PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS  MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.

II DALIS. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS PĖDOS AKMENYSE

"Jėzui kritus nuo Kedrono upelio tilto, Jo kelių, rankų, alkūnių ir pirštų pėdsakai įsispaudė uoloje, ir vėliau didžiai ji garbinta.

Dabar jau dingo tikėjimas tokiais dalykais, o vis dėlto ne kartą istoriniuose regėjimuose minimi patriarchų, pranašų, Jėzaus, Švč. Mergelės ir kai
kurių šventųjų kojų, kelių arba rankų įspaudai akmenyje. Uolos, pasirodo, buvo minkštesnės ir labiau tikinčios negu žmonių širdys, duodamos
svarbiomis valandomis liudijimą, kad net joms tiesa daro įspūdžio" (O.K.Emerich. "Kristaus Kančia". Kaunas, 1932, p. 68).

Ceilono saloje (dabar Šri Lankos sala) yra plačiai pagarsėjęs 2 250 m (2 243 m) Adomo kalnas, ant kurio viršūnės esančioje uoloje įminta pėda.
Šią pėdą budistai garbina kaip Budos. Mahometonai tiki, kad tai esanti pirmojo žmogaus — Adomo — pėda. Bramanai laiko ją dievo Višnu
pėda.

Jeruzalėje, Alyvų kalne, ant granito uolos yra likusi Kristaus pėda.

Lietuvoje pėdomis akmenyse domėjosi ir jas tyrė Petras Tarasenka. Šioje dalyje pasinaudota jo knyga "Pėdos akmenyse" (V., 1958) ir archyvais,
buvusiais Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryboje.

Tie akmenys su Švč. Mergelės Marijos pėdomis, kuriuos žmonės gerbė ir saugojo, išliko iki mūsų dienų. Vieni buvo įmūryti į altorius, statulų
pamatus. Kurie liko lauke, nukentėjo, nes žmonės relikvijoms apskaldė pėdų kraštus. Buvo ir tokių akmenų, kuriems žmonės jokios pagarbos
neteikė, nors ir neniekino. Rašau "buvo", nes ne visi akmenys su Švč. Mergelės Marijos pėdom pasiekė mūsų laikus. Visų minimų akmenų
nepavyko aplankyti, kai kurių nepasisekė rasti, nes mažėjant gimstamumui išnyko daugelis kaimų ir minimų vietovių niekas nežino.

Vietos išvardytos abėcėlės tvarka. Akmuo su pėda Gelvonuose jau aprašytas anksčiau. P.Tarasenkos knygutėje minimas akmuo laikomas
stebuklingu Papilyje (Pandėlio raj.), jis buvęs įmūrytas į bažnyčios sieną. Tačiau nei klebonas, nei žmonės nieko negirdėjo apie tai. Bažnyčios
sienoje tiktai yra įmūryta sviedinio skeveldra.

                                         1. AUKŠTAKALNIS

VIETA. Varėnos raj., Jakėnų apylinkė, buv. "Šviesos" kolūkis. P.Tarasenkos knygutėj klaidingai pavadintas kaimas — Antakalnio. Tai pažymėta
archyve.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas.

ISTORIJA. Vietiniai žmonės akmenį su Marijos pėda vadino Švč. Mergelės. Dar vadinamas Dusmenės akmeniu. Vietinės reikšmės archeologinis
paminklas. Tas akmuo buvo apie 1 km į šiaurę nuo tilto per Duobupio upelį kelyje Valkininkai — Babriškės, pelkėse.

Akmuo, vadinamas Dusmenės akmeniu su Mergelės Marijos pėda, sunaikintas.

Žinios iš archyvų. (Yra daryta nuotrauka 1938 m. fotografuojant iš šono.)

                                           2. BURBIŠKIS

VIETA. Radviliškio raj., Pakalniškių apylinkė, prie buvusio dvaro.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas, Dambavos parapija.

ISTORIJA. Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios vikaro kun. J.Kurliausko pranešimas:

"G.T. Laikau sau už pareigą pranešti Tamstai, kad vienas toks akmuo su "pėda" yra Burbiškio dvare, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
Ant jo, sulig vietinių žmonių padavimais, yra stovėjusi Švč. Panelė Marija. Tą akmenį paskiau Mykolas Baženskis (ar Bašenskis), statydamas
Švč. Panelės stovylą, įmūrijo į jos postamentą taip, kad ta "pėda" būtų matoma. Toji stovyla su tuomi akmeniu iki šiolei tebestovi /.../ Su
pagarba kun. J.Kurliauskas. Kėdainiai, 12.II.25.”

APRAŠYMAS. Marijos statula su įmūrytu į jos pamatą akmeniu yra prie vieškelio priešais buvusius Burbiškio dvaro vartus. Pėda gerai matosi.
Yra apie 14 cm, kairės kojos. Ant stovo — aukšta Marijos statula. Ji su balta tunika, melsvai žalsvu apsiaustu, ant galvos skepeta ir gėlių
vainikas. Dešine primynusi žaltį, kaire — pusmėnulį. Matomo su pėda akmens dydis — maždaug 20x40 cm.

Burbiškio dvaro parke yra paminklai A.Mickevičiui su užrašu "Litwa ojčyzna moja" ir Vytautui. Paminklas buvo ir Šatrijos Raganai.

                                          3. DAUGĖLIŠKIS

VIETA. Ukmergės raj., Ukmergės apylinkė, kaimas.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

Šio kaimo nepavyko rasti. Ar akmuo yra, nenustatyta.

ISTORIJA. Iš archyvo: "1935 m. spalio mėnesį informavo Steponavos pradžios mokyklos mokytojas Vladas Laska. Nuo Daugėliškio kaimo už 1
km į rytus prie Lukšos ir Stričkos žemės šalia Čivylių yra akmuo su dviem pėdom. Seniau pėdos buvo aiškios, o dabar piemenų aptrupintos.
Sakoma, kad senovėje ant šio akmens Panelė Švenčiausia ilsėjosi ir žmonių atminčiai įspaudė savo pėdas".

                                           4. MITKIŠKĖS

VIETA. Tarp Kazokiškio ir Paparčių. Ties Nerimi, kurios kitoje pusėje matosi Kernavė.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

Nuotrauka

APRAŠYMAS. P.Tarasenka prieš kelis dešimtmečius taip aprašė: "Akmuo yra ant Sukros upelio, ties buvusiu malūnu. Akmuo buvo
pašventintas, šalia pastatytas kryžius. Šalia pėdos yra antras mažas pailgas 7 cm įdubimas, laikomas Kūdikėlio Jėzaus pėda. Akmuo yra
medžiais apsodintame darželyje. Pasižymėjęs stebuklais".

Apie 1985 m. vaizdas buvo toks: "Nuo kelio per 50 metrų auga beržynėlis. Prie jo yra medinė, jau apipuvusi, gražiai padirbta tvorelė aplink
akmenį. Ant kampinių stulpelių metaliniai kryžiukai. Akmens 3/4 yra žemėje. Virš žemės matomos akmens dalies ilgis apie 1,6 m, plotis kiek
mažesnis. Akmuo apaugęs samanomis. Pėda palyginti gili, gerai išsilaikiusi. Tarp akmens ir kelio — kolūkio laukai, apsodinti žemės ūkio
kultūromis. Šalia akmens — stulpelis su užrašu: "Mitkiškių akmuo, archeologinis paminklas, saugomas valstybės”. Netoli yra sodyba, o dar už
jos — upeliukas, gal vadinamas Sukra.

Mitkiškėse buvo žiauriai nukankinti žmonės. Štai laiškas, kurį išspausdino "Gimtasis kraštas" 1989.I.26:

"1941 m. birželio 28 d. vokiečių apsupta raudonosios armijos kariuomenės dalis ties Žiežmariais pasuko iš plento Neries link. Prie Mitkiškių
kaimo apsistojo, nes per Nerį tilto nebuvo. Kariuomenė užėmė ir gretimus kaimus — Latvių, Aleksandriškių, Palkių. Tarp Mitkiškių ir Latvių
kaimų nedidelis Sarvituto miškelis buvo pilnas kariuomenės. Priešpiet pasirodė rusų kariai: "Mūsų nebijokit, tačiau už mūsų atvyksta "Stalino
kariai", jų saugokitės". Po pietų pamačiau tuos Stalino... Vidutinio ūgio, juodais plaukais ir tamsios odos spalvos — azijatai. Tokius žmones aš
mačiau pirmą kartą. Gyventojai ėmė slėptis kur kas galėjo, o staliniečiai siautė trobose — ieškojo vyrų. Suradę seną ar vaiką — išsivarydavo.

Mano tėvai susodino mus tris ir dar kaimyno vaikus į ratus ir pabėgom iš namų. Nuvažiavom apie 5 kilometrus, apsistojome dideliame griovyje,
kur buvo ir daugiau žmonių. Išsikasėme apkasus, įėjimą uždengėm pagalvėmis ir taip praleidom naktį kulkoms zvimbiant. Auštant
susišaudymas aprimo ir mes pasukome į namus. Važiuodami vieškeliu sutikdavome tik vokiečių karius — rusų nebuvo.

Išvesti vyrai nė vienas negrįžo į namus. Juos visus žiauriai nukankino ir paliko gulinčius — kai kuriuos Sarvituto miškelyje, kitus ant Neries
kranto. Jiems buvo išbadytos akys, nupjautos ausys, nosys, išsukioti rankų pirštai kabojo tik ant odos, nugarose išrėžta po du diržus. Nespėjo
pasislėpti ir Valantanavičių šeima. Tėvą, du sūnus ir 13 metų berniuką, tuo metu gyvenusį pas Valantanavičius, išsivedė ir visus nukankino.
Kazį Čiurą rado durtuvu prismeigtą prie žemės — mirė žmogus besikankindamas. Iš viso buvo nužudyta vienuolika žmonių. Laidojo visus kartu
Kazokiškio kapinėse:

Valantanavičius Antanas apie 55-57 m., Valantanavičius Jonas 28-30 m., Valantanavičius Vaclovas 25 m., Čiuras Jonas 27 m., Čiuras Kazys 46-48
m., Drėgva (vardas nežinomas) iš Šešonių km. buvo atvykęs į Mitkiškes, Dimša Stasys 16 m., Bagdonas Kazys 16 m., Roslekas Antanas 60 m.,
Medzveckas Mykolas 25 m., Batėnas Zigmas 25-27 m.

Sarvituto miškelyje taip pat žiauriai buvo nukankinti keturiolika vokiečių belaisvių. Vokiečiai juos fotografavo.

Antanina Valantanavičienė, netekusi vyro ir dviejų sūnų, neilgai gyveno. Mitkiškių kaime buvo tylu kaip kapuose. Visus tuos žmones aš
pažinojau. Tą baisią dieną atsimena šiandien dar gyvenantys Mitkiškių ir aplinkinių kaimų žmonės. Liudininkų daug. Jono Čiuro sesuo Marytė
Stankevičienė šiuo metu gyvena Vilniuje, Mykolo Medzvecko motina ir Antano Rosleko sūnus Pranas — Mitkiškėse.

Prašau neskelbti mano pavardės — ne todėl, kad bijau, o todėl, kad turiu daug, labai daug pažįstamų, o jie susitikę klaus, o apie tai pasakoti
sunku".

(Redakcija autoriaus pavardę ir adresą turi.)

                                          5. SKUDUTIŠKIS

VIETA. Molėtų rajonas, 20 km į šiaurę nuo Molėtų, 3 km į pietryčius nuo Alantos — Utenos kelio.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Molėtų dekanatas.

ISTORIJA. Dar prieš didįjį marą apsireiškė Skudutiškyje Marija. Akmenyje, ant kurio stovėjo Švč. Mergelė, liko jos pėda.

Prasidėjus marui, kurie tik žmonės eidavo į Skudutiškį paprašyt Marijos užtarimo, liko gyvi.

Šitos žinios labai skurdžios, ir nustatyti Marijos pasirodymo datą sunku, nes Lietuvoje siautė keletas didelių marų.

Simonas Daukantas, remdamasis Strijkovskio "Lietuvos kronika", apie 1315 m. marą rašo: "...plunksna virpa rašant. Motinos, tėvai, uždarinėję
kūdikius savo kambariuose, badu tenai marino ir mirusių kūnus ėdė! Tokiose rūstose dienose ant didesnės dar prapulties giminės Lietuvos ir
Žemaičių kryžeiviai ir kiti kryžnešiai, ateidami jų kariauti, tuo pačiu laiku atnešė marus iš Egipto žemės į Latvių žemę, Prūsus, kurie visoj
Lietuvoj ir Žemaičiuose išsiplėtė..."

Nuo 1618 m. vidurio Europoje ėjo žiaurus, vadinamasis 30 metų karas. Kaip paprastai karų metu, ten kilo baisios epidemijos. Maras 1652 m.
pasiekė ir Lietuvą. Nespėjus jam atlyžti, Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654 — 1655). Tuomet maras, vėl atsinaujinęs, dar labiau paplito.

Nuo 1696 iki 1717 m. Lietuvoje vyko nemaža karų. 1706-1708 metai buvo labai nederlingi, 1708-1709 m. žiema nepaprastai šalta. Karo baisybių
išvaikyti valstiečiai, pasislėpę miškuose, tiesiog mirė nuo šalčio ir bado. Tuo metu Vilniuje žmonės gaudė ir valgė žiurkes, kates. Atsirado ir
žmogėdrų. Palei Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai, kurie, suvalgę savo žmonas ir vaikus, žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. Tuomet
Vilniaus gatvėse gulėjo negyvėliai. Vien Vilniuje mirė 20 000 krikščionių ir 4 000 žydų. Visoj Mažojoj Lietuvoj mirė 150 000 žmonių. Tad prie visa
naikinančio karo prisidėjo 1708 — 1711 m. siautęs baisus maras ir kitokios epidemijos. Tuokart nuo ligų, bado, šalčio ir karo išmirė 1/3
gyventojų. Ištisi Lietuvos plotai pavirto dykvietėmis.

Ištrauka iš B.Kviklio knygos "Mūsų Lietuva" (t. IV, p. 17) apie siautusį marą: "Pirmos žinios apie badą ir marą Lietuvoje siekia 1205-1207 m.,
1211, 1279, 1310 m. Maras lankėsi 1391, 1408-1419, 1419-1420, 1427, 1452, 1465, 1473-1474, 1482, 1497-1498, 1505-1506, 1557, 1588-1590, 1625-1629,
1660, 1741-1742, 1808, 1842, 1850 ir kt. metais. Po maro kai kuriuose miesteliuose likdavę vos keletas gyventojų. Žemaičiai (IV tomas apie
Žemaitiją) marą pavietre vadindavo. Pagal padavimą, pavietrė važinėdavusi 6 arklių traukiama karieta, lankydavusi miestus, kaimus, dvarus,
laukus ir, kur tik įvažiuodavusi, visus žmones išžudydavusi. Žemaitijoje atsirado maro kapalių (kapelių). Paprastai juose stovėdavo juodas
kryžius, akmenų tvora aptvertas. Tai esą "juodojo mirties angelo palaikai". Šis angelas iki XVIII a. žemaičiams nešęs siaubą ir mirtį. Yra žinoma,
kad žemaičiai Palangoje ir kitur netgi senovės dievų pagalbos šaukdavosi.

Kartais nukentėdavo tik nedidelės sritys, o kartais visas kraštas. Marui pasibaigus mirusiųjų ūkiai dar ilgai tušti stovėdavę, tik vėliau juos
užimdavo iš kitų vietovių atsikėlę gyventojai".

APRAŠYMAS. Akmuo nuo bažnyčios yra apie 1 km, prie upeliuko, tekančio per lapuočių unksmę. Šalia akmens pastatytas valstybinis ženklas
"Skudutiškio akmenys su ženklais". Akmuo aptvertas tvorele. Būnant šioje vietoje 1983 m. tvorelė buvo nulenkta, o gėlės ir žvakės išmėtytos.

Prieš II pasaulinį karą laukuose šalia upelio irgi buvo (dabar nėra) akmuo su pėda ir kryžiumi.

MALONĖS. Žmonės sako, kas nuo to akmens duobutėj esančiu vandeniu nuvalys kokią žaizdą ar atsigers to vandens, tai tuojau pagis. Jie renka
nuo to akmens samanas ir daro vonias, pridėdami vandens iš greta esančio upelio. Esą daug atsitikimų, kad pagijo. Kryžius baigiamas nuskust
peiliais, maldininkai apskaldė ir pėdą, imdami akmens skaldinėlius gydymuisi.

                                           6. VILKELIAI

VIETA. Kaimas prie Panevėžio tarp Upytės ir Naujamiesčio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

ISTORIJA. Iš archyvo ikikarinis aprašymas: "Vilkelių km., Juzės Smailytės žemėje, yra akmuo su Jėzaus ir Marijos pėdomis be globos. Vilkelių
km. ganyklose yra akmuo su dviem pėdom: viena didesnė, kita mažesnė. Sako, kad čia stovėjusi Panelė Švenčiausia su Sūnumi. Buvojau prieš
20 metų" (1938 m. rašyta).

Akmuo stovi pelkėje tarp kitų akmenų. Vietos žmonių vadinamas “Akmuo su Jėzaus ir Marijos pėdomis”. Jokių tradicijų ir padavimų apie jį nėra.
Žinių irgi nerandame. Paprastas akmuo, ant jo viena didesnė, kita mažesnė į žmogaus pėdą panašios žymės. Akmuo įlindęs į žemę, vidutinio
didumo, jį 4 vyrai gali pakelti.

Ar išliko iki mūsų dienų, dar neišaiškinta.