PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS
Lietuva Marijos žemė
© Robertas Gedvydas Skrinskas, Kaunas 1999m.
3 SKYRIUS. PERKELTI PAVEIKSLAI
Šiame skyriuje pateikiami tie patys stebuklingi Marijos
paveikslai, priklausantys tai pačiai grupei kaip ir 2-ame skyriuje. Istorijos
įvykių nublokšti
į kitas vietas, šie paveikslai laukia tos valandos, kai galės
grįžti į savo bažnyčias. Tuo tarpu tos bažnyčios daugiausia buvo uždarytos,
paverstos sandėliais. 2- ame skyriuje suminėti kai kurie
paveikslai buvo taip pat kilnojami, bet tų kilnojimų padarytos žaizdos jau
užgijo, o šitų —
ne. Apie dabar Baltarusijoje esančių perkeltų paveikslų padėtį
yra labai mažai informacijos. Dėl kai kurių jų perkėlimo teko remtis tik žodiniu
kokio vietinio žmogaus liudijimu. Trūkstant faktų, kai kurios
vietos tik paminimos su nuoroda, kur plačiau apie šiuos paveikslus aprašyta arba
iš
kur gauta žinia apie perkėlimą.
1. KRYŽIAI — Meteliai
VIETA. Dusios ežero vakarinėje pakrantėje.
PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas, Metelių parapija.
VARDAS. Meteliai arba Barūnų Kryžiai. Šioje vietoje ilgą laiką stovėjo 1702 m. pastatyti trys kryžiai.
ISTORIJA. Tarp Žebriškių ir Sutros kaimų, miškais apaugusioje
pakilesnėje vietoje 1702 m. buvo sustojusi Lietuvos kariuomenė, vadovaujama
etmono kunigaikščio Mykolo Višnioveckio. Jis su kariuomene,
slėpdamasis tarp Metelių ir Dusios ežerų, tikėjosi sulaikyti traukiantį per
Sūduvą
link Gardino švedų karalių Karolį XII. Prieš tai Višnioveckis,
būdamas Barūnuose, Ašmenos apskrity, norėdamas užsitikrinti Švč. Mergelės
Marijos globą karo pavojuose, liepė ten esantį stebuklais
išgarsėjusį paveikslą nutapyti ant varinės skardos. Prieš tą Barūnų paveikslo
kopiją
jis savo žygiuose drauge su kariuomene melsdavosi. Atvykęs prie
Dusios ežero 1702 m. Sekminių vigilijoj, įrengė kariuomenės stovyklą ir
parinko vietą, kur kapelionas Sekminių dieną prieš Marijos
paveikslą atlaikė pirmąsias Mišias. Po savaitės, Švč. Trejybės dieną, tos
tikėjimo
paslapties pagerbimui buvo pastatyti trys kryžiai. Ant vieno iš
jų pakabintas Marijos paveikslas. Čia kasdien buvo laikomos pamaldos. šv. Petro
ir Povilo dieną, kapelionui bebaigiant laikyti šv. Mišias,
žvalgai pranešė, kad švedų dalis eina prie tos vietos. Etmonas tuojau parengė
kariuomenę mūšiui, bet buvo priverstas trauktis. Per sumišimą
užmiršo Marijos paveikslą. Po kiek laiko etmonas prisiminė ir pasiuntė tarną jį
surasti ir atnešti, bet tarnas grįžo be nieko — kryžių vieta jau
buvo priešų užimta.
Praslinkus kiek laiko, piemenys užtiko miške kryžius ir prie
vieno pakabintą Marijos paveikslą. Apie radinį pranešė kaimo gyventojams. Vienas
kaimietis parsinešė paveikslą į savo namus ir paslėpė.
Po keliolikos metų senas etmono kareivis grįžo pro tą kaimą
namo. Iš nuovargio sunkiai susirgo ir apako. Kiek pasveikęs, bet netekęs
regėjimo,
norėjo aplankyti netoli esantį savo giminaitį, todėl prašė, kad
jį ten kas pavedėtų. Jam buvo duotas vadovu vienas kaimo senelis. Beeinant
užsimezgė kalba apie tuos miške rastuosius kryžius. Tada
kareivis tarė, galbūt tai yra tie patys, kuriuos karo su švedais metu etmonas
Mykolas
Višnioveckis čia kažkur prie Dusios ežero Švč. Trejybės dieną
liepęs pastatyt. Ir apgailestavo, kad negali matyti tos vietos, malda ir krauju
pašvęstos: "Dieve mano, kokia nelaimė! Kad aš galėčiau matyt,
atpažinčiau tą vietą, kur mūsų stovykla buvo įrengta, tuos takus, kur sveikas
vaikščiojau, pažinčiau tuos kryžius, prie kurių tada jaunas ir
sveikas meldžiausi. Pamatyčiau ir tą Dievo Motinos paveikslą, kurį etmonas labai
vertino ir gerbė". Taip bekalbėdami prisiartino prie tos vietos,
kur buvo kryžiai. Staiga aklas kareivis sušuko: "Žiūrėk, prieteliau, kas su
manim
dedasi, visiškai matau ir esu sveikas! Tai yra vieta, kur buvo
mūsų stovykla! Štai aikštė, kur Mišių klausydavom. Štai kryžiai, kuriuos etmonas
liepė pastatyti. Tik nėra paveikslo, kuris buvo ant kryžiaus
pakabintas. Greičiausiai jis pateko į švedų rankas". Puolęs ant kelių kareivis
dėkojo
Dievui už stebuklingą regėjimo atgavimą ir grįžo į kaimą. Žmonės
labai stebėjosi, o jis papasakojo, kas su juo atsitiko. Papasakojo ir kryžių
atsiradimo istoriją. Ūkininkas, turėjęs pas save paveikslą,
prisipažino jį paėmęs. "Parodyk jį man, — tarė kareivis, — aš atpažinsiu. Jis
yra
nedidelis, pieštas ant skardos ir turi įrėžtus 1701 metus. Kitoj
pusėj įrašas "Barūnų Švč. Dievo Motina". Apžiūrėjus paveikslą, tikrai rasta
viskas, kaip kareivis nupasakojo. Tada kaimo ūkininkai sutarė
paveikslą vėl pakabinti senoje vietoje ant vieno kryžiaus.
Šis įvykis plačiai nuskambėjo apylinkėje. Žmonės ėmė lankyti
tą paveikslą ir kryžius, ypač per Sekmines, Švč. Trejybės šv. Petro ir Povilo
šventes.
Paskutiniais Lietuvos-Lenkijos gyvavimo metais Šventežerio
koliatorius sugalvojo padidinti savo parapiją. 1793 m. prijungė kai kuriuos
Metelių
parapijai priklausančius kaimus. Tarp jų ir Kryžių vietą.
Sužinojęs tai Metelių klebonas M.Ryškevičius nuvažiavo į Kryžius, nusikabino
paveikslą ir parsivežė į Metelius. Kadangi žmonės vis tiek ėjo
ir dėjo aukas prie Kryžių, klebonas liepė nakčia iškasti kryžius ir pastatyti
Metelių
šventoriuje. Bet žmonės, neklausydami kunigų draudimų per
pamokslus, vis vien lankė tą vietą. Kai 1798 m. Kryžiai grįžo Metelių parapijai,
Metelių klebonas M.Ryškevičius paveikslą ir kryžius, nieko
nesiklausęs, grąžino į senąją vietą. 1799 m. įsimaišė šlėkta Kristupas
Misiurevičius, kurio nuosavybėje stovėjo kryžiai, ir prasidėjo
ginčai su klebonu Ryškevičiumi. Jų ginčas pasiekė prūsų valdžią, ir ji per
vyskupiją 1804 m. įsakė kryžius bei paveikslą pargabenti į
Metelių bažnyčią. Betgi žmonės senu papročiu lankydavo senąją vietą ir ten
melsdavosi. 1807 m. baigėsi prūsų okupacija. Sūduva buvo
priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. Metelių klebonu tapo I.Žibanavičius.
Žebriškių kaimo gyventojai pargabeno kryžius į senąją vietą. Jau
1810 m. klebonas Ignas Žibanavičius gavo iš vyskupo Galaševskio leidimą
kryžių vietoje pastatyti koplyčią. Dėl vietos savininko
Domininko Bialonio užsispyrimo kelerius metus nebuvo galima to sumanymo
įvykdyti.
Tik 1815.II.15 gavus Bialonio sutikimą, tų metų X.21 pradėta
koplyčios statyba. Baigta sekančiais metais prieš Sekmines. Popiežius Pijus VII
lankantiems tą koplyčią žmonėms suteikė atlaidus. Seinų vyskupas
Marcijevskis pirmas atlaikė joje šv. Mišias 1816.V.25. Koplyčios altoriuje
buvo įdėtas Marijos Barūniškės su trimis kryžiais paveikslas. Jį
nupiešė Kauno dailininkas Smuglevičius už 48 auksinius. 1816 m. paveikslą
padovanojo Rumbonių girininkas Voitovičius.
1821 m. kun. Ignas Žibanavičius sumanė padidinti Kryžių
koplyčią. Senąją nugriovė ir pastatė naują. 1821 m. spalio pirmąjį sekmadienį,
nors
koplyčia nebuvo galutinai įrengta, vysk. Marcijevskis atlaikė
pirmas skaitytines Mišias. Kitą sekmadienį Rožinės oktavoje buvo atlaikytos
iškilmingos šv. Mišios, dalyvaujant daugybei žmonių. Nuo to
laiko Kryžių koplyčioje vyksta Rožinės oktavos atlaidai, nes 1821 m. buvo
išsirūpinta iš Karmelitų ordino teisė Kryžių koplyčioje įrašyti
į škaplierius.
Tais pačiais metais buvo iškastas griovys apie šventorių ir
du grioviai į ežero pusę — nusausinti drėgną vietą. Šventorius buvo aptvertas ir
pastatytas namelis sargui.
Didesnei legendinio Marijos paveikslo pagarbai buvo padirbtas
gražus nešiojamas altorėlis ir jame įdėtas paveikslas. Altorėlį nešdavo
procesijos metu. Koplyčia galutinai užbaigta 1822 m. Tais metais
per Sekmines vysk. sufraganas Polikarpas Marcijevskis suteikė Sutvirtinimo
sakramentą 5 593 asmenims. Netrukus popiežius Leonas XII
1825.IV.22 suteikė Kryžiams visoms trims Sekminių dienoms ir šv. apaštalų Petro
ir
Povilo šventei amžinuosius atlaidus.
1865 m. koplyčią truputį paremontavo kun. Baltramiejus Byla.
Jam mirus, vikaras Vincas Jurgilas tapo klebonu ir pasiryžo Kryžiuose pastatyti
naują koplyčią — bažnyčią. 1902 m. koplyčia buvo visai susenusi,
supuvusi, į žemę susmegusi. Buvo aišku, kad rusų valdžia neleis statyti
naujos bažnyčios. Mat rusai Kryžių koplyčios nemėgo: čia rinkosi
tūkstančiai žmonių, kurie vieną dieną galėjo "susibuntavoti"; sugriuvus
koplyčiai, neturės kur rinktis. Kunigas Jurgilas susitarė su
vienu Veisiejų žydu rangovu dėl naujos koplyčios statybos. Veisiejų miškuose
buvo
parengta visa statybinė medžiaga ir sustatyti pagrindiniai
koplyčios griaučiai. Netrukus parapijiečiai ją parvežė į Padusį ir sustatė taip,
kad
senoji liko viduje naujosios. Koplyčios baigiamuosius darbus
atliko Naujalis iš Straigiškės. Pastačius naująją, senoji buvo suardyta ir
išnešiota.
Rusų valdžia pastebėjo, kad senosios begriūvančios koplyčios
vietoje stovi erdvi, gana gražiai atrodanti bažnyčia. Valdžios atstovai prikibo
prie kun. Jurgilo, bet gerai pavaišinti ir gavę kyšių didelių
priekabių neieškojo. Bažnytėlė kainavo 6 000 rublių. Buvo pastatytas ir namelis
apsistoti atvažiuojančiam kunigui, jame gyveno tik koplyčios
sargas.
Pirmas kryžius buvo evangelijos pusėj, antras kabojo prie įėjimo į bažnyčią, o trečias — ties didžiuoju altoriumi.
Ilgą laiką Kryžių bažnyčia savo žemės neturėjo. Zebrėnų dvaro
savininkas Dimukauskas padovanojo 2 ha pievų, o vėliau Lietuvos respublikos
valdžia davė dar 2,4 ha pievų. Visa šita žemė buvo naudojama
maldininkų vežimams statyti.
1915 m. per karo veiksmus vienas sviedinys apgadino didįjį altorių. Netrukus koplyčia buvo sutaisyta.
Praūžė I pasaulinis karas. Tautos kilo į laisvę. Viskas kilo
iš mirties ir griuvėsių naujam gyvenimui. Lietuva tapo nepriklausoma valstybė,
nusimetusi svetimųjų jungą, trukusį 123 metus. Daug kas buvo
sunaikinta, daug kur reikėjo pradėti iš naujo ir beveik iš nieko. Kun. Vincas
Jurgilas tuoj po karo pasirūpino suremontuoti Kryžių bažnyčią,
įrengė dešinėje pusėje šoninį altorių. 1930 m. per saleziečius iš Italijos
parsiųsdino Marijos Krikščionių Pagalbos paveikslą. Jį įtaisė į
didįjį altorių, o legendinį perkėlė į šoninį altorių.
1944 m. liepos pabaigoje rusų sviediniai smarkiai sužalojo
Kryžių bažnyčią, vėl apgadino didįjį altorių, sudaužė bažnyčios gale iš lauko
esantį
kryžių. Po karo veiksmų bažnyčia buvo aptvarkyta.
1945 — 1952 m. Lietuvoje esant neramiems laikams, vis dažniau
buvo daromos kratos Kryžių bažnyčioje, ieškoma partizanų. Įtarė, kad jie čia
slapstosi. Bažnyčia buvo pradėta naikinti: atlupinėjamos
grindys, sienų lentos, apardomi altoriai. Tuometinis Metelių klebonas Juozas
Aleksa,
bijodamas, kad per ten laikomas pamaldas neprimestų ryšio su
partizanais, norėdamas išvengti nesusipratimų su valdžia ir pavojaus savo
laisvei, 1948 m. vasarą niekieno neverčiamas atsisakė Kryžiuose
laikyti pamaldas. Paveikslus ir tris kryžius pervežė į Metelius. Bažnyčia buvo
palikta likimo valiai. 1948.IX.28 Kryžių bažnyčia buvo
užregistruota (registracijos byla Nr.695) ir įteiktas registracijos pažymėjimas.
Bet
pamaldos vis tiek nebuvo atnaujintos. Negana to, atlaidai buvo
perkelti į Metelių bažnyčią.
1951 m. A.Gardžiuliui ir A.Stašauskui lankantis pas Religinių
reikalų įgaliotinį, Pušinis pabrėžė, kad dėl Kryžių kalba baigta, nes jau seniai
pats
klebonas laisva valia atsisakė toje bažnyčioje pamaldas laikyti.
Kai 1951 m. į Metelius buvo atkeltas klebonu Mykolas
Žemaitis, jis aptvarkė šventorių, iškirto medelius. Iš sargo namelio nusprendė
pasistatyti
Meteliuose kleboniją. 1958.VI padarė ką sugalvojęs. Valdžia
užsirūstino ir kleboną iškėlė. Į šią vietą buvo atkeltas kun. Stasys Šivokas.
Jam
stengiantis atnaujinti pamaldas Kryžių bažnyčioje, valdžia
kiekvieną kartą primindavo ir tai, kad kleboniją pats kunigas savavališkai
nugriovė.
Jau nuo 1948 m. Kryžių bažnyčia buvo ardoma. Sunaikinti vargonai ir altoriai.
Ruošiantis nugriauti bažnyčią 1963.VII.9, į Maskvos CK buvo
nusiųsta skubi telegrama prašant jos negriauti. Tai sukėlė ant kojų saugumą ir
rajono valdžią, kuri ėmė terorizuoti siuntusius telegramą. Tą
pačią dieną iš Lazdijų arešto namų atvežė būrį menkos moralės žmonių ir,
dalyvaujant milicijai bei vietinei valdžiai, ėmė griauti
bažnyčią. Pirmiausia ant stogo užsikorė Dusios kolūkio pirmininkas Jančiulis, o
paskui ir kiti
lupo stogą. Griovimo darbai, kuriems pasitelkti penki traktoriai
ir dvi mašinos, užtruko iki liepos 13 d. Dalis lentų buvo panaudota kultūros
namams. Altorių lentomis tvėrė kiaulėms gardus, kažkiek
medžiagos visai sunyko. Vietos gyventojai ir Lazdijų statybos kolonos
darbininkai
atsisakė griauti toliau.
Lazdijų rajono valdžia apgaulės būdu norėjo surinkti iš
gyventojų parašus, esą jie prašę nugriauti bažnyčią. Šis triukas jiems nepavyko.
Mėgino išgauti bažnytinio komiteto pirmininko parašą. Norėjo,
kad klebonas paimtų bažnyčios inventorių, klausyklas altorius ir už tai
pasirašytų. Šiems nesutikus pasirašyti, viską sudaužė ir nuvežė
su kitu laužu.
Apie tuos įvykius 1987.VII.4 vietinė valstietė taip
papasakojo: "Dusios kolūkio pirmininkas Juozas (?) Jančiulis įsakė sugriauti
bažnyčią.
Pasamdė kandžiulninkus iš Lazdijų. Davė po 30 rublių, ir tie
sudraskė bažnyčią. Po metų Jančiulis, valgydamas rytą blynus su varške,
užspringo
ir numirė".
Apie 1984 m. Kryžiaus bažnyčios vieta taip atrodė.
nuotrauka
Nuo ežero kranto 60 m apaugusi tankiais medžiais, dilgėlėm.
Netoliese aukšta tuopa. Aplink daug balų. Priėjau tik nusiavęs batus, o vienoj
vietoj koja įlindo į purvą iki kelio. Dar teko perlipti dvi
spygliuotas vielas — arklių ganyklos aptvarą. Pačioje toje vietoje matosi
bažnyčios
pamatai. Stovi kryžiai, prie medžių pririšta paveikslų,
kryželių.
Teko girdėti, kad iš bažnyčios medžiagų pastatytą klubą Teizų apylinkėje, Graužų kaime, tikintys žmonės po dvejų metų specialiai sudegino.
Kunigas St.Šivokas sumanė Jurgilo bažnyčią paversti Kryžių
bažnyčios atminimo koplyčia. Padirbdino gražų altorių, jame įmontavo minėtą
Krikščionių Pagalbos paveikslą, šv. Agotos paveikslą ir įkėlė
tris kryžius.
Užsienio lietuviai neliko bejausmiai Kryžių bažnyčios
likimui. JAV gyvenantis kun. Jonas Buikus su prelatu Ladu Tulaba įsteigė Kryžių
šventovės atstatymo fondą. Šiam fondui užsakius, žinomas italų
skulptorius Gian Vincenzo Mussner iš medžio išdrožė Švč. Mergelės Marijos
statulą (1,75 m), sukurdamas ją Kryžių Dievo Motinos paveikslo
pavyzdžiu. Ji buvo laikoma Lietuvių kolegijos koplyčioje Romoje. Regensburge
(Vokietijoje) pagaminta puošni monstrancija, įsigyta ir kitų
liturginių reikmenų. Po atgimimo, 1992 m., bažnytėlę pradėta atstatinėti.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Etmono Višnioveckio didžiai gerbtas
Marijos paveikslas kabojo ant kryžiaus, po to valstiečio troboje, vėl Padusy,
pervežtas į Metelių bažnyčią, vėliau sugrąžintas į senąją vietą.
Pastačius koplyčią Kryžiuose, šis paveikslas 1820 m. įstatytas į gražiai
padirbtą nešiojamą altorėlį ir buvo nešamas procesijos metu.
1902 m. pastačius naują koplyčią, šiam paveikslui dailininkas A.Zmuidzinavičius
pripiešė foną, debesėlius ir spindulius. Jis buvo įdėtas į
didįjį altorių, kur išbuvo iki 1930 m., kai kun. Jurgilas jį perkėlė į šoninį
altorių. Čia
paveikslas išbuvo iki 1948 m., kol kun. J.Aleksa jį su kitais
bažnyčios paveikslais nusivežė į Metelius. (Pradžioje paveikslai buvo Ušinskų
koplyčioje. Kun. Jurgilo statytoje koplyčioje buvo patalpinti
trys kryžiai iš Kryžių bažnyčios.) Meistras Gabrys Jelenskas padirbo nešamą
altorėlį, užsibaigiantį trimis kryžiais, ir jame buvo įdėtas šis
paveikslas. Antroje pusėje — šv. Petro paveikslas. Atlaidų metu altorėlis su
išgarsėjusiu paveikslu būdavo pastatomas ant šv. Jurgio
altoriaus Marijos atvaizdu į žmones, tik per šv. Petro atlaidus votyvos metu
buvo
atsukamas šv. Petro paveikslas, o po votyvos — vėl Marijos. Kun.
M.Žemaitis Ušinskų koplyčioje įrengė kleboniją, paveikslai buvo pernešti į
bažnyčią ir Marijos Barūniškės paveikslas pastatytas šalia šv.
Jurgio altoriaus. Procesijos metu tą paveikslą nešdavo aplink bažnyčią. Kun.
Šivoko rūpesčiu buvo padirbti balti iškilmingi rėmai ir
atvaizdas įdėtas po stiklu.
APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešinėje pusėje. Dydis 15x20 cm ar
net mažesnis. Jis yra rėmuose, kurių vidinė kampų ir briaunų pusė
suapvalinta, o išoriniai apie 1,0x1,2 m dydžio. Tarp paveikslo
ir rėmų eina šviesos srautai, pradžioje šviesūs, paskui mėlyni. Marija sėdi
raudonais drabužiais. Kairėje pusėje laiko Kūdikėlį baltu
apdaru. Jėzus kairę ranką laiko ant krūtinės, dešine laimina. Abu su karūnomis.
Jėzus
žiūri link Marijos, o ji link Jo. Po apačia užrašas: "Obraz
Panny Barunskej..." Prie paveikslo buvo aptaisas, bet dabar nuimtas. Paveikslas
peršautas kulkos ar sužalotas skeveldros.
2. Išgarsėjo Kryžiuose ir kitas Marijos paveikslas. Jį nutapė
Kaune dailininkas Smuglevičius. Nupirko Rumbonių girininkas Voitovičius už 48
auksinius. Paveikslas buvo įdėtas į didįjį altorių, užleidžiamas
gražiomis užuolaidėlėmis, kurias per pamaldas praskleisdavo, o šiaip buvo
uždengiamas Švč. Trejybės paveikslu. Pastačius naują koplyčią,
paveikslui atsirado vieta šalia didžiųjų durų esančioje mažoje koplytėlėje. Čia
prie jo buvo dedama visos aukos, meldžiamasi, pradedama ir
užbaigiama eiti keliais apie bažnyčią, daromi įžadai, prašoma ir dėkojama.
Uždarius koplyčią, paveikslas pervežtas į Metelius. Pradžioj
buvo šventoriuje esančioje Ušinskų koplyčioje, vėliau perneštas į bažnyčią ir
pakabintas kairėje pusėje šalia šv. Mykolo altoriaus, žemiau
sakyklos, kur ir dabar yra.
APRAŠYMAS. Dydis apie 1,4x1,5 m. Po apačia užrašas "Panna
Barunska, Trzech Krzyzow. Anno 1816". Debesyse — trys kryžiai, virš jų
Marija iki pusės, žiūri tiesiai. Su karūna, mėlynu apsiaustu.
Dešine ranka laiko skeptrą, kaire laiko Kūdikėlį su baltu palijum. Jėzus kairėj
rankoj
laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Nuo Marijos galvos sklinda
spinduliai ir aplink dvylika žvaigždžių.
3. 1930 m. per saleziečius iš Italijos kun. Jurgilo rūpesčiu
gautas Marijos Krikščionių Pagalbos paveikslas. Jis buvo laikomas Kryžių
bažnyčios
didžiajame altoriuje. Pervežus į Metelius, įtaisytas kun.
Jurgilo statytoje koplyčioje, ten įrengtame Kryžių bažnyčios atminimui
altoriuje. Trys
kryžiai šioje koplyčioje atvežti taip pat iš Kryžių. Atrodo, kad
šis paveikslas yra kopija to, kuris buvo nutapytas pagal Jono Bosko nurodymą.
APRAŠYMAS. Koplyčios centre yra trys kryžiai. Visi jie su
prikaltu Jėzumi. Dešinėje koplyčios pusėje apie 1,2x1,7 m dydžio Marijos su
Jėzumi
paveikslas. Padengtas tik sidabrinėmis karūnomis. Marija dešine
ranka laiko skeptrą, o kaire — Jėzų. Jėzus kaire ranka laiko Žemės rutulį,
dešine
laimina. Abu žiūri tiesiai. Po apačia užrašas: "Amabilissima
Virgo Maria congregationis Eremitarum Camaldulensium Mater et Protectrix".
Aplink
galvas šviesios aureolės. Drabužiai abiejų balti.
* * *
Žmonės nuo Kryžių įtaisė Seirijų bažnyčiai vėliavą su Kryžių
Marijos paveikslu. Vėliava buvo pašventinta per Verbas 1976.IV.11. Tų pačių
metų pabaigoje šv. Metams atminti Seirijų bažnyčiai padovanojo
paveikslą, vaizduojantį ežerą, toliau trys kryžiai ir Marija su Kūdikiu ant
kairės
rankos. Marija su mėlynu apdaru, Jėzus — su raudonu. Jis kaire
ranka laiko Žemės rutulį, dešine laimina.
MALONĖS. 1. Viena moteris prie Kryžių koplyčios esančiu
šulinio vandeniu išsigydė kojų sąnarius, nors daktarai gydė, bet neišgydė. Jos
pastangom už padėką Marijai toj vietoj, kur buvo valdžios
nugriauta koplyčia — bažnyčia, buvo pastatytas kryžius ir aptvertas tvorele.
2. "Mūsų šeimoje buvo pasakojama, kad Kryžiai — stebuklinga
vieta. Mano uošvis Kuzas iš Seiliūnų kaimo dažnai prisimindavo: "Jaunystėje
ėmė skaudėti kojas, gydėsi visokiomis žolėmis, važinėjo pas
šeptunus anoj Nemuno pusėj, kad užkalbėtų. Užkalbėjo vandeniu ir liepė vandeniu
vilgyt plaukus. Tai praeis kojas skaudėję, tik niekad vandens
nesūdyti... Nieko tas užkalbėjimas negelbėjo, kad ir vandens nesūdė, nieko
blogiau
nei geriau nepasidarė, o kojos nesveiko. Buvo prieš Sekmines,
jau tik klūpodamas tvėrė tvorą, dirbdamas galvojo: kad pasveiktų, pėsčias nueitų
į Kryžius, triskart keliais apeitų apie bažnyčią. Sekantį rytą
pasijuto, kad kojos sveikos. Per Sekmines nuėjo pėsčias į Kryžius, apėjo keliais
apie
bažnyčią triskart, padėjo auką ir grįžo namo. Kasmet lankydavo
Kryžius, sulaukė 86 metų amžiaus ir iki gyvenimo galo nesiskundė jokiais kojų
skausmais ir gerai vaikščiojo".
(Užrašyta iš Kazimiero Jaruševičiaus, 76 m. amžiaus, gyv. Miroslavo apyl., Milastonių km. 1972.IV.30.)
3. Vienas žmogus iš Janėnų nešė iš Kryžių bažnyčios vargonų vamzdžius ir darė blizges. Dabar tik šiltas gyvas, iš daktarų neišeina.
(Užrašyta iš Vlado Uzdilos, 60 m. amžiaus, gyvenančio Seirijų parapijos Ročkų km.)
ATLAIDAI. Išsirūpinta amžinieji atlaidai trijų dienų
Sekminėms, šv. Petro ir Povilo šventėje, o daliniai atlaidai Rožinės — II spalio
sekmadienį,
Dzūkijoje vadinama Oktava. Be šių atlaidų, ypatingai buvo
švenčiama V.3 šv. Kryžiaus atradimas, IX.14 — šv. Kryžiaus išaukštinimas, taip
pat
vadinamosios Kryžiaus dienos. Švč. Trejybės atlaidai neįvesti
dėl pauzės trumpumo nuo Sekminių atlaidų.
Apie Kryžius yra išėjusi knyga: Juozas Petrauskas. "Kryžių
bažnyčios istorija". Mankūnėliai, 1979 m. Šia knyga buvo pasinaudota rašant šį
darbą. Tas pats autorius 1994 m. išleido papildytą leidimą
“Kryžių bažnyčios praeitin pažvelgus”.
2. PAŽAISLIS — Kauno bazilika
VIETA. Kauno marių šiaurės vakarų pakrantėje, į pietryčius nuo Petrašiūnų.
VARDAS. Pa + "zaisa" — upelio pavadinimas.
ISTORIJA. Pažaislio vienuolyną įsteigė LDK kancleris
Kristupas Zigmantas Pacas (1621 — 1684) su žmona Klara Genovaite Izabele
Eugenija de
Mailly Lascaris 1664 m. Jis matė savo tėvynės nelaimes švedų ir
rusų okupacijos metais ir tikėdamas, kad Dievas baudžia kraštą už žmonių
kaltes, steigė maldos ir Dievo garbinimo centrą, kad vienuolynas
permaldautų Dievą už viso krašto nusikaltimus. Tam ypač tiko uždaro,
kontempliatyvaus gyvenimo būdo atsiskyrėliai kamalduliai,
kuriuos K.Pacas pažino Italijoj. Jis mokėsi Perudžios mieste ir ne kartą aplankė
netoli
miesto esantį Montis Coronae kamaldulių eremą. Vienuoliai gyveno
atskirose celėse. Didžiąją dienos dalį jie meldėsi, skaitė šv. Raštą, mąstė
apie šv. dalykus. Valgė vieną kartą per dieną, pasninkavo visą
amžių, išskyrus dvi dienas per metus. Barzdas ir ūsus želdė, o galvas skuto.
Moterims įeit į vienuolyną buvo uždrausta net ekskomunika.
Beveik visuomet jie turėjo tylėti. Nei vargonų, nei sakyklų jų bažnyčiose
nebuvo.
Vilkėjo ilgais baltais rūbais, miegojo apsirengę. Laisvu laiku
dirbo rankų darbus, augindavo gėles ir naudingas žoles.
Griežtas atsiskyrėlių gyvenimas K.Pacui padarė gilų įspūdį,
ir jis pasiryžo šio ordino vienuolius įkurdinti savo tėvynėje. Šiam sumanymui
gavo
leidimą iš popiežiaus Aleksandro VII ir ordino vyresnybės.
1622.IV.20 steigimo projektas buvo patvirtintas Varšuvos seimo. 1677 m.
iškilmingai
padėtas kertinis akmuo. Pirmas architektas, atvykęs iš
Venecijos, buvo Liudvikas Fredas. Pasakojama, kad nebaigęs statybos jis įstojo į
vienuolyną, ten ir mirė. Statybai marmurą gabenta apie 20 metų
iš Krokuvos apylinkių. Iš pradžių Visla iki Dancigo, po to iki Karaliaučiaus ir
Nemunu iki Pažaislio. Marmuro apdirbimas pagal piešinius vyko
kasyklose, todėl pasitaikydavo ir netikslumų. Bažnyčia buvo baigta ir
pašventinta 1674 m. Marijos pas šv. Elzbietą apsilankymo garbei.
Galutinai vienuolynas ir bažnyčia užbaigti tik po 50 metų.
Vienuolyne dirbo skulptorius Mykolas Volšeidas, kilęs iš
Vokietijos (miręs 1676 m.). Gipsatūrų darbams vadovavo iš Lombardijos atvykęs
Džiovanis Merlis. Paveikslus ir freskas tapė Florencijos
tapytojas Mikelis Andželas Polanis da Campis ir Venecijos tapytojas Ferdinandas
della
Grose.
Pasakojama, kad statyba atsiėjo steigėjui du milijonus
lenkiškų auksinių, arba aštuonias statines aukso. Bet tikros sumos niekas
nežino, nes
išlaidų sąskaitą Kristupas Pacas perplėšęs ir įmetęs į ugnį
sakydamas: "Ką atidaviau Dievui, tegul Jam vienam tebūnie žinoma".
1684 m. mirė K.Pacas, po metų jo žmona. Jie buvo palaidoti
šalia savo vienintelio mažamečio sūnelio Pažaislio vienuolyno rūsy. Bažnyčios
statybą tęsė jo turtų paveldėtojas ir giminaitis Maltos ordino
kavalierius Kazimieras Mykolas Pacas.
Apie 1686 m. statybos darbus vedė italų architektas Pietras
Putinis. Prie vienuolyno bažnyčios baigimo prisidėjo, be Pacų giminės narių, ir
Vilniaus vyskupai. Vienas jų, Konstantinas Bžostovskis, 1712 m.
iškilmingai ją konsekravo. Bažnyčia kėlė didžiausią nusistebėjimą ir
pasigėrėjimą visiems lankytojams. Kaip sako vienuolyno kronika,
žmonės sueidavo iš viso krašto jos kaip kokio stebuklo pasižiūrėti.
Pirmas vienuolyno prioras buvo lietuvis tėvas Jeronimas (Zigmantas Krasauskas).
1755 m. į bažnyčią trenkė perkūnas. Kilo gaisras. Kiek vėliau
ją paremontavo italų architektas Pietras Rosis. 1791 m. bažnyčios stogas buvo
išklotas geros rūšies Karaliaučiaus variu.
1812 m. bėgdama Napoleono armija padarė daug nuostolių.
Bažnytiniai rūbai buvo sudraskyti, archyvas su knygynu išmėtyti, dalis varpų
suliedinti, šešios dramblio kaulo statulėlės, puošusios altorių,
pagrobtos...
1831 m. visas kraštas sukilo prieš rusų priespaudą. Vietinė
rusų vyresnybė vienuolius apkaltino dalyvavus sukilime, ir caras Mikalojus I
1832 m.
vienuolyną uždarė, turtą konfiskavo (jo vertė buvo keletas
milijonų rublių). Vienuolius išsiuntė į kitus vienuolynus, o į buvusį atvežė iš
Rusijos pravoslavų. Jie iš bažnyčios padarė cerkvę, perdirbdami
vidų sunaikino septynis pjaustytus iš medžio altorius, užtepė tris dideles
freskas, vaizduojančias LDK kunigaikščius, pertepė kryžius,
baltus kamaldulių drabužius perdažė juodai ir t.t. Paveikslai buvo išvežti.
Išorinės
statulos nuimtos. Nuplėšta dalis stogo varinės dangos.
Barbarišką sužalojimą MLTE ir TLE vadina pritaikymu stačiatikių Uspenijos
soborui.
Toje vietoje, kur 1883 m. nužudytas caras Aleksandras II,
Petrapilyje, buvo statoma nauja bažnyčia. Jos stogui paimtas Pažaislio bažnyčios
stogo varis. Taip apvogę, rusai kupolą apdengė paprasčiausia
skarda, kurią nudažė vario spalva. 1915 m. Pažaislį užėmė vokiečiai. Jie žinojo,
kad bažnyčios stogas dengtas geros rūšies variu, tačiau
nesusiprato, kad juos pralenkė rusai. Vadovybės įsakymas nuimti Pažaislio varį
įvykdytas vokišku tikslumu. Nulupta geležinė skarda, jos vieton
uždėtas tolis.
Per I pasaulinį karą vienuoliai pravoslavai išbėgo į Rusiją,
išsiveždami vienuolyno brangenybes ("O ką gali kalbėt apie Kristupo Paco
padovanotą auksinę taurę, gausiai išpuoštą brangakmeniais — 425
deimantais, 193 smaragdais, 327 rubinais ir granatais, perlais, — apie 5 000
auksinių vertės...", — rašė "Švyturys" 1980, Nr.20, 28 psl.),
archyvą, varpus, kai kuriuos paveikslus. Vokiečiai vienuolyne įrengė karo
ligoninę.
Jie vandališkai išlaužė visus 102 marmurinius, variu apmuštus
bažnyčios baliustradų stulpelius, nuplėšė likusį stogą, pakeitė jį toliu. Nuo to
ėmė gesti gipsatūros ir freskos. 1919 m. vokiečiai išsivežė, ką
dar buvo palikę rusų vienuoliai: patiesalus, bažnyčios daiktus, vieną likusį
varpą
ir t.t.
Nepriklausomos Lietuvos archeologinė komisija jau 1919 m. ėmė
rūpintis apiplėšto ir apleisto ansamblio remontu. Tuoj pat kupolas ir bokštai
buvo padengti paprasta skarda.
1920 m. vienuolynas buvo atiduotas iš Čikagos atvykusioms šv.
Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurios su valdžios parama šiek tiek
paremontavo bažnyčią ir vienuolyną.
Po rusų okupacijos bažnyčios paskirtis daug kartų keitėsi.
Čia buvo respublikinis centrinis archyvas, po to senelių namai. Nuo 1950 m. —
psichoneurologinė ligoninė. 1964 m. įkuriama Kauno turistinė
bazė. Nuo 1967 m. buvo Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejaus filialas.
Vadovaujant Čerškutei, Bartkienei, Zareckienei, Jakučiui buvo
vykdoma restauracija.
1837 m. čia lankėsi caras Mikalojus I. 1870 m. čia buvo palaidotas Aleksejus Lvovas, rusų himno "Bože, caria chrani" autorius.
Bažnyčios rūsyje prasideda tunelis. Dar neištirtas.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Stebuklingą Marijos su Kūdikiu paveikslą
steigėjui padovanojo popiežius Aleksandras VII kaip palaiminimo ženklą.
Kartu popiežius dovanojo ir Marijos Aplankymo paveikslą, kuris
buvo įdėtas bažnyčios didžiajame altoriuje. Tai kopija žymaus Florencijos
dailininko Mariočio Albertinelio (1474-1515) 1503 m. piešto
paveikslo, kuris dabar yra Florencijos Uficių paveikslų galerijoje.
Šį Marijos su Kūdikiu paveikslą liaudis pavadino "Kamaldulių
Dievo Motinos". Jį ypač garbino viso krašto tikintieji. Kasmet VII.2 čia
suplaukdavo didžiulės žmonių minios. Kai Pažaislio vienuolynas
teko rusų vienuoliams, jie paveikslą paliko vietoje. Leido tikintiesiems
senovišku būdu jį garbinti. Kaip ir seniau, VII.2 rusų
vienuoliai stebuklingą paveikslą iškilmingoje procesijoje nešdavo aplink
bažnyčią ir
vienuolyną. Susirinkę maldininkai, daugiausia moterys,
vienuoliams kaskart keliant paveikslą aukštyn, lįsdavo pro jo apačią, tikėdamosi
gauti
palengvinimą savo skausmuose ir nelaimėse. Nuo 1893 m. buvo
įprasta gegužės mėnesį stebuklingą paveikslą nešti į Kauną. Ten jis buvo
laikomas įvairiose cerkvėse ir namuose. VII.2 išvakarėse su
iškilminga procesija vėl grąžinamas į Pažaislį.
1914 m. rusų vienuoliai pabėgo. Išsigabeno ir stebuklingąjį
paveikslą. Tik 1928 m. SSRS valdžia pagal 1920 m. taikos sutartį grąžino jį
Lietuvai.
Paveikslas Kaune buvo nevykusiai atnaujintas ir po to grąžintas
į Pažaislį. Didžiulė procesija su bažnyčių, organizacijų ir mokyklų vėliavomis
pajudėjo iš Bazilikos 1928 gegužės 17 d. 8 val. ryto. Jai
vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Gaudžiant Kauno
bažnyčių varpams, grojant orkestrams, aidint giesmėms, procesija
patraukė į Pažaislį. Pakeliui paveikslą pasitiko pasipuošę namai, parengti
altorėliai, pastatyti vartai. Nepaisant dienos karščio ir ilgos
kelionės, paveikslą lydėjo didžiulės tikinčiųjų minios. Prie Pažaislio bažnyčios
durų
buvo įrengtas altorius, į kurį studentai ateitininkai, nešę
paveikslą ant savo pečių, jį įdėjo. Metropolitas atlaikė pontifikalines šv.
Mišias,
kurių metu giedojo Kauno seminarijos klierikų choras. Pamaldose
dalyvavo vyriausybės nariai. Pamokslą pasakė garsus kalbėtojas tėvas
P.Andziulis MIC. Po šv. Mišių buvo gegužinės pamaldos, o po jų
stebuklingas paveikslas įneštas į bažnyčią ir paliktas šoninėje jos
koplyčioje.
Po II pasaulinio karo rusai vykdė carų politiką. Paveikslas
iš uždaryto vienuolyno 1947 m. buvo perkeltas į Kauno baziliką ir įtaisytas
bažnyčios
kairėje pusėje prie pilioriaus esančiame altoriuje. 1978.VIII.28
paveikslas buvo pavogtas. Smulkiau įvykis aprašytas V.Misevičiaus straipsnyje
"Beveik Monos Lizos pagrobimas" ("Švyturys", 1979, Nr.10, 14
psl.). Kelios ištraukos iš jo:
"1978.VIII.28 gidas aiškino, kad paveikslo vertė 150 000
rublių. Nutapė jį Rubensas ar jo mokiniai. Paveikslas buvo išvežtas saugoti į
Peterburgą.
Rytą rasta rėmų pakraščiuose kyšantys grubiai išpjauti Dievo
Motinos su Kūdikiu paveikslo likučiai. Kultūros ministerija pasakė nominalinę
paveikslo vertę — 150 000 rublių. Milicija išdalijo
draugovininkams pavogto paveikslo fotokopijas.
Bendrabutyje vienam kilo įtarimas. Iškvietė miliciją.
Įtariamasis spėjo išvažiuoti taksi. Atvykusiems pareigūnams tegalėjo pasakyti
ant sniego
paskutinę minutę užrašytą taksi numerį. Taksi pavyko surasti.
Surastas vagis su paveikslu 1979 m. sausio mėnesį. Vagis — kaunietis, gimęs
1955 m., Igoris Čestakovas. Jis užėjo į bažnyčią. Išgirdo, kaip
gidė pasakojo turistams, kad paveikslas brangus, labai brangus. Pasislėpė
nakčiai.
Paėmė, išpjovė paveikslą iš rėmo. Atstūmęs sklendę, išbėgo į
lauką. Paveikslą jis slėpė tai namie, tai geležinkelio daiktų saugojimo kameroj,
tai
kitur. Nutarė parduoti už 20 000 rublių.
Paveikslas buvo restauruotas. 1983.VIII.15 buvo pastatytas iškilmingai, dalyvaujant vysk. Liudvikui Poviloniui, į jam skirtą altorių.”
"Restauravimo centre Vilniuje dailininkas Balys Pakštas ėmėsi
restauruoti Pažaislio Madoną 1980 m. pavasarį (XVII a. I p., drobė, aliejus).
Jis
perduotas centrui pagal LTSR Aukščiausiojo teismo nuosprendį.
Dailininkui reikėjo perpjautas drobės dalis suvesti į vieną gabalą. Po šios
sudėtingos operacijos teko nuimti vėlesnius užtapymus, atlikti
trūkstamų dalių rekonstrukciją ir retušą akvarele", — "Vakarinės naujienos",
1988.XII.2.
Antanas Prokopavičius. Kai pliaupė lietus. “Socialistinė teisė”. 1980, Nr.1, 42 — 43 psl.
“...Milicijos darbuotojai jau žinojo, kad pavogtas paveikslas
— labai vertingas meno kūrinys, ir tai vertė juos dar labiau įtempti savo jėgas
jam
surasti. Tas paveikslas nedidelis, 118x94 cm, ovalinės formos.
Jis žavi tarytum spinduliuojančiu iš jo švelnumu ir džiaugsmu. Madoną su
Kūdikiu pagal baroko epochos kanonus supa puošnus gėlių
vainikas, nutapytas taip pat tobulai kaip ir visas paveikslas. Menotyrininkai
mano,
kad tai flamandų dailininko D.Segerso arba vieno iš P.Rubenso
mokinių, gal net paties šio didžiojo flamandų tapytojo darbas. Kaip ten bebūtų,
šis kūrinys — vienas iš brangiųjų mūsų respublikoje: jis
įkainotas 60 tūkst. rublių (...)”
APRAŠYMAS. Rėmai ovaliniai. Apačioje ant raudono audeklo kabo
apie 170 votų. Marija pavaizduota sėdinti, iki pusės, veidu siekianti Sūnaus
galvutės ir link jo palenkusi galvą. Jėzus sudėjęs rankutes ant
Motinos dešinės rankos ir prisiglaudęs prie jos krūtinės. Abu žvelgia tiesiai.
Aplink juodu įvairiausių gėlių žiedų vainikas. Viskas dvelkia
švelnumu ir ramybe. H.Jacynienės teigimu, paveikslas savo stiliumi artimas
flamandų tapytojui Danieliui Segersui (1590-1661) iš Antverpeno,
gyvenusiam Italijoje.
MALONĖS. 1938 m. išleistame paveikslėlyje rašoma: "Užtariant
Pažaislio Stebuklingajai Dievo Motinai, nemaža stebuklų per tuos dešimt metų
yra įvykę. Pamaldžiai tikima, kad jau savo grįžimo dieną Ji
stebuklingai pagydžiusi vieną sunkiai sirgusią ligonę. Šalia kitų malonių laikas
nuo
laiko čia gaunama pranešimų apie staigius nepagydomai sirgusių
ligonių pasveikimus".
ATLAIDAI. VII.2.
MALDA. Nekaltoji Ramybės Karaliene, melskis už mus!
Stebuklingoji Motina, kuri iš seno globoji Nemuno ir Kauno
apylinkes! Meldžiame, pažvelk iš Taikos Kalno šventovės į varguose skęstančiųjų
ašaras. Užtark juos pas galingąjį savo Sūnų, išmelsk jiems
paguodos ir suraminimo. Tegu grįžta taikos dvasia į jų širdis ir į visą mūsų
kraštą.
O Dievo Motina, stiprink savo vaikų tikėjimą, skaidrink
papročius, kad būtume verti maloningos Tavo globos ir Tavo Sūnaus malonių. Per
Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Marija, Motina šventa,
Gėlių vainiko apsupta,
Taikos Kalne mum paskirta.
Ištiesk, maldaujame, rankas, —
Išgirsk savų vaikų raudas,
Globoki Nemuno lankas.
Per kančią, tremtį ir vargus
Grąžink tėvynei jos vaikus,
Globok meilingai mus visus.
Kun. St.Yla
3. SURDEGIS — Kauno cerkvė
VIETA. Anykščių rajone, 9 km į šiaurės vakarus nuo Troškūnų. Kauno cerkvė prie autobusų stoties.
PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Raguvos dekanatas.
VARDAS. Labai seniai dabartinio Važdalių kaimo vietoje buvo
didelis dvaras. Tam dvarui priklausiusi ir dabartinio Surdegio vieta, tuomet
mišku
ir krūmokšniais apaugusi pieva. Šia pieva dvaras apylinkės
sodžių gyventojams leidęs naudotis kaip ganykla. Kartą piemenys šioje vietoje
susikūrę laužą ir bežaisdami pasikepę sūrį. Tuo tarpu banda
išnykusi jiems iš akių. Visi šokę ieškoti gyvulių. Kol jie gaišę, pakeptas sūris
sudegęs. Nuo to laiko šią vietą ir praminę pirma "Surdagos",
"Surdagai", vėliau "Surdegis".
ISTORIJA. Dvarininkas Bogdanas Ščitas — Staveckis savo dvare
1510 m. pastatė medinę bažnyčią ir pavedė ją vienuoliams bazilijonams.
Vėliau Biržų starosta Aleksiejus Vladyka pastatė cerkvę Švč.
Trejybės garbei. Dar kiek vėliau Ona Stavecka pastatė prie cerkvės vienuolyną,
pakvietė iš Kijevo vienuolyno viršininką ir įkūrė vyrų šv.
Dvasios vienuolyną.
Po 1596 m. Brastos unijos Surdegio bazilijonai tapo unitais, o rusų šaltiniai teigia, kad tapo stačiatikiais.
1625 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia.
Apie 1780 m. Ksaveras Siesickis pastatė medinę koplyčią.
Dabartinė bažnyčia ir vienuolyno trobesiai buvo pastatyti 1812 m. Rygos
miestiečių
lėšomis.
Po 1831 m. sukilimo rusai, panaikinę uniją, bažnyčią pavertė
cerkve, o vienuolyną supravoslavino. Iki pat I pasaulinio karo tarp pravoslavų
buvo
du senukai vienuoliai, kuriuos kiti vienuoliai vadindavę
unitais, būtent Ospko ir Aleksejus. Stačiatikiai čia įsteigė nusidėjusiems
šventikams
pataisos namus. 1915 m. vienuoliai pabėgo į Rusiją. Vokiečių
okupacinė valdžia 1917 m. bažnyčią atidavė katalikams. Kun. M.Nakas bažnyčią
benediktavo senu Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų titulu. Naujasis
klebonas A.Meškauskas suremontavo bažnyčią ir šulinėlį rūsyje sutvarkė.
1934 m. vidaus remontu pasirūpino kun. J.Gendrėnas.
Po II pasaulinio karo stebuklingas šaltinėlis, esantis rūsyje
po didžiuoju altoriumi, buvo rusų užmūrytas. Dabar jis vėl sutvarkytas ir žmonės
semia jo vandenį, sakydami, kad yra stebuklingas.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas atsiradęs apie 1530 m. prie
šaltinėlio. Čia Ona Stavecka 1550 m. pastatė koplyčią. Nuo to laiko Surdegis
ėmęs garsėti kaip stebuklinga vieta.
1915 m. pravoslavai išsigabeno paveikslą į Jaroslavlį. 1921
m. jis parvežtas į Panevėžį. 1926 m. su Eleferijaus, Vilniaus ir Lietuvos
metropolito,
žinia ir palaiminimu perkeltas į Kauno Blagoveščenskaja cerkvę.
nuotrauka
APRAŠYMAS. Paveikslas yra cerkvės dešinėje pusėje. Dydis apie
80x110 cm. Padengtas aukso spalvos metaliniu aptaisu, kuris ne tik tiesus,
bet ir erdvinis. Neuždengta tik veidai, rankos ir Jėzaus
pėdutės. Virš paveikslo šv. Dvasios simbolis — balandis, pagamintas kaip ir
aptaisas.
Paveikslas papuoštas melsvom užuolaidėlėm. Ant Marijos su Jėzumi
figūrų kabo daug karolių. Ant abiejų galvų aureolės, papuoštos brangiais
akmenimis ir spinduliais. Marija lyg sėdi. Ant kairės rankos
laiko Kūdikėlį Jėzų, dešinę priglaudusi prie krūtinės. Jėzus abiem ar viena
ranka
laikosi už Marijos dešinės rankos. Abu susiglaudę veidais ir
žiūri tiesiai. Veidai nutapyti (ar pertapyti, nes gana švieži) bizantiniu
stiliumi.
Paveikslo apatinėje dalyje metalinė plokštelė su rusišku įrašu: "Stebuklingas Surdegio Marijos paveikslas".
Pastaba. Pastaba "ar pertapyti, nes gana švieži" daryta 1983
m. O žodžio “pertapyti” reikšmė buvo “atnaujinti”. Dabar (1988 m.) teko matyti
Surdegio ikonos iškirptą paveikslėlį iš "Pravoslavnyj cerkovnyj
kalendarj". Kadangi buvo tik iškarpa, neaišku, kurių metų; gal prieš 10 ar 20
metų atspausdinta. Toje iškarpoje Surdegio Marijos paveiksliuke
veidai Vakarų tipo. Žvilgsnis Marijos kiek žemyn ir į šoną. Kūdikėlio žvilgsnis
tolyn į dešinę. Jėzus laiko Marijos dešinę ranką savo kaire, o
dešine ranka laimina. Todėl pravoslavai paveikslą galėjo pertapyti pagal savo
dailės kanonus.
MALONĖS. Šios žinios paimtos iš kabančios prie paveikslo lentelės su užrašu.
1. Prieš paveikslą pasimeldus pasveiko sirgusi nepagydoma liga katalikė iš Dubeikių kaimo, mergelė Kunigunda.
2. Nuo tokios pat ligos pasveiko Luka Jakovlevas Šelebudovas iš Kazlovskio kaimo.
3. Jevdokija Sukovskaja iš Aniūšių kaimo pasveiko nuo galvos skausmų ir akių ligos.
4. Šventiko Georgijaus sūnus Spaskis gimė silpnas ir ligotas,
su silpnaprotystės požymiais. Po maldų prie stebuklingo paveikslo 1881.VIII.15
jis
patyrė stebuklų ir pradėjo normaliai vystytis. Baigė dvasinę
seminariją ir tapo Panevėžio realinės mokyklos įstatymų mokytoju.
ATLAIDAI. 1919.VII.26 vysk. J.Skvireckas suteikė Surdegio bažnyčiai Žolinės atlaidus.
4. VILNIAUS ŠV. BALTRAMIEJAUS BAŽNYČIA — Nemenčinė
VIETA. Užupis.
ISTORIJA. Bažnyčią ir reguliariųjų kanauninkų vienuolyną
pastatė Užupyje 1644 m. Jokūbas Chalomėjus. Abu statiniai buvo mediniai. Per
1655
— 1660 m. rusų užpuolimą bažnyčia ir vienuolynas sudegė. Jie
buvo atstatyti mūriniai. XVIII a. pr. bažnyčia vėl sudegė. 1788 m. jos vietoje
vienuoliai iš pradžių pastatė oratoriją, o 1824 m. tą oratoriją
perdirbo į dabartinę bažnyčią. Buvo be bokšto. 1881 m. pastatytas bokštas. Jos
viduje buvo penki altoriai, kurie, rusams 1947 m. uždarius
bažnyčią, perkelti į Nemenčinės bažnyčią. Bažnyčioje buvo sandėlis, vėliau
skulptūros dirbtuvė. 1992.11.10 grąžinta. Joje numatoma įkurti
baltarusių tautybės katalikų parapiją.
Kelios ištraukos iš Br.Kviklio knygos "Lietuvos bažnyčios" apie Nemenčinės lenkinimą:
"Žinyčia” 1900 m. Nr.3, 56 psl. rašo: "Nemenčinės parapija
lietuviška, bet dvasiškija lietuvišką kalbą taip naikino, jog dabar nieko
lietuviško
bažnyčioje nebėra, nors abudu kunigu lietuviu, bet išgamu.
Vartydamas senoviškus raštus, tyrinėdamas lietuviškus priežodžius ir dainas,
užėjau eiles iš laiko, kad lenkišką kalbą pradėta platinti, iš
jų matos lietuvius dideliai troškusius brangią savo kalbą apginti ir užlaikyti,
ilgą
valandą nuo lenkiško raugo kračiusius".
"Aušra" 1884 m. Nr.9 išspausdino kun. Silvestro Gimžausko (1844 — 1897) ilgą 31 punktelio eilėraštį "Nemenčinas":
"Kaipgi peiktas Nemenčinas,
Kad prigimtos kalbos ginas!
Ir vis viena, kas taip daro,
Kaip iš namų močią varo!
Nauja eilė Nemenčino
Matos nieko nebežino,
Rastum, ir ko negirdėjo,
Kas bažnyčią jiems uždėjo!
Tai žinokit, kad Jėgalis
Katalikas ir karalius,
Tas, kur žengė, kur tik ėjo,
Vis lietuviškai kalbėjo.
Pataisykit, mano broliai,
Ką suardėt tik lig šiolei!
Už gi šneką prigimtinę
Pastatykit ir krūtinę!.."
"Vilniaus žinios" 1905 m. Nr.197 rašė: "Nemenčino parapija,
taip pat kaip ir visa Vilniaus vyskupystė, buvo nuo amžių dvarininkų ir kunigų
lenkinama. Jie įkalba žmonėms, kad lietuvių kalba yra "prasta"
ir "pagoniška", kad ją tik pagonys tevartoja. Bet lietuvių kalba iki šiolei
tebegyvuoja! Tebegyvuoja ir tie lietuviai, kurie, lankydami
Žemaičių ir Seinių vyskupijas, su nusistebėjimu išgirdo lietuvių kalbą
bažnyčiose ir
daugelį ponų vartojant. Susiprotėjo žmoneliai, kad ir lietuvių
kalba danguje vartojama, pradėjo jos įvedimo reikalauti bažnyčioje ir savo
krašte,
net pačiame sulenkėjusiame Vilniuje. Pradėjo ir nemenčiniškiai
darbuotis, kad jiems duotų lietuvį kunigą. Davė jiems kunigą Masiulį tik dėl to,
kad laikė jį už lenkomaną. Bet užsivylė, nes tas tariamasis
"lenkomanas" pradėjo tvirtinti, kad su lietuviška kalba gali būti žmogus
išganytas.
Pradėjo sakyti lietuviškai pamokslus ir žmonėms atidarinėti
akis. Tada Vilniaus pralotai lenkai, išsigandę, kad lenkiški reikalai šiame
krašte
nenupultų, kun. Masiulį perkėlė į Buivydžius, o čia atsiuntė
kunigą lenką".
PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis buvo kartu su altoriais perkeltas iš šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios į Nemenčinės bažnyčią.
nuotrauka
APRAŠYMAS. Paveikslas — Trakų stebuklingo paveikslo kopija.
Jis yra didžiajame altoriuje. Dydis apie 1,2x1,5 m. Marija kaire ranka laiko
gėlę,
o dešine prilaiko Kūdikėlį Jėzų. Jėzus dešine ranka laiko knygą,
o kairę ranką tiesia link Marijos gėlės. Marija žiūri tiesiai. Jos karūną laiko
du
angelai, o virš galvos penkios žvaigždės, sudarančios lyg
aureolę. Matosi tik veidai ir rankos, visa kita padengta sidabriniu aptaisu.
Fonas
aksominis, raudonas. Ant jo prikabinta 15 votų.
2. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra žmonių gerbiamas
Marijos su Kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Jie paauksuotame aptaise. Jis
taip pat
yra iš Baltramiejaus bažnyčios.
MALONĖS. Prie klebono Kazimiero Pukėno, gim. 1905 m., atnešė kaip padėką už patirtas malones du votus.
ATLAIDAI (Nemenčinėje). šv. Jurgio, Škaplierinė, Žolinė, Mykolo (titulo).
5. VILNIAUS ŠV. KOTRYNOS BENEDIKTINŲ BAŽNYČIA — Pavilnis
VIETA. Senamiestis.
ISTORIJA. Bažnyčią 1622 m. pastatė Mikalojus ir Kotryna
Horodskiai. Vyskupas Eustachijus iš Nesvyžiaus į Vilnių pakvietė vienuoles
benediktines ir apgyvendino prie šv. Kotrynos bažnyčios.
Vienuolyną turtais apdovanojo Lietuvos etmonas Jonas Karolis Katkevičius.
1635-1641 m. Petras Valavičius pristatęs bokštus ir Dievo
Apvaizdos koplyčią. Bažnyčia ir vienuolynas per 1655 m. rusų invaziją sudegė.
Kai
1692 m. į vienuolyną įstojo dvi didiko Jono Felikso Paco
dukterys, jo ir draugų lėšomis 1693-1703 m. pastatyta nauja bažnyčia ir
vienuolynas.
Konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Bažnyčia
ir vienuolynas su biblioteka smarkiai nukentėjo per didįjį Vilniaus gaisrą
1737 m. Ją atstatė vilnietis architektas Jonas Kristupas
Glaubičius, darbus baigęs rokoko laikotarpiu, apie 1743 m.
Per 1812 m. karą prancūzai vienuolyną pavertė ligonine, o iš
bažnyčios padarė javų sandėlį. Pagal kitus šaltinius, bažnyčia paversta
ligoninės
koplyčia. Benediktinės tada laikinai prisiglaudė pas šv. Mykolo
bernardines. 1857 m. rokoko interjerą atnaujino abatė Maura Doveikaitė.
Bažnyčioje buvo devyni rokoko stiliaus altoriai. 1759 m. į ją
atvežta iš Krokuvos 15 žymaus dailininko Simono Čechavičiaus tapytų paveikslų.
Šią bažnyčią kasdien lankydavo ir priimdavo šv. Komuniją 1863
m. Lietuvos sukilėlių vadas Vilniuje Juozapas Kalinauskas (1835-1907), vėliau
tapęs karmelitu.
Po II pasaulinio karo dalis vienuolių išvyko į Lenkiją, o bažnyčia buvo uždaryta. 1989-1990 m. šią bažnyčią remontavo Lenkijos statybininkai.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis kabojo šv. Kotrynos bažnyčios Dievo
Apvaizdos koplyčioje. Ir, kaip dabar dar gyva benediktinė sakė, ten visą laiką
ir kabojęs. Rusams okupavus Lietuvą ir ėmus uždarinėti
bažnyčias, paveikslas buvo paslėptas ir apie 1978 m. patalpintas 1935 m.
pastatytoje
Pavilnyje Kristaus Karaliaus ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės
vardu pavadintoje medinėje bažnyčioje. 1977.III.18-19 naktį bažnyčia buvo
apiplėšta, išniekintas šv. Sakramentas, pavogta monstrancija,
relikvijoriai, žvakidės.
nuotrauka
APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniajame altoriuje. Dydis
primena Aušros Vartų, apie 1,5x1,7 m. Tai Aušros Vartų Marijos kopija. Skiriasi
tuo,
kad aptaiso gėlės kitokios, karūna viena, jos nelaiko angelai,
rankos kiek kitokios, už galvos nėra saulės, bet eina vingiuoti aukso spalvos
spinduliai. Tarp jų yra 16 sidabrinių žvaigždžių. Veidas taip
pat kiek skiriasi. Ant kaklo karoliai. Sidabriniu aptaisu padengta tik Marijos
figūra.
Fonas rudas. Iš paveikslo šalių raudona medžiaga papuoštos
lentelės, kuriose yra per 250 įvairių padėkos ženklų.
MALONĖS. Marija nenustoja savo malones dalyti ir dabar. Klebonas A.Končius rado ant altoriaus padėtus karolius.
6. VILNIAUS TRINAPOLIO ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA — Kalvarijų bažnyčia
VIETA. Prie Valakampių.
ISTORIJA. XIV a. Trinapolio žemė buvo atiduota Vilniaus
vyskupams, kurie čia įsteigė savo vasaros rezidenciją. Vyskupas K.Bžostovskis
1704
m. pastatė medinę bažnytėlę ir trinitorių vienuolyną. 1750-1760
m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią 1722 m. konsekravo minėtas vyskupas.
Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia vienuolyną uždarė, o jo
pastatus ir kitus turtus su žeme perdavė stačiatikių dvasinei vyresnybei, kuri
čia
įsteigė savo archijerejaus vasaros rezidenciją. Šiam grobimui
vadovavo atskalūnas kun. Juozapas Siemaška. 1846 m. Trinapolis tapo oficialia
Vilniaus archijerejaus buveine. 1849 m. bažnyčia perdirbta pagal
cerkvės reikalavimus. 1916 m. okupacinė vokiečių valdžia Trinapolį atidavė
Vilniaus lietuviams. Bažnyčia buvo atstatyta. 1919 m. iš Rusijos
atvyko kun. Nikodemas Raštutis su visa vaikų prieglauda. Gavęs iš vysk.
J.Matulaičio leidimą, čia įsikūrė. Lenkams užėmus Vilnių,
vyskupas gavo oficialų valdžios raštą, kuriuo Trinapolis buvo grąžintas
vyskupijai.
Tačiau vysk. J.Matulaitis, užuot tradicine tvarka naudojęs
Trinapolį savo asmeninės rezidencijos reikalams, padėkojo raštu už dovaną ir
atsisakė iškraustyti prieglaudą. Bet vasaros metu atostogaudavo
Trinapolyje, bažnyčioje laikydavo mišias, klausydavo išpažinčių. Prieglaudos
iškraustyti jis nenorėjo dėl to, jo žodžiais tariant, "kad dėl
jo nukristų bent viena vaiko ašara".
Vyskupu Vilniuje tapo R.Jalbžykovskis. Jis 1926 m. iš Trinapolio išmetė prieglaudą ir sau įsitaisė puošnią vasaros rezidenciją.
Po karo rusų valdžia įrengė ligoninę, vėliau turistinę bazę.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Stebuklingas Marijos paveikslas po 1832
m. iš Trinapolio bažnyčios buvo perkeltas į Kalvarijų bažnyčią ir įdėtas jos
didžiajame altoriuje. Paveikslas pieštas XVII a. ir kažkieno
dovanotas trinitorių bažnyčiai. Jis esąs Marijos Barūniškės kopija. Tokios
žinios iš
senesnių šaltinių.
Dabar Kalvarijų bažnyčioje yra stebuklingas Marijos
paveikslas. Kaip kunigas sakė, jis perkeltas iš Trinapolio bažnyčios. Bet yra ne
didžiajame
altoriuje, ir Marija ne Barūnų, o Skausmingoji.
APRAŠYMAS. Paveikslas kabo presbiterijos dešinėje pusėje.
Dydis apie 180x120 cm. Apačioje lentelė su 27 votais. Marija stovi rankas
nuleidusi ir sunėrusi. Pro rūbą matosi sandalai. Už nugaros
laukai. Dešinėje pusėje trys kryžiai, šiek tiek arčiau — trys vinys, erškėčių
vainikas ir
kitkas. Ant paveikslo užkaltas prie Marijos galvos metalinis
geltonas žiedas. Iš Jos galvos sklinda spinduliai, šviesa. Prie krūtinės
karoliai.
7. SENIEJI TRAKAI — Vilniaus bazilika
Šis paveikslas garbingas. Apie jo stebuklingumą neužtikau šaltiniuose.
ISTORIJA. Senuosiuose Trakuose bažnyčią pastatė Vytautas 1405
m. ir įsteigė benediktinų vienuolyną. 1557 m. abu pastatai nukentėjo nuo
gaisro. Netrukus pastatyta nauja bažnyčia. 1780 m. suręsta
laikina bažnytėlė. 1790 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Ji 1838 m.
suremontuota.
1905 m. nugriauta. 1898-1899 m. klebono L.Cudovskio rūpesčiu
vienas buvęs vienuolyno sparnas perdirbtas į mūrinę bažnyčią. Per I pasaulinį
karą bažnyčia apgriauta. 1921 m. atstatyta. 1980 m.
suremontuota. Vienuolyno pastatai buvo naudojami kolūkio reikalams.
PAVEIKSLO ISTORIJA. S.Daukantas "Raštuose" (V., 1976, I t.,
389 psl.) taip rašo: "Vytautui norint vainikuotis karalium, ciesorius Zigmantas
pats norėjo su juo regėtis ir buvo sutarta Lucke susieiti. Atėjo
tenai ne tiktai Zigmantas ciesorius su žmona, kaipo meilaudamas DLK pagalbos
ant turkų ir čekų, bet ir karaliai danų ir lenkų su visa
diduomene, didis kunigaikštis maskolių, didis kunigaikštis Tverės, Riazanės,
didis chanas
totorių, siuntiniai ciesoriaus rytų... (tai buvo 1428 m.) kursai
tarp kitų brangių dovanų didžiajam kunigaikščiui Lietuvos atsiuntė didžiai
brangų
abrozdą Motinos Švenčiausios aukso rėmuose. Jį neseniai Senųjų
Trakų kunigas benedikčionis, gerbdamas didįjį altorių, rado tenai užkištą
dulkėmis apkerpėjusį. Iš pirmo nepažino. Kad ėmė veizėti, rado
ir parašą. Tasai abrozdas tebėr šiandien pas kunigus benedikčionis. Ir reikia
viltis, kad tas zokonas, kaipo ėmė šiandien mokytis, nepakeis
niekur to brangaus palaiko Lietuvių tautos".
Vytautas tą paveikslą dovanojo S.Trakų bažnyčiai. Benediktinų
bažnyčioje paveikslas išbuvo iki 1832 m. vienuolyno panaikinimo. Paskutinysis
Trakų benediktinų abatas Čechavičius, vienuolyną uždarius, tą
paveikslą pasiėmė su savim. 1849 m. jį atidavė Lucko sufraganui Fijalkovskiui
drauge su paveikslo istorija. Ten pažymėta, kad šis Marijos
paveikslas 1812 m. buvo įdėtas į brangius rėmus. Fijalkovskis paveikslą ir jo
aprašymą 1859 m. padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad
jis bus pakabintas "Vytauto koplyčioje". Kadangi tokios koplyčios katedroje
nebuvo, tai paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto paminklinės
lentos. Kitoje paveikslo pusėje yra surašyta jo istorija.
Kiti paveikslai iš S.Trakų vienuolyno 1859 m. buvo perkelti į Nesvyžių.
APRAŠYMAS. Paveikslas pieštas ant medžio tempera. Dydis 42x30
cm. Marija iki pusės, ant dešinės rankos laiko Kūdikėlį. Abu su karūnomis.
Marija kairėj rankoj laiko skeptrą, priglaudusi prie krūtinės.
Jėzus dešine ranka laimina, o kaire laiko rutulį su kryžiumi. Aplink fonas
ornamentuotas. Rėmai mediniai, meniškai išpjaustyti, su Vyčiu
apačioje.
ATLAIDAI. S.Trakuose Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir šv. Benedikto (titulo).
* * *
1. APSAS — Obuolykščių km.
VIETA. 35 km į rytus nuo Dūkšto.
VARDAS. Nuo Apso ežero. Pagal V.Žučkevičiaus "Baltarusijos
toponimikos žodyną" nuo baltiško žodžio “apsaka” ar “apsa”, reiškiančio
apyžerį, kuris apsenka ir periodiškai iškyla iš vandens.
PRIKLAUSYMAS. Iki 1926 m. priklausė Žemaičių vyskupijai. Ją
yra vizitavęs Žemaičių vysk. P.Karevičius. 1926 m. Apsas įjungtas į Vilniaus
vyskupiją, Breslaujos dekanatą.
ISTORIJA. Pirmą kartą minimas 1500 m. 1569 m. Apso turtai
laikomi karaliaus stalo turtais, o pats Apsas buvo seniūnija. 1676 m. priklausė
Ciechanovieckiams, kurie tais metais dvare buvusią koplyčią
pavertė bažnyčia. 1768 m. pastatyta nauja, medinė. 1866 m. ji sudegė. 1887 m.
Apso
dvaro valdytojai Plateriai pastatė naują pseudogotikos stiliaus
mūrinę bažnyčią. 1944 m. ji uždaryta, viskas išdaužyta ir suplėšyta. Paversta
sandėliu, po to stalių dirbtuvėmis.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Iš žygio pro šias vietas grįžęs
keliauninkas pasakė, kad stebuklingas paveikslas iš Apso bažnyčios perkeltas į
Obuolykščių kaimą.
ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).
* * *
Čia bus trumpai suminėta, kas girdėta iš žmonių. Kiek tai
atitinka tiesą, atsakomybės neprisiimu, nes viskas gerokai supainiota. Pvz.,
Olkevize
senutė sakė, kad Olkevizo paveikslas perkeltas į Kostenevičius.
Ten tokio paveikslo lyg nėra, o esantis — atkeltas iš Vileikos.
LOSKAS — žr. prie Vyšniavo.
BURNEVAS ir DIDIEJI BERSTOVIČIAI — žr. prie DIDIEJI EISMANTAI.
KOZLOVIŠČIAI — žr. GARDINO BERNARDINŲ BAŽNYČIA.