III DALIS. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠALTINĖLIAI

PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.

III DALIS. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠALTINĖLIAI

Švč. M. Marijos šaltinėliai, kaip ir pėdos akmenyse, giminingi Marijos apsireiškimo vietoms, nes jų stebuklingumas susijęs su Dievo Motina.

Šioje dalyje aprašytos tik tos stebuklingos Marijos vietos, kurios pirmiausia garsėja šaltinėliais, nors vietų su šaltinėliais ar šulinėliais yra daug
daugiau.

Stebuklingas šaltinėlis buvo Panemunėlyje, 5 km į pietvakarius nuo Rokiškio. Bet ar jis turėjo kokį sąryšį su Švč. Mergele, neaišku. Be to, jis
jau užmirštas, lyg ir išdžiūvęs. Apie šį šaltinėlį yra šiek tiek žinių kunigo A.Liepinio rankraštyje: "Jis yra dvaro parke ir laikomas stebuklingu.
Švč. Trejybės atlaidų išvakarėse kunigas pašventindavo šaltinėlį. Tikintieji semiasi vandenį, geria jį vietoje, o daugiausia namo nešasi".

Atlaidai buvo Marijos Nekalto Prasidėjimo, Žolinės, Škaplierinės ir Marijos Apreiškimo — pastarieji du panaikinti.

1. MAŽUČIAI

VIETA. Vilkaviškio raj., 2 km nuo Alksnėnų.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Vilkaviškio dekanatas, Alksnėnų parapija.

ISTORIJA. Kaimas minimas 1744 m. Vilkaviškio parapijos kaimų sąraše. 1909 m. čia buvo 32 sodybos. 1923 m. — 37 sodybos ir 210 gyventojų.
Dabar gyventojai iškelti.

Legenda pasakoja, kad pro tą vietą, kur yra šaltinėlis, ėjo senelis ir pamatė labai gražią mergaitę, prausiančią veidą. Pagal vieną padavimą — ji
nieko nesakiusi, pagal kitą — tarusi: "Prauskitės ir naudokitės". Senelis nuskubėjęs į artimiausią sodybą ir pranešęs apie įvykį. Į nurodytą
vietą subėgo žmonės. Gražiosios mergaitės jau nerado, bet toje vietoje iš žemės tryško šaltinis, nors jo ten niekuomet anksčiau nebuvo.
Nedaug suko galvą tuo laiku religingi žmonės ir tyra širdimi priėmė, kad juos aplankiusi pati Švč. Mergelė Marija ir jiems atnešusi dovanų šitą
šaltinėlį.

Vietiniai žmonės netrukus apie šaltinėlį surentė rąstų rentinėlį ir pastatė nedidelę koplytėlę. Viduje įrengė altorėlį. Liaudies meistrai išpuošė jį
įvairiais drožiniais, padarė gražų kryžių ir Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Laikui bėgant mediniai rentiniai pakeisti betoniniais.

Pirmas Alksnėnų klebonas buvo Jonas Astrauskas. Po jo — Antanas Raduišis. Jie nesiėmė didesnių darbų. Po jų atėjęs kunigas Vincentas
Čitavičius praplėtė Alksnėnų koplyčią ir ėmėsi tvarkyti remonto reikalaujančią Mažučių koplytėlę. Nugriovė senąją medinę ir jos vietoj pastatė
naują mūrinę. Sienas išdekoravo iš ąžuolo padarytais ąžuolo lapų ornamentais, įtvirtindamas juos betone.

Br.Kviklio "Vilkaviškio vyskupijoj" (Chicago, 1982 m.) rašoma, kad "prie koplytėlės stovėjo medinis aukštas kryžius, kuriam papuvus ūkininkas
Augustaitis pastatė geležinį, o Elena Jasaitienė apie 1938 m. vietoj senosios pastatė naują, mūrinę koplytėlę".

1944 m. koplytėlė buvo sugriauta. Ąžuolo lapų nuolaužos tebesaugomos Alksnėnų bažnyčioje. Po karo klebonui Vincentui Kizlaičiui leista
atstatyt medinę koplytėlę. Prieš karą joje buvo laikomos šv. Mišios.

1983 metais tikintieji pradėjo plaukti į Mažučius ir Alksnėnus. Tai nepatiko vietos valdžiai ir šį tikinčiųjųjudėjimą stengėsi nuslopinti. Vietos valdžia nutarė sunaikinti šaltinėlį.1986 metais kolūkis nutarė prie šaltinėlio įrengti srutų rezervuarą. Greitai paruošė projektą ir pradėjo darbus. 1987 metais nuo fermų iki Alksnės visai netoli koplytėlės nutiesė didelio diametro vamzdžius ir žvyrkelį, kad sunkvežimiai galėtų privažiuoti iš rezervuaro paimti srutas. Nepavyko. Darbus nutraukė gamtos apsaugos inspekcija, nes rezervuaras perdaug arti geležinkelio. Kitais metais griebėsi kitos gudrybės. Nutarė šaltinėlį nusausinti. Už penkiolikos ar 20 metrų nuo koplytėlės truputį įkalniau nutiesė stambių drenažo vamzdžių liniją maždaug dviejų metrų gylyje ir tikėjosi, kad ši linija nutrauks šaltinėlio vandenį. Ir šios pastangos nuėjo niekais.Kaip tekėjo, taip ir tebeteka šaltinėlis. Ką dar būtų sugalvoję, nežinia, nes visus planus sumaišė prasidėjęs tautos atgimimas. Padvelkė nauji vėjai ir ta pati vadovybė ne tik grąžino naują klebonijų bet ir paskyrė prie šaltinėlio Alksnėnų bažnyčiai l ha žemės plotą.
Architektas A. Sakalas paruošė labai gražų naujos koplyčios projektą, kuriame suplanavo vejas, gėlynus ir parką. Naujoji koplyčia jau 1989 metais pradėta mūryti iš lauko akmenų. 1991 metais uždengė stogų o 1992 m. per Žolines tikisi baigti ir pašventinti. Koplyčia gana didelė. Tokios dar Mažučiuose nebuvo.Koplyčia - mūrinė, kryžiaus formos ir aukštu stogu. Gražūs takai veda nuo geležinkelio iki koplyčios. Apie koplyčią akmenų tvorelės. L. Ona Kazlauskienė ,,Vėtrų glėby" 2013 m. 81 p

1988 m. kun. Antanas Lukošaitis gavo leidimą atstatyt koplytėlę prie šaltinėlio ir atstatė.

Nuo geležinkelio apie 80 metrų esanti koplytėlė buvo kvadratinė, maždaug 2x2 m. Šalimais stovėjo kryžius — padėka už širdies ligos išgydymą.
Vieta apsodinta gėlėmis ir išgrįsta plytelėmis. Netoli koplytėlės yra dar keli šaltiniai arba vieno gilaus šaltinio čia kelios versmės. Kun.
A.Lukošaičio rūpesčiu 1991 m. pastatyta originali koplyčia iš lauko akmenų, talpinanti apie 100 žmonių. 1995 m. vasarą šalia koplytėlės pastatyta
14 Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių.

MALONĖS. Šaltinio vanduo garsėja nuo senų laikų. Kartą šio vandens sudėtį tyrinėjo net Karaliaučiaus daktarai, bet jų tyrinėjimo rezultatai
nežinomi. Mažučių šaltinėlio vanduo, be kitiems šaltiniams būdingų savybių, dar pasižymi tuo, kad laikomas negenda. Ypač jis garsėja visokių
akių ligų išgydymu. Sako, kad vietiniai senukai skaito be akinių — todėl, kad apsiplovę akis šiuo vandeniu.

Įsikūrus Alksnėnų parapijai, buvo užvesta knyga malonėms registruoti. 1981 m. buvo įsilaužta į koplyčią ir knyga dingo.

Į Alksnėnų bažnyčią prie Marijos statulos iš Mažučių koplyčios buvo perkeltos 2 auksinės širdys, tačiau nėra žinių, už kokias gautas malones
šie votai atnešti.

Keletas malonių, nurašytų iš zakristijoj esančio sąsiuvinio:

1. Nuo nepagydomos akių ligos pagijus dėkoja Teresė Abraitytė 1981 m.

2. Aš, Marija Lekavičiūtė, daug metų sirgau skrandžiu. Daktarai per eilę metų neišgydė. Čia atvykusi ir du kartus išgėrusi šaltinio vandens,
visiškai pasveikau ir viską galiu valgyti. Pasveikau 1984.VIII paskutinį šeštadienį.

3. Jonas Kazimieras Klimavičius iš Vilkaviškio sirgo skrandžio liga nuo 1969.IV.6. 1984.VII.7 vakare atvykęs jis apėjo 9 eiles aplink koplytėlę ir
23.30 val. staiga nustojo skaudėti skrandį.

4. Ona Jacaitė iš Kauno sirgo sąnarių liga ir jau sunkiai galėjo lipti laiptais. Čia atvykusi ir išgėrusi šaltinio vandens, iš karto pasveiko 1984.IX.29.

5. R.Magalingienė, sirgusi 15 metų, išsigydė čia rankų egzemą.

6. Yra ir anoniminių laiškų. Pvz., 1985.VII.27 "Kaunietė" susižeidė ranką, kad net plaštakos kaulai trūko 3 vietose. Ji pažadėjo sidabrinę rankutę
— votą, kaip padėką, atvežti paskutinį šeštadienį. Ranka greit sugijo, bet pažado ji neišpildė. Ir vėl pradėjo ranką skaudėti, kad net neužmiega
naktimis.

Dar keletas malonių iš anoniminės knygelės "Šaltinėlis prie geležinkelio" (1985 m.):

1. Karmėlavos gyventoja Antanina, sirgusi širdies liga, kurios gydytojai nepajėgė išgydyti, pasakoja, kad 1983 m. prieš Velykas susapnavusi
keistą sapną. Sapne pasirodžiusi mirusi Karmėlavos gydytoja Skorupskienė, baltai apsirengusi ir maloniai šypsodamasi. Paskui tarė: "Tu
nebijok. Tau skirta pasveikti. Jokie vaistai, joks gydymas nepadės. Reikia nusiprausti Marijos Malonių Versmių šaltinio vandeniu". — "Iš kur jo
gauti?" — paklausiau. "Tu jo turi". Aš nustebau. Ji parodė ranka į mano kambaryje esančią palmę ir tarė: "Čia". Sapnas nutrūko, ir aš pabudau.
Nubudusi visą jį gerai prisiminiau ir niekaip negalėjau suprasti, kaip gali būti vazone šaltinėlis. /.../ Pagaliau prisiminiau, kad tada, kai palmė buvo
pradėjusi džiūti, /.../ parsivežiau iš gyvenančių prie Vilkaviškio senelių taip pat kažkokio stebuklingu laikomo vandens. Juo irgi esu laisčiusi
savo mylimą palmę. Palmė atsigavo ir normaliai iki šiol auga.

/.../ Diena šilta. Abi pavargusios šiaip taip atėjome. Iš koplytėlės sruveno šaltinėlis į vieną betoninį šulinėlį, iš šio vamzdeliu tekėjo žemėn.
Nuoširdžiai pasimeldusios apsiprausėme /.../ Atvykome į čia pavargusios, o grįžome pailsėjusios, lyg po gerų atostogų sveiki žmonės /.../. Jau
daugiau kaip metai, o mūsų ligos nesikartojo. Bronytės priepuolių nė pėdsako. (Sirgo bronchine astma.) /.../

2. Paskutinį 1985.VI šeštadienį atvažiuoja viena šeima: vyras, žmona ir keturi jų vaikai. Jie atvyksta padėkoti ir atveža nedidelę sidabrinę votą.
Ant gražios nedidutės grandinėlės kabo plokštelė su išgraviruota akimi ir įdėtu mėlynu jos vyzdžiu. Prieš keletą metų jauniausias sūnus
Marius, drožinėdamas peiliu išsidūrė, tiksliau pasakius, persipjovė akį. Apžiūrėję specialistai pareiškė, kad akį išgelbėti nėra jokios vilties.
Tėvai nutarė šauktis Dievo Motinos pagalbos. Iš pažįstamų gavo šio vandens, ligoninėj suvilgė sužeistą akį. Tą patį momentą, vos patepus
šiuo vandeniu sužeistą akį, ji praregėjo. Gydytojų nuomone, ši akis negalėjo regėti, nes iš vyzdžio ištekėjęs skystis. Regėjimas moksliškai
nepaaiškinamas. Tėvas neužrašė atsitikimo padėkos knygoje, motyvuodamas, kad negeros širdies žmonės gali per daug išvarginti vaiką. (Kokie
mes dar esame bailūs.)

3. Alkoholikai ir rūkantieji gauna ryžto ir valios atsikratyti šiais blogais įpročiais. Su tikėjimu ir viltimi panaudojus šaltinėlio vandenį, organizme
nelieka to žalingo poreikio.

Viskas būtų gerai - tapome turtingos, valgyti turėjome sočiai, jau ir pinigėlių maišėsi. Tačiau bėda - mamai pradėjo skaudėti akis. Kreipėsi į Vilkaviškio gydytojus - pripažino, kad nuo tamsos. Nors rūsyje buvo didelis langas, bet vakarais verpdavo prie mažos spingsulės lempos. Žibalinės lempos kol kas neturėjome. įpildavo lašelį žibalo į buteliuką nuo rašalo, pritaisydavo iš lininės medžiagos padarytą knatą, tokia buvo mūsų „elektra“.
1947-ųjų vasarąji beveik visai apako. Todėl reikėjo rasti kokią nors išeitį. Mama sugalvojo, kad reikia nuvykti į Alksnėnus, esančius už Vilkaviškio, kur yra stebuklingas šaltinis. Taip vieną gražią dieną ir nuėjome. Atstumas - apie 15 kilometrų nuo namų. Netoli geležinkelio pamatėme koplytėlę. Įėję į vidų pamatėme Marijos statulą, o vidury - grindyse kunkuliavo vandens „akis“. Mama pasisėmė to vandens į butelį ir , išėjusi į lauką, juo nusiprausė. Daug poteriavo ir vis prausėsi, bent kelis kartus tai pakartojo. Po to dar butelį šaltinio vandens prisisėmę ir nešėsi į namus. Padėkojusios šv. Marijai malda, išėjome. Einant mama pajuto kažkokį palengvėjimą. Parsineštu vandeniu mama šluostydavo sau akis kiekvieną dieną. Po savaitės praregėjo, akys išgijo ir net jokių akinių jai nereikėjo. Tai tikras stebuklas!, Ačiū švč. Marija!“ - dėkojo mama ir karštai meldėsi. L. Ona Kazlauskienė ,,Vėtrų glėby" 2013 m. 78p

1944 metų rugsėjo ar spalio mėnesį generolo Černiachovskio štabas apsistojo Vilkaviškio rajone, Leitmargiųkaime, visai netoli Mažučių šaltinėlio. Nebus nei poros kilometrų. Saugančius štabą kareivius išleisdavo pasivaikščioti po apylinkę. Jie užtiko Mažučių šaltinėlį ir koplytėlę. Gėrė vandens, prausėsi ir, sužinojęjo nepaprastą galią, maldavo dangiškąją Motinėlę, kad juos išsaugotų gyvus šito pragariško karo verpetuose.
Aštuoni vyrai padarė įžadą, kad kiekvienais metais rugsėjo aštuntą dieną atvažiuos čia padėkoti, jeigu išliks gyvi. Visi grįžo ne tik gyvi, bet ir
sveiki. Keletas jų, jei ne kas metai, tai kas antri, treti atvažiuoja į Mažučius padėkoti už gyvybę ir sveikatą.
Jau daug metų praėjo po karo. Šiuos buvusius kareivėlius vienąpo kito pasikviečia mirtis. Jų kaskart vis mažiau ir mažiau. 1985 m. rugsėjo 8 dieną dar du buvo atvažiavę ir papasakojo apie šį savo įžadą. Nelengva ištesėti tokį pažadą ir atvykti kelis šimtus ar tūkstančius kilometrų. Matyt, karo metais teko pergyventi baisių akimirkų ir akivaizdžiai pajusti ypatingą dangiškosios motinėlės globą, jeigu net po kelių dešimčių metų neišblėso dėkingumas. L. Ona Kazlauskienė ,,Vėtrų glėby" 2013 m. 80p

ATLAIDAI. Be išvardytų V dalyje atlaidų prie Alksnėnų stebuklingos Marijos statulos, Mažučiuose apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Ji
iškilmingai pagerbiama kaip Malonių Versmė kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį.

* * *

SVEIKA MARIJA

1. Prie Alksnės upelio, miškuos Sūduvos,

Mažučių kaimelis buvo kitados.

Toli toli, toli tarp miškų,

Toli toli, toli nuo žmonių.

2. Darbavosi, triūsė savuos laukuose,

Grybavo, uogavo plačiuos miškuose,

Toli toli...

3. Ne kartą juos spaudė nelaimės, vargai

Ir glaudė be laiko ne vieną kapai.

Toli toli...

4. Begrįždamas iš miško senelis taku

Išvydo Mergaitę ant Alksnės krantų.

Toli toli...

5. Graži Jinai buvo, kaip saulė skaisti,

Pragydo ne lūpos, senelio širdis.

Sveika, sveika, sveika Marija!

6. Prie kojų Jos tryško šaltinis skaidrus,

Ir kvietė čia praustis Ji žmones visus,

Sveika...

7. Daug sirgo trachoma, akių ligomis,

Kas čia tiktai prausės, pagijo visi.

Sveika...

8. Ne tik kūno akys, ne vieno siela

Sugrįžo iš šičia nušvitus visa.

Sveika...

9. Koks geras čia oras, tai jaučia visi,

Nes jį čia gaivina Marija pati.

Sveika...

10. Mus vargina šiandien daugybė ligų,

Čia prie šaltinėlio pagysim iš jų.

Sveika...

11. Ką vargina skrandis, kankina vėžys,

Tegul tiktai tiki, bematant išgis.

Sveika...

12. Jei draugo nerandi ar draugės tikros,

Prašyki Marijos, ateisi dėkot.

Sveika...

13. Jei nesutarimas kamuoja namus

Ir darosi širdžiai be galo sunku...

Sveika...

14. Ateikime šičia, maldaukim karštai,

Ir visos nelaimės pradings amžinai.

Sveika...

15. Jei esame būdo gruboko, sunkaus,

Iš Motinos gausim gerumo švelnaus.

Sveika...

16. Marija skaisčiausia, Marija brangi,

Globoki mūs šalį, maldaujam visi!

Sveika...

17. Kaip Lurdo šventovėj, taip ir Lietuvoj

Laikyki, Marija, mus savo globoj!

Sveika...

18. Nurodyk žmonijai ramybės takus,

Globok mus, Marija, kaip savo vaikus!

Sveika, sveika, sveika Marija!

Amen.

ATEIKIME Į MAŽUČIUS

1. Prie Alksnės, pakrantės šlaitely

Maža koplytėlė, kukli.

Nueik, nes tenai tavęs laukia

Pasiilgus Marijos širdis.

2. Malonių Versmės šaltinėlis

Nuolat čia sruvena tyliai

Ir kviečia pas save kiekvieną,

Kas džiaugias ar kenčia skaudžiai.

3. Kas džiaugias, — sukilninti džiaugsmą,

Kas kenčia, — palengvint kančias.

Kiekvieno kaip motina laukia

Marija ateinant į čia.

4. Pavasariais Alksnės pakrantes

Balti puošia plukių žiedai,

Varpeliais suskamba padangėj

Sugrįžę atgal vyturiai.

5. Su strazdo nubudusia lyra,

Žydrosiom žibučių akim,

Su tulpėm, bijūnais, alyvom

Pabelskim Marijos širdin.

6. Jaunyste, juoku ir svajonėm

Užpildyki Alksnės krantus!

Jaunystė — graži tai malonė,

Kurią davė žmogui dangus.

7. Jaunyste, ateik pas Mariją,

Ateiki tokia, kaip esi!

Geriausiai ši Motina žino,

Kokia šiandien būti turi.

8. Kai bręstančios varpos palinksta,

Rimtis palytėja pečius,

Kai žingsniai nuo darbo pailsta,

Keliaukime į Mažučius.

9. Kai darosi viskas netikra,

O žemėj sunku ir skaudu,

Kai žiedas vestuvių rūdija,

Ateikime į Mažučius.

10. Kai rudenio vėjai pakyla,

Šukuoja ražienas laukų,

Kai tuščia sieloje ir nyku,

Ateikime į Mažučius.

11. Prie Alksnės pakrantės šlaitely,

Maža koplytėlė, kukli.

Atmink, kad tavęs čionai laukia

Marijos pasiilgus širdis.

Amen.

MAŽUČIŲ MARIJAI

1. Prausė veidą... Taip sako legenda...

Ne legenda, atmintis senelių.

Ji kaip perlą lig šiandien išlaikė

Pasirodymą pirmą Mergelės.

2. Nuo tada daugel metų praėjo,

Daug malonių dangus išdalijo

Per Malonių Versmės šaltinėlį,

Kurį šičia atvėrė Marija.

3. Vyturiai kai tėvynėn sugrįžta,

Kai įšalusi žemė atgyja,

Tenubunda krūtinėje ryžtas

Aplankyti Mažučių Mariją.

4. Kai gegužės akordai prityla

Ir lyg jūra rugiai suvilnija,

Mūsų ilgesio virpanti lyra

Tegul gieda Mažučių Marijai.

5. Varpų bręstančių galvos nulinksta,

Liepos bitėm nektarą dalija,

Kai nuo darbo pailsta mūs žingsniai,

Meldžias širdys Mažučių Marijai.

6. Kai suplyšta puošnus rūbas klevo,

Kai vestuvių žiedai surūdija,

Iš toliausių kampų atkeliavę

Pasiguodžiam Mažučių Marijai.

7. Kai apsunkins žiema tavo naštą,

Židiny kai nerasi žarijų,

Tu ugnelės naujos parsinešti

Paskubėk iš Mažučių Marijos!

2. VIŠAKIO RŪDA

VIETA. 30 km į pietvakarius nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas.

VARDO KILMĖ. Nuo Višakio upelio ir rūdos, kuri čia buvo perdirbama į geležį.

ISTORIJA. Vieni sako, kad prie šaltinėlio apsireiškusi Švč. Marija. Kiti sako, kad ėjęs žmogus, prie šito šaltinėlio nusiplovęs kojas ir pasveikęs
nuo jį varginančios ligos. Padėkos ženklan pastatęs koplytėlę.

Močiutė sakė, kad koplytėlę pastatė tas pats žmogus, kuris pastatė ir bažnyčią. Kiek anksčiau pastatyta iš senosios bažnyčios rąstų koplytėlė
kvadrato formos. 1979.V.5 virš šaltinėlio esanti koplytėlė su Švč. Dievo Motinos statulėle buvo sudaužyta, suolai, tvorelė išvartyti, gėlynai
ištrypti. Greičiausiai tai buvo kareivių darbas, nes apylinkės miškuose 8 dešimtmetyje įsikūrė rusų karinė bazė.

nuotrauka

APRAŠYMAS. Einant keliu nuo kapinių link miško, už poros kilometrų yra medinė koplytėlė su įrengtu altoriumi. Nuo jos į papėdę veda
žalias, samanų aksomo kraštais papuoštas takelis. Prieš šaltinėlį dar pasitinka gražus 2,5 m aukščio geležinis kryžius su 1980 m. data. Dar kiek
paėjus, atsiveria reginys į šaltinėlį: apie 7x12 m plotas aptvertas metaline tvorele. Per vidurį klauptukai, o tolėliau mūrinis keturkampis šaltinėlio
rentinys. Jame įbrėžta "Tavo apgynimo šaukiamės". Virš rentinio medinis apie 5 m aukščio stogastulpis. Jo viduryje — Marijos 1,5 m gipsinė
statulėlė, panaši į Lurdo. Aplink ošia eglės ir lapuočiai. Prie šio šaltinėlio žmonės patiria malonių.