PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.
4 SKYRIUS. NEŽINOMO LIKIMO PAVEIKSLAI
Šiame skyriuje aprašomi stebuklingi Švč. Marijos paveikslai,
kurių buvimą pateikia įvairūs istoriniai šaltiniai ir liudijimai. Šių paveikslų
tose
bažnyčiose jau nėra, o kur jie dingo nei raštuose minima, nei
žmonių pamenama.
1. ALYTUS
VIETA. 55 km į pietus nuo Kauno.
PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.
VARDAS. Nuo senų lietuviškų žodžių "alėti, almėti" — sunktis, tekėti be sustojimo. Iš "alėti" susidarė upėvardis Alyta, o iš jo kilo Alytus.
ISTORIJA. Dešiniajame Nemuno krante nuo Algirdo laikų buvo
medinė pilis, kuri su Merkinės ir kitomis pilimis palei Nemuną sudarė pirmąją
Lietuvos apsaugą nuo kryžiuočių. DLK Zigmantas Augustas Alytų
padovanojo Jonui Zaberezinskiui, kuris 1524 m. čia pastatė bažnyčią,
įpareigodamas kleboną laikyti vikarą lietuvį ir aukoti trejas
savaitines mišias. Atrodo, kad toje vietoje bažnyčios būta ir anksčiau. Kai 1520
m.
Zaberezinskis darė užrašus Simno bažnyčiai, tarp liudytojų
minimas ir Alytaus klebonas. 1581.VI.15 suteiktos miesto teisės. Medinei
bažnyčiai
sudegus, 1818 m. Liudvikas Kaminskas pastatė naują, mūrinę, kuri
1930 m. buvo gražiai atnaujinta.
PAVEIKSLAS. Vilniaus dominikonų buvo minima, kad Alytuje yra stebuklingas Marijos paveikslas, bet smulkiau neaprašoma.
2. ALSĖDŽIAI
VIETA. 19 km į šiaurės rytus nuo Plungės.
PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.
ISTORIJA. Alsėdžių valdą Vytautas paskyrė Medininkų
vyskupams. Ir Alsėdžiai iki vysk. Valančiaus buvo Žemaičių vyskupų rezidencija.
Pirmą
bažnyčią pastatė 1476 m. vysk. Baltramiejus Svierenkavičius.
Valančius rašo, kad vysk. Motiejus II 1467 m. Vysk. Steponas Giedraitis ir
klebonas
Jokūbas Degutas 1793 m. pastatė irgi medinę bažnyčią.
PAVEIKSLAS. Senovėje Alsėdžių bažnyčioje buvo stebuklingas
Marijos paveikslas. Apie tai užsimenama A.Kojelavičiaus - Vijūko veikale 1630
m. "Miscellanea". Vėlesni autoriai rašo, kad Alsėdžiuose yra ne
paveikslas, o statula. Šiuo metu yra šv. Šeimos su Ona 0,85x1,15 m paveikslas,
bet be votų.
3. AUKŠTADVARIS
VIETA. 29 km į vakarus nuo Trakų.
PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Stakliškių dekanatas.
VARDAS. Seniau vadinta Anciškiai.
ISTORIJA. Pirma medinė bažnyčia pastatyta 1518 m. Zigmantas
II Senasis Aukštadvarį atidavė iš Maskvos pabėgusiam Jonui Lackiui, su
kuriuo čia iš Maskvos atbėgo daug sentikių. Vilniaus pakamorė
Žemaičių kapelionas, vėliau seniūnas Jonas Alfonsas Lackis 1629 m. pastatė
mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Rusų valdžia
vienuolyną 1832 m. panaikino, parapiją padalijo tarp kaimyninių parapijų.
Bažnyčią
1866 m. pavertė cerkve. Iš vienuolyno padarė kareivines. 1910 m.
pastatyta parapijinė bažnyčia, kuri ir dabar tebestovi. Vienuolių bažnyčia 1919
m. grąžinta katalikams.
1923.V.15 Vilniaus vysk. J.Matulaitis vienuolyno rūmus,
bažnyčią ir žemę pavedė Moterų kultūros draugijai, o po karo rusai ją pavertė
profesine
technikos mokykla.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Dominikonų kronikininkas Grigalius
Šymakas rašė, kad bažnyčioje esąs stebuklingas Marijos paveikslas, pieštas ant
skardos: Marija — Rožinė.
APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra 1x1,4 m dydžio
paveikslas: Marija iki pusės su Jėzumi ant kairės rankos. Visas paauksuotame
apdare. Jėzus kaire ranka laiko knygą, o dešine laimina. Votų
nėra. Žmonėse apie paveikslo stebuklingumą garso nėra. Ar tai tas paveikslas, ar
ne,
neaišku.
ATLAIDAI. Kristaus Atsimainymo (titulo).
4. KAUNO ŠVČ. SAKRAMENTO BAŽNYČIA
VIETA. Prie Vilniaus ir Seimo gatvių kampo.
ISTORIJA. Kaunietis Domininkas Narkevičius pasikvietė į Kauną
dominikonus. 1631 m. jiems užrašė savo namus Didžiojoje (Vilniaus) gatvėje.
Jo ir Upytės bajoro Kristupo Bialozaro pastangomis karalius
Vladislovas Vaza patvirtino steigimą. 1641 m. dominikonai formaliai įsikūrė
Kaune.
Jie čia ėmė statyti bažnyčią, kuri buvo baigta 1678 m.
Pašventinta Dievo Kūno titulu. 1845 m. rusai dominikonų vienuolyną uždarė.
Bažnyčia
buvo paversta karo amunicijos sandėliu. 1866 m. supravoslavinta,
ties stogo viduriu uždėtas cerkviškas bokštas. Bažnyčia buvo paskirta
moksleiviams pravoslavams. Per I pasaulinį karą joje vyko
katalikiškos pamaldos vokiečių kareiviams. 1919 m. bažnyčia grąžinta Kauno
kurijai.
Po remonto paskirta studentams ir moksleiviams. Bažnyčios priekį
puošia dailininko J.Mikėno apskritas paprastų lauko akmenų mozaikos
paveikslas. Jis vaizduoja Kristaus galvą.
Pokario metais buvo gautas komjaunimo Lenino rajono pareigūnų
Ramanausko ir Leonavičiaus raštas, kuriame sakoma: "Mokinės kruopščiai
lanko Tarybų Sąjungos priešo kun. Stankevičiaus pogrindinius
bunkerius, kurie didesnį skaičių mokinių į save patraukia negu kad mokykla į
tarybinę dvasią" (netoli buvo mergaičių gimnazija). Minėta
institucija paprašiusi Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
pirmininką Šverniką "duoti įsakymą, kad toji bažnyčia būtų
nedelsiant uždaryta ir tokių kunigų Stankevičių bunkeriai iš šaknų išnaikinti".
Bažnyčia buvo uždaryta.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Dominikonų laikais šioje bažnyčioje yra
buvęs stebuklingas Marijos Rožinės paveikslas, kuris, rusams bažnyčią
užėmus, dingo.
5. KRAŽIAI
VIETA. 16 km į vakarus nuo Kelmės.
PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Šilalės dekanatas.
VARDAS. Padavimas sako, kad senovėje čia gyvenęs kažkoks
Gražys. Nuo jo vardo ir kilo vietovės pavadinimas. Žmonių lūpose vietovardis
pakitęs ir įgijęs dabartinę formą. Per miestelį teka upelis
Kražantė.
ISTORIJA. Senovėje Medžiokalnyje buvo šv. ąžuolas, kuriame
gyvenusi medžioklės ir miškų globėja dievaitė Medeivė. Ąžuolyne vaidilutės
jos garbei kūrenusios šv. ugnį. Po krikščionybės įvedimo
ąžuolynas buvo iškirstas. Aukuro vietoje 1416 m. Vytautas pastatė pirmą
bažnyčią.
Jai sudegus, Jokūbas Giedraitis 1475 m. pastatė naują bažnyčią.
Pirmą kartą Kražiai minimi 1253 m. Mindaugo donacijų
dokumentuose. 1547 m. Kražiai priklausė garsiems Žemaičiuose Kęsgailoms, o
vėliau
Radviloms. Jie XVI a. prie Kražantės pasistatė pilį. Kražiuose
prieš išvykdami į karą susirinkdavo bajorai. 1614 m. Jonas Karolis Katkevičius,
apie kurį kalbėdavo "duokite daugiau tokių žmonių", pastatė kitą
bažnyčią ir įkūrė kolegiją. Čia mokėsi poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus,
istorikas jėzuitas Albertas Kojelavičius - Vijūkas, kurį laiką
gyveno garsiausias valstybėje jėzuitų pamokslininkas Petras Skarga, mokėsi ir
altaristu dirbo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Mikalojus
Daukša, S.Stanevičius, D.Poška, L.Jucevičius, broliai Juškos ir kiti XIX a.
lietuvių
kultūros veikėjai.
1570 m. Žemaičių vyskupai Kražiuose įsteigė kunigų
seminariją. Ji 1740 m. buvo perkelta į Varnius. XVI a. pab. Kražiuose įsikūrė
jėzuitai,
kuriems vienuolyną XVI a. pr. pastatė Žemaičių vyskupas
Mikalojus Pacas. 1621 m. jėzuitai ant Kristupo Mikalojaus Radvilos dovanotos
žemės
ir pilies pamatų už Jono Karolio Katkevičiaus pinigus pasistatė
bažnyčią, kuri baigta tik 1689 m. Bažnyčioje buvo dvylika altorių. Didžiajame
yra
Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo paveikslas, Leonardo da Vinčio
paveikslo kopija, pargabenta iš Romos. Už ją jėzuitai sumokėjo 600 raudonųjų.
Kitą puikų Marijos Apreiškimo paveikslą 1689 m. įtaisė Marijos
Sodalicijos altoriuje. Krizostomas Motiejus Volodkevičius 1643 m. įsteigė
Kražiuose šv. Benedikto ordino moterų vienuolyną. 1638 m. Kražių
parapijos bažnyčiai sudegus, klebonas Mykolas Mazelevičius Borkauskas
pastatė naują bažnyčią ir įtaisė didžiausius Žemaitijoje varpus.
Didžiausias varpas svėrė 6 300 svarų. 1709 m. ši bažnyčia sudegė, varpai
sutirpo. Tomas Uvainis, Varnių kanauninkas, 1745 m. perkeltas į
Kražius, pastatė naują medinę bažnyčią. 1758 m. vysk. Antanui Tiškevičiui
norint Kražių klebonas Dominykas Mankauskis pastatė koplytėlę ir
vienuolyną vad. marijavitkoms, kurios atvyko iš Vilniaus. Jų niekam
nešelpiant, vienuolės išvyko, o koplytėlė ir vienuolynas sunyko.
Toje vietoje buvo padarytos kapinės.
Likvidavus jėzuitų ordiną 1773 m., kolegija atiteko
Edukacinei komisijai. 1797 m. kolegiją pradėjo valdyti karmelitai. 1817 m. jie
buvo pašalinti.
Mokykla atiteko civiliams mokytojams. 1842 m. gimnazija perkelta
į Kauną.
1809 m. jėzuitų statyta bažnyčia pradėjo griūti. 1821 m. ji
buvo uždaryta. Prieš pat uždarymą gimnazijos vadovybė išėmė iš altoriaus Marijos
Dangun Ėmimo paveikslą ir patalpino knygyne. Čia nuo drėgmės jis
ėmė pūti. Tuomet Kražių gimnazijos piešimo mokytojas P.Pšybilskis,
norėdamas paveikslą konservuoti, supjaustė jį į gabalus. Vienas
ant kito sudėti gabalai dar greičiau supuvo. O Sodalicijos paveikslas po
bažnyčios uždarymo, jau gerokai laiko ir drėgmės apnaikintas,
buvo perneštas į Kražių gimnazijos koplyčią.
1863 m. kunigavo V.Dembskis, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis.
1941 m. jėzuitų Nekalto Marijos Prasidėjimo bažnyčia sudegė.
Benediktinės 1757.VI.13 padėjo kertinį akmenį mūro bažnyčiai.
Pirmoji bažnyčia buvo atstatyta 1643 m. Bažnyčia, kuri išgarsėjo skerdynėmis,
baigta 1762 m. Jos didžiajame altoriuje esantį Marijos paveikslą
aštuntoji perdėtinė Scholastika Mackevyčaitė papuošė sidabro aptaisu.
1893.XI.22 įvyko garsiosios Kražių skerdynės. Jų priežastis
buvo ta, kad rusai pasiryžo ne tik surusinti, bet ir supravoslavinti Lietuvą.
Lietuviai
visokiais būdais tam priešinosi. Šioje kovoje ypač pasižymėjo
Žemaičių vysk. Valančius, o vėliau ir slaptoji lietuvių spauda. Rusai, matydami,
kad per bažnyčias palaikoma lietuvybė, pradėjo jas persekioti.
Jie neleido statyti naujų bažnyčių ir remontuoti senų. Ėmė uždarinėti
vienuolynus, o vienur kitur ir bažnyčias. Tuo pat metu daug kur
buvo statomos naujos cerkvės. Valančius mokė priešintis rusams. Pirmiau reikią
gražiuoju prašyti vyriausybę, kad neuždarytų bažnyčių. Jei tatai
negelbėtų, tuomet visiems reikią susirinkti į šventorių ir bažnyčią ir jokiu
būdu neleisti jos uždaryti. Pirmas toks pasipriešinimas įvyko
Tytuvėnuose. Vėliau, 1886.XI — uždarant Kęstaičių bažnyčią, prie kurios gyveno
pasenę ir ligoti kunigai. Čia atvykę rusų žandarai išvaikė
žmones, bažnyčios altorius sugriovė, kryžius sulaužė, paveikslus ir vėliavas
sukapojo, net trobesius sugadino, kad nebegalima būtų juose
gyventi. Bažnyčios gynėjus įkalino. Dar 1938 m. prie jos griuvėsių buvo išlikę
vartai su užrašu: "Nuo rusų engėjo čia bočiai kentėjo dėl mūsų
tikybos šventos". (Kęstaičiai yra 9 km į vakarus nuo Telšių.)
Pagaliau rusų valdžia nutarė panaikinti Kražių bažnyčią,
vienuolyną ir kapus. 1891 m. vysk. Paliulionis, gavęs įsakymą išgabenti į Kauną
vienuoles, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų
pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti. Tuo tarpu žmonės sujudo. Buvo paduoti
keli prašymai ieškant užtarimo ne tiktai carui, bet net ir
užsienio valdovams. Caro atsakymo nesulaukdami, žmonės ėmė dieną ir naktį budėti
bažnyčioje. Bijojo, kad policija, nesulaukusi atsakymo, jos
neuždarytų. Policija daug kartų bandė išvaikyti žmones, o valdžios įsakomi
kunigai
mėgino iš bažnyčios išnešti Švč. Sakramentą, bet tikintieji
neleido. Pagaliau atvyko bažnyčios uždaryti Kauno gubernatorius Klingenbergas su
dideliu būriu žandarų. Jis veltui bandė prikalbėti žmones
geruoju išeiti iš bažnyčios, tie nesiskirstė. Rusams panaudojus jėgą,
šventoriuje
susibūrę vyrai, ginkluoti pagaliais, puolė ginti mušamųjų ir
kilo smarkios muštynės su žandarais. Jos truko ligi pat ryto, kol atvyko
pareikalautas
būrys kazokų. Minia žiauriausiu būdu buvo išsklaidyta. Kai kurie
bėgdami prigėrė patvinusioje Kražantės upėje. Kiti, sugaudyti prie bažnyčios
ir namuose, buvo suvesti prie valsčiaus valdybos, skaudžiai
sumušti ir susodinti į kalėjimą. Iš viso žuvo 9 ir 54 žmonės buvo sužeisti.
Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų
Vilniuje. Visuomenės pasipiktinimas valdžios priemonėmis buvo toks didelis, jog
kaltinamuosius veltui apsiėmė ginti žymiausi Rusijos advokatai.
Suimtieji buvo kaltinami padarę iš anksto suplanuotą inteligentų ir lietuviškų
laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi
liudininkų parodymais, įrodinėjo, kad dėl įvykių kalta pati administracija, kuri
užpuolė nekaltus žmones besimeldžiant. Jie net reikalavo bausti
ne kaltinamuosius, o valdininkus, kad šie daugiau nesavavaliautų ir nedarytų
Rusijai gėdos prieš pasaulį. Teismas taip pat švelniai žiūrėjo į
kaltinamuosius ir jiems teskyrė mažas bausmes, kurias paties teismo prašomas
caras galutinai dovanojo. Buvo palikta po metus galėti tik 4
vyrams, kuriems teismas buvo paskyręs po 10 metų katorgos. Tokiu būdu
administracija buvo aiškiai sukompromituota. Pažymėtina, kad
Kražių skerdynių reikšmė tautiškam judėjimui buvo didelė. Rusų žiaurumas
pirštu prikišamai parodė priespaudos jungą, o laiminga bylos
baigtis padrąsino dar griežčiau kovoti su ta priespauda. Lietuviškoji spauda dar
labiau paplito, į kovą stojo vis platesni visuomenės sluoksniai,
mokiniai atsisakė rusiškai kalbėti maldas, eiti į cerkves ir ėmė burtis į
kuopeles.
Kražių bažnyčia iki 1908 m. neveikė, o 1910 m. buvo suremontuota.
PAVEIKSLAS. Jėzuitų bažnyčioje yra buvęs stebuklingas Marijos
paveikslas. Jo kopija esanti Raperavilio mieste Šveicarijoje. Apie jį rašęs
jėzuitas Pranciškus Paprockis.
Dabar didžiajame altoriuje yra Marijos paveikslas. Ji
pavaizduota visu ūgiu, ant pusmėnulio. Apačioje šv. Benediktas ir šv.
Skolastika. Dalis
Marijos figūros papuošta sidabriniu ir auksiniu aptaisu.
ATLAIDAI. Roko, Marijos Nekalto Prasidėjimo.
6. LIŠKIAVA
VIETA. 9 km į šiaurės rytus nuo Druskininkų.
PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Lazdijų dekanatas.
VARDAS. Nuo Lietuvos didiko Liškaus Žibinto, kuris Jogailos valia 1382.VIII.15 nužudęs Krėvos pilyje Kęstutį. Liškiava buvo jo dvaras.
ISTORIJA. Liškiava garsi piliakalniu ir pilimi. Manoma, kad
pilį pastatė DLK Erdvilas XIII a. Ant vieno iš trijų piliakalnių, vadinamo
Alkakalniu,
buvo aukuras Perkūnui ir kūrenama amžinoji ugnis. Todėl kalnas
dar vadinamas Perkūnkalniu. 1450 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, buvusi
kaip Merkinės filija. Po 100 metų šią bažnyčią Liškiavos
savininkas Mikalojus Radvila Rudasis atidavė kalvinams. M.Radvilos sūnums grįžus
į
katalikybę, po 1570 m. Liškiavoje kalvinizmo jau nebuvo kam
remti, todėl Vilniaus vyskupas B.Vainius ir E.Valavičius stengėsi atgauti iš
kalvinų
bažnyčią. Tai pavyko 1624 m. Aptarnaudavo ją Merkinės klebonas.
Liškiavos turtų savininkas Radžiminskis atstatė suirusią bažnyčią.
Nuo 1644 m. Liškiavos bažnyčia gavo parapijos teises. XVII a.
pab. naujas Liškiavos savininkas Kosilo senąją bažnyčią nugriovė ir jos vietoj
pastatė naują medinę. 1694.XII.4 Kosilo Liškiavos turtus užrašė
čia prieš dvejus metus įsikūrusiems dominikonams. Vienuoliai pastatė
vienuolyną. 1695 m. pastatė barokinę bažnyčią ant antrojo
piliakalnio. Ji buvo baigta tik 1741 m. Bet Kosilo žentams nepatiko uošvio
testamentas, kad jo dukterys nesisavintų Liškiavos turtų. Jie
surinko Vilniuje paleistų karių, Gardino apylinkėje pasamdė totorių ir, sudarę
300
žmonių ginkluotą būrį, 1699.V.10 užpuolė Liškiavos vienuolius,
juos sumušė ir apiplėšę išvijo. Dominikonai užvedė teisme bylą ir 1703 m.
teismas pripažino Liškiavos turtus jiems, kol Kostilo žentai
neišmokės jiems uošvio testamente nurodytos 300 000 auksinių sumos. Sūduvai
patekus prūsų valdžion 1797 m., buvo atimti dominikonų turtai,
suvaržytas naujų kandidatų priėmimas. Liškiavos vienuolyne 1799 m. dar buvo
15 vienuolių, o 1814 m. mirė jų paskutinis. Bažnyčia tais metais
paversta parapijine. Vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas nusikaltusiems Seinų
vyskupijos kunigams. Carų laikais vienuolynas paverstas
kareivinėmis, o sovietmečiu po remonto buvo planuojama pionierių stovykla. 1808
m. į
bažnyčią trenkė žaibas ir smarkiai ją sužalojo. Ji vargais
negalais 1827 m. buvo suremontuota. Senoji medinė parapijos bažnyčia 1844 m.
nugriauta.
PAVEIKSLAS. Pagal legendą, tas paveikslas esąs rastas vieno
sielininko Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi. 1693 m. padovanotas Liškiavos
dominikonams.
Paveikslas pieštas ant drobės. Jis papuoštas sidabriniu
aptaisu ir vainikais. Tai esanti Budslavo paveikslo kopija, buvusi dominikonų
bažnyčios
didžiajame altoriuje.
7. PANEVĖŽYS
Plačiau aprašyta ankstesniame skyriuje.
PAVEIKSLAS. 1. 1507 m. įkurtos Panevėžio senamiesčio filijos
bažnyčios didžiajame altoriuje buvo Dievo Motinos paveikslas. Prie jo kabojo 5
sidabriniai votai.
2. Antroje Panevėžio bažnyčioje, statytoje 1629 — 1631 m.,
didžiajame altoriuje buvo Dievo Motinos paveikslas su 17 sidabrinių votų.
Stebuklingas paveikslas galėjo būti perneštas iš pirmosios
bažnyčios. Tolesnis likimas nežinomas.
3. 1781 m. dešiniajame Nevėžio krante, netoli naujojo
Panevėžio, buvo pastatyta trečioji medinė bažnyčia, šv. Petro ir Povilo titulo.
Šios
bažnyčios dešinės koplyčios altoriuje buvo Švč. M. Marijos
mirimo paveikslas su sidabrine karūna, tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Jis su
visu
altoriumi buvo perkeltas iš senosios bažnyčios, statytos 1629 —
1631 m.
8. RASEINIAI
Plačiau aprašyta ankstesniame skyriuje.
PAVEIKSLAS. 1. XVII a. autoriai rašo, kad pirmoje dominikonų
koplyčioje buvo stebuklingas Marijos Čenstakaviškės paveikslas. Su vainikais ir
sidabriniu aptaisu.
2. Kitas stebuklingas Marijos paveikslas kabojo vienuolyno kapitulos salėje. Jis papuoštas sidabriniu aptaisu ir vainikais.
9. RŪKAINIAI
VIETA. 17 km į pietryčius nuo Vilniaus.
PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Turgelių dekanatas.
VARDAS. Iš upėvardžio Rūkainė.
ISTORIJA. Padavimas sako, kad čia pirmą bažnyčią apie 1400 m.
pastatęs Vytautas. Tikresnė žinia, kad pirmoji medinė bažnyčia — šv.
Vaitiekaus — buvo įkurta 1538 m. Vilniaus vyskupo Pauliaus
Algimanto Alšėniškio. 1812 m. ji sudegė. Pasakojama, kad kareiviai pamaldų metu
paleidę patrankų salvę ir pataikę į didįjį altorių. Kilęs
gaisras bažnyčią sunaikino. Vilniaus arkidiakonas Mykolas Dukalskis 1820.V.26
prašė
kapitulą, kad padėtų pastatyti naują, tačiau šis reikalas buvo
atidėtas "geresniems laikams".
Rusai 1866 m. bažnyčią užgrobė ir pavertė cerkve.
Parapijiečiai buvo prievarta užrašyti stačiatikiais. Bet 1905 m. papūtus
laisvesniems vėjams jie
grįžo į katalikybę. 1907 m. pareikalavo grąžinti bažnyčią. Kun.
Petkevičius, nesitikėdamas jos atgauti, 1912 m. pastatė medinę bažnytėlę. Tik
1918 m. bažnyčia grįžo katalikams. 1918 m. perstatyta į mūrinę.
PAVEIKSLAS. Stebuklingas Marijos paveikslas prieš rusams
užgrobiant bažnyčią dar buvo. Po 1863 m. sukilimo jis perkeltas į Kenos cerkvę,
paverstą iš katalikų koplyčios. Po to paveikslas buvo atgabentas
su iškilminga procesija atgal į Rūkainius. 1918 m. popai paveikslą išsivežė į
Rusiją.
Šiuo metu bažnyčios kairiajame altoriuje yra Marijos su
Kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Dydis apie 1,5x1,8 m. Paveikslas padengtas
mediniu sidabruotu fonu ir mediniu auksuotu apdaru. Abi figūros
su karūnomis. Už galvų saulės, tarp kurių spindulių — žvaigždės.
Dešiniajame altoriuje yra šv. Roko iš Monpeljė stebuklingas
paveikslas. Kabo 8 votai. Iš šalių vieno ir kito šoninio altoriaus yra Jėzaus su
surištom rankom ir Jėzaus su erškėčių vainiku statulos.
ATLAIDAI. šv. Mykolo (titulo), XV.16, Nekalčiausios Marijos Širdies.
10. SIMNAS
Plačiau ankstesniame skyriuje.
PAVEIKSLAS. Spėjama, kad paveikslai galėjo sudegti — bažnyčia degė keturis kartus. Galėjo žūti per karus. Tiksliai likimas nežinomas.
1. Marijos Čenstakaviškės paveikslas buvo bažnyčios
kairiajame altoriuje. Jis garsėjo stebuklais. Iš votų vyskupas apie 1700 m. net
leido
padaryti taurę.
2. Kitas paveikslas buvo didžiajame altoriuje. (Žinias suteikė apie 1982 m. zakristijonas Č.Godliauskas.)
11. SMILGIAI
VIETA. 21 km į vakarus nuo Panevėžio.
PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Šeduvos dekanatas.
VARDAS. Senovėje žemė buvusi blogai išdirbta, augo daug smilgų.
ISTORIJA. 1655 m. karalius Jonas Kazimieras su žmona Liudvika
Marija apdovanojo Smilgių bažnyčią turtais. Tada, manoma, ir pradėta statyti
šv. Jurgio bažnyčia. 1690 m. ją perstatė klebonas Jurgis
Jakševičius. 1761 m. dėl senumo jau netiko naudoti. 1764 m. klebonas Antanas
Vaitelis
grafo Jurgio Jono Flemingo, LDK iždininko patarėjo, ir
parapijiečių lėšomis 1764 m. pastatė trečią, dabartinę bažnyčią. 1858 m. jos
frontonas ir
bokštai iš naujo perstatyti, o bokštų kupolai apdengti angliška
skarda. 1873 m. krypstančią bažnyčią klebonas Jonas Radavičius suremontavo.
Vysk. Beresnevičius 1877.VIII.20 ją pašventino.
Bažnyčios altoriai yra XVII — XVIII a. meistrų darbas. Tai vieni iš gražiausių meninių altorių visame Pabaltijyje.
Prie kunigo Radavičiaus slapta buvo pastatyta nauja varpinė.
Kleboną įskundė uredninkas. Atvažiavo ispravnikas, bet klebonas jį ir kitus
komisijos narius dieną naktį vaišino, o varpinės pastatą purvais
apdrabstė. Komisija pripažino varpinę "sena". Buvo nubaustas ne klebonas, o
uredninkas.
PAVEIKSLAS. 1768 m. bažnyčia turėjo 6 altorius. Penktajame
altoriuje buvo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos Loretaniškės paveikslas. Apie
jį vyskupo Giedraičio vizitacijos akte 1804 m. yra toks užrašas:
"Ką stebuklingi paveikslai, yra tradicija Smilgių parapijoje, kad Švč. P.
Loretanietės paveikslas kadaise garsėjo stebuklais. To įrodymui
buvo dideli maldavimai ir votai, paimti revoliucijos metu. Taip pat Smilgių
parapijoje yra iki šios dienos daug šeimų, kurios džiaugiasi
atsiminimu patirtų stebuklų. Bet šitie stebuklai niekieno nebuvo užrašomi, taigi
nepranešti vyskupui ir liko nesvarstyti". Šis paveikslas galėjo
būti paimtas per prancūzmetį.
Dabar yra sujungti presbiterijoje trys altoriai. 1.
Kairiajame altoriuje nuleidžiamas Marijos su Jėzumi ant kairės rankos
paveikslas. Rankoje yra
škaplierius.
2. Viršuje yra Marijos Paaukojimo šventykloje paveikslas.
3. Šoniniame dešiniajame altoriuje yra toks kaip 1, tik be škaplierių. Votų nėra.
ATLAIDAI. Bažnyčios pašventinimo pirmas sekmadienis po
Marijos Dangun Ėmimo. 40 val. adoracijos per tris Sekminių dienas pagal
popiežiaus Pijaus VI indultą 1789 m., taip pat šio popiežiaus
leisti šv. Jurgio ir šv. Juozapo, šv. Pranciškaus II spalio sekmadienį; leidus
popiežiui Klemensui XIII 1759 m., Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo,
įvesti vysk. Paliulionio 1895 m., Naujųjų Metų, pirmieji sekmadieniai po metų
ketvirčių. Dar, be kitų, Rožinės, šv. Kazimiero.
12. ŠUMSKAS
VIETA. 27 km į pietryčius nuo Vilniaus.
PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Turgelių dekanatas.
VARDAS. Anksčiau vadinosi Slabadėlė ar Laukininkai. Priklausė
Sakavičių giminei. Apie 1618 m. dvarą nusipirko Kazimieras Šumskis. Nuo jo
pavardės ir kilo vardas, nors vėliau savininkai keitėsi.
ISTORIJA. 1696 m. pirmą bažnyčią pastatė Mykolas Šumskis ir
pakvietė čia dominikonus. 1705 m. buvo įsteigtas jų vienuolynas. Jie 1767 —
1789 m. pastatė naują mūro bažnyčią, kurią konsekravo vysk.
Volčackis. 1848 m. dominikonų vienuolynas buvo panaikintas. Jų bažnyčia
paversta cerkve 1866 m. išbuvo iki 1915 m. Varpinė pastatyta
1835 m. 1908 m. medinė bažnyčia atvežta iš Lavoriškių. 1917 m. mūrinė bažnyčia
grįžo katalikams. Prie jos išlikęs vienuolynas.
PAVEIKSLAS. Dominikonų laikais bažnyčioje buvo stebuklingas
Marijos Čenstakaviškės paveikslas, pieštas Vaidzevičienės. Dovanotas
bažnyčios steigėjo ir papuoštas paauksuotais vainikais bei
sidabriniu aptaisu.
ATLAIDAI. Arkangelo Mykolo (titulo).
13. VILNIAUS ARKIKATEDRA BAZILIKA
VIETA. Prie Neries ir Vilnelės santakos.
ISTORIJA. Po Lietuvos krikšto 1251 m. buvo statoma katedra
Lietuvos širdyje — Vilniuje. 1253 m. rugsėjo 8 d. — Marijos Gimimo dieną —
Mindaugas vainikavosi karaliumi pagal karalių karūnavimo
formuliaro reikalavimus toje mūrinėje katedroje. (Jos pamatus neseniai surado
Vilniaus katedros tyrinėtojai.) Tada Vilnius buvo vadintas
Naujapiliu.
Nužudžius Mindaugą, katedra paversta Perkūno šventykla.
1387.III.10 per Lietuvos krikšto atnaujinimą vėl atsirado katedra, aukuro
vietoje
pastatytas altorius.
Vilniaus katedra buvo pašvęsta Švč. Trejybės, Švč. Marijos ir
šv. Stanislovo, vyskupo ir kankinio, garbei. Sekančių 1388 metų katedros
pašventinimo akte buvo pažymėtas tik šv. Stanislovo ir šv.
Vladislovo titulas, neminint to, kas buvo įrašyta Jogailos steigimo akte ir
popiežiaus Urbono bulėje.
1419 m. bažnyčia sudegė. Vytautas pastatė naują. Prie jos
lietuvių didikai pristatė puošnias koplyčias. 1480 m. Kazimieras Jogailaitis
pastatė
gražiausią Karališkąją koplyčią.
Vilniaus katedroje buvo vainikuojamas DLK vainiku — mitra Vytautas Didysis ir kiti didieji kunigaikščiai iki Stepono Batoro laikų.
1522 m. bažnyčia remontuojama, bet 1530 m. ją sunaikina
gaisras. Pradėta vėl remontuoti 1534 m. Baigta 1557 m. Katedra įgijo renesanso
stilių.
Bet ji pradėjo grimzti ir teko 1596 m. sustiprinti pamatus.
Po 1610 m. gaisro reikėjo vėl perstatyti. Šiuo metu bažnyčia
gavo šv. Kazimiero koplyčią. Joje 1636 m. buvo padėti 1603 m. kanonizuoto šv.
Kazimiero palaikai.
1655 m. katedrą žiauriai apiplėšė maskoliai. Buvo padaryta
didelė žala kultūros vertybėms. Rusus 1661 m. išvijus, teko bažnyčią IV kartą
perstatyti. 1666 m. ji atstatyta baroko stiliumi. 1769 m. dėl
nestiprių pamatų nugriuvo miesto pusėje esąs bokštas, virsdamas įlaužė
Karališkosios
arba Valavičių koplyčios skliautus, užmušdamas tuo metu
koplyčioje buvusius šešis kunigus. Vilniaus vysk. Ignoto Masalskio rūpesčiu
katedrą
1777 m. pradėta perstatinėti. Buvo atrinktas lietuvio Lauryno
Stuokos-Gucevičiaus projektas.
Praslinkus 400 m., kai šv. Kazimieras buvo kanonizuotas, 1921
m. Vilniaus vysk. J.Matulaitis su kapitula parašė šv. Tėvui Benediktui XV raštą,
prašydamas leidimo iškilmingai švęsti kanonizacijos jubiliejų.
Prašė Vilniaus katedrą ta proga pavadinti Bazilikos vardu. Popiežius 1922.I.15
davė šitokį atsakymą:
“Popiežius Benediktas XV
Amžiams atsiminti — Vilniaus katedros bažnyčiai, kurioje šv.
Kazimiero Išpažinėjo, ne tik tos vyskupijos, bet ir visos Lietuvos dangiškojo
Patrono, yra laikomos mirimo liekanos, visai teisingai, tiek
atsižvelgiant į senumą, tiek į didumą ir dailės veikalų vertę, yra skaitoma tarp
žymesnių visos šalies bažnyčių. Kai lietuviai po krikšto pažino
Kristaus tikėjimą, toje pačioje vietoje, kur buvo pagonių šventykla, pastatyta
šioji bažnyčia Švč. Trejybės, Švč. Marijos, šv. vyskupo
Stanislovo ir šv. Vladislovo pavadinimu. Lenkų karalių ir Lietuvos didžiųjų
kunigaikščių išdabinta ir padidinta, dažnai priešų rankų
draskoma ar ugnies deginama, nuolat amžiais liaudies ir žymesniųjų žmonių
aukomis
atnaujinama, iki mūsų gadynės yra amžinas seno pamaldumo ir
tikėjimo paminklas. Varpinės bokštas, bažnyčios frontas, marmuro statulos
puošia dailų bažnyčios priekį. Viduje sienos išdabintos
piešiniais. Didysis altorius yra garsus sidabriniu tabernakuliu. Tarp dešimties
bažnyčios koplyčių labiausiai pasižymi toji, kur šv. Kazimiero
kūnas brangiausioje urnoje uždarytas yra garbinamas, kurią kasmet aplanko
nesuskaitomos tikinčiųjų minios, kad išmeldus šv. Patrono
pagalbos. Bažnyčia turi labai daug šventų daiktų, daugelio šventų vyskupų ir
kankinių relikvijos yra joje.
Tad atmindami, nuolankiai mus prašant Vilniaus vyskupui
Broliui Jurgiui Matulaičiui, kad šiemet, kuomet šv. Kazimieras Išpažinėjas mūsų
pirmtako Leono X iškilmingai buvo kanonizuotas, nurodyta
katedros bažnyčia, kurioje to karalaičio karstas, kaip jau minėjome,
pamaldžiausiai
garbinamas, sutiktume pakelti Mažosios Bazilikos laipsniu. Mes
noriai sutikome prašymo išklausyti. Dėl to noriai imdami domėn visas
aplinkybes, gerai žinodami ir rimtai apsvarstę, besivadovaudami
apaštalų valdžios pilnybe, dabar ir visam metui Švč. Trejybės, Švč. Marijos,
šv. Stanislovo vyskupo — kankinio ir šv. Vladislovo Išpažinėjo
katedros bažnyčią Vilniuje keliame ir darome Mažąja Bazilika ir jai teikiame
visas
garbės teises ir privilegijas, kurios teisėtai priguli Romos
mažosioms bazilikoms. Ir tai leidžiame, kad šis laiškas visuomet sulig mūsų
prašymo
nenustotų galios, vertės ir visuomet būtų reikšmingas, kad savo
pilnas ir visiškas pasėkas turėtų ir būtinai padėtų tiems, kam tai dabar rūpi ir
gali
rūpėti ateity. Taip reikia teisingai suprasti ir spręsti. Nuo
šio laiko sutraukoma valdžios žinia ar be žinios. Visa kam nesipriešinant duota
Romoje
pas šv. Petrą prispaudus Žvejo žiedą sausio mėn. 15 d. 1922 m.
Mūsų popiežiavimo aštuntaisiais P. Card. Gasparri a Secretis Status”.
Po 1931 m. pavasario potvynio katedra remontuota.
Rusams okupavus Lietuvą, Bazilika 1949.VII.25 m. palikta be
kunigo. Nors nebuvo pamaldų, tūkstančiai žmonių lankė šv. Kazimiero relikvijas.
Buvo mokami draudimo mokesčiai.
1950.III.31 tam tikra komisija, pasikvietusi Katedros
komiteto pirmininką, pranešė: "Nuo šios dienos Katedra esanti valstybės
nuosavybėje: joje
būsiąs įrengtas muziejus..."
1952.X.9 vysk. K.Paltarokas su kai kuriais Vilniaus kunigais
lengvąja mašina pervežė šv. Kazimiero relikvijas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią,
o
karstą pervežė sunkvežimiu. Iš Katedros vėliau buvo pervežti ir
192 votai.
Pareiškimai generalisimui Stalinui ir kitoms instancijoms dėl
Katedros grąžinimo, šv. Kazimiero koplyčios palikimo, taip pat šv. Kazimiero
palaikų
perkėlimo tuometinėmis sąlygomis aprašymas yra 1954 m. Vilniuje
išleistoje vysk. K.Paltaroko knygoje "Karalaitis šv. Kazimieras" ir žurnale
"Švyturys", 1989, Nr.12, psl. 15 — 16.
Bazilikos išorėje galerijos su šešiomis dorėnų stiliaus
kolonomis yra Vilniaus universiteto profesoriaus K.Jelskio darbo gipsinės
statulos: pietų
pusėje DLK, o šiaurės pusėje jėzuitų ordino šventųjų. Katedros
frontone portikas su italų skulptoriaus Rigio Nojaus Aukojimo figūrine
kompozicija. Portiko šonuose yra to paties italų dailininko
didelės Mozės, Abraomo ir keturios evangelistų statulos. Viršuje penkios
bareljefinės
apaštalų gyvenimo scenos: 1. šv. Dvasios atsiuntimas. 2. Luošojo
išgydymas. 3. šv. Petro pamokslas. 4. Gydęs ligonį šv. Povilas. 5. Ananijaus
ir Safiros mirtis. Ant katedros stogo skarda apmuštos trys
medinės statulos: viduryje šv. Elena su kryžiumi, kairėje šv. Stanislovas ir
dešinėje
šv. Kazimieras. Okupantai, užkabinę lynais už traktoriaus, šias
tris statulas nuvertė, o pačią baziliką pavertė paveikslų galerija.
Šalia bažnyčios yra varpinė. Apatinė dalis statyta XIII a. Po
to bokštas buvo įjungtas į Vilniaus gynybinės sienos sistemą. 1522 m.
architektas
Aunusas pristatė dar du aukštus. XIX a. pr. bokštas perdirbtas
pagal klasikinį stilių. Per I pasaulinį karą rusai išvežė keturis labai brangius
XVIII — XIX a. varpus.
"... Katedroje įsikūrė... sandėlis. Vėliau pastatas perėjo
LTSR revoliucijos muziejaus žinion. 1956.II.1 Katedrą iš revoliucijos muziejaus
perėmė
LTSR dailės muziejus. Perdavimo akte buvo užfiksuota visa
pastato būklė, kuri tuo metu buvo tikrai apverktina — išgrobstytas ir
sunaikintas
bažnyčios inventorius, išdaužyti altoriai, sulaužyti baldai ir
t.t. Katedra ne kartą buvo apiplėšta. Daug baldų buvo naudojami kaip teatrų ir
kino
studijų rekvizitas. Antai dalį bažnytinio turto muziejus
atsivežė iš "Lenfilmo". Nemažai turto (apie du vagonus) išvežė arkivyskupas
R.Jalbžykovskis. tiesiog iš metalo laužo ištraukėme
dekoratyvines tvoras. Pasakoti apie padarytą Katedrai žalą būtų galima ilgai —
tai skaudi
tema. Ir muziejus nuo pirmos dienos ėmėsi globoti ir atkurti
visa tai, kas išliko ar buvo grąžinta Katedrai.
Katedra uždengta storo vario stogu, kurį vokiečiai karo
metais buvo nuėmę. Atliktas vidaus kapitalinis remontas. Paros ir metų laikų
temperatūrų kaita pragaištingai veikė statinio viduje esančius
paveikslus ir vargonus. Šiuo metu Katedroje palaikomas pastovus mikroklimatas
— sumontuota ir veikia švedų gamybos automatinė oro
kondicionavimo sistema.
Svarbu paminėti, kad Potsdamo (Vokietija) "Šulis" firma
restauravo istorinius Juozapo Radavičiaus vargonus. Restauruojami meno ir dailės
kūriniai. Katedroje paklotos granito grindys, marmuro grindys
koplyčioje. Muziejus dar ruošiasi atstatyti buvusias frontono skulptūras —
šventųjų Kazimiero, Stanislovo ir Elenos.”
Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys
"Atgimimas", 1989.I.13, 3 psl.
1988.X.22 per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą paskelbiamas
nutarimas grąžinti Katedrą. 1988.X.23 rytą prie jos durų šv. Mišias aukojo
kardinolas ir vyskupai.
1989.II.5 įvyko sugrįžimas į Katedrą. Ta proga išleistas paveiksliukas su Katedra ir šv. Kristoforu.
1997 m. prieš Velykas atstatytos statulos ant frontono.
1998.VII.04 dienraštis “Lietuvos rytas” atskleidė šimtmečiais
slėptuvėje laikytų neįkainuojamų vertybių paslaptis, išspausdinęs Valdo
Bartasevičiaus straipsnį.
Ieškoti Lietuvos meno vertybių paragino 1962 m. kultūros
ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis, vėliau Paulius Galaunė. Lietuvos
Dailės
muziejaus direktorius Romualdas Budrys rūpinosi Katedros
lobiais. Nerasta jų nei Lenkijoje, nei Maskvos muziejų sugyklose.
1948-85 m. prieš įrengiant švedų oro kondicionavimo sistemą, pradėti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai.
“Buvo 1985-ųjų kovo 27 d. Tik dabar, praėjus tiekai metų,
apie tos dienos įvykius “Lietuvos rytui” pasakojo jų dalyvis R.Budrys.
pasitarėme su
Katedros archeologu Napaliu Kitkauskui ir nusprendėme atidengti
dar vieną itin mus sudominusią vietą. Įtarėme, ten kažką turėtume rasti.
Ultragarsis aparatas toje vietoje skleidė labai keistus
signalus. Pasirengėme fotografuoti, parūpinome pakavimo ir plombavimo medžiagų,
metalinių dėžių, paruošėme Taikomosios dailės muziejaus numerių.
Mat, įstatymu buvo numatyta, kad vertybės, pažymėtos kokios nors
muziejaus numeriu, negali būti išvežtos nuolatiniam saugojimui į
jokią kitą vietą. Tad nusprendėme, kad, radę vertybių, tuojau pat jas
pažymėsime Taikomosios dailės muziejaus numeriu.
Iki paskutinio momento apie šiuos pasirengimus žinojome tik mes su N.Kitkausku. /…/
Ėmėme ardyti sieną. Išmušėme vieną išilginę plytą, antrą.
Pasigirdo kažkieno skeptiškas balsaas: “Nieko čia nėra!” Paėmęs laužtuvą
dungstelėjau ir pajutau, kad plyta lengvai sujudėjo. Kalėme
toliau ir laužtuvas tuoj įsmigo į ertmę. Buvau pasiėmęs žibintą. Pašviečiau
vidun
— ir sutvisko auksas. Prisimenu, visiems pabalo veidai.”
Buvo rasta apie 270 relikvijonų, taurių, monstrancijų ir kitų katedrai priklausiusių vertybių.
PAVEIKSLAS. 1. Spėjama, kad paveikslas yra iš XVI — XVII a.
1689 m. Žemaičių vysk. Kazimieras Pacas Vilniaus Katedros klebonui savo
testamente užrašė 100 vengrų svarų sidabro Marijos paveikslo
papuošimui. Apie paveikslą sakoma, kad jis vadinamas "juoduoju" ir garsus
stebuklais. Vilniaus kapitulos aktuose yra žinių apie gautąsias
malones prie to paveikslo.
Paveikslas panašus į Čenstakavos. Jis yra su sidabriniu
aptaisu, gausiai papuoštu gėlėmis, apkabinėtas votais. Ant Marijos galvos yra
vainikas.
Ovalinius paveikslo rėmus laiko du angelai. Pora angelų laiko ir
Marijos monogramą.
(1) šv. Petro koplyčioje yra Dievo Motinos su Kūdikėliu
vidutinio dydžio paveikslas ovaliniuose rėmuose. Marija iki pusės, kiek šonu,
veidas
pasuktas į kairę. Kairėje rankoje laiko Kūdikėlį, dešinę ranką
prie krūtinės. Kūdikėlis kairėje lyg ką laiko, o dešine laimina. Galva truputį
palenkta į Motiną. Tik Marija su vainiku. Aplink abiejų galvas
aureolės. Visas paveikslas ir rėmai apdengti sidabriniu-auksiniu aptaisu. Matosi
tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos.
2. Karalius J.Sobieskis, vykdamas gelbėti nuo turkų Vienos,
LDK kariuomenės etmonui J.K.Sapiegai pavedė prilaikyti Septynpilio
(Siebenburgeno) kunigaikštį Tokoly, kuris buvo palankus turkams
ir savo valdomoje srityje buvo įvedęs protestantizmą. Sapiega užėmė šios
srities miestą Ozavą ir iš Trzciano bažnyčios paėmė stebuklingą
Marijos paveikslą. Trzciano gyventojai to paveikslo labai gailėjosi, ieškojo ir
jau
1721 m. žinojo, kad jis yra Vilniaus Katedroje. Betgi apie to
paveikslo buvimą Vilniuje nėra nei dokumentų, nei tradicijos. Suprantama kodėl.
Įsigijus tokiu būdu paveikslą, padarius "beatum scelus" (šventą
nusikaltimą) būdavo stengiamasi nutylėti jo kilmę, kad tikrieji savininkai
nepareikalautų grąžinti.
(2) Netoli durų kairės pusės koplyčioje yra altorius su
pritaikytu jam paveikslu ovaliniuose rėmuose. Marija stovi ant pusrutulio,
primynusi
pusmėnulį ir žaltį su obuoliu, rankas sudėjusi maldai prie
krūtinės, galvą pakreipusi į dešinę. Raudona tunika ir mėlynu apsiaustu,
palaidais
plaukais. Iš kraštų ties klubais yra dvi angelų galvutės. Votų
nėra.
14. VILNIAUS AUGUSTINŲ ARBA ŠVČ. M. MARIJOS RAMINTOJOS
VIETA. Kiek žemiau rotušės.
ISTORIJA. Pirmasis bandęs įkurti Vilniuje augustinus buvo
vyskupas Eustachijus Valavičius. Bet jo pastangos nedavė vaisių. Tik 1671.IV.2
Augustinų generolas davė leidimą kurtis Vilniuje. Provincijolas
tuo tikslu atsiuntė 1673.I.4 į Lietuvos sostinę Fulgencijų Dryackį. Sekantis
provinciolas Amadėjus Malčinskis 1675.V.8 įsakė Dryackiui
pasilikti Vilniuje tol, kol bus įkurtas vienuolynas. Unitų metropolitas
Kiprijonas
Žochovskis padovanojo vienuoliams Viešpaties Atsimainymo
koplyčią, statytą 1670 m. buvusiame tuščiame sklype prie Savičiaus gatvės.
Kitais
šaltiniais, bažnyčią augustinai pastatė unitų šv. Kozmo ir
Domijono bažnyčios, kuri sudegė per 1655 m., vietoje. Pagal Kirkorą, toji vieta
priklausiusi karmelitams. 1742 m. koplyčia per didįjį gaisrą
sudegė. Tada augustinai 1746 — 1768 m. pastatė didelę mūrinę bažnyčią su keturių
aukštų bokštu. Joje buvo dvylika altorių. Prie įėjimo dešinėje
pusėje buvo Kenčiančio Išganytojo koplyčia, įsteigta Podbypentų. Prieš ją,
atskiroje patalpoje, buvo įrengtas brangenybių kambarys. Virš jo
biblioteka. Bažnyčioje prie vieno pilioriaus kabojo senas puikaus darbo
Vytauto paveikslas, pargabentas čia iš panaikinto, kitados
Vytauto įsteigto, Brastos augustinų vienuolyno. 1808 m. rusų valdžia augustinus
nukėlė į Kauną. Bažnyčią atidavė globoti karmelitams. 1812 m.
prancūzai joje įrengė karo sandėlį. 1854 m. rusų valdžia bažnyčią uždarė. 1859
m.
pavertė šv. Andriejaus cerkve. Čia gyveno ir mokėsi katalikų
renegatas kun. Juozapas Siemaška, perėjęs pravoslavijon, pasiekęs metropolito ir
patriarcho laipsnį. Jis rūsčiai persekiojo katalikus ir unitus.
1919 m. bažnyčia grįžo katalikams ir nuo 1926 m. įsikūrė rytų
apeigų jėzuitai. Prie bažnyčios buvo vienuolynas, kurį 1803 m. nupirko
Universitetas ir įsteigė vargonininkų ir liaudies mokytojų
kursus. Uždarius Universitetą, nuo 1833 iki 1842 m. čia buvo Dvasinė akademija,
vėliau
perkelta į Petrapilį. Po II pasaulinio karo okupantai bažnyčią
pavertė sandėliu.
"Bažnyčia šiandien yra prikimšta... kiaulių! Šaldytų, pusiau
perpjautų kiaulių! Šaldytos kiaulės Lietuvos bažnyčioje — mūsų dienų tikrovė!
Prikrauta dar ir gėrimų!
O žmonės čia meldėsi...”
("Geležinis vilkas", 1989, Nr.2.)
1990 m. bažnyčia grąžinta, bet neveikianti.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Augustinai savo bažnyčioje buvo įsteigę
Marijos Paguodėjos broliją. Didžiajame altoriuje buvo šios brolijos
stebuklingas Marijos Paguodėjos paveikslas. Panaikinus augustinų
vienuolyną, paveikslas drauge su brolija buvo perkeltas į šv. Jono bažnyčią
ir įtaisytas pirmoje nuo durų kairės pusės šv. S. Kostkos
koplyčioje.
nuotrauka
APRAŠYMAS. Paveikslas panašus į Krokuvos augustinų bažnyčioje
esantį paveikslą. Pieštas ant drobės. Dydis 2,14x1,55 m. Jo pagrindas ir
Marijos skara yra tamsiai mėlynos spalvos, aptaisas papuoštas
brangiais akmenimis ir votais iš sidabro, o Kūdikio — paauksuotas. Du
sidabriniai angeliukai laiko ant Marijos galvos karūną. Visa
Marijos figūra skleidžia sidabrinius spindulius. Kai paveikslas dar buvo
augustinų
bažnyčioje, virš jo ant aukso juosta apvestos skardos kabojo
užrašas "Convertam luctum lorum in gaudium" (Jų liūdesį paversiu džiaugsmu).
šv. Jono bažnyčioje tas užrašas pakabintas atskirai. Kiekvieną
dieną prie šio paveikslo klūpojo būreliai žmonių.
ATLAIDAI. Marijos Paguodėjos šventė buvo švenčiama sekmadienį po šv. Augustino ir sutraukdavo minias žmonių.
15. VILNIAUS BENEDIKTINIŲ ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIA
Plačiau — ankstesniame skyriuje.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis buvo atgabentas iš Drogičino, kur
benediktines išvaikė rusai. Paveikslas įtaisytas Seserų koplyčioje prie pat
presbiterijos. Benediktinės jį labai gerbė ir tvirtino, kad
Dievo Motina kartais keičianti savo veido išraišką.
APRAŠYMAS. Paveikslas buvo po stiklu poliruotuose rėmuose.
Pieštas aliejiniais dažais. Dydis 73x58 cm. Prie paveikslo buvo prikabinta
keliolika votų. Marija sudėtomis rankomis ir į kairę palenkta
galva. Žiūri į Kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose.
16. VILNIAUS BERNARDINŲ ŠV. PRANCIŠKAUS IR BERNARDO
VIETA. Prie šv. Onos bažnyčios.
ISTORIJA. DLK Kazimieras Jogailaitis 1469 m. pakvietė į
Vilnių pranciškonus observantus ir davė jiems žemės bažnyčiai bei vienuolynui
pasistatyti. Bažnyčia buvo pastatyta senovės lietuvių šventyklos
vietoje. Nugriovus provizorinę medinę bažnyčią, 1525 m. buvo pastatyta
nauja mūrinė, teužimanti dabartinės presbiterijos vietą. XVI a.
II p. prie bažnyčios pristatyta graži varpinė su gotikos stiliaus bokštu. Pati
bažnyčia buvo praplėsta. 1594 m. naujai pašventinta. 1655 m. ji
labai nukentėjo nuo rusų užpuolimo. 1677 m. bažnyčią atnaujino Vilniaus
gynėjas Lietuvos etmonas Mykolas Pacas. 1794 m. ji vėl
nukentėjo. XIX a. pr. atnaujinta. 1864 m. prie bažnyčios esąs vienuolynas buvo
paverstas kareivinėmis.
1746 m. įrengti Kristaus laiptai Jono ir Marijonos Milkevičių
lėšomis. Tų laiptų kiekvienoje pakopoje per vidurį padėtos šventųjų relikvijos.
Po II
pasaulinio karo rusams okupavus Lietuvą, šv. relikvijos buvo
išdraskytos, o bažnyčia uždaryta.
Bažnyčia nėra grąžinta, bet atšventinta ir veikia nuo 1995.10.04.
PAVEIKSLAS. Viename iš keturiolikos altorių kairėje navoje
buvo stebuklingas paveikslas. Dievo Motinos paveikslą popiežius Klemensas VIII
atsiuntė Vilniaus tėvūnui Jonui Pacui 1598 m.
A.Zabitis-Nezabit auskis knygoje "Vilniaus bažnyčios", (V.,
1940) rašo, kad paveikslas yra. Vadinasi, dar prieš karą buvo. Kun.
N.Švogžlys-Milžinas "O šv. Vilniau" (Marijampolė, 1940 m.) rašo,
kad bernardinų bažnyčioje yra "Švč. Angeliškosios Mergelės ypatingasis
paveikslas, kurį garbina ir prie kurio meldžiasi tik didieji
Vilniaus miesto nusidėjėliai. Yra čionai net pamaldi tradicija prie šito Dievo
Motinos
paveikslo. Tradicija — vienu atveju šešis kartus prieiti prie
šio paveikslo ir vis gailėtis. Esą tada ateinąs didis noras būtinai atlikti gerą
viso
gyvenimo išpažintį. Esą čia, bernardinuose, pasitaiso net visi
kiečiausi nusidėjėliai. Užtenka jiems čionai ateiti, įsižiūrėti į Angelišką
Marijos
paveikslą, truputį atsidusti — ir nusidėjėlio sąžinė
prabylanti".
17. VILNIAUS ŠV. JONO ARKIPRESBITERINĖ BAŽNYČIA (Krikštytojo ir evangelisto)
VIETA. Prie Universiteto.
ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1387 m. lietuvių
šventyklos vietoje. Antroji bažnyčia pastatyta 1426 m. ir 1427.I.10 ją
pašventino Kujavų
vysk. Mykolas ir Polocko vysk. Stanislovas. Šiai bažnyčiai
1518.IV.12 popiežius Leonas X suteikė arkipresbiterinės titulą. Tas pats
popiežius
buvo 1513 m. patvirtinęs ir pirmąją parapijinę mokyklą, įsteigtą
prie šv. Jono bažnyčios. Laikui bėgant bažnyčia buvo perstatinėjama ir
puošiama. Paskutiniuoju laiku ji buvo didžiausia Vilniaus
bažnyčia. Kai vysk. Valerijonas Protasevičius pakvietė į Vilnių jėzuitus, jiems
nupirko
namus prie šv. Jono bažnyčios. Jėzuitai tuoj stengėsi gauti
bažnyčią savo žinion. Pasauliečiai kunigai, vadovaujami klebono Roizijaus, ir
Vilniaus magistratas tam priešinosi. Žygimantas Augustas 1571 m.
ginčą išsprendė jėzuitų naudai, ir šv. Tėvas Pijus V tai patvirtino 1571.XII.
Jėzuitai bažnyčią gražiai atnaujino ir prie jos įsteigė
kolegiją, kuri 1579 m. Stepono Batoro buvo pakelta akademija. Bažnyčioje buvo
iškilmingai
sutinkami karaliai ir valdovai, caras Petras I. Lietuviškus
pamokslus joje sakė jėzuitas Širvydas. Per maskolių okupaciją 1655 — 1661 m. šv.
Jono
bažnyčia smarkiai nukentėjo. 1667 m. karalius Jonas Kazimieras
įpareigojo Vilniaus gyventojus ją atstatyti. Tada buvo pastatyta ir 50 m
varpinė.
1702 m. švedai išgrobstė bažnyčios sidabrinius daiktus. 1737 m.
nukentėjusi nuo gaisro, 1740 m. buvo atstatyta. Nuo 1803 m. bažnyčia priklausė
Universitetui. 1825 — 1827 m. prof. Podčašinskis restauruodamas
bažnyčią pašalino statulas, užtepė freskas ir sunaikino kitų vertybių. Per šią
restauraciją keli laikomi stebuklingais Marijos paveikslai buvo
pašalinti ir dingo. Juos mini ankstesni rašytojai. Vėliau vietoj dingusių buvo
atgabenti kiti iš rusų valdžios uždarinėjamų bažnyčių. Seni
XVIII — XIX a. varpai 1915 m. išvežti į Rusiją.
Lietuviams pamaldos vyko 1903 m. Po to tik 1913 m. gautas
dvasinės vyresnybės leidimas turėti lietuviškas pamaldas. Nors jos vykdavo labai
anksti, 6 val., lenkų šovinistai ir čia kėlė triukšmą.
Po II pasaulinio karo okupantai bažnyčią uždarė ir apiplėšė.
Dingo paveikslai ir kiti vertingi daiktai. Minint Vilniaus universiteto 400 metų
jubiliejų, bažnyčia buvo restauruota ir joje įrengtas muziejus.
Bažnyčia nėra grąžinta, tačiau atšventinta ir veikia nuo 1991 m.
I PAVEIKSLAS. Kun. A.Fridrichas rašo, kad "rusiškas" Dievo
Motinos paveikslas (nes pieštas bizantiniu stiliumi) yra altoriuje greta
zakristijos.
Dydis 72x53 cm. Paveikslas vaizduoja Mariją su Kūdikiu ant
kairės rankos, su karūnomis ir sidabriniu aptaisu. Apačioje užrašas:
"Nuliūdusiųjų
paguoda, melskis už mus". Kunigas Voicekas Kojalavičius
tvirtina, kad jis pats prie to paveikslo patyręs daug malonių. Taip pat ir
senuose
inventoriaus dokumentuose užsimenama apie čia patirtas malones,
tačiau aprašymų nėra.
II PAVEIKSLAS buvo pirmoje nuo durų koplyčioje. Perdirbant
bažnyčią, 1827 m. nuo jo buvo nuimti brangūs rūbai, o pats paveikslas teko
Valatkevičiūtei, kuri jį laikė ligi mirties. Po to vėl grąžintas
į bažnyčią. Paveikslas pieštas ant medinių lentelių. Vaizduoja Dievo Motiną su
Kūdikiu ant kairės rankos. Rodos, apie šį paveikslą rašo kunigas
V.Kojalavičius ir tvirtina, kad, pats pradėjęs Akademijoje profesoriauti, 1643
m.
pasiaukojęs Marijai prie šio paveikslo ir patyręs ypatingos Jos
globos ir pagalbos.
III PAVEIKSLAS buvo šv. Antano. Trečioje nuo durų kairės
pusės koplyčioje. 1891 m. paveikslas parvežtas iš Italijos. Įkurdinus jį šv.
Jono
bažnyčioje buvo įsteigta Dievo Motinos Gerosios Patarėjos
brolija, turinti daug narių. Prie šio paveikslo kiekvieno mėnesio pirmą
šeštadienį
būdavo laikomos iškilmingos šv. Mišios, giedamos suplikacijos ir
Marijos litanija.
Paveikslas yra kopija Marijos paveikslo, stebuklais
garsėjusio nuo XV a., esančio Genezano miestelyje (20 km į pietus nuo Romos).
Buvo
uždengiamas ir atidengiamas tik pamaldų metu. Švč. Dievo Motina
vaizduojama veidu prisiglaudusi prie Kūdikėlio ir Jį dengianti savo
apsiaustu. Galvas puošia aukso vainikai, išpuošti rubinais ir
kt. brangiais akmenimis. Abiejose paveikslo pusėse sukabinti votai, kurių yra
per
50. Paveikslo titulas yra Dievo Motina Geroji Patarėja.
IV PAVEIKSLAS. Jis kabojo Loreto koplyčios Skausmingosios
Dievo Motinos altoriuje su užrašu "Altare privilegiatum pro defunctis"
(Privilegijuotas altorius už mirusius). Tai reiškia, kad prie
šio altoriaus atlaikytos šv. Mišios šv. Sosto privilegija yra apdovanotos
visuotiniais
atlaidais už mirusius. Savo laiku čia buvo įsikūrusi
Skausmingosios Dievo Motinos brolija. Jai priklausė daugiausia miesto tarnai,
kurie tą
paveikslą labai prižiūrėjo ir puošė. Advento metu prie jo
laikomos rarotos, o kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį — ypatingos pamaldos.
Septynių Marijos Skausmų šventė čia buvo švenčiama labai
iškilmingai.
Paveikslo titulas — Skausmingoji. Pieštas ant drobės. Dydis
2x1,8 m. Atvaizduota Švč. Dievo Motina, ant kelių laikanti nuo kryžiaus nuimtą
Išganytojo kūną. Iš dešinės pusės prie Jėzaus kojų yra šv.
Marija Magdalena, o iš kairės — šv. Jonas ir Kleopo Marija. Iš abiejų paveikslo
šonų kelios dešimtys votų.
V PAVEIKSLAS buvo šv. Barboros koplyčioje ir priklausė
auksakalių cechui. Tai kopija Dievo Motinos paveikslo, esančio Bialyničių
miestely
(Gudijoj), kur 1653 m. buvo įsteigtas karmelitų vienuolynas ir
kur išgarsėjo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kitoje paveikslo pusėje
įrašyta: "Dovana (cecho) vyresniojo F.Dysmovičiaus. 1852.X.1".
Dydis 20x18 cm. Visas sidabrinis, iškaltas bareljefiniu būdu, rėmuose po stiklu.
VI PAVEIKSLAS vadinosi Studentų Dievo Motinos ir buvo
bažnyčios gale, evangelijos pusės altoriuje. Seniau kabojo ant sienos už
didžiojo
altoriaus. V.Kojalavičius rašo, kad šis paveikslas buvo studentų
sodalicijos ir jie pirmieji prie jo yra patyrę malonių.
18. VILNIAUS MISIONIERIŲ VIEŠPATIES DANGUN ŽENGIMO BAŽNYČIA
VIETA. Subačiaus gatvė.
ISTORIJA. Vienuolius misionierius arba lazaristus į Vilnių
1685 m. pakvietė vysk. Aleksandras Katavičius, o Kotryna Radvilienė (karaliaus
Jono
Sobieskio sesuo) dovanojo jiems Subačiaus priemiestyje buvusius
Sanguškų rūmus. Ten Teofilis Plateris (nes vienas misionierius padėjo
Plateriams sugrįžti į katalikybę) 1695 — 1698 m. ant Išganytojo
vardu pavadintos kalvos pastatė jiems bažnyčią, kuri galutinai baigta tik 1753
m. Prie bažnyčios vienuoliai pasistatė vienuolyną, kuriame buvo
seminarija, didelė biblioteka ir spaustuvė. 1800 m. bažnyčia tapo parapijine.
1812 m. ji ir vienuolynas nukentėjo nuo prancūzų. Rusai 1838 m.
vienuolyną pavertė kalėjimu, o paskui kareivinėmis. 1844 m. bažnyčią uždarė.
1862 m. tikintieji ją atkovojo. Po I pasaulinio karo prie jos
vėl grįžo misionieriai. Po II pasaulinio karo rusai bažnyčią taip pat uždarė.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios šoniniame altoriuje, kairėje
pusėje, buvo stebuklingas Škaplierinės Dievo Motinos paveikslas. Uždarius
bažnyčią, jis buvo perneštas į karmelitų vienuolyną, o ir tą
uždarius — į šv. Jono bažnyčią, kur buvo įtaisytas šoniniame altoriuje, kairėje
presbiterijos pusėje. šv. Jono bažnyčioje prie šio paveikslo
visuomet buvo laikomos gegužinės pamaldos.
APRAŠYMAS. Pieštas ant drobės. Dydis 2,9x1,9 m. Šalia kabojo
keletas votų. Marija atvaizduota stovinti, ant dešinės rankos laikanti Kūdikėlį.
Kita ranka praskleidusi apsiaustą, tarsi kviečianti ateiti ir
ieškoti globos. Ant paveikslo nėra škaplierių — jie buvo įduoti į Marijos ir
Kūdikio
rankas.
19. VILNIAUS BAZILIJONŲ ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA
VIETA. Prie Aušros Vartų.
ISTORIJA. Padavimas sako, kad toje vietoje, kur dabar yra
Švč. Trejybės bažnyčia, Algirdo žmona Julijona buvo pastačiusi medinę cerkvę.
Konstantinas Ostrogiškis, nugalėjęs maskolius prie Oršos, čia
1514 m. pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią. 1536 m. Žygimantas I prie jos liepė
įsteigti ligoninę. Ją pastatė Ulrichas Hozijus. Po 1596 m.
Brastos unijos Zigmantas Vaza 1608 m. prie bažnyčios įkurdino vienuolius
bazilijonus,
kurie čia išbuvo ligi unijos panaikinimo. Po 1743 m. gaisro
bažnyčia su vienuolynu naujai atstatyti.
1821 m. rusai bažnyčią pavertė cerkve ir ant jos viršaus
padarė medinį bizantinio stiliaus kupolą. 1846-1848 m. rusai bažnyčią perstatė —
pavertė
bizantinio stiliaus cerkve. Po I pasaulinio karo bažnyčia
grąžinta katalikams. Po II pasaulinio karo uždaryta.
Lietuvai tapus nepriklausoma, ši bažnyčia 1991 m. grąžinta unitams vienuoliams bazilijonams.
PAVEIKSLO ISTORIJA. V.Kojalavičius rašo, kad rusai buvo
įsitikinę, jog Marijos paveikslas priklausęs Bizantijos imperatoriui, po to
Haličio
valdovams ir pagaliau patekęs į Maskvą. Paveikslą į Vilnių
atvežė kaip kraitį Maskvos kunigaikščio Jono III duktė Elena, 1494 m. ištekėdama
už DLK Aleksandro. Po Elenos mirties 1513 m. paveikslas pateko į
Nekalčiausios Dievo Gimdytojos cerkvę, o šiai 1517 m. sudegus — į Švč.
Trejybės bažnyčią. Bazilijonai šį paveikslą labai gerbė ir
vertino. Maskoliams besiartinant prie Vilniaus, 1655 m. jie paveikslą išvežė į
Karaliaučių. Rusus iš Vilniaus išvijus, jis vėl grąžintas į Švč.
Trejybės bažnyčią.
V.Kojalavičius sakosi skaitęs atitinkamus dokumentus, būtent
derybų su Maskva dėl amžinos taikos. 1669 m. rusai siūlę paleisti 50 karo
belaisvių bajorų, jei jiems bus grąžintas šis paveikslas. Taip
pat jis mini, kad jo laikais Vilniuje tą paveikslą lygiai gerbė ir katalikai, ir
pravoslavai.
Rusų istorinės komisijos aktuose (Petrapilis, 1842, Nr.127)
randame žinių apie bandymą šį paveikslą atgauti atgal į Maskvą.
Paveikslas pieštas ant beržinių lentų. Prie jo buvo daug votų.
2022 03 27 sekmadienį, kovo 27 d., Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje 11 val. šv. Mišiose bus pašventinta stebuklingoji Vilniaus Dievo Motinos ikona. Pamaldose dalyvaus ir pamokslą sakys vysk. Arūnas Poniškaitis. https://www.laikmetis.lt/bazilijonu-ansamblyje-vilniaus-arkivyskupija-ir-kolumbo-riteriai-apgyvendino-beveik-90-ukrainieciu/
20. VILNIAUS TRINITORIŲ (VIEŠPATIES JĖZAUS) ŠVČ. IŠGANYTOJO BAŽNYČIA
VIETA. Antakalnis.
ISTORIJA. Bažnyčią su vienuolynu 1694-1717 m. įsteigė
Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas Jonas Kazimieras Sapiega. Skulptūros darbus
atliko milanietis Petras Peretis 1700-1705 m. Jis puošė ir šv.
apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Rusams panaikinus trinitorių vienuolyną,
bažnyčia
1864 m. paversta arkangelo Mykolo cerkve. Sunaikinta dalis
papuošimų, altorių ir kt. 1918 m. bažnyčia grįžo katalikams. Remontuojant 1924
m.
vienuolynas buvo perdirbtas į Universiteto klinikas. Po II
pasaulinio karo rusai vėl bažnyčią atėmė ir ją savo reikalams naudojo karininkų
mokykla. Po nepriklausomybės atgavimo įkurta seminarija ir
1993.11.17 grąžinta bažnyčia, bet nėra atšventinta. 1998 m. Seminarija persikėlė
į
Vilniaus Jeruzalę.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas
buvo vienuolyno koridoriuje. Vienuolyną panaikinus, perneštas į šv. Jono
bažnyčią ir įtaisytas altoriuje prie zakristijos.
APRAŠYMAS. Paveikslas vaizduoja Mariją su Kūdikiu. Tai
paauksuotos skardos bareljefas metaliniuose gėlėmis išpuoštuose rėmuose.
Marijos su Kūdikėliu veidai ir rankos piešti ant drobės. Ant
abiejų krūtinių yra trinitorių kryžiai, škaplieriai, ant galvų vainikai. Ant
paveikslo
dugno išspaustos angelų galvutės. Jėzus rankoje laiko Žemės
rutulį. Prie paveikslo metaliniame apvade yra bareljefinis įrašas: "Consolatrix
afflictorum, ora pro nobis" — "Nuliūdusiųjų Paguoda, melskis už
mus".
* * *
1. ALKOVIČIAI
Plačiau ankstesnėje dalyje.
BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1752 m. Žemaičių vyskupas pagalbininkas
Aleksandras Horainis savo žemėje įsteigė parapijinę bažnyčią, o jo brolis
vysk. Mikalojus Horainis 1760 m. padidino jos turtus. Medinė
bažnyčia buvo dar praplėsta 1885 m. kunigo Edvardo Voicechausko pastangomis.
1905 m. pastatyta mūrinė Marijos Aplankymo titulo bažnyčia. Po
II pasaulinio karo čia dar atvažinėjo kunigas, bet jam neleido eiti pareigų ir
bažnyčią rusai uždarė.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Alkovičių kaimo gyventojo Petro Kužembos,
dar vadinamo ir Belevičium, varganoje trobelėje ėmė garsėti malonėmis
Išganytojo Motinos paveikslas. Ligoniai ir kenčiantys čia
stebuklingai atgaudavo sveikatą ir patirdavo kitų ypatingų malonių. Todėl
tikintieji
pastatė koplytėlę ir jon pernešė paveikslą. Pagal kitus
šaltinius, koplytėlę pasistatė pats Kužemba ir pasisavindavo prie paveikslo
sudedamas
aukas. Vyskupo Kazimiero Bžostovskio pasiųsta komisija
1699.XI.12 atstatė Kužembą nuo koplyčios valdymo ir pavedė ją globoti
Rodoškovičių
klebonui Tadui Gluchovskiui. Jis ėmė užrašinėti prie paveikslo
vykstančius stebuklus, kurių 1698 — 1757 m. buvo suregistruota 77.
1987 m. lankantis Alkovičiuose, vietinė senutė sakė, kad
stebuklingą paveikslą kunigas išvežė į Kostenevičius ir įkurdino didžiajame
altoriuje.
Paveikslo dydis apie 20x40 cm.
APRAŠYMAS (iš kitų knygų). Paveikslas yra didžiajame
altoriuje. Pieštas ant medžio. Dydis 20x20 cm. Paauksuotuose rėmuose. Papuoštas
sidabriniu aptaisu ir vainikais su brangiais akmenimis. Marija
su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Yra daugiau kaip 40 votų.
ATLAIDAI. Buvo VII.2 didžiausi.
2. DIDIEJI EISMANTAI
PAVEIKSLAS. Kun. Gumpenbergas savo garsiajame veikale "Atlas
Marianus" pateikia XVII a. Eismantų Marijos paveikslo istoriją. Jį radusi
didikų Eismantų dukra Ona. Dėl ypatingų įvykių, vykusių Eismantų
giminėje ir siejamų su šiuo paveikslu, jis palaikytas stebuklingu. 1660 m.
įtaisytas Eismantų bažnyčioje.
Pagal V.Kojalavičių, Ona Eismantaitė radusi aukse įsodintą
brangakmenį ir jame įbraižytą Švč. Marijos paveikslą, kuris dar Eismantų namuose
ėmęs garsėti stebuklais. Autorius aprašo įvairius to
brangakmenio ir jo savininkės nuotykius bei įvykius. Vysk. Jono Zavišos-Daugėlos
potvarkiu stebuklingasis brangakmenis atiduotas Eismantų
bažnyčiai. Bet bažnyčios dokumentuose tokio stebuklingo paveikslo ant
brangakmenio neminima.
3. DUNILOVIČIAI
VIETA. 132 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, 30 km į rytus, pietryčius nuo Gluboko.
PRIKLAUSYMAS. Buvęs Užvilijos dekanatas.
ISTORIJA. Švč. Trejybės bažnyčią pastatė Vilniaus vyskupas
Povilas Alšėniškis. 1527 m. Jonas Izaikovskis Dolmantas, Ašmenos pakamaris ir
LDK iždo sekretorius, gavęs Dunilovičius iš Albrechto Stanislovo
Radvilos 1624 m., bažnyčią padidino ir aprūpino reikmenimis.
Elzbieta Izaikovskaitė, DLK vėliavininko ir Upytės seniūno
Kristupo Bialozoro žmona, 1683 m. čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1796 m.
vienuoliai pastatė naują mūrinę bažnyčią ir į ją pernešė
paveikslą. 1866 m. bažnyčia paversta cerkve. Vienuolynas uždarytas.
Bažnyčia yra dviejų bokštų, trijų navų. Pagal dabartinį Baltarusijos šaltinį, statyta 1769-1773 m.
Gluboko klebonas sakė, kad bažnyčia uždaryta 1945 m. Kiti
sakė — apie 1965 m. Dabar bažnyčia apleista. Vidus, kaip dabar matyti, buvęs
labai
puošnus, ypač didysis altorius. Bažnyčia graži. Ant vartelių
1887 m. data.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Vysk. Mikalojus Pacas šį paveikslą
parsivežė iš Florencijos. Iš jo paveikslą gavo dovanų minėta Elzbieta
Izaikovskaitė
ir padovanojo Dunilovičių bažnyčiai.
1867 m. dominikonų bažnyčią pavertus cerkve, katalikų prašymu
Švč. M. Marijos Loretiškės su sidabriniu aptaisu ir karūnomis paveikslas buvo
perneštas į parapijos bažnyčią. 1892 m. ji sudegė. Naują medinę
bažnyčią pastatė vietos klebonas Aleksandras Dulko Marijos Abromavičienės
lėšomis.
Pastačius naują bažnyčią, paveikslas pakabintas didžiojo altoriaus viršutinėje dalyje.
Bažnyčios archyvai buvo gaisrų sunaikinti.
MALONĖS. 1892 m. parapijinė bažnyčia nuo žaibo sudegė su
visais altoriais ir reikmenimis. Vien tik Švč. Marijos paveikslą parapijiečių
džiaugsmui pavyko išgelbėti. Tai buvo laikoma akivaizdžiu
stebuklu.
4. DVORCAS
VIETA. 42 km į šiaurės vakarus nuo Baranovičių, 40 km į šiaurę, šiaurės rytus nuo Slonimo.
ISTORIJA. Medinę bažnyčią Dievo Kūno titulo, kaip Jelno
Marijos Ėmimo Dangun bažnyčios koplyčią, pastatė Mikalojus Kęsgaila ir
apdovanojo turtais. 1516 m. klebono perstatytą bažnyčią 1674 m.
konsekravo sufraganas Slupskis. 1907 m. parapijiečiai pastatė mūrinę
bažnyčią. 1978 m. kunigas buvo apkaltintas spekuliacija auksu ir
pasodintas kalėjiman. Vėliau, kartą naktį valdžios pareigūnai su kolūkio
pirmininku priešaky įsilaužė į bažnyčią ir, vertingesnius
daiktus susikrovę į sunkvežimį, išvežė. Žmonės sakė, lyg ir į Minską. Bažnyčioje
įrengė sandėlį, po metų pastatas visai apleistas. 1980 m.
lankantis bažnyčioje, statytoje iš geltonų plytų, vaizdas buvo toks: viduje
perėjo
karveliai, vitražai išdaužyti, mėtosi medinių altorių, rėmų,
katafalko, klausyklų liekanos. Bokšte dar kabo vertingas varpas.
Bažnyčios šventoriuje yra kunigo Jono Karvelio, mirusio 1933.IX.25, buvusio 59 m. amžiaus, antkapis su nuotrauka ir lietuvišku įrašu.
PAVEIKSLAS. Sufragano Mikalojaus Slupskio (1668-1674) vizitacijoje minimas stebuklingas Marijos paveikslas.
5. LIETUVOS BRASTA
VIETA. 160 km į pietus nuo Gardino.
PRIKLAUSYMAS. Anksčiau priklausė Vilniaus arkivyskupijai.
VARDAS. Per Būgo upę buvo brasta. XVII — XX a. vieta vadinosi
Lietuvos Brasta. Po lenkų okupacijos 1921-1939 m. vadinta Brest nad
Bugom.
ISTORIJA. Anksčiau Lietuvos Brasta buvo miestas su daugeliu
katalikų šventovių. 1836 — VI.1 rusai pradėjo statyti karinę tvirtovę. Katalikų
bažnyčios ir vienuolynai buvo panaudoti kariniams reikalams arba
nugriauti. Liko tik viena katalikų bažnyčia, kuri 1851 m. sudegė. Katalikai
priemiestyje pasistatė naują bažnyčią. Ją 1856 m. konsekravo
Vilniaus vysk. Vaclovas Žilinskas. Tvirtovės vidury 1879 m. buvo pastatyta
D.Grimo suprojektuota cerkvė. Ją lenkai pavertė bažnyčia.
Miestas smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Kartą šį paveikslą kartu su kitomis
brangenybėmis iš Šaravcų, kur jis tada buvo, pagrobė totoriai. Bet Podolės
generolas Mykolas Potockis sutriuškino su grobiu bėgusius
totorius, belaisvius išvadavo ir paveikslą išgelbėjo. Pakabino jį savo rūmų
koplyčioje. Po M.Potockio mirties jo žmona šį paveikslą
padovanojo dominikonų bažnyčiai, kur jis pradėjo garsėti stebuklais.
APRAŠYMAS. Paveikslas buvo įstatytas priemiesčio bažnyčios
šoniniame altoriuje. Apie 1 m aukščio, su sidabriniu aptaisu, karūnomis ir
daugeliu votų. Dievo Motina kiek pasilenkusi prie miegančio
Kūdikėlio. Iš dešinės pavaizduotas šv. Jonas Krikštytojas.
6. MEŽIREČIAI
VIETA. 24 varstai nuo Volkovysko, 15 varstų nuo Izabelino, 26 km į pietryčius nuo Volkovysko, 12 km į pietus nuo Zelvos.
PRIKLAUSYMAS. Volkovysko dekanatas.
ISTORIJA. Parapijinė Švč. M. Marijos Aplankymo titulo
bažnyčia pastatyta 1533 m. Motiejaus Kločeko lėšomis. 1746 m. perstatyta.
Pagrindiniame šios bažnyčios altoriuje buvo Švč. Dievo Motinos
paveikslas, kuris inventoriaus dokumentuose visada vadinamas stebuklingu.
Bet gal dėl to ši bažnyčia ėmė kai kam nepatikti. 1891 m.
išsirūpintas iš valdžios dekretas dėl šios bažnyčios, kaip pavojingos
pravoslavijai,
uždarymo. Ir ji buvo uždaryta. 1900 m. nugriauta. Jos vietoje
pastatyta pravoslavų cerkvė. 1905 m. paskelbus religijų tolerancijos įstatymą,
vėl
imta rūpintis atstatyti bažnyčią. 1907 m. darbai prasidėjo. 1911
m. tikėtasi juos užbaigti. Bažnyčia buvo statoma neogotikinio stiliaus.
Mežirečių cerkvė uždaryta apie 1964 m. Iki šiol ji apleista.
Bažnyčia uždaryta apie 1968 m. Po karo dar buvo kunigas, bet jį pasodino į
kalėjimą.
Tada atvažinėjo kitas kunigas, paskui bažnyčią uždarė ir joje
padarė sandėlius. Dalį daiktų — stacijas, altorius — išvežė į Kremianicą (12 km
į
šiaurės vakarus nuo Zelvos).
Tikintieji kreipėsi į valdžią su prašymais. Žadama grąžinti
kas pagrobta. Vienas žmogus sakė, kad valdžia duodanti 6 000 rublių, bet reikės
labai
daug darbo ir lėšų atstatymui.
Kelios šeimos ėjo į cerkvę ir meldėsi rusiškai. Dauguma ėjo į
bažnyčią ir meldėsi lenkiškai. Klausiau moteriškės, kokios jinai tautybės. Sakė
esanti baltarusė. O paklausta, kokia kalba kalbanti, atsakė: "Po
prostu".
Vienas žmogus pasakojo, kad per karą bažnyčios bokšte buvo vokietis su kulkosvaidžiu. Tą vokietį nušovė ir bokšto papėdėje palaidojo.
Dabar vietos gyventojai važiuoja į veikiančias bažnyčias, kuriose yra kunigai: Volkovyską, Porozovą, Kremianicą, Slonimą, Ružaną.
Bažnyčia didelė, iš gelsvų plytų. Priekyje su dideliu bokštu. Pati bažnyčia kryžiaus formos, nes iš šalių yra navos.
Vietinės moterėlės sakė, kad vienas paveikslas išsaugotas ir laikomas Mežirečiuose privačiame name. Gal stebuklingas?
PAVEIKSLAS. Uždarius bažnyčią, paveikslas buvo pargabentas į Volkovysko bažnyčią ir turėjo būti laikomas iki naujos pastatymo.
Marija iki pusės. Ant dešinės rankos laiko Kūdikėlį, žiūrintį
į Ją. Dešine ranka Jis laimina, kaire laiko Žemės rutulį. Abu su karūnomis.
Aplink
Marijos veidą žvaigždžių vainikas. Yra sidabrinis aptaisas,
perlai ir karoliai. Aplink pakabinti 34 votai (1911 m. duomenys). Marija galvą
palenkusi link Jėzaus, žiūri tiesiai.
ATLAIDAI. Buvo Marijos Rožinės (Rožančinės) 40 val.
7. RUŽANYSTOKAS
VIETA. 30 varstų į vakarus nuo Gardino, 27 varstai nuo Sokulkos, netoli Dombrovos miestelio Lenkijoje.
VARDAS. Dar buvo vadinamas Krasnystoku, Kreivuoju Stoku. Nuo daugybės rožių imta vadinti Ružanystoku.
nuotrauka
ISTORIJA. 1652 m. paveikslą nupiešė protestantas pagal
Š.Tiškevičiaus užsakymą. Paveikslas iš pradžių buvo Tiškevičiaus namuose
Kreivajame Stoke. Kai ėmė garsėti stebuklais, buvo perneštas į
Eufrozinos ir Ščensno Tiškevičių pastatytą Tabonščyznos arba Kreivojo Stoko
folvarke medinę bažnyčią.
1662 m. Vilniaus vysk. Jurgis Baltazaras paskyrė specialią
komisiją šio paveikslo stebuklingumui ištirti. Tų pačių metų liepos 21 d.
Vilniaus
vyskupijos kancleris Kazimieras Jonas Vaišnoravičius paveikslą
palaimino. Kartu Tiškevičius čia pakvietė 12 dominikonų ir pastatė jiems
nedidelį vienuolyną. Kai paveikslas ėmė vis labiau garsėti ir
sutraukti daugiau maldininkų, dominikonai savo lėšomis 1759 m. nutarė pastatyti
naują bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčia pastatyta 1785 m. Tais
pat metais konsekruota. Vienuolyno statyba baigta 1794 m. 1842 m. vienuolynas
panaikintas. Bažnyčia tapo parapijine. 1866 m. paversta cerkve.
Pagal Vilniaus arkivyskupijos "Catalogus ecclesiarum 1939",
šį paveikslą 1668 m. vysk. Sapiega pripažino ir paskelbė stebuklingu. Po 1866 m.
jis
išvežtas į Rusiją.
ATLAIDAI. Sekminės, šv. Petro ir Povilo, Marijos Rožinės.
L. /Cudowny obraz Bogorodzicy w Rozanymstoku Wilno, 1857 m./