5 SKYRIUS. NEIŠAIŠKINTA

PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m

Šiame skyriuje suminėtos vietos, kuriose yra buvę stebuklingi paveikslai. O ar tebėra dabar, nepavyko sužinoti dėl šių priežasčių: iš vietinių
žmonių nepavyko sužinoti nei rasti minimų vietovių, nebuvo galima įeiti į bažnyčią, dėl tolumo ar pavėluotos žinios apie esantį paveikslą
nebuvo apsilankyta toje vietoje.

1. DOLHE

VIETA. 1 mylia nuo Pružanų (Baltarusija).

PAVEIKSLO ISTORIJA. Kadaise per tuos kraštus keliavęs paveikslais nešinas maldininkas iš Romos. Pavargęs atsisėdęs ant kalvos ir
užsnūdęs. Sapne jam pasirodžiusi Švč. Mergelė ir pasakiusi, kad vieną paveikslą čia paliktų. Nubudęs maldininkas nuėjęs pas kaimo seniūną ir
įteikęs jam vieną paveikslą. Vėliau šioje vietoje Mergelės Marijos garbei buvo pastatyta koplyčia (J.I.Kraševskio raštai). Nepaisant carinės rusų
valdžios persekiojimo, medinė koplyčia išliko iki 1911 m. Nuolatinio kunigo nebuvo, bet šv. Mišios retkarčiais buvo laikomos. Seniau kaime
gyveno unitai, dabar pravoslavai.

APRAŠYMAS. Dydis 47x33 cm. Švč. M. Marija Nekaltai Pradėtoji stovi debesyse ant pusmėnulio, pamynusi gyvatę. Rankos sudėtos maldai.
Viršutinėje paveikslo dalyje pavaizduota Švč. Trejybė. Virš galvos Dievas Tėvas laiko karūną, prie kojų klūpo šv. Pranciškus Serafietis.
Aptaisas sidabrinis, sidabriniai ir spinduliai, mėnulis. Vainikas auksinis, su perlais. Seniausi votai 1737 ir 1738 m.

MALONĖS. Ypač garbino šį paveikslą Kraševskių šeima, kuriai nuo 1798 m. priklausė kaimas. Pasakojama, kad vieną naktį iš koplyčios sklido
neįprasta šviesa. Atidarius duris paaiškėjo, kad visos žvakės buvo uždegtos.

Vieną votą su užrašu "Tau, Marija, 1832.III.7" paaukojo J.I.Kraševskis, dėkodamas už išlaisvinimą iš Vilniaus kalėjimo.

Taip pat pasveiko Kraševskio žmona, dvejų metų sūnelis ir kiti šeimos nariai.

ATLAIDAI. šv. Onos; jiems popiežius Pijus IX 1858 m. suteikė visą oktavą.

2. JUKNOVAS

VIETA. 15 km į pietus nuo Baltstogės.

ISTORIJA. 1547 m. Lietuvos iždininkas Stanislovas Vloška pastatė mūrinę Švč. Trejybės ir Dievo Gimdytojos bažnyčią ir apdovanojo ją turtais.
Pastarąją 1764 m. pastatė kun. kanauninkas Jonas Daniševskis.

PAVEIKSLAS. Stebuklingas Marijos paveikslas jau nuo XVII a. gausiai apdovanotas votais ir brangenybėmis, kurių dalį išpardavė Vilniaus
vyskupas Pacas.

3. KOSTENEVIČIAI

PASTABA. Bažnyčia, kaip sakė vietinė gyventoja, apie 1943 m. sudegė ir nieko nepavyko išgelbėti. Atstatė ją apie 1948 m. Tačiau su kunigu
nekalbėjau, bažnyčios vidaus nemačiau ir galutinai neįsitikinau. Todėl tik paminiu tą vietovę šiame skyriuje, nors galbūt paveikslas žuvęs.

VIETA. 25 km į šiaurės rytus nuo Vileikos.

PRIKLAUSYMAS. Vileikos dekanatas.

ISTORIJA. Kaimas kadaise priklausė Laskovskiams, kurie 1622 m. jį padovanojo Vilniaus jėzuitams. Kartu jiems perdavė ir medinę bažnytėlę,
kurią patys buvo pastatę. Jėzuitai 1763 m. čia pasistatė mūrinę bažnyčią Marijos Nekalto Prasidėjimo titulo. Didžiajame altoriuje buvo
pakabintas gražus Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas.

Mūrinė bažnyčia daili. Ant slenksčio 1896 m. data. Dabar didžiajame altoriuje — Aušros Vartų Marijos su aptaisu paveikslas. Dydis 80x125 cm.
Jis atkeltas iš Vileikos.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Marija vaizduojama visu ūgiu. Stovi debesyse ant Žemės rutulio ir primynusi gyvatę. Debesyse šeši angelai.
Vienas jų rankoje laiko sidabrinę leliją. Virš Marijos galvos yra šv. Dvasios pavidalas. Paveikslą puošia sidabrinis aptaisas, vainikas ir
žvaigždės. Yra perlų, karolių ir gintarų.

MALONĖS. Seniau buvo 69 įvairūs votai. Vyskupui leidus, jie buvo parduoti lėšoms bažnyčiai atnaujinti.

Stebuklai nebuvo užrašinėjami, bet vietiniai gyventojai pasakoja apie patirtas malones.

1. Tuo metu gyvenęs 20 metų amžiaus Apolinaras Horodničius gimė žaizdotas. Gydytojai nesitikėjo, kad jis gyvens. Motina sūnų pavedė
Kostenevičių Marijai. Ligonis ėmė sveikti ir užaugo sveikas.

2. Ona Paradovska iš kaimyninės Alkevičių parapijos ištisus metus sirgo akių liga. Jau ir žmonių pažint negalėjo. 1906 m. Ona nutarė aplankyti
Kostenevičių, Kšyveco ir Budslavo bažnyčias ir paprašyti sveikatos. Kai tik pradėjo melstis Kostenevičių bažnyčioje, praregėjo ir aiškiai
pamatė Marijos paveikslą. Nuo to laiko pasveiko. Atsidėkodama aplankė ir kitas dvi bažnyčias, kaip buvo nutarusi.

Pastaruoju metu (1910 m.) šio paveikslo garbinimas kiek sumažėjo iš dalies dėl to, kad rusų valdžia trukdo rengti maldingas keliones, didelius
atlaidus.

4. KOTRA

VIETA. Yra tokio vardo upė. Gyvenvietėje prie Skidelio. 1986 m. jokios bažnyčios nei paveikslo nepavyko rasti.

PRIKLAUSYMAS. Gardino dekanatas, Ežerų parapijos filija (?).

VARDAS. Nuo Nemuno dešiniojo intako Kotra.

ISTORIJA. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje seniai buvo stebuklingas Marijos paveikslas, kuris 1750 m. atiduotas jėzuitų misijoms.
Stebuklingas paveikslas minimas Vilniaus arkivyskupijos "Catalogus ecclesiarum 1939".

5. LYDA

VIETA. 90 km į pietus nuo Vilniaus.

VARDAS. "Lyda" reiškia kirtimą, skynimą, lydimą.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia Kryžiaus Išaukštinimo titulo funduota Jogailos 1387 m. 1414 m. atnaujinta. 1460 m. tapo parapijine. 1770 m.
pastatyta nauja bažnyčia.

Antroji bažnyčia. 1756 m. Ignas Scipijonas pakvietė į Lydą vienuolius pijorus ir pastatė bažnyčią. Vėliau buvo pastatyta nauja — šv. Juozapo
Kalasanzos. Ją rusai 1832 m. pavertė cerkve. 1919 m. bažnyčią atgavo katalikai, 1922 m. vienuoliai pijorai. 1980 m. iš bažnyčios padarytas
planetariumas.

Trečioji bažnyčia. 1933 m. Lydos priemiestyje Slabadoje pastatyta nauja bažnyčia Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei.

Lyda, kaip ir Ašmena, Vileika, Medininkai, Alšėnai, Krėva, kūrėsi lietuvių gyvenamose srityse, kurios slaviškuose kraštuose buvo vadinamos
“Litwa w Pasciwa”, o ne rusų žemėse — “Rus Litewska”.

Objektyvi bažnytinė P.Kopeno 1857 m. statistika rodo, kad visų Lydos apskrities parapijų gyventojai yra lietuviškos kilmės.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Vietos archyvai liudija, kad paveikslą 1376 m. į Lydą atvežė pranciškonai, kuriuos pakvietęs Jogaila. Pranciškonai
paveikslą atidavę parapijinei bažnyčiai, kurioje jis iki 1861 m. buvo didžiajame altoriuje, o vėliau perneštas į šoninį altorių, kur kabojo virš
Aušros Vartų Marijos paveikslo.

APRAŠYMAS. Dydis 115x85 cm. XX a. pr. buvo atnaujintas. Švč. M. Marija iki pusės, su Jėzumi ant kairės rankos, dešine laiko rožinį. Yra
sidabrinis aptaisas ir paauksuoti vainikai. Apačioje pakabinta keliasdešimt sidabrinių plokštelių; anksčiau jų būta daugiau. 1736 m. inventoriaus
apraše minimi aukso vainikai, karoliai, perlai. 1722 m. iš votų buvo padaryta sidabrinė lempa.

MALONĖS. Čia patiriami stebuklai ir malonės būdavo surašomi į specialią knygą. Juos tyrė dvasinė komisija ir 1689 m. Vilniaus vyskupui
Kazimierui Bžostovskiui pritariant patvirtino. Todėl visuose dokumentuose šis paveikslas vadinamas stebuklingu. 1777 m. inventoriaus apraše
dar minima ši stebuklų knyga, bet XX a. pr. jos jau nebuvo.

6. LYDOS KRIVIČIAI

VIETA. 23 varstai nuo Lydos. Tokios vietos žemėlapyje nerasta. Yra Krivičiai tarp Budslavo ir Kostenevičių, bet čia ne tie.

PAVEIKSLAS. Vilniaus arkivyskupijos "Catalogus ecclesiarum 1939" minima, kad Lydos Krivičiuose yra stebuklingas Marijos paveikslas. Bet tai
buvęs labai mažas kaimas, nes 1866 m. buvo tik 9 gyventojai.

7. NORILIŠKĖS

Būnant Vijoje vienas žmogus sakė, kad paveikslas yra Noriliškėse, bet šios vietovės nepavyko rasti žemėlapyje. Turėtų būti netoli Vijos.

8. ZAPYŠKIS

Pastaba. Vienoje literatūroje rašoma, kad Zapyškyje buvo Jėzaus, išjuokto žydų, paveikslas. Kitoje vietoje rašoma, kad Marijos.

VIETA. 8 km į vakarus nuo Kauno. Kairiajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Aleksoto dekanatas.

VARDAS. Iš Sapiegų pavardės. Gudiškai vadinosi Sapiežyški, vėliau pasidarė Zapijskiai ir Zapyškis. Prieš tai vadinosi Panemunė.

ISTORIJA. Bažnyčią tarp 1566 ir 1578 m. pastatė Naugarduko vaivada ir Zapyškio savininkas Povilas Sapiega. Kiti mano, kad jis tik perstatė jau
buvusią bažnyčią. Konsekravo 1666 m. Žemaičių vysk. Kazimieras Pacas. 1698 m. pakonsekravo vysk. Jeronimas Kiršenšteinas, matyt, dėl
stambių taisymų. Taisyta dar 1744, 1763 ir 1812 metais. Prancūzai laikė joje arklius. 1846 m. patvinus Nemunui, vanduo pakilo bažnyčioje 4
mastus virš žemės paviršiaus. Velykas dažnai tekdavo švęsti mažoje koplytėlėje klebono sode.

Visa bažnyčia dvelkia senove, sienos storos, iki 1 m. Plytos rankų darbo, vietomis perdėtos lauko akmenimis, daug kur pastebimas
nesimetriškumas. Stogas yra buvęs dar statesnis. Vargonai — tikras lietuvių namų darbo šedevras. Gražiai išsilaikiusi natūralaus didumo
karaliaus Dovydo figūra. Vargonai buvę labai geros konstrukcijos, turėjo 105 cinko dūdas. Per I pasaulinį karą vokiečiai jas išvežė, palikę
revizijos raštelį. Bažnyčioje į kairę nuo altoriaus netoli zakristijos durų rodoma vieta, kur buvęs senovės lietuvių aukuras, "iš kurio Vytautas
Perkūną išvaręs". Groteliai prie altoriaus apgraužti Napoleono arklių. Ant vienų spintelių durų išlikę Napoleono karininkų parašai su 1812.VI.24
data. Dešinėje prie įeinamųjų durų yra žymės, kiek kuriais metais didieji potvyniai buvo apsėmę bažnyčią.

PAVEIKSLAS. Tas paveikslas prieš 1655 m. (pagal kitus šaltinius, per 1829 m. potvynį) atplaukęs Nemunu ant briedžio galvos. (Jo galva
išskaptuota iš medžio, o ragai natūralūs.) Ta galva prieš I pasaulinį karą pakabinta ant geležinio retežio prie vargonų. Šie buvo išpuošti
šventųjų ir angelų statulomis, kurios vargonams grojant judėdavusios. Paveikslą žmonės nunešė į koplyčią, rytojaus dieną žiūri — paveikslas
su galva vėl atplaukė prie Vytauto bažnyčios. Antrą, trečią dieną vėl paveikslas sustojo, užsikabinęs už šaknų. Tad žmonės paveikslą
pakabino bažnyčios didžiajame altoriuje. Per Maskvos įsiveržimą maskoliai tą paveikslą išgabeno į Kauną, bet jis paslaptingu būdu vėl grįžęs
į Zapyškį.

Yra ir kitokių padavimo variantų.

Paveikslą atplukdęs elnias ant savo ragų. Karaliaus Augusto II kareiviai jį nugabenę į Kauną, tačiau jis vėl atsiradęs Zapyškyje.

Tasai paveikslas buvo paleistas iš Vilniaus plaukti Nerimi ir Nemunu žemyn, pririšus prie briedžio ragų, prašant Dievo apsaugoti Lietuvos
žmones nuo potvynių. Taip patekęs į Zapyškį.

Paveikslas pagarsėjo stebuklais, bet dvasinė vyresnybė nebuvo jų patvirtinusi. 1677 m. buvo 165 votai.

Paveikslo likimas neišaiškintas. 1946 m. pavasarį buvo didžiulis potvynis. Lytys išgriovė sieną ir galėjo paveikslą sunaikinti. Ragai buvo Kauno
arkivyskupijos kurijoje prie Vysk. Povilonio.

ATLAIDAI. šv. Jono Krikštytojo (titulo).