PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS  MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.

   IV DALIS. ŠVČ. MARIJOS STEBUKLINGI PAVEIKSLAI

Ši dalis dėl geresnės orientacijos padalyta į 7 skyrius su sąlygiškais pavadinimais, pažyminčiais tų paveikslų būklę ar ypatybę.

Žinios apie stebuklingus paveikslus labai skurdžios. Paveikslai susiję su bažnyčiomis, kuriose jie yra. Taigi bažnyčių istorija iš dalies papildo
paveikslų istoriją, todėl ji ir pateikiama.

Daugelis paveikslų yra su metaliniu apkalu, aptaisu. Aprašant paveikslą pateikiama jo spalva — auksinis, sidabrinis, visai nepažymint, ar
metalas gryno aukso, sidabro, ar tik paauksuotas, tik imitacija. Dažniausiai ir paveikslo dydis nustatytas iš akies, todėl paklaida gali būti 50 cm,
jei formatas didelis. Paveikslai sugrupuoti pagal tų vietovių, kuriose jie yra ar buvo, abėcėlinę tvarką. Karūnuoti —karūnavimo chronologine
tvarka. Pagrindinis stebuklingų paveikslų istorijų šaltinis buvo 1959 m. Romoje išleista kun. J.Vaišnoro knyga "Marijos garbinimas Lietuvoje".

TRUMPA PAVEIKSLŲ ISTORIJA. Kadangi izraelitai labai buvo linkę į stabmeldystę, jiems buvo uždrausta garbinti atvaizdus (Iš. 20,4). Tai
nereiškia, kad šis draudimas turėjo visą laiką galioti. Praėjus pavojui, padėtis pasikeitė. Vėliau net ant Sandoros skrynios buvo cherubų
atvaizdai. Kadangi Senasis Testamentas paveikslų garbinimą draudžia, o Naujasis nieko nesako, tad suprantama, kodėl pirmųjų amžių Bažnyčia
buvo atsargi šiuo klausimu. To meto krikščionims, atsivertusiems iš stabmeldžių, stabų garbinimo pavojus buvo dar labai didelis. šv.Dvasios
vadovaujama Bažnyčia pradėjo naudoti paveikslus. Priskilės katakombose Marijos paveikslai aptinkami iš II amžiaus, šv. Petro ir Marselijono
katakombose — iš III amžiaus. Bet jie dar nebuvo garbinami ir buvo reti.

Po Milano Edikto 313 m., kuomet Bažnyčiai buvo suteikta laisvė, paveikslais imta puošti šventyklas. Ir tai teigiamai atsiliepė ugdant religijos
dorybę. Kaip kalbėjo pranešime dailės klausimais J.N.Duchanovas 1987 m. Vilniuje: "Pagal R.Birkovskį, vieną iš autoritetingiausių
pamokslininkų, savo laiku kalbėjusį Vilniuje, šv.Raštą paprastiems žmonėms perteikia tapyba. Stebėdami meno kūrinius, jie mato tai, kuo reikia
sekti, (knygą) skaito tie, kurie jos skaityti negali".

Analogija su Grigalium Didžiuoju, kuris sakė: "Vaizdavimas naudojamas šventovėse tam, kad, kurie nežino rašto, kraštutiniu atveju žiūrėdami į
sienas skaitytų tai, ko nepajėgia perskaityti knygose".

Garbė, teikiama Dievui ir šventiesiems, pradėjo pasireikšti garbinant ir jų paveikslus. Pasitaikydavo ir perdėjimų, kurie labiau pasireiškė Rytuose,
ten ir kilo kova prieš paveikslų kultą. Ją pradėjo imperatorius Leonas III Izauras (717-741). Priežastys nėra tiksliai žinomos. Pirmasis
imperatoriaus ediktas, įsakantis pašalinti šventųjų kankinių ir angelų paveikslus, bemaž privedė prie sukilimo prieš imperatorių. Imperatorius
pareikalavo, kad Bažnyčios vyresnybė pasirašytų nuo savęs dekretą. Į tai atsakydamas 90 metų amžiaus tuometinis patriarchas Germanas
verčiau buvo linkęs atsisakyti savo pareigų.

Antruoju ediktu prieš paveikslus Leonas III pažengė dar toliau. Jis įsakė sunaikinti visus paveikslus. Ir prasidėjo jų naikinimas visoje
valstybėje. Apaštalų Sostas pasmerkė kovą prieš paveikslus, mesdamas anatemą naikintojams. Atsakydamas į tai, imperatorius išsiuntė savo
flotilę prieš Apaštalų Sostą, įsakė užimti popiežių nuosavybę Sicilijoje ir Kalabrijoje ir išleido potvarkį atplėšti tas žemes drauge su Italija nuo
Romos patriarchato ir prijungti jas prie Konstantinopolio. Tada ginti paveikslų ėmėsi moksliškai garsiausias Rytų teologas, vienuolis ir kunigas
šv. Jonas Damaskietis (miręs 749 m.).

Leono įpėdinis Konstantinas Kopronimas (741-775 m.) dar smarkiau siautėjo prieš paveikslus ir jų kultui pasmerkti sušaukė 754 m. sinodą
Konstantinopolyje. Atvyko į jį 338 vyskupai, bet neatvyko nė vienas patriarchas. Šiame sinode nustatyta, kad paveikslai — tai šėtono darbas.
Kristaus paveikslų kultas — tai arba paslėptas nestorianizmas (Nestorijus skelbė apie moralinį dviejų prigimčių Kristuje susijungimą;
nestorianistai gavo chaldėjų krikščionių vardą, nes išplito šalyse, kur vartojo chaldėjų kalbą), arba monofizitizmas (kad po įsikūnijimo nėra
dviejų prigimčių, bet tik viena dieviška), o Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų kultas — tai piktžodžiavimas. Gražiausios mozaikos ir piešiniai
sienose buvo užtinkuojami, o tokiame tinke piešiamos figūros iš augalų ir gyvulių pasaulio. Vergiškai pasiduodama imperatoriaus potvarkiams,
pasaulietiška dvasininkija pakluso be pasipriešinimo. Tačiau vienuoliai Bizantijos valstybėje visi stojo į opoziciją. Daugelio vienuolynų turtai
buvo konfiskuojami, o jie patys paverčiami kareivinėmis ar ginklų sandėliais. Didelė vienuolių dalis tada ieškojo prieglaudos Vakaruose. Nestigo
ir kankinių. Prieš paveikslų naikinimą stojo taip pat saracėnų užimtų miestų Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos patriarchai.

Kova su paveikslais kiek sušvelnėjio įvyko po Kopronimo mirties, o dar labiau atlėgo, kai valdžią valstybėje užėmė imperatorė Irena (780-790).
Susitarusi su popiežium Hadrianu I (772-795), Irena sušaukė 786 m. VII visuotinį susirinkimą Konstantinopolyje, bet, kadangi kariuomenės
partija jį tuojau išvaikė, ji sušaukė visuotinę santarybą 787 m. Nikėjoje. Čia buvo pasmerktas prieš paveikslus kovojęs 754 m. sinodas. Surinkus
įrodymus už paveikslų kultą iš Šv.Rašto, Bažnyčios ir Tėvų nutarta, kad yra pagirtinas dalykas gerbti kryžiaus ir šventųjų atvaizdus ant indų,
rūbų, sienų, lentelėse, namuose ir prie kelių. Šis kultas primena garbinamus asmenis ir turi auklėjamosios įtakos, nes skatina jais sekti. Garbė,
teikiama paveikslams, nėra dieviška, bet reliatyvi, liečianti reprezentuojamus asmenis ir paslaptis.

Ramybė, kuri įsiviešpatavo po Nikėjos santarybos, truko neilgai. 813 m. įvyko kariuomenės sukilimas, kuris iškėlė į sostą Leoną V Armėnietį
(813-820). Šis imperatorius panaikino Nikėjos susirinkimo nutarimus ir sukėlė naują žiaurų paveikslų persekiojimą. Paveikslų garbinimo gynėjai
buvo kankinami į nieką neatsižvelgiant, kalėjimai jais perpildyti. Persekiojimui galą padarė imperatorė Teodora 842 m., valdžiusi valstybę už
savo mažametį sūnų. Ji atnaujino Nikėjos susirinkimo nutarimus. Ikonoklastinių kovų galui atminti Teodora netgi įvedė kiekvieną pirmą
gavėnios sekmadienį specialią metinę šventę, vadinamąją Ortodoksijos šventę. Pirmą kartą ji buvo iškilmingai švenčiama 843 metais.

Lietuvoje paveikslų persekiojimas prasidėjo su protestantizmo banga. Atslūgus tai bangai, pasibaigė ir persekiojimas.

"Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja”. — šv.Tomas

Tad klaupdami prieš Kristaus paveikslą ar jį bučiuodami mes garbiname patį Kristų. Jėzus paliko penktąją Evangeliją — Turino drobulę, kuri yra
Jo kančios paveikslas.

Jėzus paliko savo atvaizdą gailestingumo darbą padariusiai Veronikai.

Jėzus paliudijo stebuklais Šv. Kryžiaus atradimą.

Suteiktos malonės įrodo, jog per paveikslus taip pat gali būti teikiamos malonės. Sekantis pavyzdys parodo, kaip ne kiekvienas iš rastųjų kryžių
teikė malones, taip ir ne kiekvienas paveikslas teikia malones, o tik tasai, kuris yra stebuklingas.

Ištrauka iš Vilniuje 1859 m. išleistos knygos "Wisu Metu Givenimaj szwentuju" III dalies 40 psl.: "...Czia wėl tarpe didzia dziauksma isz atradima
kriziaus radose naujas rupesnis nežinojima, ant katro Kriziaus Kristus numirė. Del atskirima Kriziaus Jezaus nuo kitu dwieju kriziu szw Makaras
wiskupas Jeruzolimas liepė žmoniems susirinkus melstise, idant dalejstu Diewas pažinti tikra križiu Atpirkeja swieta ir gawa ikwepima toki: Prie
mirstanczios moteriszkes dasilitejus su pirmajs dwiem križejs, nieka ne darose, bet kajp tikt trecziu dasilitėjo, toje walandoje stojos swejka. Welej
atneszti numirelej po dasilitejima to kriziaus atgijo, o kitu du ne jokiu stebuklu nerode..."

Tridento tikėjimo išpažinime sakoma: "Tvirtai tikiu, kad Kristaus, Dievo Motinos ir kitų drauge su Kristumi viešpataujančių šventųjų paveikslai
yra turėtini, palaikytini ir teiktina jiems priderama pagarba ir garbė" (D 398).

Ankstesnis Kanonų kodeksas įsako: Šventosioms relikvijoms ir paveikslams turi būti teikiama pagarba ir garbė, atitinkanti asmenis, kurių yra
relikvijos ir paveikslai (Can. 1255 2).

Naujojo Kodekso 1188 kanonas sako: "Reikia palikti šv. paveikslų patalpinimo bažnyčioje praktiką, kad būtų garbinami tikinčiųjų..."

Vėliau atsirado ant galvos vainikas, skeptras, reiškiantis karalienės titulą. Marijos rankoj gėlė — karalienių ženklas. Kūdikis, laikantis Žemės
rutulį, — karališkos valdžios simbolis.

Marijos statulas imta dengti brangiais, auksu siuvinėtais drabužiais, nusižiūrėjus į graikų pavyzdžius, nes kryžiuočiai daug paveikslų, statulų
pargabendavo iš Rytų. Marijos paveikslai dengiami sidabrine ir auksine skarda. Iš to laiko yra vadinamosios "juodosios madonos". Marijos
veidas tamsus, kartais visai juodas. Ši jos veido spalva atsirado tik dėl tapybos technikos, panaudojant paveikslo pagrindui sidabrinį klodą,
kuris atmosferos veikiamas pajuosdavo. Kartais pajuosdavo dėl statomų prie paveikslo žvakių. O kai kurie juodi išeidavo tiesiog iš po dailininko
teptuko.

Renesansas dar labiau padaugino Marijos atvaizdų atmainas:

1. Marija, maitinanti Kūdikį. Pirmas pavyzdys šv. Sebastijono katakombose. Pasirodo XII a.

2. Marija su užmigusiu Kūdikiu ant kelių — XIV a.

3. Marija, klūpanti ir adoruojanti Kūdikį — XV a. Pastarieji du pasirodo Italijoje.

4. Marija, stovinti su vainiku ant galvos, žiūrinti į Kūdikį ant rankų.

5. Iš stovinčios Marijos be Kūdikio išsivystė nuo XIV a. Nekaltai Pradėtosios vaizdavimas. XVI a. įgavo galutines formas: Marijos drabužis
baltas, apsiaustas ir juosta žydri, ant galvos žvaigždžių vainikas, kai kada rankoj lelija, po kojomis pusmėnulis ir žaltys — simboliai iš
Apreiškimo šv. Jonui.

Viduramžių pabaigoje atsiranda paveikslai, kur Marija — saulės spinduliuose.

6. Nuo XIII a. imta vaizduoti Mariją Gailestingumo Motiną — po plačiu apsiaustu gobianti daugybę klūpančių asmenų: imperatorių, popiežių,
vyskupų, įvairių luomų atstovų.

7. Marija Nuolankumo Motina — Marija sėdi ant žemės, ant jos kelių Kūdikis (Spoleto katedros mozaika iš 1207 m.).

8. Rožinio Madona. Pirmas pavyzdys Kiolno šv. Andriejaus bažnyčios triptike iš 1474 m. Tipas greit paplitęs XVI a., ypač dominikonų
bažnyčiose.

9. Skausmingoji Motina — Olandijoj nuo XV a.

Bet jau XVI a., ypač po Tridento santarybos 1563 m., mistinis ir religinis jausmas išstumiamas akademizmo, teatrališkumo, manierizmo,
neoklasicizmo. Žymesnių religinių tipų nesukuriama, daromos kopijos.

                             MARIJOS PAVEIKSLŲ KILMĖ, TIPAI IR SIMBOLIAI

Dauguma Marijos paveikslų Lietuvoje yra kopijos garsių paveikslų, esančių ar buvusių krikščionybės žymiausiose vietose.

Rytų bažnyčioje, kai paveikslų garbinimas atgavo teises, įsivyravo idėja, kad reikia atkurti paveiksle "dieviškąjį pirmavaizdį", "archetipą".
Stengtasi kopijuoti seniausius originalus. Stilius darėsi vis griežtesnis ir kanoniškesnis. Vaizduojant šventus siužetus nebuvo leista nukrypti
nuo nusistovėjusių ikonografinių schemų. Tos schemos perėjo ir į slavų ikonų tapybą. Ir šiandien rusų dailininkas, tapydamas šv. ikonas, turi
laikytis nustatytų kanonų.

Vakarų bažnyčioje nebuvo tokio varžymo kaip Bizantijoje ir religinė tapyba rutuliojosi natūraliai. Tačiau garsiausi paveikslai dažnai būdavo
kopijuojami.

Lietuvos menininkų tapyba nevienalytė. Buvo sekama Vakarų Europa, kartais būta "graikiškos" tapybos įtakos, atėjusios iš slavų žemių, o kai
kurie kūriniai atspindi vietines tapybos tradicijas. Labiausiai stilius priklausė nuo menininko "mokyklos".

                                ARCHAIŠKŲ MARIJOS PAVEIKSLŲ KILMĖ

1. Esą pati Marija vienu ar kitu būdu yra palikusi savo atvaizdą. Tokie nuostabios kilmės paveikslai, vadinami achiropoitai, buvo garbinami
Acheropoetos vienuolyne Konstantinopoly, Solonikuose, Neapolyje (Piedigrotta) ir kt.

2. šv. Luko. VI a. gyvenęs Teodoras Lektorius tvirtino, kad imperatorė Eudoksija II 450 metais yra pasiuntusi iš Jeruzalės savo dukrai šv.
Pulcherijai į Konstantinopolį Luko prieštą Marijos paveikslą. Jis buvo laikomas stebuklingu ir garbinamas net Bizantijos imperatorių. Deja,
sunaikintas turkų sultono paliepimu 1453 m.

Šią tradiciją palaiko ir Kretos vyskupas Andriejus savo VII-VIII a. raštuose, tvirtindamas, kad Luko pieštų Marijos paveikslų yra Romoje ir
Jeruzalėje. Net ir šv. Jonas Damaskietis savo raštuose, gindamas paveikslų garbinimą, poroje vietų pamini Luko pieštus paveikslus,
nepažymėdamas, kur jie yra.

Legendos Lukui iš karto priskyrė 4 paveikslus, vėliau 7, o dar vėliau jų gerokai padaugėjo.

Luko paveikslais didžiuojasi kelios senosios Romos bažnyčios: Santa Maria Maggiore, Santa Maria in Via Lata, Santa Maria in Trastevere, Ara
Coeli, Santa Maria Nuova, Santus Silvestro. Net Čenstakavos paveikslas liaudies tikėjime laikomas Luko darbo. Pagal kitą versiją to paveikslo,
kurį imperatorė Eudoksija II 450 m. pasiuntė iš Jeruzalės, kopijos išliko: šv. Mergelė iki pusės — Acheno katedroj, Romoj — Maria Maggiore,
Troscko Lavroje Zagorske; visu ūgiu — mozaika šv. Morkaus katedroj Venecijoje.

                                  RYTŲ BAŽNYČIOS PAVEIKSLŲ TIPAI

1. Hodegetria: šv. Pulcherija dovanotą paveikslą padėjusi Hodegono vienuolyne Konstantinopoly, nuo kur ir pats paveikslas gavo vardą.
"Hodegetria" — Kelio Vadovė, nes bažnyčia, kur paveikslas saugotas, buvo Kelvedžių gatvėje.

Šio tipo paveiksluose Marija vaizduojama stovinti (Šiluvos stebuklingas paveikslas) ar dažniau tik iki pusės (Maria Maggiore Marija yra su
apsiaustu, kuris dengia ir galvą, ant kairės rankos — Kūdikis, kuris vienoj rankoj turi rašto ritinėlį, vėliau — knygą; kita ranka laimina. Kūdikis
basas, apvilktas palijum). Vėlesnėse kopijose smulkmenos buvo kaitaliojamos: Marija suėmusi rankas, kad būtų lengviau laikyti Kūdikį, kuris
apaunamas sandalais. Tokia atmaina yra šv. Alfonso bažnyčioj Romoje. Marija vadinama Neperstojančios Pagalbos. Panaši yra rusų ikona
"Strasnaja".

2. Nikopoia (Pergalės Davėja) tipo paveikslą mini imperatorius Justinijonas 565 m. Jis nešiojęsis jį karo žygiuose ir jam priskyręs pergales. Kai
kryžininkai užėmė Konstantinopolį, tai Venecijos dožas Dondolas šį paveikslą pergabeno į Veneciją, kur jis yra iki šių dienų. Čia Marija
vaizduojama sėdinti soste ir laikanti prieš save ant kelių Kūdikėlį. Šio tipo seniausi pavyzdžiai randami Romoje Komodilės katakombose, šv.
Apolinaro bažnyčioj Ravenoje, Santa Maria Antiqua Romoje.

3. Blachernitissa irgi Lukui priskiriamas paveikslas, kurį šv. Pulcherija padėjusi jos pastatytoj bažnyčioj, vadinamoj Blacherna. Imperatorius
Konstantinas Kopronimas (720-775), prasidėjus ikonoklastų sambrūzdžiui, tą paveikslą sunaikino, bet paskui vėl buvo atkurtas. Čia Marija be
Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai. Kopijos Ravenoje, Venecijoj, Florencijoj, Nikėjoje, Kijeve.

VĖLESNI TIPAI. Vėlesniais laikais, smulkmenose nutolstant nuo minėtų tipų, sukurti nauji:

1. Glykophylusa (iš Hodegetria), rusų vadinama Umilenije, kur Kūdikis atsikreipęs ne į žmones, bet į Motiną, prie jos glaudžiasi, apkabinęs
kaklą rankytėmis. Ž. Kalvarija.

2. Platetyra (iš Blachernitissa) nuo XI a. žinomas tipas, kur ties stovinčios Marijos krūtine keturkampiuose ar ovaliniuose rėmuose yra Kūdikis:
Naugarde, Konstantinopoly, Venecijoj, Kiolne.

3. Galaktrotophusa — Motina, krūtimi maitinanti Kūdikį.

4. Eleusa — apsiaustu dengianti žmones.

5. Tricherusa — 3 rankomis, nes pagal legendą šv. Jonas Damaskietis, Marijos paveikslų gynėjas, per Marijos užtarimą atgavo nukirstą ranką.

Knygoje: George Ferguson "Signs and Symbols in Christian art" N.Y. Marijos paveikslai taip skirstomi:

1. Madona, adoruojanti Kūdikėlį Jėzų. Tokie paveikslai parodo Mariją, klūpančią prie Kūdikėlio ir Jį garbinančią. Tokia idėja kartais būna
suderinta su Gimimu.

2. Mater Amabilis (Motina Meilingoji). Marija laiko Dievišką Kūdikėlį. Ji dažniausiai stovi, bet pasitaiko ir sėdinti soste.

3. Madona Nuolankioji. Tokie paveikslai vaizduoja Mariją, sėdinčią ant žemės su Kūdikėliu Jėzumi.

4. Mergelė Garbingoji. Paveikslai, kuriuose paprastai Marija vaizduojama stovinti danguje, apsupta spindulių arba cherubinų galvučių.

5. Dangaus Karalienė. Marija stovi ant pusmėnulio, apvainikuota kaip karalienė. Dažnai būna vainikas iš 12 žvaigždžių.

6. Jos Didenybė. Marija vaizduojama kaip dangiška monarchė soste tarp angelų palydos.

7. Madonna della Misericordia (Gailestingumo Motina). Vaizduojama stovinti ir dengianti savo mantija klūpančias minias teisiųjų, kuriuos ji
apsaugo. Kartais klūpantieji vilki tam tikro ordino ar brolijos drabužiais, priklausomai nuo to, kam paveikslas buvo tapomas.

8. Madonna del Soccorso (Neperstojančios pagalbos). Artimai susijusi su Gailestingumo Motinos tipu, iš dalies yra pamaldumo forma Mergelei
kaip vaikų saugotojai. Mergelė kaip apgynėja dažniausiai vaizduojama lazda išvejanti bjaurų demoną, kuris bando išgąsdinti vaiką. Šis tipas iš
dalies buvo renesanse ir labiausiai naudotas centrinėje Italijoje.

9. Mater Dolorosa (Skausmingoji). Vaizduoja liūdinčią Mergelę Mariją dėl jos Sūnaus kančių — sunertomis rankomis, byrančiomis ašaromis.

10. Nekalto Prasidėjimo. Per renesanso periodą vaizduojama arba su savo tėvais Joakimu ir Ona, arba su Švč. Trejybe. Atributai, kurie
dažniausiai identifikuoja Nekaltą Prasidėjimą, yra šie: Saulė ir Mėnulis, Lelija, Rožė be spyglių, Aptvertas sodas, Fontanas, Libano kedras, Jesės
medis, Uždari vartai, Nesuteptas veidrodis, Dovydo bokštas, 12 žvaigždžių.

11. Rožinio Mergelė. Dažniausiai dominikonų, nes, pagal pasakojimą, Mergelė pasirodė šv. Domininkui, ordino įsteigėjui, ir davė jam rožinį.
Centrinė figūra tokio tipo tapyboje yra Mergelė, laikanti rožinį, dažnai sujungtą su 3 dalių paslaptimis: džiaugsmingąja, sopulingąja ir
garbingąja.

12. Mergelės Įžadų atvaizdai gali būti susiję su ypatingu įvykiu ar specialia bažnyčia, dėl kurios Mergelė yra parodžiusi stebuklą ar aiškią
išskirtinę malonę. Kai kurie iš geriau žinomų yra:

a) Madonna del Carmine (Karmelio kalno). Mergelė kaip Karmelitų ordino įkūrėja.

b) Madonna di Loreto. Su nuoroda į stebuklingą Nazareto namelio perkėlimą į Loretą Italijoje, kai šv. žemė buvo užkariauta netikėlių saracėnų.
Šio tipo paveiksluose Marija laiko savo rankoje namelį, kuris dažnai panašus į bažnyčią. Šitai rodo Loreto bažnyčia, statyta virš namelio —
koplytėlės jo apsaugai.

c) Santa Maria della Neve. Ji nurodo stebuklingą Santa Maria Maggiore bazilikos Romoje statymą. Pasak legendos, Mergelė nurodė bažnyčios
planą stebuklingu sniego iškritimu rugpjūtį — jis pažymėjo sienas kaip būsimos bažnyčios kontūrus.

d) Santa Maria della Vittoria. Mergelė vaizduojama šaukianti į mūšį. Ji dažniausiai būna danguje, o apačioje — su armija ar karo laivais. Gali būti
vainikuojama nugalėtojų su adoracija.

e) Madonna della Peste. Pamaldžiai atliktas atvaizdas Mergelės, sulaikančios marą. Čia Ji parodoma virš maro ištikto miesto ar apsupta šventųjų,
paprastai šaukiamų užtarti prieš marą, kaip šv. Sebastijono, šv. Roko ir šv. gydytojų Kozmo ir Damijono. Vietiniai šventieji taip pat gali būti
paveiksle.