas į tą patį žmogų. Jeigu mes susitiktume pažįstamo žmogaus sielą, tai tikrai atskirtume, kurio ji yra. Visi bruožai — tas pats
žmogus. Va tarkim, kad mus katrą įkištų į storą celofaninį maišą ir užrištų viršuj. Tai vot tokia ta siela — matosi visi bruožai, viskas. Bet, žinot,
dar ta siela buvo, kaip aš mačiau, nuo galvos iki kojų vienų žaizdų. Vienur didesnės, kitur mažesnės, o kaip kur ta siela, tas rūkelis tiek buvo
prasiskyręs, kad galėjai kokius tris pirštus įdėt. Ir aš niekaip neišgalvojau, kas čia, kodėl ta siela yra žaizdota. Tai pradėjau vakare melstis ir net
Kristaus prašyt, kad paaiškintų. Tuoj išgirdau tokius žodžius: "Tai, žinok, yra to žmogaus nuodėmės, už tai ta siela yra žaizdota". Nu, ir praė
kokia pusantrų metų po tos mirties ir, žinot, ji buvo atėjus šičia, į šituos namus. Ir jos pirmutiniai žodžiai tokie buvo: "Man leido čia ateiti. Ir aš
neseniai sužinojau, kai tu tada buvai mano šermenyse, tu matei mano sielą. Bet tu tada matei ją vienų žaizdų. Tai, žinok, mano nuodėmės. Aš
prieš mirtį šaukiaus kunigo, bet negerai išpažintį atlikau. Aš neįvertinau, kad šitaip yra. Ir kada kunigas man davė paskutinį patepimą, mano
kojos buvo dumblinos". Gerai nenuplautos, bet, supraskime — dvasiškai, ne šiaip sau kad kokios dumblinos būtų. "Ir aš už tai turiu labai daug
kentėti. Kristus yra be galo geras ir gailestingas. Reiks kiek pakentėti, bet kada ta kančia baigsis, nežinau". Ji labai prašė pasimelst už ją, o
ypatingai šv. Mišias užprašyt, nes, žinokim, mišių auka tai daugiau padeda kaip visos maldos.

Ką dar? Gal papasakot apie tunelį. Va kaip buvo. Mane vedžiojo po tą tunelį. Mes priėjom, nu, tas tunelis, toks, prilyginus, kaip prieš Kauną
kad lenda traukinys po žeme. O kas mane vedžiojo, tai nežinau. Gražus toks jaunikaitis, nušvitęs visas. Kas jis — ar angelas, ar kas, tai aš
negaliu pasakyt. Ir vot mes priėjom prie tų durų. Jos staigiai atsidarė, ir aš matau: nė galo krašto nematyti, tik labai toli toli tokia šviesytė,
nedidelė, va kaip tokia skylė. Ir pro tą skylę matosi visas dangus, visa grožybė. Nušvitę viskas. Ale kaip ten patekti? Po kairei pusei nišos
tokios, panašiai kaip šitas langas. Tų nišų labai daug , ir kiekvienoj sėdi velnias, žinokit. Juodą knygą pasidėjęs. Juoda žvakė dega ir juoda
liepsna. Tik raudonom raidėm parašyta. Aš tokį supratimą turiu: kiek pasauly yra nuodėmių, tiek tų velnių tose nišose. O tas tunelis pilnas sielų.
Tiesiog baisu žiūrėt. Nu tas mano draugas ir sako: "Einam iš čia!" Pasukam į dešinę pusę, ir staigiai atsidaro durys. Ir ten sielų labai daug. Bet
jos tokios skaisčios, gražios, matyt, baigia apsivalyt visos. Kai tik mes įėjom, visos rankas iškėlė. Atrodo, kažko prašo. Aš paklausiau: “Kaip
jūs gyvenat?" Sako: "Jau dabar mes neblogai gyvenam. Bet svarbiausia tas tunelis pereit, nes mums labai prikaišioja, ką esam padarę. Jūs, —
sako, — neįsivaizduojat ir nesuprantat, kaip mes laukiam Vėlinių. Tada Bažnyčia ir žmonės labai meldžiasi už mus, o mums maldos labai
padeda".

Ir paskui aš vėl išgirstu žodžius: "Per šitą tunelį kiekvienas žmogus turi pereiti, nes nė vieno nėra žemėje, kad būtų be nuodėmės. Tik vienai
Marijai nereikė eit per tą tunelį, nes Ji buvo be nuodėmės. O siela mirusio, jei nori Kristaus veidą matyt, tai turi būt skaisti, tyra, kaip krištolas.
Mums didelė laimė, kad mes per Vėlines galėsime ateit į šituos namus. Ir, — sako, — tu mūs neišsigąsk, jeigu pamatysi, mes tau nieko
nedarysim. Va šitaip. Begalinis yra Dievo gailestingumas".

Nu ir teisingai. Vėlinių vakarą pamatau: pilnas kiemas, pilni kambariai, pilni laukai sielų. Ir jos taip iškėlusios rankas visos prašo. Ir labai prašė
melstis, tiesiog... tą visą oktavą už jas. Paskui da sakė, leis matyt, kaip sielos eis į Dangų.

Aš nuvažiavau į mūsų bažnytėlę Kudirkos Naumiesty. Kaip tik mišios buvo. Ir leido man matyt, kaip trys sielos žengė į Dangų. Prieš patį
pakylėjimą šitaip buvo. Atrodė, kad susijungė altorius, kunigas ir Dangus visas tuo pačiu momentu. Ir kada kunigas priėmė komuniją, aš
pamačiau tris sielas žengiant į Dangų. Bet jūs neįsivaizduojate, kaip jos išsipuošusios! Kokios jos skaisčios! Kokios gražios! Jokios dėmelės. Ir
kokios jos patenkintos. Kiekvieną sielą angelas vedė į Dangų. O jis atviras matosi. Visa Trejybė. Ir trys būreliai sielų matosi. Ir savieji, išskėtę
rankas, laukia tų savo draugų, tų savo giminių, tų savo pažįstamų.

Taigi įsivaizduokim, žmonės, kas yra mišios. Tikrai kaip aš mačiau — susijungė viskas su Dangum. Prieš patį pakylėjimą. Va šitaip buvo.

— Na, o dar apie Matulaitį galite papasakot?

— Prašau, galiu.

—Kaip jus pakėlė, matėt Žemės rutulį...

— Ai, teisingai.

Buvo šitaip. Mane iššaukė į lauką. Ir lyg pastatytų ant kokio gaublio. Sako: "Aš tau leisiu matyt, kas šiuo momentu darosi žemėje". Ir aš
pradėjau dairytis į šonus. Matosi vandenynai, matosi visa Žemė. Bet aš taip besidairydama joje nieko daugiau nematau, vien tik sutrūkusių
butelių šukes. Tai ta begalinė girtuoklystė.

Antras vaizdas dar baisesnis. Vieni abortai — kūdikiai, kokių 3 mėnesių, teip ir lenda iš žemės. Tiesiog siaubas, negali žiūrėt.

O trečias vaizdas: balandėliai kuičiasi po tą žemę ir renka tą visą blogį. Tai mes, žmonės, katrie meldžiamės, katrie aukojamės, tai dar mes Kristų
perprašom. Ir aš vėl išgirstu žodžius: “Štai tu dabar matai, kas šiuo metu darosi žemėje. Girtuoklystė ir paleistuvystė”.

Dabar manęs prašė apie tą Jurgį Matulaitį papasakot. Kelis kartus esu jį mačiusi. Pirmas mano susitikimas su juo buvo koridoriuje.

— O kuriais metais?

— Kokie 4 ar 3 metai praėjo. Tiksliai, žinot, tiksliai negaliu pasakyt. Va kad taip užsirašytum. Labai jis daug man padėjo. Mane dvasiškai tiesiog
ant kojų yra pastatęs. Ypatingai yra pabrėžęs: "Venk nuodėmės. Didžiausias blogis pasaulyje yra nuodėmė. Mylėk Šventą Raštą, nes tai
pagrindinė knyga pasaulyje. Ir gyvenk palei tą Šventą Raštą. O aš, sako, būsiu paskelbtas šventuoju. Bet, sako, ką aš žemėje gyvendamas
užsitarnavau, jau turiu pas Kristų. Šitas paskelbimas, sako, mane nei paaukštins, nei pažemins. Bet, kada aš būsiu paskelbtas šventuoju, tai
žemėje dar daugiau galėsiu padėti žmonėms. O aš atėjau paruošti kelią dideliem dalykam į šitą vietą". Tai paties Jurgio Matulaičio žodžiai.

— Įdomu, kaip jis, kai pirmąkart pamatėt, prabilo.

— Žinot, šitaip buvo. Kaip aš sakiau, pirmas susitikimas įvyko koridoriuj. Net nejauku pasidarė. Vyskupas stovi, na, žinot, vėlė jojo, bet su
vyskupo rūbais. Gerai, kad šypsojos, o tai nežinau, kaip būt buvę. Bet jis matyts, kur jis matyts? Aš iškart nežinojau, kad jis — Jurgis
Matulaitis. Dabar tik žinau. Kryžius ant krūtinės, viskas, žiūri, šypsosi...

— Dar papasakokit, kaip čia bažnyčia bus pastatyta.

— A, šitaip. Kada mes šventėm 10 metų nuo apsireiškimo, buvo įdėtas šitas paveikslas — Marijos vainikavimas Danguje. Ir buvo šitaip.
Gruodžio 7 aš jau buvau atsigulus ir išgirdau žodžius. Sako: “Einam”. Ir aš pasijutau čia, kambary. Visą aplinką matau, viską. Žiūriu, mano kūnas
lovoj guli, taip gražiai matau. Šalia stovi Kristus. Jis man sako: "Ačiū už šitą paveikslą, jis metinėm tiko, bet dabar jį reik išimt. Da jam laikas
neatė. Ir išnyksta man tas paveikslas, ir pasirodo, kokio paveikslo Kristus nori. Va čia tas Kristus su dviem avelėm. Bakūžėlės kraštas matosi.
Kristus vieną avelę neša ant pečių, kita pasirėmus jam ant krūtinės. Ir su kokia meile Jis ją glosto. Staiga vėl išgirstu žodžius: "Aš labai noriu,
kad šitoks paveikslas būtų, nes iš meilės žmonėms atėjau į šitą vietą. Ypatingai mano Motina Marija ją globoja. Jeigu vieta būtų neglobojama,
būt seniai viskas išmėtyta ir išspardyta. Ir kada Marijos ši vieta bus apvainikuota, tik tada aną paveikslą reiks įdėt į altoriaus garbę". Ir ateity,
parodė, labai graži bažnytėlė čia bus, ir du ilgi namai — ar čia kokie vienuolynai, ar kokios klebonijos, vienu žodžiu, aš nežinau, kas bus.

Ir va dabar, per dvejas metines, matė tą bažnyčią ant dangaus žmonės. Ne aš, bet kiti žmonės.

— Ar galėtumėt papasakot, kaip jus išvežė į tą Žiegždrių?..

— Durnyną? Nu, galiu pasakyt.

— Pasakykit.

— Prisistatė pas mane iš Šakių, mūsų rajono. Atvažiavo iš Vilniaus. Aštuoni. Nu ir taip mane, kaip dabar mes sėdim, pasisodino į vidurį ir iš
visų pusių, kaip mažą vaiką, apsėdo. "Mes tau, — sako, — duosim pinigų, kiek tu nori, nors ir visą maišą. Mes tau duosim namus geriausius už
dyką su visais patogumais, imk raktus, eik ir gyvenk. Tik tu būk gera, kai ateina žmonės, sakyk, kad tyčia viską išsigalvojai". Šitaip jie manęs
prašė. Žinot ką, aš sakau, ką esu mačius ir tikėjimo iš širdies niekad neišmesit. Darykit, ką jūs norit su manim, nors, sakau, jūs mane čia vietoj
sušaudykit. Bet ko jūs reikalaujat, šito aš niekad nepadarysiu. Nu ir paskui, kada nesutikau, pagriebę išvežė, ištaračkino į durnyną, į
Žiegždrius. 4 mėnesius ten išlaikė. Labai daug vaistų leido, ypač tų insulinų varė iki 200 vienetų. Aš nežinau, bet man tie vaistai visiškai
neveikė. Kai aš prabuvau 3 savaites šitaip, balsas man sako: tu nesipriešyk, tegul tau vaistų leidžia kiek nor, o tu sugrįši balandžio 17. Va. Ir
teisingai. Atėjo tas laikas, ir mane paleido. Dar norė išvežt, — užpuolė, kad žmonės eina. Aš, sakau, tų žmonių neprašau, ant kelių nestoviu.
Kas nor — eina, kas nenor — neina. Čia yra laisva valia. O jeigu, sakau, tie žmonės atėję peštųsi, gertų čia, keiktųsi, tai aš juos visus išvyčiau
lig vieno. Bet, sakau, jūs ateikit pažiūrėt, kaip kas. Kada mes 13 metų šventėm, čia vėl buvo privažiavę jųjų. Tai va jie manęs prašė: “Neįsileisk
žmonių. Jei įsileisi, — atsakysi. Tu juos išvyk. Tu viena melskis, bet žmonių neįsileisk”. Sakau, žinot ką, iš šitų namų aš neturiu teisės jų
išvaryt. Darykit, ką jūs norit.

1985.VI.26 namą valdžia nugriovė. Po to Anelė Matijošaitienė gyveno Kaune.

Apie tolesnius pokyčius rašė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus tarybos leidinys "Sąjūdžio žinios" Nr.48. Štai tas tekstas:

"Su kuo kovojama

1965 m. lapkričio 14 d. Skuodžių kaime, Keturnaujienos kolūkyje Angelės Matijošaitienės teigimu prasidėjo Kristaus ir Marijos apsireiškimai,
kuriuos regėjimo metu ji buvusi įpareigota skelbti žmonėms.

Nuo tada jos sodybą imta gausiai lankyti, ypač lapkričio 14 d. Lankytojai liudija turėję pagijimų ir įvairių malonių. Dalis šių liudijimų yra surinkta.
Dėkingi žmonės sunešė religinių paveikslų ir brangenybių, tikėdamiesi, kad visa tai bus panaudota būsimiems maldos namams toje vietoje.

Gausėjant lankytojų, valdžios atstovai pradėjo Angelę Matijošaitienę persekioti. Mėginta papirkti pinigais, kad ji savo rankomis išardytų
altorėlį. Kuomet tai nepavyko, ji buvo uždaryta Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje ir penkis mėnesius priverstinai gydoma — sveika darbinga
moteris, nusipelniusi kolūkio darbininkė.

Išėjus iš ligoninės, grįžo į namus ir į darbą, tačiau ją terorizuoti nesiliauta. Nepasiekus norimų rezultatų, buvo priimtas Ministrų Tarybos
nutarimas sugriauti sodybą ir pastatyti toje vietoje tarpkolūkinį aerodromą, kuris niekam iš tikrųjų nebuvo ir nėra reikalingas (jau treji metai jokie
darbai ten nevykdomi).

Rajono ir vietos funkcionieriai, pasitelkę respublikos aukščiausios valdžios atstovus, dirbtinai sudarė juridinį pagrindą, ir 1985 m. birželio 26 d.
sodyba buvo nugriauta.

Žmonių suneštos aukos nugriovimo vykdytojų buvo nugabentos į Angelei Matijošaitienei skirtą plotą, kuriame ji atsisakė gyventi, vykdydama
apsireiškimų metu apsiimtus įpareigojimus. Dabar jai iškelta byla: reikalaujama ištuštinti minėtą plotą, atsiimti daiktus, kurie jai nepriklauso.
1988.X.18 Kaune, J.Gruodžiog.12 - 230 vyko teismas.

Žmonių suneštos aukos turėtų pasilikti minėtame bute, kol bus atstatytas ir grąžintas Angelei Matijošaitienei jos namelis. Taip būtų nors iš
dalies užlyginta ši niekuo nepateisinama skriauda vienišai dorai moteriškei ir atsiprašyta tų žmonių, kurių religiniai jausmai buvo užgauti. O
valdžios pareigūnams — proga susimąstyti, kam naudingas toks "ateistinis uolumas".

1988.X.14

B.Norkutė, O.Gudonytė ir dar 54 parašai".

Tikintieji, buvę A.Matijošaitienės sodybos lankytojai:

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui

Lietuvos TSR Vilkaviškio Arkivyskupijos Kurijai *

Šakių rajone, Keturnaujienos kolūkyje, Suodžių kaime Angelės Matijošaitienės name ir greta jo daugelis tikinčiųjų yra patyrę įvairių tikėjimo
malonių: dvasios ramybę, pagijimus, sugrįžimą į aktyvų tikėjimą ir netgi regėjimus bei apreiškimus. Tūkstančiai žmonių lankydavo tą vietą ir
meldėsi. Kai kurie atveždavo ir palikdavo įvairių vertingų daiktų: paveikslus, vazas, žvakides, brangius papuošalus ir t.t., iš kurių name savaime
susidarė altorėlis. Angelės Matijošaitienės namas buvo lyg koplyčia, kurioje rinkdavosi tikintieji ne tik iš mūsų respublikos, kaupėsi aukos
statybai, kad toje vietoje iškiltų tikra bažnyčia su nuolatiniu kunigu ir pamaldomis, o vietą, kur ji turinti būti, pasak tikinčiųjų, nurodą regėjimai ir
apreiškimai maldos metu, — t.y. Angelės Matijošaitienės namo vieta.

1985.06.26 Šakių raj. liaudies teismo sprendimu Keturnaujienos kol. administracija prievarta nugriovė ir sudegino Angelės Matijošaitienės namą,
o paveikslus, kryžius, statulas bei kitas relikvijas suvežė į Bliūkiškių kaime esantį butą. Meldžiamos bažnyčios vietoje tyčia pastatytas
tarpkolūkinis aerodromas, kuris šiuo metu jau nepageidautinas.

1988.10.18 Kauno m. Lenino raj. liaudies teismas patenkino Keturnaujienos kol. administracijos ieškinį, pripažindami, kad Angelė Matijošaitienė
neteko teisės į Bliūkiškių kaime esantį butą, kuriame buvo laikomi žmonių suaukoti daiktai.

     — — — — — — — — —

     * Lietuvos Iniciatyvinės Helsinkio susitarimams remti grupės ir Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos Lietuvos skyriaus leidinys
     Nr.2, Vilnius, 1989.01.15

Sąryšyje su Tautos atgimimu pakartotinai Jūsų prašome suprasti mūsų skriaudą ir įpareigoti griovėją atstatyti namą toje vietoje, kur jis stovėjo,
kur būtų sugrąžinti žmonių suaukoti daiktai ir žmonės laikinai galėtų ten melstis bei dėkoti Dievui už gaunamas malones, kol bus toje vietoje
pastatyta bažnyčia.

387 parašai

"Lietuvos aidas", 1990.VII.18.

Saulius Kanišauskas. "Dangaus ženklai Keturių naujienų kaime"

"Laikraštyje "Tėviškės žinios" 1990.VI.27 Nr.126 buvo paskelbta žinutė "Keturios saulės Keturnaujienoje", kurioje pasakojama apie š.m.
lapkričio 14 d. Šakių raj. Keturnaujienos kol. įvykusį "Saulės stebuklą". Apie 11 val. viršum saulės atsirado "tarsi vaivorykštės spalvos saulė,
iš kitų pusių tokios pat saulės kaip ir viršuje... Apie 14 val. kunigams laikant šv.Mišias atsirado ore didelis kryžius. Baigiantis šv.Mišioms
kryžius iš šoninės saulės pranyko, o viršutinė saulė pasikeitė, iš jos pasidarė tarsi "balandžio sparnai". Saulės stebuklą regėjo daugybė
žmonių, ir ne tik Keturnaujienoje."

Toliau S.Kanišauskas teigia tai buvus haloreiškinį ir jį "aiškina". Taip pat bando "moksliškai" paaiškinti išankstinį (prieš 2 d.) jam pranešimą
apie šį stebuklą: "Proskopija galėtų būti konceptualiai paaiškinta, tariant, kad mūsų fiz. pasaulis su stochastiniais bei kazualiais diachroniniais
dėsningumais yra tarsi "panardintas" į fizinį pasaulį, "persmelkiantį" kitą pasaulį, su sinchroniniu priežastingumu".

1993 m. buvo atstatytas Aneliukės namas.

1995 m. pradėta statyti bažnyčia.

Vilkaviškio vysk. J.Žemaitis atsakydamas kun. J.Burkui savo laiške rašė: "Kol Suodžiuose nėra aiškių antgamtinių reiškinių, nėra ir komisijos
įvykiams tirti".

REGĖTOJOS BIogRAFIJA. Gimė Užpjaunių km., Naujamiesčio parapijoj, 1927 m. Pas dėdę ganė gyvulius iki 13 m. Nuo 14 m. pradėjo gyventi
čia, sodyboje, irgi pas dėdę. Mokėsi tik pradžios klasėse. 1955.V.23 ištekėjo už Prano Matijošaičio, turėdama 28 m. Vyras sakė, kad greit mirs,
nenori palikti ją su vaikais, todėl vaikų neturėjo. Vyras mirė po 1,5 m.

NAIKINTOJŲ LIKIMAI. Trys vyrai iš tų, kurie aktyviai dalyvavo naikinant sodybą, tais pačiais metais jau buvo pašaukti į Dievo teismą. Tai —
kolūkio pirmininkas Petras Jurkšaitis, apie 50 m., jaunas 23 m. vaikinas ir darbų vykdytojas. Pirmininkas užėjo pas Anelės kaimyną, kad nurautų
burokus Anelės sklype, ir numirė: infarktas. O minėtas jaunas vaikinas išprotėjo, nuogas žiemą lakstė po laukus ir sušalo.

1992 m. vasarą naktį Aneliukė sužinojo, kad ši vasara karšta kaip bausmė už 4 nuodėmes: abortus, por no grafiją, Švč. Sakramento išniekinimus,
šv. dienų nepaisymą.

2012 m. balandžio 25 d. Kuturnaujienoje, šalia savo namų, palaidota Anelė Matijošaitienė.

                                          19. LABANORAS

VIETA. 18 km į šiaurės vakarus nuo Švenčionėlių.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Saldutiškio dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. "Tai buvo, kai mirė Kaišiadorių valdytojas Povilas Bakšys. Vakarop prieina su laistytuvais vaikų. Viena mergaitė
sako, kad jos broliukas matė Mariją. Šis 15 — 16 m. Stasys Lipinskas taip papasakojo klebonui: "Pirmas žvilgsnis — Dievas, bet žiūriu: plaukai
iki pusės, veidas gražus, akys ryškios. Tai atsitiko už kapų, ne per toli nuo bažnyčios, temstant. Regėtas paveikslas pamažu kilo ir išnyko". Tą
vaizdą matė ir jo draugas. Klebonas iš pasakojimo ir to berniuko susijaudinimo suprato, kad šis nemeluoja. Atkreipė dėmesį, kad nuo tada
Stasys dažniau eidavo išpažinties ir komunijos." Tai papasakojo Labanoro klebonas Liudvikas Puzonas 1983 metais.

Prelatas Povilas Bakšys mirė 1973.VII.2.

                                        20. PRIE KRYŽKALNIO

Marijos Ašarų šaltinis

VIETA. Prie Kryžkalnio.

Tai pasakoja Viktoras Geležinis, jo žmona Irena ir sūnus Algis, 17 m. Jie gyveno prie Švč. Mergelės Marijos Ašarų šaltinio, tik kitoje Dubysos
pusėje. Atstumas nuo šaltinio — maždaug 100 metrų.

"Apie 23 val., užgesinę šviesą, ėjome ilsėtis, ir staiga kambarys nušvito raudonai. Nusigandome. Pagalvojome, kad gaisras mūsų kieme ar pas
kaimynus, kurie prieš mus gyvena. Puolėme prie lango ir pamatėme virš šaltinio, aukštai virš medžių, kurie prie jo augo, nepaprastogrožio
moterį ir nuo Jos sklindančius spindulius. Už Jos kaip nuometas driekėsi raudoni liepsnos liežuviai. Matėme, kaip Ji slenka Ariogalos bažnyčios
link. Tai truko apie 5 minutes." Geležiniai, nenorėdami turėti nemalonumų, pardavė namus, išvyko į Mažeikius. Bažnyčios vyresnybė nėra apie
tarusi savo žodžio.

Kun. J.Jurgaitis. "Štai tavo Motina". V., 1996, 62 psl.

                                          21. BAJORIŠKIAI

VIETA. Kaimas Gulbinėnų parapijoj, Pasvalio raj., Krinčino apylinkėj.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas, Gulbinėnų parapija.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Bronė Šulinienė, gimusi 1923.II.26, papasakojo 1987 m.:

"Prieš pasirodymą apie vieną mėnesį skaudėjo širdį, lyg tai būtų pasiruošimas. Birželio 4 d. (rodos, 1981 m., bet reikia patikslinti) popiet dar
palijo. Apie 20 val. pasirodė lyg kažkas ateina, o aš siuvau mergaitei suknelę. Visada užsiimu kokiu darbu ir jį aukoju Dievui. Vyras Antanas
Šulinys uždegė šviesą. Paskui kažkas tris kartus pabeldė į langą. Sakau: "Linute, kam beldi?" — "Bet čia ne aš". Girdisi vėl beldimas. Aš grįžt,
žiūriu — prie durų Marija. "Neišsigąsk, aš Marija". Man išėjus į verandą, pradarė duris ir sako: "Stovėk ir žiūrėk". Rankos prie krūtinės, liūdna,
basa, suknelė ir veliumas ant galvos tamsiai rudos spalvos. Kojos nykštys trumpesnis, plaukai juodi, akys mėlynos, ūgis apie 1,8 m (aukšta),
kokių 25 metų, labai graži. Paskui po visą kiemą vaikšto, dairosi. Čia jau atrodo apie 15 metų, ir drabužiai pasikeitė: tunika rausva, su baltu
veliumu. Atsistojo kaip malonių tarpininkė. Rankos nuleistos”. Regėtoja norėjo išeiti, bet mergaitė jau pasišokinėdama atsirado ant obels šakos
prie šulinio. (Ta šaka po metų nudžiūvo.) Pasirodė sferinis altorius, iš šalių po 30 žvakių. Marijos širdis permatoma, dešinėje pusėje per širdį iki
žemės eina juodas kryžius, aplink rožės ir šviesa, ryški kaip elektros. O toj vietoj, prie šulinio, kur altorius pasirodė, 1945 m. siaučiančių gaujų
buvo nužudytas Petras Slavinskas, 22 m., ir ten jis palaidotas.

Bronė Mariją peržegnojo, ir ji dingo. Viskas truko apie 20 minučių.

Dar matė ji ir vėliau. Marija prašė melstis už nusidėjėlius. Sakiusi: skambės Jėzaus garbei giesmės visam pasauly, nes ne veltui Sūnus kentėjo.

Kiti šeimos nariai nieko nematė. Bronė tas vietas ir takelius, kur Marija ėjo kieme, apsodinogėlėmis. Prie šulinio didelis medinis kryžius, šalia
klauptukas.

MALONĖS. 1. Bronės Šulinienės brolienei Pranutei Vaitaitienei smarkiai skaudėjo abu šonus. 9 mėnesius gulėjo ligoninėje ir nepagijo. Čia
atvykusi meldėsi, keliais ėjo ir ropojo, ropojo, sako, dilgt, dilgt, vis geriau, ir pasveiko.

2. Pranutei Vidaitienei akis čia pasveikus.

3. Stanislava Valiuckienė, šalimais gyvenanti, skundėsi, kad tirpsta rankos. Čia šulinio vandeniu plovė, meldėsi, ir rankos jau nustojo skaudėti.

                                           22. BRAZIUKAI

2 nuotraukos

VIETA. Kaimas nuo Višakio Rūdos apie 10 km, Marijampolės rajone.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Regėtojos senutės pavardė Balazerevičienė. Kažkokia šviesa ar kas danguje paskatino išeit iš trobos ir pasižiūrėt.
Danguje pamatė Mariją, pagal kitų pasakojimus lyg nupieštą. Duktė nematė. Tai buvo 1984 metais. Balazerevičienė gyvena šeimoje, kurios
kitokia pavardė, todėl ją sunku surasti.

17. PELENIŠKĖS (GRUBAI)

VIETA. Apie 15 km į šiaurę nuo Linkuvos. Nuo Pašvitinio — 3 — 4 km. Tarp Peleniškių ir Giedraičių kaimų, laukuose. Seniau pasirodymo
vietovė vadinosi Grubai. Netoliese laukuose yra nudžiūvęs ąžuolas (1986 m.), nuo jo — į šiaurę.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Joniškio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Netoliese prie Peleniškių kaimo yra piliakalnis. Dabar jame įrengtos kapinės. Jose palaidoti ir 1948-1950 m. stribų
nužudyti vietos gyventojai. Seniau ant piliakalnio vaidilutės kūrenusios ugnį. Nuo pelenų vietovė ir gavo vardą.

PASIRODYMO VIETOVĖS ISTORIJA. Praeity šioje vietoje buvo kapai. Jau po II pasaulinio karo čia padarė smėlio karjerą. Gyventojai matė, kaip
vežė smėlį su kaukolėm, kaulais. Aplinkui buvo miškai, vėliau ganyklos, o pasirodymo metu — kukurūzų laukas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1984.IX.7 apie 4 val. ryto. Matė trys žmonės. O spindinčią šviesą matė daugiau žmonių.

Netoli šios vietos gyvenanti Elzė Maksimavičienė, gimusi 1924 m., taip papasakojo:

"Marija su mėlynu apsiaustu, karūna, su kūdikėliu Jėzum, su rožiniu. Kūdikėlio akys tamsios, mėlynos, didelės. Marija pasirodė, paskui pradėjo
kilti į viršų, toj vietoj liko rūkas. Kai Marija pakilo į Dangų, liko rožių vainikas. Pasirodžius Marijai, gyvuliai pasibaidė ir baisiai lėkė".

Mariją regėjo piemuo Juozas Jonaitis, gimęs 1930 m., dabar miręs, Danutė Vilčiauskaitė, gimusi apie 1936 m., ir Jonas Mieliauskas. Kiti sakė, kad
matė ir Teodora Zakaranckienė, gimusi apie 1930 m., bet ji tai paneigė. Jonas Mieliauskas, gimęs 1942 m.Varėnoje, vedęs, taip papasakojo 1986
m.:

nuotrauka

"Kukurūzų lauke, namo šelmens aukštyje, pasirodė labai mėlyna šviesa. Viduj šviesa buvo geltona ir parašiuto pavidalo. Marijos rūbai žibėjo.
Kūdikėlis buvo nuogas. Šviesa apšvietė visas karves maždaug 50 metrų spinduliu. Jonaitis greit man užriko: "Čia Marija! Pasaulio pabaiga!" —
ir pradėjom bėgt paskui pasibaidžiusias karves. O Vilė (Danutė Vilčiauskaitė) važiavo karvių melžt iš Pašvitinio. Pamatė Mariją ir grįžo namo
išsigandus. Regėjimas truko 5 — 7 minutes. Paskui liko pašvaistė ir pranyko".

Pagal kitą versiją, ji neišsigando, o liko ir matė Mariją.

Abu regėtojai gyvena Pašvitiny.

J.Mieliauskas sakė, lyg jie norėjo niekam nesakyt, bet vienas iš regėtojų prasitarė ir turėjo prisipažinti. Pasirodymo vietoje jie ar kiti žmonės
pastatė 3 kryžiukus. Bet juos ardė, spardė. Vacys Valtaris (ar Valtoris) šeštadienį išspardė toj vietoj kryžius, paveikslus, o sekmadienį girtas
Pašvitinyje trenkėsi su mašinėle į stulpą ir nuvežtas į ligoninę mirė ar tai iš karto žuvo.

(Kaimo žmonės nelabai aiškiai pasakoja, tik vėliau, kai tvarkai atskiras užrašytas detales, pamatai šiokius tokius netikslumus. Vienas sakė:
"trenkėsi ir žuvo", kitas sakė: "nuvežtas į ligoninę mirė".)

Buvo atvažiavę korespondentai. Regėtojus sukvietė į raudonąjį kampelį ir klausinėjo, bet jie viską tvirtino, ką matę, ir viskas. O žmonėms,
gyvenantiems prie apsireiškimo vietos, uždraudė į ten vedžioti maldininkus. Žmonės sakė, kad šioj vietoj ganomi gyvuliai neėdė žolės.
Pirmininkas liepdavo suart tą vietą, bet traktorininkai neardavo, sakydavo "pats ark" ir tą vietą aplenkdavo. Vienas pabandė, bet plūgas nėjo
žemėn.

1986 m. stovintys kryžiai jau ketvirtos kartos, o ankstesnius nugriovė.

nuotrauka

VIETOS APRAŠYMAS. Nuo keliuko per Peleniškių kaimą matosi miškelis, kiek toliau — fermos pastatai ir visur laukai. 1986 m. buvo apsėti
javais. Kiek aukštesnėje vietoje buvo 5x10 metrų aikštelė, kurioje sustatyti vietoj apie 1,5 m skersmens 15 kryžių, iš kurių 5 buvo mediniai, 1 m
aukščio, tolėliau šone yra dvi gėlių klombos. 1989 m. pastatė koplyčią, gražia tvorele aptvėrė kryžių laukelį.

MALONĖS. 1. Elzė Maksimavičienė, gimusi 1924 m., papasakojo: "Gulėjau, sirgau, vežė į Linkuvos ligoninę, visi namiškiai ir daug kas sakė, kad
mirsiu. Ligoninėj jau nepagydė. Išleido į namus baigt gyvent. Aš meldžiau Marijos ir pažadėjau nešt gėles. Skundžiausi, kad daug kam ėjau,
rodžiau šią pasirodymo vietą ir prašiau, kad pagydytų. Liga truko 2 metus. Kai išvykau iš ligoninės, man patarė nueit į pasirodymo vietą ir palikt
lazdą, kuria ramsčiausi. Aš sunkiai judėdama atėjau į šią vietą ir maždaug per dvi savaites pamažu visiškai pasveikau.

2. Ta pati Elzė Maksimavičienė papasakojo: "Moters, gyvenančios Panevėžy, bet iš čia kilusios, mergautinė pavardė buvo Martinaitytė, o pagal
vyrą nežinau. Jos vaikas apie 20 metų sunkiai sirgo. Jie pažadėjo atvežt kryžių, jei vaikas pasveiks. Ir vaikas pasveiko.

MALDA. Šalia kryžių, paveiksliukų ir įvairių gėlių yra palikta malda:

"Marija, paslaptingoji Rože, Jėzaus Motina, šv. Rožinio karaliene ir Bažnyčios — mistinio Kristaus kūno — Motina, maldaujame
susiskaldžiusiam ir neapykantoje paskendusiam pasauliui vienybės ir taikos ir tų malonių, kurios gali pakeisti visų Tavo vaikų širdis visame
pasauly. Sveika Marija".
24. GULBINĖNAI

VIETA. Pasvalio rajonas, Krinčino apylinkė, 11 km į pietvakarius nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Senovėj Gulbinėnai buvo dvaras. Išėjęs į atsargą, savo ūkyje Gulbinėnuose apsigyveno Kazys Ladiga, vienas iš
žymiausių ir gabiausių Nepriklausomos Lietuvos generolų. 1941.XII.19 bolševikų sušaudytas.

1935.XII.17 generolas K.Ladiga paprašė Panevėžio vyskupą, kad leistų įsteigt buvusio dvaro rūmuose viešą koplyčią. 1936.I.23 koplyčia buvo
pašventinta. Gyventojų rūpesčiu buvo reorganizuota į parapiją 1939.XII.21. Bet karas, okupacijos sutrukdė bažnyčios statybą.

Kaip papasakojo klebonas kun. Antanas Valančiūnas, vyskupas bažnyčios statybai tais neramiais laikais paskyrė jį, t.y. Antaną Valančiūną.
Bažnyčia išaugo 1948 m. ir statyta kaip tvartas apgaut valdžiai. Vėliau pavyko pašventint ir laikyt pamaldas. Tai vienintelė Lietuvoje iš molio
nudrėbta bažnyčia. Dabar iš išorės apdailinta plytom.

nuotrauka

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Kun. Antanas Valančiūnas 1987.VIII papasakojo: "Marija pasirodė 1985.I.1. Didžiajame altoriuje esanti Marijos
statula pranyksta, pradeda šviesti ir pasirodo Marija. Juodbruvė, skaisti, veido išraiška rytietiška, bet lietuviškų motyvų. Marija sakiusi čia
renkasi antrą Šiluvą. Šiluvoje apsireiškė, kad sulaikytų protestantizmą, o čia norinti sulaikyti bedievystę. Nuo 1985 m. Marija pradeda kovą
Lietuvoje su Šėtonu.

Kartą pasirodė ir Kristus. Jis sakė bažnyčioje nekalbėt, nepaverst jos "gryčia".

Bažnyčioje ir daugiau žmonių matė stebuklų.

3 km nuo Gulbinėnų į Krinčino pusę yra koplytėlė. Stribai iš ten Marijos statulėlę mėtė, bet žmonės ją vis atstatinėjo. Iš jos, kaip sakė kunigui
Marija ir Kristus, eis procesijos į Gulbinėnus.

ATLAIDAI. Marijos — Visatos Karalienės Nekalčiausios Širdies VIII.23, šv. Teresės Kūdikėlio Jėzaus — bažnyčios titulo, šv. Antano.

                                          25. JONIŠKĖLIS

VIETA. 36 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 1560 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

VARDO KILMĖ. XVII — XVIII a. netoli buvo Švobiškio dvaras. Nuo dvaro savininkų Švobų Joniškių ir kaimas gavo vardą.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Apie 1985 m. Joninių išvakarėse iš medžioklės namelio važiavo, gal net kiek išgėrę, gydytojas Janulaitis, partinis,
rodos, technikumo dėstytojas, Valaitis, rodos, su šeima. Ties M.Baltaragio g. kampu jie danguje pamatė Mariją. Švč. Mergelė slinko link
bažnyčios ir išnyko. Taip pat lyg ir į Pasvalį tuo pačiu laiku važiavo daktarų ir irgi kažką matė.

Užklausus gyd. Janulaitį, kuris gyvena Joniškėlyje, jis sakėsi nieko nematęs. Ir ne tiek stengėsi tai paneigti, kiek teiravosi, iš kur sužinojome,
kad jis matė. Kiti kalbėjo, kad, kai jis buvo girtas, visiems sakėsi matęs, vėliau turbūt buvęs valdžios įspėtas.

                                      26. ŽEMAIČIŲ KALVARIJA

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Žemaičių Kalvarijos trečios koplyčios "Jėzus meldžiasi Alyvų sode" bokšte 1990.XI.6 po 21 val. 10 žmonių matė
nepaprastą vaizdą. Gruodžio 3 d. vakare teko aplankyti ir kalbėti su 7 žmonėmis, tai mačiusiais. Pateikiame jų pasisakymus.

1. Irena Vaitkienė, gim. 1943 m., augina anūkus, gyvena Alsėdžių g. 5

Išėjusi po 21 val. 15 min. į kiemą, pamačiau kalno koplyčios bokšto lange šviesą. Pakviečiau iš namų vyrą, paklausiau jo, iš kur ta šviesa. Vyras
pažiūrėjo ir pamatė Mariją sudėtomis rankomis, galva truputį palenkta į priekį. Ji stovėjo lango rėme į rytų pusę. Marija buvo pilkos spalvos,
matėsi iš šono, langas labai švietė. Paskambinau Zubavičienei, pakviečiau Butkutę iš gretimo namo: "Stebuklas, šviesa". Pakviečiau ir Butkienę
su Piktužiene. Visi suėję drebėjo nuo šalčio. Žmonės sutrikę judėjo. Keturi lipo į kalną, bet ten nematė, o sugrįžę į kiemą matė vėl. Vaizdas
tęsėsi apie 20-30 min., po to užtemo, o mėnulio šviesa liko neaiški. Mes dar laukėme kitų vaizdų, bet daugiau nebematėm nei šviesos, nei
Marijos. Nuotaika liko neaiški.

2. Pranas Vaitkus, gim.1936 m., vairuotojas

Pasakiau žmonai, kad tai Marija. 30 metų gyvename čia, bet niekada tokios šviesos nematėme.

3. Zuzana Butkutė, gim.1932., dirba bažnyčioje, gyv. Alsėdžių g. 8

Apie 21 val. 30 min. pabeldė kaimynė Vaitkienė ir pasakė, kad kažkoks stebuklas. Išsigandusi pasakė, jog Marijos statula tamsi, o langas bokšte
šviesus. Šviesa geltona kaip bažnyčioje virš altoriaus. Marija žiūrėjo į rytus, matėsi ji iš profilio, rankos sudėtos viena ant kitos. Žmonės
virpėjo nuo šalčio. Savijauta pritrenkianti. Vieni meldėsi, kiti labai jaudinosi. Iš Vaitkų kiemo žiūrėjo į koplyčios bokštą ir matė, o kas lipo ant
kalno, nieko nematė. Buvo užlipę 4 žmonės. Jie vėl matė, kai nusileido į Vaitkų kiemą. Mane labai purtė šaltis ir aš išėjau į namus. Pasiliko
Butkienė, Piktužienė, abu Vaitkai. Zubavičius anksčiau išėjo.

4. Janina Butkienė, gim.1925 m., pensininkė, gyv. Alsėdžių g.10

Vaitkienė atėjusi pasakė, kad matosi Marija. Aš nuėjau į Vaitkų kiemą ir pamačiau Mariją kaip statulą. Veidas į priekį palinkęs, rankos sudėtos
kiek aukščiau liemens. Išsigandusi užlipau į kalną, apžiūrėjau iš visų pusių trečią koplyčią, bet nemačiau. Nusileidusi į Vaitkų kiemą, vėl mačiau
Mariją. Darėsi šalta, ilgokai žiūrėjau, nubėgau į namus ir vėl atėjau į Vaitkų kiemą. Šviesa lango fone, kur matėsi Marijos statula, buvo labai
stipri, kaip elektros lempa. Aš išėjau anksčiau, nes krėtė drebulys ir baimė ėmė. Naktis buvo šviesi, maži debesėliai plaukė ir užtemdydavo
statulą. Marija žiūrėjo į rytus.

5. Stanislava Piktužienė, gim. 1933 m., pensininkė

Buvo kažkas, bet ar tai Marija, negaliu pasakyti. Statulą mačiau, bet kieno ji? Neįžiūrėjau rankų, veido. Tai buvo nelabai ryšku. Rėmas šviesus,
visi tai matė. Kai išėjau iš Vaitkų kiemo, mačiau vaizdą koplyčioje, tame lange.

6. Genovaitė Zubavičienė, gim.1929 m., pensininkė

Pranešė Vaitkus telefonu: "šv.Jono kalne šviesa, ateik". Aš greit nuėjau ir pamačiau Mariją. Jos rankos sudėtos, galvutė palenkta į priekį.
Šviesa visame lango rėme. Aš stovėjau ir drebėjau, žegnojausi ir meldžiausi. Į kalną nėjau. Nenuleidau akių nuo Marijos. Sušalau ir parbėgau
namo apsirengti. Paskambinau Vaitkams, bet Vaitkus jau man pasakė, kad Marijos nėra, vaizdas baigėsi. Aš nubėgau į Vaitkų kiemą, bet Marijos
jau nemačiau.

7. Kazimieras Zubavičius, gim.1940 m., statybininkas

Buvau Vaitkų kieme ir mačiau pilkos spalvos Marijos statulą elektros šviesoje. Dalykas neeilinis.

Žmonės, su kuriais šiuo reikalu nepasisekė susitikti, buvo vyras iš Gagrėnų, atvykęs pas Butkienę torto vestuvėms; Vaitkų giminaitė Janina,
kuri tuo laiku buvo Maskvoje, ir Vytautas Žadeikis, dirbąs mokykloje šildymo sistemoje. L. “Gerumo draugija”

* * *

                                           1. ŽIROVICAI

VIETA. Slonimo rajonas, 12 km į pietus nuo Slonimo.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Ją papasakojo 1984 m. vietinė Žirovicų vienuolė ar bažnyčios tarnaitė. Kai Žirovicuose buvo kilęs gaisras ir
bažnyčia sudegė, visi manė, kad sudegė ir stebuklingas Švč. Marijos paveikslas. Piemenys pamatė Dievo Motiną, laikančią šį paveikslą
rankose. Vaikai nubėgo šaukti suaugusiųjų. Atėję žmonės Marijos jau nematė, nes jie buvo nuodėmingi, neverti matyti. Rado tik paveikslą. Toje
vietoje pastatyta Kristaus Apsireiškimo (Bogojavlenskaja) koplyčia. Mūrinė pastatyta 1769 m. Altorius yra ant akmens, ant kurio stovėjo
apsireiškusi Marija ir laikė tą paveikslą.

Apie šį Marijos apsireiškimą rašyta "Moksle ir gyvenime" 1972 m. Nr.3. Tik neaišku, iš kur ištraukta, kad "apsireiškusi Marija verkė" ir šis
apsireiškimas "buvo garsinamas XIV amžiuje".

Marijos Dangun Ėmimo cerkvėje kabo didelis paveikslas, kairėje ikonostasų vartelių pusėje. Jo centre pavaizduotas medis, kurio viduryje
ovalinėj spinduliuojančioj šviesoj Marijos iki pusės, laikančios Kūdikėlį dešinėj rankoj, mėlyname fone, atvaizdas. Po medžiu klūpo du baltais
marškiniais (iki pėdų) piemenukai. Už medžio ganosi avytės, kiek toliau — miškas.

Prie įėjimo į bažnyčios rūsį kabo panašaus dydžio ir kompozicijos paveikslas. Rodos, ant ąžuolo Marijos su Kūdikėliu paveikslo apsireiškimas.
Klūpo du piemenukai. Iš medžio šaknų ar kamieno drevės prie žemės trykšta šaltinis ir nuvingiuoja upeliuku.

II APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Maždaug 2,5 km nuo bažnyčios, miške, gal kokiame XVII a. kažkam apsireiškė Marija. Ir ten ištryško šaltinis.
Buvo pastatyta koplyčia ir Kryžiaus keliai. 1945 m. koplyčia buvo nugriauta, o šaltinis užkimštas. Tada pradėjo Žirovicuose sunktis iš žemės
vanduo net gyventojų trobose. Valdžia turėjo atkimšt šaltinį. Žmonės vėl pastatė koplyčią, kuri apie 1962 m. buvo nugriauta. Vėliau vietiniai
gyventojai pastatė kryžių ir šaltiniui surentė rentinius, kuriuos paskui pakeitė cementiniais.

Nuotrauka

VIETOS APRAŠYMAS. Miško pašlaitėj tarp senų medžių stovi pravoslaviškas aprištas kaspinu su išsiuvinėtais kryžiukais kryžius. Ant jo
skersinių užrašas: "Spasi Bože, liudi tvoja" (Išgelbėk, Dieve, žmones tavo). Už 1,5 km nuo kryžiaus — šaltinis su cementiniais rentiniais. Yra
puodelis ir galima pasisemt vandens. 1984 m.)

MALONĖS. 1984 m. viena moteris, kuriai gydytojai nepadėjo, šiuo vandeniu išsigydė.

                                          2. BUDSLAVAS

VIETA. 50 km į šiaurės rytus nuo Vileikos, 15 km į šiaurę nuo Dolginovo.

VARDO KILMĖ. Anksčiau vadinosi Būda. Vėliau, sklindant jos garsui, prisidėjo žodis Slava.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Marija apsireiškė apie 1664 m. ant akmens piemenėliams. Toje vietoje buvo pastatyta būda. Marija apsireiškė dar
kartą, ir tada toje vietoje pastatė bažnytėlę. Ji nepaprastai maža. Dabar ji — naujos didelės bažnyčios dešinėje pusėje. Bet jos altorius yra
priešingoje nei didžiosios bažnyčios altorius pusėje. Šis altorius pastatytas ant akmens, kur pasirodė Marija. Altorius labai gražus, medinis, su
22 medinėmis paauksuotomis šventųjų ir angelų statulėlėmis. Švč. Marijos apsireiškimo istoriją papasakojo bažnyčios valytoja 1984 m.

                                            3. BARŪNAI

VIETA. 22 km į pietus nuo Ašmenos.

VARDO KILMĖ. V.Žučkovičiaus nuomone, pavadinimas kilo nuo slaviško žodžio "bor" — giria.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Kaip papasakojo bažnyčios klebonas 1984 m., pagal padavimą šioje vietoje apie 1680 — 1690 metus M.Piesliakui
pasirodė Marija. Ji sakiusi: "Aš noriu, kad čia būtų bažnyčia ir mano paveikslas". Piesliakas pastatė kryžių su aukų dėžute. Kryžius buvo kelių
sankryžoje. Kai Piesliakas pradėjo statyt bažnyčią, kas rytą rasdavęs dėžutę pilną auksinių pinigų. Jis norėjo bažnyčią statyti aukštumoje, bet
Marija prašė statyt, kur dabar yra. Po bažnyčia — stebuklingas šulinėlis.

                                           4. ALKOVIČIAI

VIETA. 35 km į rytus nuo Vileikos.

VARDO KILMĖ. Nuo Alksnio. Lietuviškas pavadinimas būtų Alksnėnai.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Papasakojo vietinė močiutė. Labai seniai ant Alksnio pasirodė Dievo Motina su Kūdikėliu. Nuo to ir miestelio
pavadinimas. Toje vietoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, o 1905 m. pastatyta mūrinė gotikinė. Po II pasaulinio karo čia dar atvažiavo kunigas,
bet jam neleido eit pareigų ir bažnyčią sovietai uždarė.

Miestelio pakraštyje, vadinamame Matkovci, ant kalnelio yra stebuklinga vieta, susijusi, rodos, su Marijos apsireiškimu. Lenkų laikais buvo
mūrinė koplyčia. 1984 m. ant kalno stovėjo nedidelė 1,5x1,5 m medinė koplytėlė. Joje — Marijos statula, aprišta medžiagom, skarom, kaspinais
kaip votais Rytų bažnyčios papročiu. Vyksta daug stebuklų.

                                             5. AUCĖ

VIETA. 24 km į šiaurės vakarus nuo Žagarės, Duobelės rajone.

PRIKLAUSYMAS. Jelgavos dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1927.III pabaigoje iš Aucės du seminaristai ėjo į stotį ir pievoje pamatė Švč. Mariją. Ji paėjus link jų, iškėlus į
viršų rankas, išnyko. 1938 m. toje vietoje pastatyta bažnyčia. Vienas iš tų seminaristų tapo šios bažnyčios klebonu. Lyg Vytautas Satkevičius ar
Satkauskas.

Tai papasakojo viena moteris.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Teresės; Jėzaus Širdies.

PAPILDYMAI

Prie MARIJAMPOLĖS

VIETA.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Apie Dievo Motinos su Kūdikiu apsireiškimą duomenis iš liudininkų surinko pulko dvasininkas protojerėjus Steponas Ščerbakovskis (Стефан Щербаковский)
Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje, rusų armijai traukiantis iš Rytinės Prūsijos ir apsistojus nakvynei 6 - 7 varstų („верста“ rusų ilgio matas, lygus 1,06 km) į rytus nuo Marijampolės miesto, 1914 m. rugsėjo 13 d. tarp 11-12 val. kareiviai pamatė danguje stebuklą. Tarp pirmųjų mačiusiųjų buvo tuo metu budėjęs обозный Димитрий Серегин ir Jo didenybės pulko кирасир Петр Щит. Jie abu liudijo apie danguje šviečiančią ryškią žvaigždę, kuri ėmė blyškėti ir vietoje jos pradėjo ryškėti Dievo Motinos atvaizdas su kūdikiu Jėzumi Kristumi ant kairės rankos. Aplink Dievo Motinos ir Dieviškojo kūdikio galvas kareiviai pamatė ryškų spindėjimą, sklindantį iš spindinčių žvaigždžių. Kuratorius (кирасир) Ivanas Lakeevas prisiminė, kad „Dievo Motina stovėjo visu ūgiu, ryškiai spindinčiuose drabužiuose - kaip piešia angelus“.
Dievo Motinos apsireiškimas atsirado palaipsniui, taip pat pamažu, ji ėmė blyškėti, šviesėti. Šioje vietoje danguje susidarė šviesi dėmė, o jos fone (nelabai ryškiai) trumpai matomas kryžius, pamažu ėmė blėsti. Anot kareivių, visas stebuklas truko ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

Kitą dieną Rusijos kariuomenė iškovojo pirmąją pergalę šiame kare. Netrukus Rusijos armija atliko sėkmingą karinę operaciją prie Augustavo. Apie stebuklą buvo pranešta imperatoriui Nikolajui II; specialiai sudaryta Sinodalinė komisija patvirtino stebuklo tikrumą. Sinodas parengė dokumentus, leidžiančius tapyti pasirodymo ikoną ir ją gerbti, tačiau tragiški 1917 m. įvykiai tam sutrukdė. Tik 2008 m. vasario 28 d. patriarcho Aleksiejaus II įsakymu Dievo Motinos ikona „Augustavo pergalė“ buvo įtraukta į stebuklingų Rusijos stačiatikių bažnyčios ikonų sąrašą. Ši ikona dar vadinama ,,paskutinioji Rusijos imperijos" ikona. https://azbyka.ru/forum/xfa-blog-entry/poslednjaja-ikona-velikoj-rossijskoj-imperii.607/ http://www.baltwillinfo.com/mp08-09/mp-12.htm