I SKYRIUS. KARŪNUOTI

"Nuo senų amžių buvo būdas apieravojimo garbingoms asaboms rožių vainiką, kaipo ženklą didžiausios šlovės. Dėl to pirmieji krikščionys širdingoje meilėje rėdė paveikslus Marijos rožių vainikais." Taip rašoma maldaknygėje "Aukso Altorius", išleistoje Tilžėje 1907 m., 384 psl. Toliau čia pasinaudota kun. Jono Stanislovo Ulicko diplominiu darbu "Vilniaus Aušros Vartai".
Pirmasis popiežius, apvainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku, buvo Grigalius III (731 — 741). Nuo tada įsigalėjo tradicija puošti vainikais šventųjų paveikslus. Dažniausiai buvo vainikuojami Marijos atvaizdai.
Kapucinas tėvas Jeronimas iš Forlio, uolus Marijos garbintojas ir garsus misionierius, savo misijų keliones baigdavo Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimu.
Privačiai apvainikuoti stebuklingus paveikslus galėjo kiekvienas tikintysis, t.y. vainiko aukotojas. Daugelis mūsų krašto paveikslų yra tokiu būdu apvainikuoti.
Iškilmingam paveikslo vainikavimui reikalingas popiežiaus leidimas, nes paveikslo garbintojams buvo skiriami specialūs atlaidai, pačios apeigos atliekamos laikantis Vatikano kapitulos nustatytos tvarkos.
Iki XVI a. paveikslai buvo retai vainikuojami. Dažniau tai imta daryti nuo 1630 m., kai Aleksandras Stoža Polavicinis, Vatikano kapitulos dekanas, didelio pamaldumo ir mokslo vyras, paaukojo fundaciją, kad kasmet būtų pagaminamos 2-3 aukso karūnos stebuklingų paveikslų arba statulų vainikavimui. Aukotojo valia turėjo būti vainikuojami Dievo Motinos stebuklingi paveikslai Romoje. Apvainikavus juos visus, Vatikano kapitula galėjo vainikuoti paveikslus ir už Romos ribų. Dar Polaviciniui esant gyvam, Romoje buvo apvainikuota 13 paveikslų. Jo fundacijos dėka visame pasaulyje buvo apvainikuota 216 paveikslų.
Iškilmingo paveikslų vainikavimo sąlyga — kad jie būtų garbinami nuo seniausių laikų, garsėtų stebuklais, žadintų liaudies pamaldumą.
Vietos vyskupas, kurio žinioje yra stebuklingas paveikslas, prašyme Vatikano kapitulai turi nurodyti šias aplinkybes. Kapitulai priėmus prašymą, paskiriama vainikavimo diena, karūnuotojas (paprastai vietos vyskupas) suteikia visuotinius atlaidus tiems, kurie po išpažinties ir šv. Komunijos pasimeldžia prie paveikslo. Klebonas tos bažnyčios, kurioje yra apvainikuotas paveikslas, turi pagaminti medalį su apvainikuotos Marijos atvaizdu.
Popiežius, gavęs prašymą vainikuoti paveikslą, tą prašymą perduoda Vatikano kapitulai. Jai sutikus, išsiunčiama popiežiaus brevė, kurioje nurodoma, ar popiežiaus, ar kapitulos vardu ir autoritetu turi būti vainikuojamas paveikslas.
Marijos paveikslų vainikavimas remiasi tikėjimo tiesa: Marija yra Kristaus Motina, taigi ir Pasaulio Valdovo Motina. Ji yra atpirkimo dalininkė, paimta į dangų, todėl turi teisę vadintis dangaus ir žemės Karaliene.
Popiežius Pijus XII 1954 m. įvedė visoje Bažnyčioje Marijos Karalienės šventę, nors Marijos paveikslų karališkas vainikavimas popiežiaus autoritetu rodo tokį Bažnyčios tikėjimą esant nuo ankstyvų krikščionybės amžių.
Kiekvienas krikščionis vietoj vainiko žalumynų ar blizgančio aukso gali padovanoti malonesnį Marijai, iš gražiausių maldų dvasišką vainiką. Rožinis — tai dvasinis Marijos apvainikavimas meilės rožėmis.
1. TRAKAI
VIETA. 23 km į vakarus nuo Vilniaus.
PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.
VARDO KILMĖ. Nuo žodžio "trakas", reiškiančio miške iškirstą vietą, skynimą.
MIESTO ISTORIJA. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pastatė Senuosiuose Trakuose pilį ir 1321 m. perkėlė į juos sostinę iš Kernavės. O jo sūnus Kęstutis (1345-1382) pastatė pusiasalio pilį ir perkėlė savo rezidenciją į Naujuosius Trakus. Vytautas pradėjo statyti salos pilį. Jam valdant Trakai išaugo į miestą, turintį Magdeburgo teises. 1655-1660 m. LDK-Maskvos kare Trakai buvo apiplėšti ir sudeginti.
Trakuose mirė 1430.X.27 Vytautas Didysis, jo žmona Ona Sūdimantaitė 1418.VIII.11. Jo kūną palaidojo katedroje, greta šv. Mykolo altoriaus.
BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą Trakuose bažnyčią, mūrinę, pastatė Vytautas 1409 m. Ji pavadinta Marijos Aplankymo vardu.
Buvo įrengtos ir koplyčios: viena salos pilyje, kita — šv. Jurgio vienoje ežero salelėje. Žygimantas Kęstutaitis pusiasalio pilies vartų bokšte buvo įrengęs šv. Mykolo koplyčią.
XVII a. pradžioje Trakų klebonas, vėliau Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius bažnyčią pagrindinai suremontavo ir įdėjo marmuro grindis. Tada fasadas įgavo baroko žymių. 1717 m. bažnyčia perstatyta, 1718 m. konsekruota.
1812 m. prancūzų kariuomenė norėjo bažnyčią apiplėšti, bet ją apsaugojo senukai, kurie buvo varpinėje ir prancūzams besiveržiant bažnyčion skambindavo varpais. Kareiviai, bijodami vietinių žmonių pasipriešinimo, turėjo pasitraukti.
Vyskupo Jono Civinskio pastangomis 1840 m. padarytas didelis remontas. Per I pasaulinį karą buvo nugriautas bokštas. Bažnyčią 1926 m. suremontavo klebonas Klemensas Maliukevičius.
1944.II.29 vokiečiai paėmė ir išsivežė visus tris Trakų bažnyčios varpus.
XV a. pradžioje Trakuose įsikūrė bernardinai. 1522 m. Žygimantas leido Trakų vaivadai Martynui Goštautui perstatyti šv. Nikolajaus bažnytėlę, kurią buvo pastatęs jo tėvas. 1617 m. bažnyčią ir vienuolyną atnaujino Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius ir viską atidavė bernardinams. Kaip atrodė XIX a. buvęs vienuolynas ir bažnyčia, aprašė Liudvikas Kondratavičius, slapyvarde Vladislavas Sirokomlė, 1823 — 1862: "Apžiūrėkime Trakų bažnyčias. Pirmoji, kuri krito į akis, kai įvažiavome, yra dabar uždaryta bernardinų bažnyčia (bernardinų vienuolyną caro valdžia uždarė 1842 m.) su gana dideliu vienuolynu. šv. Pranciškaus ordinas Lietuvoje buvo pelnytai laikomas senesniu už kitus, todėl minėta bažnyčia gal pastatyta ant kokios senos pagonių šventovės pamatų /.../ jie čia išgyveno du šimtus ir kelias dešimtis metų, nepalikę jokių rašytinių žinių. Vienuolynas buvo panaikintas, nuo drėgmės apipelijo kadaise puikios bažnyčios mūrai, pačiame vienuolyne įsikūrė apskrities teismas". 1864 m. bažnyčia buvo paversta cerkve. Per I pasaulinį karą pastatai sugriauti.
XV a. pabaigoje Trakuose įsikūrė dominikonai. Apie 1678 m., Seimui leidžiant, Oginskių remiami, pusiasalio pilyje jie pasistatė vienuolyną ir koplyčią. Po 1794 m. valstybės žlugimo mūriniai pastatai palikti sugriūti. Tik 1822-1823 m. dominikonai pasistatė nedidelę bažnytėlę ir vienuolyną. Caro valdžia vienuolyną uždarė 1844 m.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Vytautui krikšto pro ga Bizantijos imperatorius Manuelis II Paklologas (1391 — 1425) padovanojo Marijos paveikslą. Trakuose pastatęs bažnyčią, Vytautas jai dovanojo šį stebuklingą paveikslą.
Manoma, kad tas paveikslas, kaip byloja vainikavimo pro ga padarytas įrašas, esąs tas pats, kurį Bizantijos imperatorius Jonas II Komnenas (1118 — 1143), nugalėjęs persus ir hunus, grįždamas į Konstantinopolį ir priskyręs savo pergales Marijai, įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.
1655 m. maskoliai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Miestuose viską plėšė ir naikino. Neaplenkė nė Trakų. Bažnyčia buvo sunaikinta, tačiau stebuklingas paveikslas buvo paslėptas ir nepateko į jų rankas.
Kai rusai 1661 m. iš Lietuvos buvo išvaryti ir į Vilnių atvyko DLK Jonas Kazimieras, Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos rūpesčiu paveikslas buvo iškilmingai atlydėtas į Vilniaus Katedrą ir patalpintas šv. Kazimiero koplyčioje. Iškilmingomis pamaldomis ir procesijomis su tuo paveikslu į kitas bažnyčias buvo prašoma Lietuvai Marijos užtarimo ir pagalbos saugoti nuo karo ir maro nelaimių.
Tačiau Trakų klebonas Valentinas Judickis vis rūpinosi, kad paveikslas būtų greičiau sugrąžintas į Trakus. Tai buvo padaryta 1667.IX.8 su labai iškilminga procesija iš Vilniaus į Trakus. Joje dalyvavo 4 vyskupai: Aleksandras Sapiega, Smolensko — Kazimieras Pacas, Gudijos — sufraganas Mikalojus Slupskis ir Vilniaus — koadjutorius Gotardas Tyzenhauzas.
Švedų karaliaus Karolio XII kariuomenei 1702 m. užėmus visą Žemaitiją, Kauną ir Vilnių, Smolensko vyskupas ir Vilniaus kapitulos kanauninkas Eustachijus Katavičius, bijodamas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslas eretikų nebūtų išniekintas, pargabeno jį į Vilnių ir paslėpė savo rūmuose. Prie jo vyskupas laikydavo šv. Mišias ir leisdavo paveikslą aplankyti ir prie jo pasimelsti tik patikimiems ir gerai pažįstamiems žmonėms. Po karo paveikslas vėl grąžintas į Trakus.
XVIII a. pr. žmonių pamaldumui prie Trakų Dievo Motinos paveikslo vis didėjant ir patyrus Marijos pagalbą įvairiose visą kraštą palietusiose nelaimėse, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1718 m. pasirūpino paveikslą apvainikuoti Vatikano vainikais.
Tai buvo pirmas Lietuvoje Marijos paveikslas, taip pagerbtas. Iš viso iki tol Lietuvos-Lenkijos valstybėje tik vienas Čenstakavos paveikslas 1717 m. buvo tokiu būdu vainikuotas.
Per I pasaulinį karą Trakų klebonas K.Maliukevičius paveikslą išvežė į miškuose esantį Žagarinės kaimą. Klebonas ir to kaimo žmonės prašė miško sargą priimti į savo namus stebuklingą paveikslą. Sargas vietoj gyvenamojo namo pasiūlė tuščią tvartą. Tada ūkininkas Grabauskas paveikslą priėmė į savo namus, užleidęs jam erdviausią ir gražiausią kambarį. Čia buvo laikomos šv. Mišios, į jas susirinkdavo daugybė žmonių. Karo frontui praėjus, paveikslas buvo perkeltas į Vilniaus Katedrą, o po metų, IX.8, vėl grąžintas į Trakus.
Nuostabus yra to sargo likimas. Plėšikai jį patį miške nužudė, užpuolę namus, nudūrė žmoną ir kelis vaikus, patį gi namą padegė. Išliko gyvi tik tie vaikai, kurie buvo pasislėpę tuščiame tvarte. Trakų klebono Vytauto Rūko rūpesčiu 1995-6 m. paveikslas buvo Vilniuje restauruotas.
nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas pieštas ant vario skardos, antroje pusėje yra padengtas ąžuolo lentomis, o iš priekio buvo sidabro apdaru, atidengtus paliekant tik veidus. Po restauracijos apdaras pakabintas pusiau. Marija pavaizduota veidu į priekį, dešine ranka palaikanti Kūdikėlį Jėzų, sėdintį ant jos kelių, o kairėje laikanti 3 žiedų gėlę. Kūdikis dešinę ranką padėjęs ant knygos, o kaire siekia Motinos laikomos gėlės. Kai kas aiškina, kad tai laiminimo gestas, bet paprastai paveiksluose jis vaizduojamas dešine ranka.
Paveikslo dydis apie 1x1,2 m. Balinskis rašo, kad seniau paveikslas buvo didesnis. Jame Marijos figūra buvusi pilna, tik 1600 m., darant bažnyčios remontą, nežinia kodėl paveikslas buvo sutrumpintas, apatinė dalis nupjauta, ir dabar Marija yra tik iki pusės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Įvairenybėse apie Bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (1650) nurodęs jo g „[k]itados paveikslas apėmęs visą figūrą (kaip pasakoja prisimenantys), vėliau, kad būtų lengviau pritaikyti naujajam altoriui, buvo perpjautas per pusę ir dabar iki pusės tesimato“
Ir Kojelavičius, ir jo pirmtakas, „Trakų parapinės bažnyčios istorijos“ (1645) autorius Simonas Mankevičius, sutartinai teigia, kad stebuklingas paveikslas – tai „graikiškas“ Dievo Motinos atvaizdas, bažnyčioje esantis nuo Vytauto laikų. Vis dėlto tik Kojelavičius užsimena apie paveikslo kaitą, kurios mastą nuspėti leidžia 1994 m. atlikti ikirestauraciniai tyrimai. Šiandien žinoma ne tik tai, kad paveikslas buvo nupjautas, bet ir tai, kad iš ankstesnio jo vaizdo teliko Marijos veidas, kurį, jei Mankevičių skaitytumėm pažodžiui, šis ir pavadino graikišku. Giedrė Mickūnaitė Vilniaus dailės akademija. Tikrumo link: Trakų Dievo Motinos paveikslo pri(si)taikymas Naujiesiems laikams 11p.
Žymus Latvijoje Agluonos bažnyčios stebuklingas Marijos paveikslas yra Trakų paveikslo kopija, nors bandoma įrodinėti, kad yra atvirkščiai. Agluonos paveiksle Kūdikėlio dešinė ranka knygos nelaiko. Bet rankos pozicija yra kaip Trakų Kūdikėlio. Trakų paveikslo kopija, garsėjanti stebuklais, buvo Vilniaus Baltramiejaus bažnyčioje. Rusų okupacijos metu, uždarius ją, paveikslas atsidūrė Nemenčinės bažnyčioje. Apie 1980 m., nuėmus aptaisą, paveikslas nufotografuotas ir pagal skaidrę padaryta avaizdo kopija. Ji yra Kauno seminarijos vartų vidinėje pusėje.
VAINIKAVIMAS. Garsui apie malones plintant ir žmonių pamaldumui didėjant, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis (1686-1722) kreipėsi į šv. Sostą, kad tas paveikslas būtų apvainikuotas Vatikano kapitulos vainiku, nors tuo metu paveikslas jau buvo papuoštas vainikais.
Pažymėtina, kad Trakų bažnyčios ižde buvo saugomas brangus, 3,5 sv. sveriąs gryno aukso, brangiais akmenimis išpuoštas vainikas, padovanotas Vytauto Didžiojo. Kodėl ir kada jis buvo nuimtas, žinių nėra. Gal tada, kai paveikslą reikėjo slėpti nuo įsiveržusių priešų maskolių. XVII a. pr. paveikslas turėjo kitus vainikus. Vieną padovanojo Lietuvos kancleris ir etmonas Leonas Sapiega, kitą, taip pat auksinį, ant Kūdikėlio galvos pagamino Lietuvos vicekancleris Aleksandras Naruševičius. Tada dar apie Vatikano vainikus negalvota.
Vilniaus vyskupo prašymą Romoje parėmė Lietuvos-Lenkijos protektorius kardinolas Albanis ir Vilniaus jėzuitas Aleksandras Savickis, kuris tuo metu buvo Romoje ir jam vyskupas buvo pavedęs tuo reikalu daryti žygius. Leidimą, kurį popiežius Klemensas II suteikė, išgauti padėjo ir ta aplinkybė, kad tuo metu Romoje buvo apie 40 asmenų iš Lietuvos, kurie prisiekę paliudijo, kad žmonės Trakuose tikrai patiria stebuklingų malonių ir prie paveikslo vyksta procesijos iš viso krašto.
Vainikavimo iškilmės buvo paskirtos 1718.IX.4. Prasidėjo IX.3 iškilmingais mišparais. Aukso vainikus iš Romos parvežė minėtas jėzuitas Savickis. Jie buvo pagaminti iš aukso, kurį suaukojo Lietuvos didikai. Besirengiant iškilmėms, sidabrinį Marijos ir Kūdikio apdarą atnaujino ir išpuošė Vitebsko kaštelionienė Teresė Oginskienė, ji padengė ir visas iškilmių išlaidas, siekusias 40 000 dukatų.
Vatikano vainikai laikinai buvo priglausti tam tikroj palapinėj už miesto. Iš ten iškilmingoje procesijoje, kuriai vadovavo vysk. Bžostovskis, dalyvaujant Žemaičių vyskupui Aleksandrui Horoinui, Smolensko vyskupui Liudvikui Oginskiui ir Vilniaus vyskupams sufraganams Motiejui Ancutai ir Karoliui Panciežynskiui, be to, Vilniaus, Žemaičių ir Smolensko vyskupijų kapitulų nariams, dvasininkijai, valstybės dignitoriams, diduomenei ir nesuskaitomai žmonių miniai, vainikai buvo nešami į Trakų bažnyčią.
Procesija praėjo pro 5 iškilmių vartus, pastatytus ir išpuoštus Marijos garbei. Pirmus su raide "M" pastatė Vilniaus dominikonai, antrus, su raide "A" — Trakų pranciškonai, trečius, su raide "R" — Vilniaus magistratas, ketvirtus, su raide "I" — Vilniaus jėzuitų akademija ir penktus, su raide "A" — Vilniaus vyskupas.
Visų vartų raidės sudarė bendrą žodį MARIA.
Atvykus į bažnyčią, po atitinkamo pamokslo, perskaičius popiežiaus brevę, leidžiančią vainikuoti stebuklingą paveikslą, vyskupas uždėjo ant jo vainikus, giedant toms iškilmėms specialiai parašytą giesmę, gaudžiant visų bažnyčių varpams ir šaudant ant netolimų kalnelių pastatytoms patrankoms. Po to sekė pontifikalinės mišios, kurias laikė Smolensko vyskupas Oginskis.
Vainikavimo iškilmės su atlaidais tęsėsi ištisas 8 dienas, iki IX.2. Kasdien atvykdavo didžiulės žmonių minios. Pamokslai buvo sakomi įvairiom kalbom. Kasdien prieš sumą lietuviškus pamokslus sakė Smolensko kanauninkas Jonas Puzinas, filosofijos magistras ir Žaslių klebonas Mykolas Pieciukevičius, šv. Jono bažnyčios Vilniuje pamokslininkas jėzuitas Jonas Zubrevičius ir Vilniaus seminarijos profesorius Jonas Pošakovskis. Lenkų kalba pamokslai buvo sakomi po sumos, pamokslininkų buvo 19, daugiausia Vilniaus vienuoliai. Sakyta pamokslus ir vokiškai. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro 100 kunigų nuolat klausė išpažinčių. Vienuoliai katekizavo besiruošiančius priimti Sutvirtinimo sakramentą, kurį suteikė apie 10 000 žmonių. Kasdien nuo 3 iki 13 val. prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šv. Mišios. Iškilmių dieną į katalikybę grįžo 60 kitų konfesijų tikinčiųjų.
Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės sutraukė iki tol nematytas žmonių minias, daugiausia atvykusias organizuotai. Ypač didelės procesijos atvyko iš Kauno ir Merkinės. Pačios iškilmės buvo aprašytos ir sekančiais metais tai išspausdinta knygelėj "Solemnitas coronationis B. V. Mariae in antiquissima sua ad praepositalem Palatino Trocensis civitalis basilicam, Vilnae 1719".
Trakų Dievo Motinos stebuklingo paveikslo apvainikavimas buvo Vilniaus vyskupo ypatingo pamaldumo į Mariją vaisius ir jo visų darbų vainikas. (J.Vaišnoras "Marijos garbinimas Lietuvoje", 258 psl.)
Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22-23 d. Trakų Marijai padovanojo auksinę rožę marmurinėje vazelėje su popiežiaus herbu. 
MALONĖS. Trakų Dievo Motinos paveikslas pats seniausias ir pirmas Lietuvoje, pagarsėjęs stebuklais. Jau Vytauto laikais ėmė jais garsėti.
1450 m. paveikslas jau buvo apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių, gavusių prie to paveikslo malonių. Pradžioje stebuklingi įvykiai niekieno nebuvo registruojami nė užrašomi. Tik vėliau vietos klebonas Simonas Mankevičius pradėjo svarbesnius registruoti. Jis 1654 m. paskelbė spaudoj 23 stebuklus, įvykusius prie to paveikslo, su pastaba, kad skelbia tik kai kuriuos, nes visų stebuklų nėra įmanoma nei suminėti, nei suskaičiuoti. Štai keletas iš jų.
1. Sofija Mafaitė 1611 m. buvo suparalyžiuota. Gydytojai atsisakė ją pagydyti. Tada ji šaukėsi Trakų Dievo Motinos užtarimo ir greit pasveiko. Kaip padėką Marijai prie paveikslo paaukojo sidabrinę lentelę.
2. 1616 m. vienos šeimos vaikas užspringo kaulu. Tėvai, nerasdami kitur pagalbos, šaukėsi Trakų Dievo Motinos, ir kaulas iš vaiko gerklės tuoj iškrito.
3. 1643 m. vienas berniukas paskendo ežere ir tik po 2 valandų buvo ištrauktas be gyvybės ženklų. Tėvai maldoje pavedė jį Trakų Dievo Motinai, ir vaikas staiga atgijo.
4. Viena akla moteris 1644 m. prie to paveikslo atgavo regėjimą.
Stebuklų garsas plačiai paplito ne tik po Lietuvą, bet ir gudų, ukrainiečių, prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo traukti maldininkų būriai į Trakus, ieškodami savo sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą paliesdavo didelės nelaimės: karai, maras, badas, visų akys nukrypdavo į Trakus. Taigi Trakų Dievo Motiną imta laikyti ypatinga Lietuvos Globėja ir užtarėja.
Kai 1603 m. Lietuvoje ėmė siausti maras, o paskui dėl liūčių grėsė badas, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina surengė iškilmingą atgailos procesiją iš Vilniaus į Trakus, prašydamas Dievo Motinos pagalbos. Vyskupas visą kelią ėjo basas. Kai procesija sustodavo kas 1 mylią, jėzuitai sakė pamokslus. Po to lietus greit liovėsi, maras baigėsi, ir nuo 1604 m. kasmet iš Vilniaus į Trakus būdavo rengiamos procesijos padėkoti Marijai už patirtas malones. Ir ne tik iš Vilniaus atvykdavo procesijos, bet ir iš Kauno, Merkinės, kitų Lietuvos miestų.
Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611.IV.12 į Trakus atvyko karalienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus karo žygiui prie Smolensko. Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi 2 metus, po 3 mėnesių buvo paimtas.
Vilniaus vyskupai XVII a. savo pranešimuose šv. Sostui tarp kitų stebuklingų paveikslų ypač pabrėžia Trakuose esantį.
Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime rašo: "Dievas suteikė įvairioms bažnyčioms Marijos paveikslų, ypač Trakų prepozitūroje, iš senovės garsių, kur kiekvienoje Marijos šventėje pastebimas nuostabus žmonių suplaukimas ir nuoširdus pamaldumas".
Matyt, Trakų Dievo Motinos paveikslo garsas buvo jau plačiai paplitęs, kad popiežiaus nuncijus 1629.VII.16 pranešė Romon kaip svarbų faktą, jo g karalius Vladislovas Vaza 1639.VII.10 iš Vilniaus nuvykęs į Trakus pagarbinti stebuklingo Marijos paveikslo.
Po iškilmingo vainikavimo pradėta stebuklingus įvykius užrašinėt į knygą. Iki 1783 m. jų buvo užrašyti 42. Yra ir iš vėlesnių laikų. Pvz.:
1. 1902.II.15 Trakų miesto burmistras Konstantinas Piadzevičius drauge su savo žmona Emilija pareiškė, kad jų duktė nuo mirtinos ligos pagijo tik per Trakų Dievo Motinos užtarimą. Kai duktė susirgo difteritu ir tymais, gydytojas pareiškė, kad mergaitės mirtis neišvengiama. Susijaudinę tėvai atbėgo prie paveikslo prašyti Marijos pagalbos. Jie užprašė viešas pamaldas — litaniją — ir patys karštai meldėsi. Duktė pasveiko.
2. Tais pat metais iš Vilniaus į Trakus atvyko pėsčias Grigalius Cidzikas, 75 m. amžiaus atsargos mokytojas, kuris buvo apakęs, bet padaręs apžadus: jei atgausiąs regėjimą — pėsčias atliksiąs maldingą kelionę į Trakus. Netrukus atgavo regėjimą ir savo pažadą išpildė.
Ir šiais laikais, klebono liudijimu, žmonės atneša padėkos ženklų.
ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Marijos Aplankymo, Marijos Gimimo Žolinė. Daug kur Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus žmonės liaudiškai vadino trakinėmis. Dar ir dabar daug kur juos taip tebevadina. Net garsiuosius Šiluvos atlaidus šios kartos seneliai vadino ne šilinėmis, o trakinėmis, patys nesuprasdami nei žodžio prasmės, nei kilmės. Marijos gimimo atlaidai trunka 8 dienas.
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios parapija rengdavo procesijas į Trakus. 1940.VIII.15 dar vyko procesija.
Trakų Dievo Motina tapo Lietuvos Globėja, nors oficialiai bažnyčia to nepaskelbė. Tik vėliau, pagarsėjus Aušros Vartų Marijos paveikslui, Trakai buvo lyg ir pamiršti, nors prie ano paveikslo sukabinti vėlesnių laikų votai rodo, kad čia Marija nenustojo dalijusi savo Sūnaus malones ne tik eiliniams žmonėms, bet ir istorijon patekusiems asmenims.
MALDA. O Motina, kuri protėvių sostinėje pasirinkai sau sostą, ugdyk mūsų žemėje ir širdyse savo Sūnaus karalystę. Valdyk mus taikoje, stiprink mus priespaudoje, guosk nelaimėse. Būk mūsų kraštui maloninga Valdovė, kaip esi buvusi šimtmečiais. Tegu Tavo garbės vainiką nūnai praturtina nekaltumo ir meilės perlai, išaugę iš mūsų jaunimo širdžių ir mūsų tautos tikėjimo. Amen.
1. Vainiką Vytautas Tau skyrė 2. Antai padangė vėl aptemus, 3. Užtarki kenčiančią tėvynę,
Ir Roma puošė vainiku, — O Motina, kas Tave atstos? Palengvink nerimą žmonių,
O Motin, tiek globos patyrėm Buvai Valdovė mūsų žemės, Maldų vainiką Tau supynę,
Karų ir priespaudos laiku. Esi dabar širdy tautos! Mes siunčiam iš visų kraštų.
Švenčiausioji Mergele Marija, Dievo ir Bažnyčios Motina, neapsakoma malone tu esi gailestingumo šaltinis visai žmonijai.
Maloniai pažvelk į savo vaikus, nuolankiai pasitikinčius tavo užtarimu, ir padaryk, kad būtume uolūs Dievo gerumo liudytojai, ypač ten, kur trūksta tikėjimo šviesos, paguodos vilties ir gyvos meilės liepsnos.
Prašome, pagelbėk mums, kad nepaliautume laukti Dievo Karalystės - taikos, teisingumo ir meilės Karalystės atėjimo į mūsų šeimas, miestus, tautas ir visą pasaulį.
Gailestingumo Motina ir mūsų Motina, padaryk mus visus gailestingus, kaip ir mūsų Tėvas danguje yra gailestingas.
Amen.
Popiežius Pranciškaus malda Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje Vilniuje, 2018 m. rugsėjo 22 d.

kun. St.Yla
2. VILNIAUS ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA
BAŽNYČIOS ISTORIJA. Nuo 1495 m. Vilniaus priemiesty — Užupyje — buvo Nekalto Prasidėjimo Marijos seserų bernardinių vienuolynas, įsteigtas trijų tretininkių: Barboros Radvilaitės — Mikalojaus I dukters, Daratos ir Onos Aleknavičiūčių — Aleknos Sudimantaičio, Vilniaus vaivados, dukterų.
Vienuolės, ilgą laiką neturėdamos savo bažnyčios, pamaldoms vaikščiojo į bernardinų bažnyčią. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, vėliau didysis etmonas Leonas Sapiega, kuris turėjo aikštėje prieš bernardinų bažnyčią savo rūmus, matydavo, kaip vienuolės žiemą ir blo gam orui esant kasdien per tiltą eidavo į bažnyčią, įsimaišiusios į žmonių minią, kuri ne kartą joms net kelio neduodavo. Jis nutarė seserims pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Pirmiausia seseris apgyvendino savo rūmuose, o po dvejų metų, kai buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia, 1596.IV.29 iškilmingai įvedė 8 vienuoles į joms skirtą šv. Mykolo bažnyčią. Nors galutinai ji buvo įrengta tik 1625 m. Ta pro ga Teofilė Sapiegaitė, Leono brolio Andriejaus Sapiegos, Mstislavos vaivados, duktė padarė vienuolės įžadus. Patsai bažnyčios steigėjas procesijos prieky nešė Marijos paveikslą, kuris yra šios bažnyčios didžioji brangenybė.
Tačiau čia apsigyvenusios vienuolės patirdavusios nemalonumų iš reformatų kalvinų, kurie priešais minėtus pastatus buvo įsitaisę savo maldos namus. L.Sapiega įsakęs pastatyti mūrą, kuris saugotų vienuolyną nuo galimų kalvinų užpuolimų. 1633 m. vienuolyno globėjas mirė ir buvo palaidotas jo paties išsimūrytame rūsyje po bažnyčia.
Bet ir po jo mirties katalikų ir reformatų nesutarimai nepranykę. 1639.IX.29 vienas kalvinų didikas kėlęs krikštynas. Jo butas buvęs priešais šv. Mykolo bažnyčią. Kai kurie svečiai pasigėrę, o Piekarskis ir Rakauskas sumanę pašaudyti kuosas, tupėjusias ant kalvinų maldos namų stogo. Vienas šovinys, tyčia ar netyčia, pataikęs į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, nupieštą šv. Mykolo bažnyčios fasade, kitas pramušęs lango stiklą ir pataikęs į vargonus. Vienuolės pakėlė triukšmą, ėmė skambinti varpais. Susirinko žmonių minia ir vadovaujama jėzuitų mokinių užpuolė kalvinus. Vilniaus vaivada Kristupas Radvila atsiuntęs karinį dalinį, kuris išvaikęs riaušininkus. Kalvinams buvo iškelta byla ir 1640.V.26 Seimo sprendimu jų maldos namai buvo uždaryti ir nugriauti iki pamatų. Kitus pasistatyti buvo leista tik už miesto ribų, Pylimo gatvelėje. Iš nugriautos kalvinų bažnyčios plytų bernardinės pasistačiusios savo bažnyčios varpinę.
Kai 1655 m. Vilnių užėmė maskoliai, vadovaujami Chovanskio, prasidėjo gyventojų žudymas, plėšimai. Ypač buvo apiplėštos ir naikintos bažnyčios, net vienuolynų rūsiai — kapai. Rusų kazokai įsibrovė į šv. Mykolo bažnyčios požeminį rūsį, kurio anga yra šalia didžiojo altoriaus, ir brangiausius karstus apiplėšė. Čia buvo laidojami Sapiegų giminės nariai ir bernardinės. Kazokai išpjovė bažnyčioje užsidariusius žmones, žiauriai nužudė abatę Daratą Siedleščinskaitę: nupjaustė rankų pirštus, nosį, išsukinėjo kojas. O kas buvo išlikę maskolių nepaliesta, sunaikino 17 dienų trukęs gaisras.
Po tos nelaimės kitas bernardinų geradarys Vilniaus vaivada Povilas Sapiega 1661 m. atstatė jau baroko stiliumi bažnyčią ir vienuolyną. Didysis altorius buvo padarytas iš juodojo, raudonojo, žaliojo ir rausvojo marmuro.
1703 m. šventoriuje buvo išmūryta galerija. Dabar ją primena keletas stulpų. 1715 m. pastatyta varpinė. Šiaurinė šventoriaus siena su užmūrytų arkų motyvais pastatyta tik 1874 m. Per 1812 m. ansamblis nenukentėjo.
Rusų valdžios įsakymu 1864 m. bernardinų vienuolynas buvo panaikintas, turtas atimtas, o bažnyčia 1885 m. uždaryta. Vienuolės buvo išgabentos pas benediktines, kur jos visos išmirė.
Uždaryta bažnyčia nyko ligi 1905 m., kai po daugelio demaršų ir prašymų caras leido Sapiegų giminei bažnyčią suremontuoti kaip šeimos privatų mauzoliejų be teisės naudoti viešoms pamaldoms. Susilpnėjus rusų spaudimui 1912 m. bažnyčia atidaryta viešam naudojimui. 1918 m. vėl atsikūrė bernardinės. Jos surankiojo ir sutvarkė kūnų liekanas, sudėjo į naujus karstus ir palaidojo. 1933 m. atnaujinti požemiai ir antkapiai. Juos buvo galima lankyti pro įėjimą šalia didžiojo altoriaus.
Bažnyčioje yra keli antkapiai, tarp jų fundatoriaus Leono Sapiegos (1633 m.) ir dviejų jo žmonų.
Po II pasaulinio karo okupacinė valdžia ėmėsi uždarinėti bažnyčias. Šiam reikalui "gera pro ga" buvo lenkų katalikų dalinė repatriacija į Lenkiją 1946 m. Buvo uždaryta 30 bažnyčių bei viešųjų koplyčių. Tarp jų — ir šv. Mykolo. 1972 m. joje įsteigtas Architektūros muziejus, o vienuolyne — Paminklų konservavimo institutas.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Padavimas sako, kad šis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas yra apie 1518 m. rastas kažkurios bažnyčios griuvėsiuose. Pagal kitus šaltinius — rastas miške apgriuvusioje pirkelėje. Paveikslas buvo atiduotas Vilniaus bernardinams, kurie jį pakabino vienuolyno prieangyje. Kartą vienas prie to paveikslo besimeldžiantis broliukas išgirdo balsą: "Noriu turėti didesnę pagarbą ir tinkamesnę vietą". Po to paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią. Žmonės tuoj pradėjo jį gerbti ir greitai patyrė gausių malonių. Pranciškonai, Leono Sapiegos prašomi, 1624 m. atidavė jam paveikslą, kurį jis pats su procesija pernešė į šv. Mykolo bažnyčią.
1655 m. seserys bernardinės, bijodamos maskolių, surinko visus votus ir brangenybes ir nuvyko į Juknavičius Palenkėje. Išvijus iš Vilniaus rusus, jos grįžo atgal. Iš bažnyčios ir vienuolyno po gaisro buvo likę tik griuvėsiai. Betgi stebuklingas paveikslas rastas nesudegęs, tik šoniniai triptiko sparnai buvo sulaužyti, o Marijos veidas nuo liepsnos ir dūmų kiek pajuodęs. 1662-1669 m. paveikslui buvo padaryti drabužius vaizduojantys paauksuotos sidabro skardos apkalai.
Paveikslo garsui vis plačiau sklindant, kilo mintis apvainikuoti jį Vatikano kapitulos vainikais, kas ir įvykdyta 1750.IX.8. Karūnos buvo auksinės, darytos Italijoje, puoštos perlais ir brangakmeniais.
Rusų valdžiai uždarius šv. Mykolo bažnyčią, paveikslas 1866 m. buvo perkeltas į artimiausią bernardinų bažnyčią ir įtaisytas šoniniame altoriuje. Pamaldūs katalikai ir čia nenustojo garbinti Marijos.
Po 1912 m. paveikslas grąžintas į šv. Mykolo bažnyčią.
Pasibaigus II pasauliniam karui, iš valdžios uždarinėtų bažnyčių religiniai paveikslai laikinai buvo sugabenti į šv. Dvasios bažnyčią. Iš ten stebuklingą paveikslą be Kurijos leidimo 1974 m. valdžia pasiėmė į Lietuvos dailės muziejaus saugyklą. 1981 m. buvo nustatyta jo tapatybė. 1984-1987 m. restauravo ir 1988 m. jis pakabintas Katedroje, paverstoje Paveikslų galerija. Grąžinus katedrą tikintiesiems, ir grąžintas paveikslas yra joje.
Apie stebuklingą paveikslą rašė "Vakarinės naujienos" 1985.VIII.5 ir "Gimtasis kraštas" 1988 m. Nr.10. Pastarajame savaitraštyje yra paveikslo nuotrauka.
Štai įdomesnės ištraukos iš Eglės Surotkevičiūtės straipsnio laikraštyje ir Irenos Vaišvilaitės ir Arūno Bėkšto straipsnio savaitraštyje:
"/.../ Karūnų ir apkaustų likimas nežinomas. Karūnavimui paveikslą ruošė Krokuvos bernardinų vienuolyno dailininkas Jonas Antanas Kondratavičius (ant paveikslo yra jo parašas, ta pro ga reprodukavęs paveikslą graviūroje. Ant paveikslo rasti du parašai. Vienas ant tapybos sluoksnio, antras — ant paauksuoto fono). /.../ Smarkiai apnykęs paveikslas buvo užkonservuotas. 1984 — 1987 m. jį restauravo P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centro specialistai. Pirmiausia jį ištyrė restauruotojai. Dažų sluoksnio tyrimas parodė, kad Marijos veidas tapytas kiaušinio tempera, o visa kita kompozicijos dalis — aliejiniais dažais. Rentgeno gramos patikslino šių skirtingų ir įvairialaikių tapybos technikų ribas. Nustatėme, kad XVI a. paveikslas buvo tapytas ant liepos lentų skydo. Matyt, tapyba buvo smarkiai sunykusi, nes palikta tiktai centrinė lenta, ant kurios išsaugotas tik Marijos veidas. Ši lenta suploninta iki 0,5 cm storio ir užklijuotos dar šešios ąžuolinės lentos ir ant tokio skydo nutapyta dabartinė kompozicija. Marijos veido dažų sluoksnyje — apdegimo pėdsakai. Kitur jų nėra. Aišku, kad šie pakeitimai padaryti po gaisro (panašu, kad po 1656 m.). Deja, jau niekas negalės nustatyti, ar iš tikrųjų anksčiau jame buvo pavaizduoti šv. Petras ir šv. Povilas. Restauruoti buvo sudėtinga. Dalis tapybos visai sunykusi, atšokę dideli dažų ir grunto plotai, lentos keliose vietose perskilusios. Aukščiausios kategorijos restauruotojas Alfonsas Gudzevičius sustiprino lentų skydą, prityrusios restauruotojos Elvyra Olubienė ir Janina Bilotienė sutvirtino dažų ir grunto sluoksnį, užgruntavo ir retušavo ištrupėjusias vietas, nuvalė ankstesnius užtapymus (paskutinį kartą paveikslas restauruotas lenkų specialistų 1935 m.)”.
V.Kojalavičius rašo, kad paveikslas buvęs lyg altorėlis — triptikas, kurio šoninėse dalyse buvo šv. Petras ir šv. Povilas. Leonas Sapiega, prieš padovanodamas paveikslą seserims, liepė geram dailininkui jį atnaujinti, ypač kad apaštalų atvaizdai buvo labai nublukę. Sumanus dailininkas nedrįso liesti Švč. Dievo Motinos veido (V.Kojalavičius rašo, kad dažai jokiu būdu nelipę), o tik kiek pataisė Kūdikėlio galvutę ir vietoj apaštalų nupiešė šv. Pranciškų Serafietį ir šv. Bernardą iš Sienos.
nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas 257x187 cm dydžio. Kompozicijos centre — Marijos, visu ūgiu stovinčios ant pusmėnulio su Kūdikiu ant kairės rankos, atvaizdas. Iš kraštų — du bernardinų vienuoliai. Virš Marijos galvos 4 angelai laiko karūną. Iš už Marijos prie jos kojų du angeliukai. Prie vienuolio, priklaupusio iš dešinės Marijos pusės, yra avinėlis. Paveikslo dešiniajame kampe viršuje — kryžius su prikaltu Kristumi. Kairiajame — Ostija su IHS raidėmis. Paveikslo fonas auksinis, ornamentuotas. Šiek tiek susikaupusios Dievo Motinos veido bruožai lygūs, kiek pailgi, nutapyti rusvai rožiniais tonais; rudi, pagal gotikos madą susukti plaukai krinta ant pečių, per kaktą juos juosia žalsva juosta su auksinėmis rozetėmis. Madona vilki raudona, aukso gėlytėmis papuošta suknia su auksu siuvinėta apykakle; jos klostės, nutapytos violetiniais rudais šešėliais, ir pilkai žalsvo apsiausto su auksiniais apvadais atlankai kompozicijai teikia dinamiškumo.
Kūdikis baltai rusvais marškinėliais, kairę ranką uždėjęs ant atverstos, padėtos ant jo kelių knygutės, dešine ranka dviem pirštais laimina.
PAVEIKSLO VAINIKAVIMAS. Kadangi bažnyčios fundatoriais buvo Sapiegos, jie ir rūpinosi gauti šv. Sosto leidimą paveikslui vainikuoti Vatikano kapitulos vainikais. Jau 1732 m. Trakų pilininkas, vėliau Lietuvos kancleris Jonas Fridrichas Sapiega, būdamas Romoje, gavo iš popiežiaus Klemenso XII dekretą, leidžiantį vainikuoti stebuklingą šv. Mykolo bažnyčios Marijos paveikslą. Bet dėl karaliaus Augusto II mirties ir po to sekusių neramumų valstybėje vainikavimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Ir tik 1750 m. buvo pakartotinai įteiktas prašymas popiežiui Benediktui XIV. Gavus leidimą, vainikavimo iškilmės paskirtos 1750.IX.8.
Iš Romos gryno aukso vainikus parvežė bernardinų kustodas Savičius. Vainikai buvo patalpinti šv. Nikodemo bažnyčioje už Aušros Vartų Vilniaus tribunolo apsaugoje. Vainikavimo išvakarėse, 2 val. po pietų, susirinko dvasininkija, cechai su vėliavomis, kariuomenė ir daugybė žmonių. Vilniaus katedros prelatas Tomas Zeinkavičius (vyskupo brolvaikis ir vėliau vyskupo pagalbininkas), asistuojamas aukštųjų dvasininkų, bažnyčioje atgiedojus Marijos litaniją, priėmė ant bažnyčios slenksčio iš Savičiaus rankų ant aksominės pagalvėlės padėtus vainikus. Prasidėjo procesija, giedant "Gaude, Mater Polonae", grojant orkestrui, mušant būgnams, gaudžiant visų Vilniaus bažnyčių varpams, šaudant iš patrankų. Paveikslą lydėjo kavalerijos eskadronas su nuogais kardais. Plevėsuojant vėliavoms, susirinkus viso Vilniaus dvasininkijai, būriams vienuolių, esant gražiam, saulėtam orui visa tai sudarė nepaprastai įspūdingą vaizdą. Procesija praėjo pro 8 iškilmių vartus, pastatytus įvairiose miesto vietose. Pirmieji išpuošti vartai (prie Aušros Vartų) buvo pastatyti karmelitų. Prie kiekvienų vartų procesija sustodavo; ten sakė pamokslus narys to ordino, kuriam priklausė vartai.
Bernardinų bažnyčioje buvo pastatyti 2 sostai su baldakimais: paveikslui ir Vilniaus vyskupui Zienkavičiui, kuris atnešus paveikslą atlaikė iškilmingus mišparus. Įvairių spalvų lempos ir tūkstančiai žvakių apšvietė bažnyčią iš oro ir vidaus. Didysis altorius buvo papuoštas aksomu ir aukso apvadais, o sienos nukabinėtos šilku.
Rytojaus dieną, vos prašvitus, patrankų šūviai pirmieji paskelbė vainikavimo iškilmių pradžią. Nesuskaitoma žmonių minia susirinko aikštėj prieš bažnyčią. Atvyko vyskupas — vainikuotojas, lydimas vyskupų pagalbininkų: Antano Žalkausko ir A.Maraino, prelatų, kanauninkų, daugybės kunigų ir vienuolių, senatorių ir kitų aukštų pareigūnų.
Įėjus į bažnyčią, vyskupas pirmiausia pasimeldė prie didžiojo altoriaus, paskui prie stebuklingo paveikslo ir sėdo į sostą. Paskaičius Vatikano dekretą, giedant “Te Deum laudamus”, vyskupas uždėjo ant Marijos ir Kūdikėlio galvų vainikus, o paskui atlaikė pontifikalines mišias. Po evangelijos, prieš pamokslą, katedros kanauninkas ir apaštališkasis protonotaras Samuelis Rodkevičius prisiartino prie seserų kliauzūros grotų. Už jų klūpodama vienuolyno viršininkė su savo patarėjomis prisiekė, kad tuos vainikus visuomet saugos ir neleis, kad juos nuo paveikslo nuimtų. Iškilmės su visuotiniais atlaidais, gautais iš Romos, truko 8 dienas. To įvykio atminčiai Romoje buvo nukaldintas aštuoniakampis medalis, kurio vienoj pusėj buvo apvainikuoto paveikslo atvaizdas, o kitoje — arkangelo Mykolo atvaizdas su užrašu "Vivat Deus". Kitas, ovalinės formos medalis buvo nukaldintas Vilniuje. Jo vienoje pusėje atvaizduotas skydas su įrašu "Quis ut Deus", o antroje — Marijos mono grama su vainiku ir įrašu "Coronata corda coronat" — “Vainikuotoji vainikuoja širdis” (J.Vaišnora).
MALONĖS. Paveikslas pradėjo garsėti stebuklais dar brolių bernardinų bažnyčioje.
Kai 1630 m. gaisras naikino Vilniaus miestą ir aplink seserų vienuolyną visi namai virto pelenais, pats vienuolynas ir bažnyčia stebėtinai liko gaisro aplenkti. Tai buvo priskirta ypatingai Marijos globai.
1655 m. maskoliams plėšiant Vilnių, gaisre žuvo knyga, kurioje buvo užrašinėjami prie paveikslo įvykę stebuklai.
Po okupacijos ir gaisro paveikslui stebuklingai išlikus, žmonės dar labiau šaukėsi Marijos globos. Visi stebuklai vėl buvo uoliai užrašinėjami.
Kai 1669 m. buvo jau aprašyta 70 priesaika patvirtintų stebuklų, uoli vienuolyno viršininkė Konstancija Sokolnickaitė pasiryžo juos paskelbti spaudoje ir tuo būdu Marijos garbę dar plačiau paskleisti. Ji prašė Vilniaus vyskupą stebuklus ištirti ir juos patvirtinti. Vyskupas Aleksandras Sapiega tam reikalui paskyrė komisiją, kuri, vadovaujama jo pagalbininko Mikalojaus Slupskio, apklausinėjo, prieš tai gavę priesaiką, daugybę liudininkų ir savo darbą 1669.XI.10 pristatė vyskupui, kuris ištirtus stebuklus patvirtino raštu 1670.III.13, o savo ganytojiškame rašte patį paveikslą paskelbė stebuklingu ir paragino vyskupijos tikinčiuosius visuose savo sielos ir kūno reikaluose kreiptis į tą, kurios gailestinga širdis visiems yra atvira.
3. ŠILUVA
ŠILUVOS IR BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV a. istorijos šaltiniuose minimas Šiluvos kaimas. Jis priklausė Geišų, kurie yra 0,5 km nuo Raseinių, dvaro savininkui didžiūnui Petrui Gedgaudui.
Po Žemaičių krikšto 1413 m., įsteigus 1417 m. Žemaičių vyskupiją, Šiluva jau buvo vidutinio didumo kaimas.
1457 m. P.Gedgaudas, norėdamas, kad Žemaitijoj plistų krikščionybė, Šile pastatė Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir savo patronų šv. Petro ir Baltramiejaus garbei medinę bažnyčią su klebonija, užrašydamas aplink esančią žemę, po to gausiai apdovanojo pinigais — tai matyti iš dovanų akto, surašyto dalyvaujant aplinkiniams kunigams ir daugeliui bajorų.
Po keliasdešimt metų gaisras viską sunaikino. P.Gedgaudui mirus, Šiluva giminystės keliu atiteko Nikolajui Kęsgailai, kurio duktė Barbora ištekėjo už Andriaus Zavišos, Žeimių dvarininko, ir taip Šiluva teko Zavišų giminei. A.Zaviša atstatė bažnyčią, bet ir šios gyvavimas buvo neilgas.
1517 m. M.Liuteriui paskelbus 95 tezes prieš katalikybę, prasidėjo protestantizmo plitimas.
Lietuva buvo katalikiška šalis, ir kryžiuočiai pasidarė nereikalingi, bet jie gailėjo palikti didelius turtus ir žemes. Didysis magistras hercogas Albrechtas Branderburgietis, tų turtų masinamas, sulaužė apžadus, priėmė Liuterio ereziją, vedė žmoną ir tapo lenkų karaliaus vasalu. Savo elgesiui pateisinti patraukė į savo pusę daugybę pavaldinių, tarp kurių buvo daug lietuvių. Norėdamas greičiau išplatinti ereziją, Albrechtas įsteigė prie Karaliaučiaus universiteto lietuviams pastorių rengimo skyrių. Pradėta spausdinti pirmosios lietuviškos knygos. Atskalą platino ir ponų sūnūs, mokęsi Vakaruose, pirkliai, vokiečių kolonistai. Albrechtas per protestantizmo platinimą į Lietuvą turėjo tikslą kaip kryžiuočiai — plėsti savo įtaką Lietuvoje. "Ordinas pakeitė tikėjimą, bet apetitas Lietuvos atžvilgiu liko tas pats".
Susiklosčius nepalankiom aplinkybėm, katalikų tikėjimas ėjo į Lietuvą per Lenkiją. Lenkų tauta, jau seniau priėmusi krikštą, turėjo misiją atlikti Rytuose ir Pabaltijyje. Tik, deja, lenkai, būdami per dideli tautininkai, su tikėjimu bruko ir savo įkyrią lenkystę. Taip elgdamiesi jie pridarė bažnyčiai daug nuostolio, nes nuo tokio sulenkinto mokslo tolyn bėgo visos tautos. Taip buvo ir Lietuvoje. Iš pradžių lenkų kunigai — lietuvių dar nebuvo — neįstengė išmokti lietuviškai ir skelbė lietuviams tikėjimą lenkiškai, geisdami juos nutautinti. Lietuviai priėmė tikėjimą paviršutiniškai, kaip reikiant nesuprasdami, todėl netrukus išgirdę skelbiant vėl kitą tikėjimą — Liuterio ereziją, jį priėmė, ypač kad ne lenkai skelbė. Pirmiau perėjo į protestantus tie bajorai, kurie nuo seno kovojo su lenkų įtaka Lietuvoje. Tarp jų buvo Mantvydai, Radvilai ir kiti. Jais pasekė ir lietuvių visuomenės dalis. Vėliau, pasijutę stipresni, protestantai ėmė žiauriai persekioti katalikus, degino bažnyčias, plėšė ir atiminėjo jų turtus. Puolimas buvo toks smarkus, kad kai kurie kunigai neįstengė atsispirti naujai bangai: vieni iš baimės, kiti turtų ir naujų laisvių masinami, treti naujai madai pasiduodami priėmė protestantizmą. Tai buvo apie 1567 m., kai visoj Žemaitijoj, pasak vyskupo M.Valančiaus, teliko 7 kunigai, ištikimi bažnyčiai.
Kaip rašė Alfredas Bumblauskas "Kultūros barų" 1988 m. Nr. 4 straipsnyje "Dar kartą apie Lietuvos krikštą": "...mus užgriuvo reformacijos, aktualizavusios raštiją "gyvosiomis" kalbomis, banga. Tokiomis sąlygomis Lietuvos feodalų klasė, jos aukščiausias sluoksnis — ponija, nesulaukusi savos raštijos ir savų inteligentų, pasirinko lenkų inteligentiją ir kalbą /.../. Katalikų bažnyčia daug prisidėjo prie polonizacijos, bet juk dar daugiau — poniškoji reformacija".
Andriaus Zavišos sūnus Jonas 1532 m. perėjo į liuteronus ir pasisavino bažnyčios turtus. Atrodo, kad jis katalikų bažnyčios nelietė, o "naujo" tikėjimo reikalams už 0,5 km nuo Šiluvos Zbarų kaime apie 1533 m. pastatė pirmą protestantų koplyčią. Tai sugriuvus, naujas Šiluvos valdytojas Merkelis Šemeta, gavęs užstato teise iš Zavišų valdyti Šiluvą, prieš 1569 m. pastatė naują medinę protestantų bažnyčią.
Protestantams Šiluvoje įsigalėjus, katalikų bažnyčia kurį laiką dar laikėsi, nes Ragainės pastorius M.Mažvydas skunde herco gui Albrechtui apie 1551 m. rašė: "Pas juos (Ragainės protestantus) yra baisi yda, būtent, kai žino iš senovinio popiežiškių papročio Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose prie šios kunigaikštijos (Prūsų) ribų, švenčiant kurią nors šventę, kaip šv. Onos Batakių miestely, šv. Jokūbo Švėkšnoje, Garbingos Mergelės Marijos Šiluvoje ir kt., kur tik švenčiamos šventųjų šventės, tai mano parapijiečiai, kuriems popiežiškių apeigos patinka, vyksta tenai ir atlieka pasibaisėtiną stabmeldystę". Taigi iki 1550 m. Šiluvoje dar buvo švenčiama Marijos Gimimo šventė ir į ją vykdavo prūsų lietuviai, neseniai padaryti protestantais. Drauge matyti, kad Šiluvos atlaidai, greičiausiai paties steigėjo išrūpinti, jau plačiai išgarsėję. Jie sutraukdavo dideles maldininkų minias net iš tolimesnių vietų.
Arši kova, vykusi tarp liuteronų ir kalvinų, paskui tarp kalvinų ir įvairių kitų sektų — antitrinitorių, arijonų, judaistų, — baigėsi kalvinistų pergale.
Merkelis Šemeta, pastatęs apie 1569 m. antrą protestantų bažnyčią, atrodo, įsteigė ir kalvinų parapiją, kuri vadinosi zboru — nuo slaviško žodžio, reiškiančio susirinkimą.
Uoli kalvinistė, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos našlė Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė, didikams pradėjus vėl grįžti į katalikybę ir Andriaus Zavišos anūkui Andriui po 1583 m. grįžus į katalikų bažnyčią, — tą padarė ir du jo pusbroliai Andrius ir Jonas, — be to, 1588 m. išėjus Lietuvos Statuto trečiajai laidai, kur katalikams buvo pripažinta teisė atgauti neteisėtai atimtus turtus, bijodama, kad Šiluvos kalvinai negrąžintų katalikams to, ką pagrobė, 1591.IX.1 supirko už 9000 lenkiškų auksinių ir Merkelio Zavišos, ir jo žmonos Daratos Samboreckaitės turtus Šiluvoje ir dar pripirktus iš Bilevičių kai kuriuos kaimus ir 1592.I.4 užrašė Šiluvos kalvinams. Iš šio užrašymo buvo pastatyta kalvinams mūrinė bažnyčia, įsteigta ir aprūpinta mokykla kalvinų pastoriams ir katechetams auklėti; jos pirmam mokytojui 100, antram — 40, trečiam "gudiško liežuvio" mokytojui 30 auksinių kasmet algos mokėjo. Taip pat buvo įsteigta prieglauda.
Vnučkienė Šiluvos užrašymo akte mini, kad ji dovanoja, perleidžia, steigia ir visiems amžiams užrašo savo turtą, esantį Šiluvoje, drauge su dvaru, miesto ir Pašokario palivarku, priklausančiu Šiluvos nuosavybei, su bažnyčia, jos pastatais ir visa žeme, su pavaldiniais ir t.t. Iš bažnyčios suminėjimo kai kas daro išvadą, kad čia kalbama apie katalikų bažnyčią. Tos nuomonės yra ir vysk. Valančius, sakydamas: "Sofija, mirus Morkui Vnučkai, našlė, pirma užrakindavo, o paskui sugriaudavo Šiluvos katalikų bažnyčią, o jos turtus pavedė kalvinams". Kad bažnyčia galėjo būti apie šį laiką sugriauta, rodytų ir tas faktas: kai po 1622 m. bylos laimėjimo sekančiais metais ieškota buvusios bažnyčios vietos, dar rasta pamatai ir keletas rąstgalių. Bet, antra vertus, Vnučkienė Šiluvos dovanojimo akte aiškiai sako, jo g ši vieta prieš keletą dešimčių metų buvo išvalyta nuo romėniškos stabmeldystės.
Vyskupas Stanislovas Kiška savo 1625 m. pranešime šv. Sostui rašo: "Yra nemaža parapijinių bažnyčių, kurios eretikų užimtos, teisininkų nuomone, būtų galima atsiimti, bet tik didelėmis išlaidomis. Ką neseniai esu patyręs su Šiluvos bažnyčia, kurią eretikai užėmė prieš 100 m., ten įsteigė savo seminariją. Ją, be 16 000 florenų išlaidų, reikėjo dar jėga (ginklais) atsikovoti". Čia aiškiai turimas galvoje pirmas Šiluvos bažnyčios turtų nusavinimas, bet ne pačios bažnyčios paėmimas. Bažnyčia, kaip matome, Šiluvoje dar buvo apie 1550 m. Manoma, kad katalikai jos neteko apie 1569 m., kada Šiluvoje formaliai buvo įsteigta kalvinų parapija.
Toks pat neaiškus likimas raštuose minimo paskutinio Šiluvos klebono Jono Halubkos bei jo užimtoji pozicija. Jam priskiriamas bažnyčios brangenybių paslėpimas žemėje, kas įvyko po 1532 m. žemės nusavinimo. O Valančius sako, kad, matydamas, jog Vnučkienė užrakino bažnyčią, “paskutinis klebonas, katalikas kunigas Halubka, sukrovęs daiktus bažnyčios į diktai apkaltą skrynią, įkasė į žemę pas didelį akmenį netoli Šiluvos". Kai kurie autoriai tvirtina, kad kun. Halubka perėjęs pas kalvinus, bet tai sunkiai tikėtina, nes pereidamas jis nebūtų slėpęs, o pasiėmęs su savim bažnyčios užrašų dokumentus ir įteikęs juos naujiems šeimininkams, kaip tai padarė Kelmės klebonas Benediktas Katarskis. Halubka turbūt buvo nevietinis. Netekęs galimybės pragyventi ir verstis Šiluvoje, jis išsikraustė ten, iš kur buvo atvykęs. Gausūs ano meto protestantų dokumentai niekur nemini Halubkos tarp savųjų.
Lietuvai nebuvo Dievo lemta tapti protestantiška. Per Apvaizdos išrinktus žmones prasidėjo katalikybės atgimimas. Kardinolo Hozijaus pastangomis 1565 m. į Lietuvą atvyko jėzuitai. Šio ordino vienas iš svarbesnių tikslų — moksliškai kovoti su protestantizmu. Jėzuitai buvo įsteigę mokyklą, kuriai 1579 m. karalius Steponas Batoras davė akademijos teises. Į sostą įžengus Žygimantui III, buvo pradėti ginti katalikybės reikalus.
1588 m. Lietuvos Statute yra nuostatai dėl protestantų užgrobtų bažnyčių turtų grąžinimo katalikams. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pradėjo kelti protestantams bylas, bet teismuose sėdėjo tie, kurie turėjo būti teisiami. Jis pasiskundė karaliui S.Batorui, kad yra užgrobti vyskupo ir klebonų turtai. Karalius 1578.VIII.1 išdavė raštą, įsakydamas Žemaičių šalies "perveizėtojams ir perdėtiniams", kad jie, "gerai popierius įskaitę, o turtus bažnyčios atimtus radę, arba tuos pačius pagal ribas sugrąžintų, ar kitaip pagal teisybę tokiu pat dydžiu atlygintų". Bet tas mažai padėjo. Vyskupas vėl skundėsi karaliui Zigmantui Vazai, ir tas 1592.IV.12 raštu įsakė grąžinti, kas kam priklauso.
Pirmasis dėl Šiluvos bylą iškėlė Žemaičių vysk. M. Giedraitis. O Lietuvoje tai buvo trečia byla iš eilės. Jis patraukė į Žemaičių žemės teismą Šiluvos evangelikų — reformatų dvaro savininkę Sofiją Vnučkienę. Atsakovės S.Vnučkienės atstovas Simonas Vaidotas teisme užprotestavo patį ieškinį: jis esą keliąs nesantaiką tarp skirtingo tikėjimo visuomenės grupių ir dėl to prieštaraująs 1573 m. Varšuvos konfederacijai, įpareigojančiai teismus ir zemstvas neremti tokių procesų, kurie prisidėtų prie šalies gyventojų nesantaikos religiniu pagrindu skatinimo. Žemės teismas esąs nekompetentingas spręsti tokias bylas ir, remdamasis minėta konfederacija, prašė bylą persiųsti jungtiniam Žečpospolitos seimui, kad ten būtų taikiai susitarta. Vyskupo atstovai Vaitiekus Norvidas ir Kražių klebonas (vėliau Žemaičių vyskupas) Merkelis Ilaševičius Geišė 1573 m. konfederaciją aiškino priešingai. Ji esą ne tik nedraudžianti tokių procesų, bet atvirkščiai — juos leidžianti ir pagrindžianti, nes jos 4-tas paragrafas draudžiąs katalikų bažnyčioms duotas fundacijas pavesti kito tikėjimo žmonėms. Tai esąs fundatoriaus valios prievartavimas, einąs prieš bendrąją taiką ir ramybę valstybėje. Jie protestavo prieš atsakovo prašymą siųsti bylą Žečpospolitos seimui (dėl didikų "veto" seime teisės sprendimai būdavo priimami labai sunkiai) ir nurodė į Lietuvos Statuto (1588 m.) III sk. 33 artikulą, kuris įpareigoja tokias bylas spręsti iš esmės žemės teismuose, o jų apeliaciją — Vyriausiajame Lietuvos Tribunole. Remdamasis 1576, 1587, 1588 ir 1598 m. seimo konstitucijomis, raginusiomis katalikus ir protestantus (disidentes in religionis) laikytis taikiai ir ginčus dėl bažnyčių žemių spręsti abipusiu susitarimu, Žemaičių žemės teismas 1602.VI.8 dekretu pasiuntė bylą Žečpospolitos seimui "išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes". Nepatenkintas teismo sprendimu vyskupas kreipėsi į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą (VLT). Tačiau dėl bylos sudėtingumo VLT nesiėmė jos spręsti iš esmės ir, remdamasis tomis pačiomis konstitucijomis, 1603.VI.17 dekretu persiuntė bylą Žečpospolitos seimui.
Bet, vysk. M.Giedraičiui (mirė 1609.V.11) gyvam esant, tik vieną Pašventį pavyko atkovoti iš Livonijos didikų protestantų. Jo darbą tęsė paties išauklėtas bei išmokslintas jaunas, energingas kunigas Jonas Smolka-Kazakevičius. Pirmiausia jis kibo į Kelmės kalvinus ir, iškėlęs bylą Jurgiui Gruževskiui, pasiekęs Vilniaus tribunolą, 1609 m. bažnyčią atsiėmė.
Šiluvos bažnyčią atgauti, o ir visą Lietuvą atgręžti prie visuotinės bažnyčios padėjo Jėzaus Motina Marija, 1608 m. apsireiškusi Šiluvos piemenėliams.
Šiluvos bažnyčios reikalais rūpintis buvo paskirtas kun. Jonas Smolka-Kazakevičius. Jis nuvažiavo į Raseinių valdybos archyvą ieškoti dokumentų. Ilgai vartęs, vienoje knygoje rado du suklijuotus lapus, kuriuos, kilus įtarimui, šiaip taip perskyrė ir tarp kitko išskaitė šį sakinį: "O aš, Morkuvienė Vnučkienė... maršalkienė, tas stabmeldžių žemes visam laikui paskiriu Šiluvos susirinkimui..."
Po to kunigas J.Kazakevičius nuvyko į Šiluvą bylos reikalais — išaiškinti katalikų bažnyčios žemių "paskyrimo Šiluvos susirinkimui" teisėtumo aplinkybių. Galėjo jis atvykti, Marijos apsireiškimo garsui plintant, ištyrinėti to nepaprasto įvykio ar, įvykus apsireiškimui, iš naujo imtis bylos.
Šiluvoje atsirado šimtametis senelis, kuris žinojo, kad bažnyčios dokumentai yra užkasti skrynioje. Atvestas į numatomą bažnyčios vietą, jis praregėjo ir tiksliai nurodė, kur buvo užkasta skrynia.
Apie tą stebuklingą įvykį rašė vyskupas Antanas Tiškevičius savo pranešime šv. Sostui 1748 m.: "Bažnyčia buvo erezijos sunaikinta vieta, turtai užimti, po daug metų byla dėl užgrobimo bažnyčios turtų užvesta, bet dar erezijos galiai turint viršų, kai trūkstant dokumentų nebuvo vilties bylos laimėti, Dievas davė kažkokį 100 metų aklą senelį, kuris, girdėdamas kalbant apie užvestos bylos nesėkmę, tarė: "Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios dokumentai, veskite mane į tą vietą". Atvedus senelį ieškot buvusios bažnyčios vietos, jis praregėjo. Padėkojęs karštai už suteiktą malonę ir pasijutęs kur esąs, jis tuoj nurodė vietą, kur buvo užkasta skrynia. Kasant iš tikro buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir bažnyčios įsteigimo pergamentiniu dokumentu". Tai įvyko 1612 metais.
Taip pat apie tai rašė vyskupas Jonas Lapacinskis 1774.X.31 prašyme šv. Sostui, kad Šiluvos klebonams būtų suteiktos infulato teisės: "...Pagaliau 1622 m. ypatinga Dievo malonės bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant, atgauta iš žemės iškastais dokumentais sykiu su kitais bažnytiniais daiktais". (Vyskupas rašo, kad 1622 m. buvo atgauta bažnyčia, o kuriais metais iškasta skrynia su dokumentais, nerašo.)
A.Vaišvila savo knygutėje "Šiluvos mitas" (V., 1986, 49 psl.) rašo: "Aptikus LTSR Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje 1602.VI.8 Žemaičių žemės teismo dekretą M.Giedraičio ir S.Vnuckienės byloje, klausimas dėl Šiluvos katalikų bažnyčios fundacinių dokumentų "slėpimo" galutinai paaiškėjo: tokių dokumentų J.Kazakevičiui neteko "kasti iš žemės", nes jie ramiausiai gulėjo Varnių kurijos archyve ir jais pasinaudojo jau pirmasis minėtos bylos ieškovas M.Giedraitis. 1602.VI.8 dekrete sakoma, jo g ieškiniui pagrįsti M.Giedraitis "pateikė Geišų valdytojo Petro Gedigoldo 1457 metų fundacijos Šidlavos katalikų bažnyčiai išrašą iš kurijos knygų su Žemaičių vyskupo antspaudu bei bažnytinio raštininko parašu ir parodė patį originalą, rašytą 1457 m. ant pergamento lotyniškai, su vienu kabančiu antspaudu..."
Toje pačioje knygelėje 51 psl. rašo: "... rodoma "iškasta iš žemės skrynia" yra vėlesnė M.Sviechausko legendos literatūrinio siužeto iliustracija".
(Apsireiškimą pirmą kartą aprašė Žemaičių kanauninkas ir Šiluvos klebonas Mykolas Sviechauskis knygoje "Historia zagubionego od heretikow kosciolaSzydlowskiego przez osiemdziesiąt lat jako Pan Bo g objawil (się) przez Naiswiętszą Pannę" 1661.)
Pagal A.Vaišvilą skrynią sugalvojo padėti kaip "įrodymą", o jokio jos iškasimo nebūta. Nebūta ir paveikslo skrynioje: "M.Sviechausko rankraštinėje Šiluvos katalikų bažnyčios istorijoje (1661 m.) sakoma, kad Marijos Šiluviškės paveikslas "rastas Šidlavos girioje (atremtas į pušį), jis greit pateko į eretikų rankas ir buvo sudegintas" (minėtos knygutės 16 psl.). Toliau rašo, kad vėlesni aiškintojai pertaisė M.Sviechausko istoriją ir į skrynią prie bažnytinių dokumentų įdėjo Marijos paveikslą.
O savo knygelę "Šiluvos mitas" A.Vaišvila užbaigia tokiais žodžiais: "... vis mažiau respublikos gyventojų ieško paguodos Šiluvos mite".
Marijos Apsireiškimas, po to sekęs stebuklingas skrynios atradimas ir vėlesni stebuklai atgaivino katalikybę. Vien tik "monų" pagalba, "prigalvojant legendas", jas "iliustruojant iškastinėmis skryniomis" to nebūtų pavykę padaryti. A.Vaišvila, nors pamini 1957 m. paveikslo restauravimo protokolą, kad "drobė labai silpna, lenkiant lūžta, valant trupa, virsta dulkėmis”; nors pamini restauratorės Onos Šmigelskaitės išvadą, kad paveikslas esąs XV amžiaus, bet vis tiek bando įrodyti, kad "ši išvada pagrįsta ne tiek paties paveikslo analize", ir paveikslas, pasak jo, esąs iš XVI amžiaus.
O dėl to, kad A.Vaišvila "aptikęs" Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje 1602.VI.8 Žemaičių žemės teismo dekretą, kyla pagrįsta abejonė. Šiluvą tyrinėjo daug mokslininkų istorikų ir per 386 metus niekas "neaptiko" tokio fakto. Be to, neteko girdėti, kad kalvinai būtų Šiluvos įvykį neigę, nors tada jie turėjo dar daug įtakos.
Kanauninkas J.Kazakevičius, surinkęs raštus, tuoj iškėlė kalvinams bylą, bet juos rėmė galingas anuo metu jų protektorius kunigaikštis Boguslavas Radvila.
1617 m. šią bylą buvo atnaujinęs Varnių kanauninkas Josvainių klebonas Motiejus Kobilinskis, tuo metu buvęs katalikų deputatu VLT. Atsakovu teisme buvo patrauktas Šiluvos kalvinų globėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Kristupas Radvila. VLT šią bylą 1617.VI.26 dekretu vėl persiuntė abiejų šalių taikiam susitarimui. Tačiau geruoju kalvinai turtų atiduot nesiruošė, todėl 1621 m. katalikai vėl atnaujino bylą.
J.Kazakevičius, jau anksčiau paskirtas Šiluvos klebonu, 1621 m. kreipėsi į Žemaičių žemės teismą. Šiluvos kalvinų globėjų ir prižiūrėtojų vardu teisme kalbėjęs Šiluvos reformatų dvaro ekonomas Jonas Bogušas ginčijo J.Kazakevičiui teisę būti ieškovu šioje byloje ir prašė, remiantis 1576, 1587, 1588 ir 1607 m. seimo konstitucijomis, bylą persiųsti Žečpospolitos seimui taikiai šalims susitarti. Bet teismas atsisakė Žečpospolitos seimui siųsti ir pats nesiėmė bylos spręsti iš esmės, tik nurodė, kad ginčą reikia spręsti remiantis 1588 ir 1607 m. konstitucijomis, leidusiomis katalikams teismo keliu susigrąžinti kalvinų valdon neteisėtai patekusias katalikų bažnyčias ir jų turtus. Žemės teismo 1621.I.30 dekreto rezoliucijoje buvo skelbiama: "... dėl bažnyčios turtų ir bendros ramybės sprendžiu ir siunčiu bylą šalių susitarimui į mišrų dvasininkų ir pasauliečių teismą".
1621.VII.13 šią bylą nagrinėjęs VLT mišrus dvasininkų ir pasauliečių teismas Vilniuje priteisė J.Kazakevičiui Šiluvos bažnyčios turtus pagal 1457 m. Petro Gedgaudo fundaciją, taip pat nuostolių kompensaciją.
Dekreto vykdymas buvo pavestas Žemaičių žemės teisėjui Jonui Mlečkai. 1622.V.14 teisėjui atvykus į Šiluvą vykdyti dekretą, kalvinai pasipriešino: vaitas Andrius Paulavičius įteikė J.Mlečkai reformatų raštelį, kuriuo jie draudė perduoti J.Kazakevičiui buvusius katalikų bažnyčios turtus ir reikalavo peržiūrėti bylą iš naujo. Todėl 1622.VI.21 — 22 VLT teismas iš naujo nagrinėjo bylą. Šį kartą atsakovu buvo patraukti ir Šiluvos katalikų turtų pardavėjo M.Zavišos giminės. Teismas konkrečių kaltininkų neieškojo, o tik apskritai pripažino kalvinus "užgrobusius Šiluvos bažnyčią ir kleboniją" ir patvirtino 1621.VII.13 VLT dekretą, o už pasipriešinimą jo vykdymui nubaudė Šiluvos kalvinus 102 kapų lietuviškų grašių bauda: 50 kapų jie turėjo sumokėti teismui, tiek pat ieškovui J.Kazakevičiui ir 2 kapas teismo mokesčio. Sprendime buvo nustatyta, jo g ši byla VLT išspręsta galutinai ir nepatenkinta šalis gali skųstis tik karaliaus teismui. Kalvinai karaliaus teismui nesiskundė. Bet ne viskas tuo baigėsi — reikėjo dekretą įvykdyti, o anais laikais teismo sprendimai buvo labai lėtai vykdomi, ypač jei išeidavo silpnesniųjų naudai.
Žemei grąžinti buvo sudaryta komisija, kurią sudarė Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, Lietuvos iždininkas Kristupas Naruševičius ir Žemaičių vyskupas Stanislavas Kiška su broliu, Dorpato vaivada Nikolajum Kiška. Komisija apskaičiavo, kad kalvinai turi, be grąžintinos žemės, apmokėti katalikams 9000 auksinių. Bet susitarta, kad išmokės 3000, nes tiek daug neturėjo, o kiti dovanojami.
Tų pačių metų X.22 kalvinai sušaukė sinodą dėl esamos padėties. Padrąsinti šio sinodo ir toliau negrąžino žemės. Tada vyskupas Kiška šaukėsi savo brolio M.Kiškos ir šiam reikalaujant 1623.VI.6 į Šiluvą atvyko žemės teisėjas J.Mlečka ir, dalyvaujant iš kalvinų pusės Melhierui Biliūnui, Adomui Dirmai, Samueliui ir Mokobui Konstantams, o iš katalikų pusės — kanauninkui J.Kazakevičiui, surado katalikų bažnyčios pamatus ir jos žemės ribas, kurios buvo pažymėtos P.Gedgaudo dovanų akte. Viskas buvo sugrąžinta katalikams, teisėtiems savininkams, taip pat ir vienas varpas su užrašu "O flores Rosa, Mater Dei speciosa" — “O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina”. Kiti bažnyčios daiktai, auksiniai ir sidabriniai indai, papuošalai liko neišieškoti. Kalvinai tokio sprendimo nenorėjo pripažinti ir su ginklu rankose priešinosi. Ne kartą kėsinosi į J.Kazakevičiaus gyvybę, iš pasalų apšaudė jo karietą, o 1622 m., matuojant J.Kazakevičiui priteistą reformatų dvaro žemę, to dvaro urėdas J.Bogušas ir Vitkevičiaus šeimyna sumušė J.Kazakevičių ir kitus, o matavimo darbus uždraudė.
Po 1612 m. J.Kazakevičius ėmė rūpintis, kad būtų pastatyta bažnyčia, ir nuo 1623 m. visomis jėgomis kibo į tą darbą. Bet trūko lėšų, nes dauguma bajorų buvo kalvinai ir prie statybos neprisidėjo. Visa našta teko ūkininkams ir vargdieniams, kurių padėtis anais laikais buvo labai sunki. Apie 1627 m. toje pat vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. J.Kazakevičius Šiluvoje įsteigė ir mokyklą, kurioje vaikai mokėsi veltui.
Apie 1625 m. Gabrielius Skaraitis iš Skaraitiškių pastatė Šiluvoje pirmą altariją, užrašydamas jai vieną margą žemės ir 10 000 auksinių.
Švedams pasitraukus iš Lietuvos, į Šiluvą pradėjo plūsti tikinčiųjų minios. Tik per 1629 m. Marijos Gimimo atlaidus buvo išdalyta 11 000 komunijų. Reikėjo didesnės bažnyčios. J.Kazakevičius buvo pašauktas prie vyskupo pareigų ir rūpintis naujos bažnyčios statyba pavedė savo įpėdiniui Mykolui Sviechauskui. Statyba dėl lėšų stokos vyko labai lėtai ir buvo užbaigta po J.Kazakevičiaus mirties (1646 m.). Jis palaidotas Varnių katedros rūsy.
Padėtis pagerėjo, kai Laukuvos ir Šaukato dvaro savininkas Kristupas Kochas 1650.VI.15 užrašė bažnyčiai 55 000 auksinių. (Pagal vysk. Valančių — 25 000.) Pagal aukotojo valią turėjo būti 4 kunigai, kasdien vykti mažosios Marijos valandos, sekmadieniais laikomos votyvinės mišios.
1651.I.8 Žemaičių vyskupas Petras Parševskis bažnyčią iškilmingai pašventino, I.11 sutvarkė kunigų pareigas ir suteikė bažnyčiai prepozitūrinės kolegijos titulą. Nuo tada klebonai vadinosi prepozitais.
Kalvinai dar laikė užgrobę bažnyčiai priklausantį margą žemės ir nenorėjo jo grąžinti. 1669 m. klebonas nusiuntė vikarą Siernauskį su bajoru Šimanskiu ir dar keliais vyrais perimti minėtą žemę. Bet kalvinai su ginklais rankose, vadovaujami pastoriaus Chelkauskio, juos pasitiko ir pradėjo šaudyti. Katalikai pasislėpė kapinėse, vysk. Aleksandro Sapiegos 1663 m. ant apsireiškimo akmens pastatytoje koplytėlėje. Pastorius su savo sėbrais įsivijo juos į koplytėlę ir paleido į vidų du šūvius, kurių vienas sunkiai sužeidė kunigą, o antras pataikė į menišką, to paties vyskupo dovanotą Jėzaus Nukryžiuotojo atvaizdą. Tai buvo niekšiškas smurtas ir katalikų šventovės išniekinimas, už ką klebonas Sviechauskas kalvinus padavė į teismą. Byla tęsėsi ilgai, nes galingo jų užtarėjo B.Radvilos įsikišimu tai vienur, tai kitur buvo sulaikoma. Žemaičių vyskupu tapo Kazimieras Pacas, kuris, pats būdamas senatoriumi, Šiluvos bylą pristatė seimui, susirinkusiam 1669 m. karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio vainikavimo pro ga. Karalius ir seimas, remdamiesi seimo dekretu dėl nusikaltimų prieš Dievo majestotą, 1669.XI.9 nusprendė kaltininkus nubausti mirties bausme, kalvinų zborą nugriaut ir sumokėt didelę baudą. Vėl prasidėjo derybos ir mirties nuosprendis liko neįvykdytas, zboras nesugriautas. 1672 m. sutarta dėl mažesnės pingų sumos — 13 000 auksinių. Neturėdami tiek pinigų, Šiluvos kalvinai užstatė savo turtus Bilevičiui, kuris per tris kartus išmokėjo tą sumą Žemaičių vyskupui. Iš tų pinigų 10 000 buvo paskirta Šiluvos bažnyčiai (įtaisytas naujas varpas ir patalpa išpuošta), o 3000 — Kelmės bažnyčios statybai.
1677 m. vysk. K.Pacui vizituojant Šiluvą ir patyrus, kokias kančias Šiluvos katalikai iškentėjo nuo kalvinų žiaurumo, to dalyko atminimui V.3, šv. Kryžiaus atradimo dieną, įvedė šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę, suteikdamas atlaidus, o iš gautos sumos paskyrė dalį, už kurią koplyčioje ant akmens ties prikaltu paveikslu kas penktadienį turėjo laikyti mišias Kryžiaus garbei, pritariant muzikai.
1677 m. Kražių kolegijos jėzuitų auklėtiniai kartu su profesoriais atvyko aplankyti stebuklingo paveikslo. Tai buvo pirmoji procesija į Šiluvą.
Kalvinai dar nenorėjo kapituliuoti. Jie vis bandė savintis katalikų bažnyčiai priklausančias žemes. 1679.VII.18 katalikams beginant savo teises tuose laukuose buvo sumušti Šiluvos, Kelmės ir Kėdainių kalvinistų katechetai (predikantai) ir jų tarnai, kurie, matyt, buvo susirinkę į savo posėdį.
XVII a. pabaigoje Šiluvos kalvinų žemę su maldos namais nupirko Kuršo landhofmeisteris Enrikas Putkevičius ir visa tai užrašė kalvinų bažnyčiai. Su juo Šiluvos klebonas A.Jutkevičius 1700 m. turėjo bylą dėl kryžiaus nuvertimo kapuose. Tas pat klebonas bylinėjosi su kalvinu Griskevičiumi dėl kryžiaus išmetimo iš kapų, o 1724 m. Žemaičių vyskupijos kancleris J.Smolka iškėlė kalvinams bylą dėl Šiluvos bažnyčios dokumentų išvo gimo iš skrynios.
Kalvinams nykstant ir nuo 1728 m. neturint pastovaus pastoriaus, 1754 m. Šiluvos zboras buvo padarytas Kėdainių filija, o vėliau nugriuvo ir liko neatstatytas.
Protestantizmas, kaip kokia banga užliejęs Lietuvą, greit nuslūgo ir beveik visai išnyko. Plačiai skambėjo Šiluvos vardas. Kas metai vis didesnės minios plaukė į Šiluvą aplankyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos. 1752.I.24 raštu vysk. A.Tiškevičius nustatė dienas, kuriomis Žemaičių parapijos su klebonu kasmet su procesija eitų į Šiluvą. Tačiau dėl tvarkos stokos tokiose procesijose vysk. J.Lopacinskis 1763 m. uždraudė procesinį keliavimą į atlaidus. Ta tendencija atgimė po 1905 m. ir Nepriklausomos Lietuvos laikais.
Šiluvoje darėsi ankšta. 1651 m. pastatyta ir 140 m. išstovėjusi bažnyčia ėmė irti, be to, ir maža buvo. Reikėjo vėl statyti. Toks sumanymas kilo klebonui Jonui Dominykui iš Lopacinos. Jis savo lėšomis 1760 m. padėjo tokiai bažnyčiai pamatus. Senoji bažnyčia dar nebuvo griaunama, o liko statomos viduje. Kun. J.D.Lopacinskis buvo pakeltas į vyskupus ir persikėlė į Vilnių. Jis 1774.X.31 kreipėsi į šv. Sostą, prašydamas Šiluvos propozitams suteikti infulato teises (nešioti pamaldų metu vyskupiškas insignicijas). Popiežius Pijus VI 1775.VIII.18 bule šią teisę davė.
Bažnyčios statybą tęsė kunigas Počiuipis, kuris, išvaręs sienas lig langų, pasimirė. Darbas kiek sustojo, kol į Šiluvą atsikėlė naujas klebonas, pasiaukojimu, uolumu, energija prilygstąs kun. Kazakevičiui, — kun. Juozas Tadas Bukota. Jis tapo ir pirmuoju Šiluvos infulatu. Darbas iš naujo užvirė. Kun. Bukota buvo ne tik uolus aukų rinkėjas, bet ir pats dosnus jų davėjas. Rodydamas dosnumo pavyzdį, drauge su ponu Vancevičiumi pastatė Šiluvoje antrą altariją ir dovanojo jai 6 margus žemės ir 15 000 auksinių. Per kelerius metus bažnyčia buvo baigta. Reikėjo išpuošti vidų. Vyskupas Lopacinskis savo lėšomis įtaisė gražius vargonus. Kun. Bukota pakvietė tuo metu Italijoje studijavusį gabų dailininką, buvusį jėzuitą, kun. Podgaiskį. (Valančius rašo, kad amatininką Podhaiskį iš Gardino.) Šis per 25 m. išpuošė bažnyčią puikiomis statulomis, įvairiomis freskomis, bareljefais. Bedirbdamas pasimirė ir ten pat bažnyčios rūsy buvo palaidotas.
Tada Bukota statybą užbaigė ir pats jau būdamas Žemaičių vyskupu. 1786.IX.7 renesanso stiliaus bažnyčią labai iškilmingai pašventino.
1804 m. vysk. Simonas Giedraitis atnaujino bažnyčios stogą. Pasak vysk. Valančiaus, 1841 m. Šiluvoje gyveno 619 katalikų.
1863 m. vasarą ir rudenį Šiluvos apylinkėse veikė kun. A.Mackevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys.
Per 1892 m. gaisrą nudegė bažnyčios stogas ir bokštai, nutirpo varpas, kitados iš kalvinų atgautas.
1976 m. popiežius Paulius VI suteikė Šiluvos bažnyčiai Mažosios bazilikos garbės titulą per vyskupo J.Matulaičio — Labuko rūpinimąsi.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslo kilmė neaiški. Žmonėse yra išlikęs padavimas, kad jis buvo rastas Šile. Tikra tai, kad pirmoje bažnyčioje paveikslas buvo vertinamas ir su kitom brangenybėm paslėptas nuo protestantų.
Kaip jau minėta, 1612 m. J.S.Kazakevičiui atvedus prie buvusios bažnyčios vietos šimtametį senelį, jis praregėjo ir nurodė vietą, kur buvo paslėpta skrynia. Toje skrynioje buvo rastas ir paveikslas, nuo 1629 m. (Valančiaus liudijimu) įstatytas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje.
S.Yla manė, kad paveikslą iš Italijos atvežė Šiluvos bažnyčios steigėjas Petras Gedigaudas (Petras Senka Gedygoldovičius), kuris, pasak Bychovco kronikos, 1429 m. kartu su Šedbaru vykęs į Kauną Vytauto karūnavimo reikalu. Bet ši prielaida atkrinta, kaip rašo A.Vaišvila "Šiluvos mito" 17 psl., O.Šmigelskaitei įrodžius Marijos Šiluviškės paveikslo drobės lietuvišką kilmę.
Vysk. J.Tiškevičius 1646 m. savo pranešime šv. Sostui sako, kad Šiluvos bažnyčioje esąs Marijos paveikslas yra garsus ir žinomas daugybe malonių bei dvasiškų dovanų, kurių tikintieji nuolat gauna per Švč. Mergelės Marijos užtarimą.
Vysk. A.Tiškevičius 1748 m. tokiame pat pranešime Romai rašo: "Parapijinė ir prepozitinė medinė bažnyčia Šiluvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulo, kurioje yra stebuklingas paveikslas. Prie šio paveikslo suplaukia žmonės iš visos Žemaičių vyskupijos ir kitų vietų. Šis paveikslas, kai bažnyčia buvo eretikų užimta, drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu /.../. Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos, ant rankų laikančios Kūdikėlį Jėzų, ant drobės pieštas paveikslas ir dokumentai dideliam džiaugsmui atrasti. Byla sėkmingai pravesta ir Dievui padedant laimėta. Bažnyčios vieta ir žemė atgauta, medinė bažnyčia iš naujo šioje vietoje ant akmens pastatyta. Po akmeniu rastas Švč. Marijos paveikslas didžiajame altoriuje įstatytas ir puikiai tikinčiųjų aukomis išpuoštas..."
Vysk. S.Giedraitis, patikrinęs paveikslo stebuklingumo garsą, savo raštuose dėl paveikslo vainikavimo sako, kad jis stebuklais garsus nuo 1622 m., t.y. po to, kai buvo atrastas.
Vainikavimo proga išleistuose paveikslėliuose įrašyta, kad "miraculis ab anno 1600 clarissima".
Klebonaujant Kazakevičiaus įpėdiniui kun. Sviechauskui, per 30 metų prisirinko tiek votų, jo g sekantis klebonas Joakimas Skirmantas 1674 m. pavedė Karaliaučiaus auksakaliui Laurynui Hofmanui padirbti iš jų Švč. Marijos paveikslui apkalą (aptaisą).
1677 m. vysk. Kazimiero Paco vizitacijos aktas mini, kaip įrengtas altoriuje stebuklingas Marijos paveikslas. Jis užleidžiamas kitu paveikslu, vaizduojančiu į Mariją strėlėmis šaudančias piktąsias dvasias, o angelai ją gina ir apsaugo savo skydais. Pats stebuklingas paveikslas iš kitos pusės stipriai užrakinamas geležiniu užraktu.
Kada tas originalus paveikslas pakeistas dabartiniu, nėra aišku. Jis vaizduoja Švč. Marijos apsireiškimo momentą. Nupiešė jį dailininkas J.Rutkovskis iš Čenstakavos 1920 m.
1886 m. Šiluvos klebonas J.Daugėla rašė, kad tuo metu prie paveikslo kabojo 7 svarai (3,2 kg) votų. Paveikslas daug kartų restauruotas. Žinomos tik dvi datos: 1674 m., kai jis buvo padengtas aptaisu ar 1786 m. vainikavimo pro ga, ir 1957 m. restauruotas Onos Šmigelskaitės.
nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas yra bažnyčios didžiajame altoriuje. Dydis 1,38x2,28 m, pieštas aliejiniais dažais ant storos, anot restauratorės Onos Šmigelskaitės, "lietuvių kaimo moterėlių" austos drobės, kuri susiūta iš 4 gabalų ir prikalta prie pušinės lentos. Ant tamsaus paveikslo fono prikabinta 12 padėkos ženklų.
Marijos ir Jėzaus atvaizdai padengti sidabriniu aptaisu, atidengti tik veidai ir rankos. Marijos apsiaustas ir Jėzaus palijus paauksuoti. Aplink jųdviejų pečius ant fono — 15 metalinių žvaigždžių. Aptaise iškaltas tekstas: “me fecit laurentium /hofmann regiomonti/ in prusia ann 1674”.
Paveiksle Marija vaizduojama stovinti, kaire ranka laikanti Kūdikėlį, dešine prilaikanti. Marija apsigaubusi juoda mantija, kuri dengia ir galvą. Kaktos gaubte yra kryželis. Ties dešiniu petim — didelė šviesi žvaigždė. Kūdikėlis su sandalais, kairėj rankoj laiko evangeliją, dešine ranka dviem prilenktais pirštais (bevardžiu ir mažuoju) laimina lotyniškuoju būdu. Žiūri link Marijos, pasukęs galvą. O Marija žvelgia tiesiai, nors stovi kiek šonu. Už Marijos ir Jėzaus galvų — saulės. Ant galvų karūnos. Ant Marijos kaklo karoliai, jie yra ir ant Kūdikėlio.
Iš abiejų altoriaus pusių yra po votų lentelę. Jose kabo karoliai, votai, apyrankės ir kt. padėkos ženklai, po kokį 100 kiekvienoje pusėje. Po paveikslu — sidabrinis pusmėnulis.
Aplink paveikslą žmonės eina keliais, apeidami altorių aplink. Pagal meninę kompoziciją paveikslas priskirtinas pereinamajam iš ankstyvojo į vėlyvąjį hodigetriniam Marijos paveikslų tipui (bizantiškajam stiliui). Paveikslas yra visiškai panašus į stebuklingą atvaizdą, esantį Romoje, Santa Maria Maggiore bazilikoj, o pastarasis "Marijos Snieginės" paveikslas laikomas geriausia kopija seno Hodigetrija (šv. Lukui priskiriamo) paveikslo, buvusio Konstantinopolyje iki 1453 m.
VAINIKAVIMAS. Kun. Juozas Tadas Bukota, baigęs statyti gražią bažnyčią, susirūpino ir viešu stebuklingo Marijos paveikslo garbinimu. Jis norėjo, kad šios iškilmės sutaptų su bažnyčios pašventinimu ir nuvyko pas Žemaičių vyskupą Steponą Joną Giedraitį (1778 — 1803). Vyskupas žinojo, kad nuo 1635 m. Italijos kunigai paprato vainikuoti stebuklingus paveikslus. Jis 1786 m. nusiuntė į Šiluvą Kelmės kleboną Mykolą Mickevičių, dekaną Klimavičių ir dar du vyrus, kad vietoj sužinotų, ar ne vien žmonių pasakos Šiluvos paveikslą padarė garsų, ar tikrai žmonės patiria malonių. Pasiuntiniai, surinkę visus tikrus faktus, pervertę knygą, kurioje užrašinėti stebuklai, ir radę gyvų liudininkų, nusiuntė savo raportą vyskupui. Gavęs komisijos raštišką pranešimą, pasiuntė Apaštalų Sostui prašymą leisti stebuklingą Marijos paveikslą apvainikuoti.
Dekretą 1775.I.15 pasirašė Vatikano kapitulos vedėjas kanauninkas Aleksandras Mathojus ir kanceliarijos sekretorius Pranciškus Levenzinas, nes, popiežiui Klemensui XIV (1769-1774) mirus, vakavo popiežiaus vieta. Šį aktą po kelių mėnesių patvirtino naujai išrinktas šv. Tėvas Pijus VI (1775-1799) ir leido paveikslą vainikuoti, suteikdamas galią per visą oktavą švęsti Dievo Motinos Gimimo atlaidus (Plenaria indulgentia — bulla Pii VI A. D. 1775, augusti 15). Be to, Šiluvos bažnyčiai suteikė teisę turėti savo infulatą — kunigą, turintį teisę laikyti šv. Mišias vyskupo rūbais, ir jos pirmu infulatu už ypatingą pasidarbavimą paskyrė kleboną Bukotą. Tačiau šis titulas buvo susietas labiau su asmeniu, todėl kiekvienas naujas klebonas turėjo gauti atskirą bulę. Šiandien tas titulas užmirštas. Paskutiniu infulatu buvo berods kun. Dapševičius.
Gavęs popiežiaus raštą, vyskupas nukaldino gryno aukso svarą sveriančius vainikus, kuriuos pasiuntė į Romą popiežiui pašventinti ir į visą Žemaitijos kraštą išleido raštą, prašydamas diduomenę, kad stebuklingo paveikslo vainikavimo išlaidoms padengti kiekvienas užmokėtų po pusę timpos nuo kiekvieno valdomo žmogaus. Kai ponai pinigus sumokėjo, vyskupas išleido į Žemaičius antrą raštą, kuriame rašė, kad, perėmęs valdyti Žemaičių vyskupiją, jis tuoj atkreipė dėmesį į infulatinę Šiluvos bažnyčią kaip į stebuklingą Dievo Motinos paveikslo šventovę, tikėdamas, jo g Žemaičių kunigaikštystėje Dievo malonių pasireiškimo faktas rodo tai žemei Dangaus palankumą. "Visais mūsų valdymo metais, — rašė vyskupas, — galvojome, kaip labiau pakelti to paveikslo garbę, apie kurio vis naujus ir naujus stebuklus bei malones nuolat pasiekdavo mus žinios, kurias gaudavome iš tos kunigaikštystės piliečių bei tolimų vietų asmenų, kurie apie tai pranešdavo su dideliu džiaugsmu, dvasiniu širdies pasiguodimu bei visokiu įsitikinimu. Norėdami tikrus esmėje stebuklus atskirti nuo neprotingų prietarų, įsakome, kad kiekvieną kartą, kai tik pasklis kurio stebuklo garsas, būtų padaryta griežčiausia ir rūpestingiausia, visas aplinkybes ištirianti, kvota. Tam tikslui deleguodavome komisijas, kokias ir seniau mūsų pirmtakai siuntinėdavo, atlikome tyrimą kruopščiai, pagal bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne įsivaizdavimui tikėdami, bet pagal rimtų asmenų pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo metu kvosti, ir pagaliau, remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone, palaipsniui įsitikinome, kad amžinai Visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle."
Toliau vyskupas sakosi prašęs šv. Sostą, kad didesnei Dievo ir Marijos garbei bei žmonių tikėjimui padidinti leistų tą paveikslą, jau privilegijom ir atlaidais apdovanotą, pagerbti iškilmingu Jėzaus ir Marijos galvų vainikavimu, kaip kad yra praktikuojama kitur krikščioniškame pasaulyje. Pagaliau vyskupas praneša, kad vainikavimo iškilmės paskirtos 1786.IX.8, Marijos gimimo dieną, kad per tris iškilmių dienas bus galima laimėti visuotinius atlaidus, o iškilmių išlaidas žymia dalimi padengė Žemaičių vyskupijos didikai; už tai vyskupas reiškė padėką, nes jų aukos buvo teikiamos laisva valia. Vyskupas baigė raštą šūkiu Švč. Dievo Motinai: "Salutate Mariam, quae multum laboravit pro vobis" — "Sveikinkit Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi". Šį raštą buvo įsakyta po keletą kartų paskelbti visose bažnyčiose lenkiškai ir žemaitiškai.
Savo ruožtu vyskupas infulatas Bukota birželio mėnesį raštais kreipėsi į dekanus, prašydamas paveikti dekanatų kunigus, kad jie aukomis prisidėtų statant Šiluvos iškilmių proga triumfo vartus, kurių vienus, Bukotos manymu, turėjo pastatyti kunigai ir pasauliečiai. Panašius vartus Marijos garbei Šiluvoje buvo pažadėję pastatyti vienuoliai dominikonai ir bernardinai. Vainikavimo iškilmių įspūdžiui padidinti vyskupas liepos 12 d. aplinkraščiu įsakė visiems klebonams, kad į jas iš artimiausių parapijų tvarkingai atvyktų procesijos su brolių ženklais, vėliavom. Pirmą iškilmių dieną — iš Raseinių dominikonų ir karmelitų, Šiaulių, Šiaulėnų, Kelmės, Surviliškio, Nemakščių ir Kražių. Antrą dieną — iš Krakių, Josvainių, Betygalos, Ariogalos, Grinkiškio, Pašušvio, Baisogalos. Trečią dieną — iš Šeduvos, Tytuvėnų, Girkalnio, Kaltinėnų, Radviliškio, Lilių, Lyduvėnų. Procesijoms turėjo vadovauti klebonai ir vikarai. Procesijos turėjo turėti po dvi dešimtis kukliai aprengtų mergelių ir bernelių, kurie Švč. Marijos nekaltumui pagerbti neštų nekaltybę simbolizuojančius paveikslus. Tą aplinkraštį buvo įsakyta porą kartų šventadieniais skelbti visose bažnyčiose.
Iškilmės prasidėjo 1786.IX.7 vakare ir tęsėsi tris dienas. Žmonių buvo 30 000. Tarp jų — daug aukštų pareigūnų, didikų ir trys senatoriai. Daug ponų buvo atvykę iš Prūsų.
Marijos Gimimo dieną, prieš sumą, apėjus aplink bažnyčią, miestelio aikštėje Žemaičių vyskupas Stanislovas Giedraitis ir jo sufraganai vysk. Adomas Koscia ir Šiluvos infulatas vysk. Bukota iškilmingai prisegė prie stebuklingo Marijos paveikslo vainikus. Žmonės per tris dienas vis skubėjo į Šiluvą ir pelnėsi atlaidus. Trečios dienos vakare prasidėjo misijos, kurios tęsėsi visą savaitę.
Iškilmėms atminti buvo padarytas Šiluvos Marijos paveikslėlis (greičiausiai graviūra) su užrašu "Vera effigies Augustissimae Virginis Mariae in Ecclesia Praepositurae Szydloviensis, miraculis ab anno 1600 clarissimae, a Celsissimo Excellentissimo ac Reverendissimo Domino Stephano Joanne Duce Giedroyc, Episcopo Samo gitiae, Equite ordinum Aquilae albae et Sancti Stanislai, impensis Christifidelium et cura Illustrissimi, Reverendissimi Domini Thadaei Josephi Bukaty, Episcopi Thespiensis, Suffraganei et Canonici Samo gitiensis einsdem Ecclesiae Szydloviensis Praepositi Infulati. Anno Domini 1786 m. die 8 Septembris Coronata..." (J.Vaišnora).
Nuo tos dienos prasidėjo garsieji Šiluvos atlaidai. Senovėje tie atlaidai buvo žinomi ne tik Lietuvoj, bet ir plačiojoj Rusijoj. Šiluva tomis dienomis savo judėjimu ir margumu primindavo kokį Rytų uostą, kur tarsi kaleidoskope mainosi vaizdai. Iš tolimiausių Rusijos vietų atsibastydavo įvairių vertelgų, pokštininkų su karuselėmis, balaganais ir t.t., kurie dažnai drumsdavo maldingą Šiluvos nuotaiką.
Vainikams buvo sunaudotas svaras aukso. Jie buvo išplėšti per I pasaulinį karą vokiečių okupacijos metu.
MALONĖS. 1. Viena kartu vykstanti moteris štai ką papasakojo. Jos sūnus, 8 m. Albertas Z., 1983 m. po Velykų susirgo polineuritu. Kūną suparalyžiavo. Jinai nuvyko į Šiluvą ir bažnyčioje, eidama aplink paveikslą keliais, iš kitos pusės altoriaus nuo akmens paėmė nuolaužą. Parvykus namo patrynė tuo akmenuku vaiko kūną, tas pradėjo sveikti ir išgijo, nors ne visiškai, kaip sakė, bet pakankamai. Patys jie iš Raseinių, bet pavardės nesakė.
2. Labai sunkiai sirgau plaučių uždegimu, krauju spjaudžiau, buvau labai silpnas. Pasižadėjau užsiprašyti šv. Mišias prie Švč. Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo, tai aš tą pačią dieną stebuklingu būdu pagijau. 1926 m. Pranas Domeika.
3. 1962 m. per Šilinių atlaidus rugsėjo 13-14 dienomis atvykusi Šiluvon NN papasakojo (kalbėjo taip nuoširdžiai susijaudinusi, verkdama, kad graudu buvo klausytis): Jauna būdama nuvykusi miestan gyventi, ten patekusi ištvirkėlių tarpan. Taip gyvendama užsikrėtusi bloga liga, kuri įsigalėjo, atsirado žaizdos, labai skaudėjo. Ji tą ligą slėpė ir buvo nutarusi geriau mirti, negu kam nors prisipažinti. Taip sirgdama atvykusi Šiluvon, ėjusi keliais apie altorių, priėjusi išpažinties, labai gailėjosi dėl savo palaido gyvenimo. Ir taip koplyčioje besimelsdama pagijusi. Dėl to pagijimo turėjusi tiek džiaugsmo, kad, trejus metus gyvendama su žmonėmis, jų lyg nemačiusi. Visą laiką buvusi lyg paskendusi maldose prie Švč. Marijos. Jai pasaulis lyg nebeegzistavęs. Žadėjusi visą laiką gyventi atgailautojos gyvenimą, bet paskui, aplinkybėms susidėjus, turėjusi ištekėti. Likusi našle labai nuoširdžiai verkė, kad neišbuvusi ištikima Švč. Marijai už tokią geradarybę.
4. Antanina Vyšniauskienė, atvykusi iš Šiaulių, 1976.X.4 papasakojo. Ji gimusi 1899 m. Tėvai gyvena Kiviškio dvare, Žaiginio parapijoj. Turėdama 22 metus susirgo akimis. Gydytojai pasakė, kad akių liga visai nepagydoma. Liepė jai to nesakyti, nes galinti išprotėti. Namuose jos brolis, 12 metų, prasitarė, kaip gydytojas tėvams sakęs, jo g ji nematysianti. Tada ji pasižadėjusi Šiluvos Švč. Marijai ir tuoj užsnūdusi, o kai pabudusi, pradėjusi matyti. Namiškiai labai nustebę rodė jai įvairius daiktus, ji visai gerai mačiusi, atskyrusi. Buvo pasižadėjusi kasmet Šiluvoje užprašyti šv. Mišias. Tatai pildo visą laiką.
Tarnavusi Kauno žydų ligoninėje, virusi pieną 25 litrų inde. Pienui užvirus, bako dangtis nukrito ir verdantis skystis užsipylė ant veido. Galvos plaukai visai nuslinko, veidas apdegė. Akys liko sveikos, mat stebuklingai buvo išgijusios. Dabar, 1976 m., jos tebėra sveikos.
1941 m. buvusi išvežta Rusijon. Ji išvežimą taip aiškinusi: skaičiusi knygą, kurioje rašoma apie baisias sielų kančias skaistykloje, tai prašiusi Dievą leisti patirti kančias už nuodėmes šioje žemėje. Dėl to ją išvežė, ir ji ten labai daug kentėjusi. Išbuvusi Rusijoje 14 metų, taigi už viską atkentėjusi.
Ji labai įsitikinusi savo pagijimu per Švč. Marijos užtarimą. Jeigu kas pasako kokią abejonę dėl Dievo buvimo, gailestingumo, tai ji tokį žmogų laikanti nenormaliu, nelaimingu sutvėrimu.
5. 1978.VII.16 Miliauskienė iš Kauno šv. Antano bažnyčios parapijos papasakojo. 1978.VII.13 rytą išvyko iš Kauno Bazilikos pasiaukojusi pėsčia nueiti Šiluvon. Tą dieną atėjusi iki Ariogalos, čia pernakvojusi, Šiluvon atėjusi VII.14. Kelionės tikslas buvo paprašyti Šiluvos stebuklingosios Marijos savo dukrai, įstojusiai į aukštąją mokyklą studijuoti, išsilaikyti tikėjime, doroje.
Iš Šiluvos stebuklingosios Marijos ji gavusi malonių.
1973.VI.15 jos sūnus Ričardas Miliauskas, 10 metų, taksi mašinos "Volgos" buvo suvažinėtas. Be sąmonės nuvežtas į ligoninę. Buvo sumušta galva, nutekėję kraujo. Operacijos galvoje daryti negalėjo. Jis sirgo — užeidavo dideli skausmai, šaukdavo, draskydavosi. Niekas negalėjo pagydyti.
Motina nuvykusi Šiluvon prašyti stebuklingosios Švč. Marijos pagalbos. Tada sūnus truputį pagerėjęs. Tai matydama ji ėjusi iš Kauno Šiluvon pėsčia, aukodama savo kelionę už Ričarduką. Po tos kelionės jis greit pagijo — “nė nepajutome”, — sakė. Ačiū Marijai, dabar jis mokosi vidurinėje. Sveikas, labai gabus, jokių baisios ligos pėdsakų. Jos vyras nuo to metęs girtauti. (Mačiau, kaip ji nuoširdžiai meldėsi, keliais eidama apie altorių.)
MALDA
O žydinti Rože, Dievo Motina nuostabaus grožio!
O mano Motina, Dangaus ir žemės karaliene,
Apdovanota didžiomis Dievo malonėmis ir
Labiausiai išaukštinta virš visų Jo rankų kūrinių!
Tu viską, ko tik nori, gali iš Dievo išprašyti.
Ir šioj vietoje, kur aš nusidėjėlis dabar klūpau prieš
Tavo stebuklingą paveikslą,
Tu daug kartų esi parodžiusi savo galią,
Duodama mums viltį būti Tavo užtartiems.
Tu išgelbėjai mus iš Kalvino mokslo,
Padarei daugel stebuklų,
Akimirksniu suteikdama ligoniams sveikatą,
Ir vedi Lietuvą Apvaizdos keliais.
O gailestingiausia ir galingiausia Motina,
Ir dabar pažvelk į mus, nusidėjėlius,
Sukurk karštą savo Sūnaus meilę Lietuvos vaikų širdyse,
Kad jie, gyvendami taikoje ir broliškoje vienybėje,
Amžinai garbintų Tavo Sūnų
Ir pasirinktų Tave ypatinga savo krašto globėja.
O Marija, globok ir gink mūsų Lietuvą.
Amen.
ATLAIDAI. Rugsėjo 8 — 15 d.
"Paveikslo vainikavimo pro ga 1786 m. popiežius Pijus VI suteikė Šiluvos bažnyčiai vieną visuotinių atlaidų dieną — IX.8. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis nuo savęs pridėjo dar 2 dienas vietinės reikšmės atlaidų. 1786.IX.8 — 10 dienomis švenčiant šiuos trijų dienų atlaidus, trečios dienos vakare prasidėjo trijų dienų misijos, maldininkų gausumu nenusileidusios atlaidų dienoms. Vėliau ši iškilmių tvarka tradicijos keliu įsitvirtino kaip savaitiniai Šilinių atlaidai." (L.: A. Vaišvila. Šiluvos mitas. V., 1986, 75 psl.)
Savaitinis Marijos Gimimo dienos šventimas Šiluvoje prasidėjo apvainikavus stebuklingą Marijos paveikslą.
1986 ir 1987 m. per rugsėjo atlaidus šv. Tėvas Jonas Paulius II atsiuntė savo palaiminimą atlaidų dalyviams.
1993.09.7 d. 17 — 19 val. Šiluvoje lankėsi šv. Tėvas Jonas Paulius II. Jis kalbėjo: "... Šventoji Šiluvos Mergele, "Sanitas aegrotorum" — "Ligonių sveikata", su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę.
Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitim:
ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika;
kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas;
kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.
Penkiuose žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą.
Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.
Stiprink lietuvių ryžtą klausyti tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.
Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.
Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.
Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį.
Tau pavedu vyskupus, kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu.
Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos "žvaigžde", melski už mus!
4. AUŠROS VARTAI
VIETA. Vilnius.
VARDAS. Ligi XVI a. pabaigos ši gynybinės fortifikacijos dalis vadinama Krėvos broma, vėliau Medininkų, nes kelias ėjo į tuos miestus. Vėliau — Aštrieji Vartai (lotyniškai Porta Acialis). Lenkai iki šių dienų taip ir vadina — Ostra Brama. Pirmą kartą šis pavadinimas užtinkamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose — Vaito knygoje. Kaip sako Kraševskis, ši miesto dalis vadinama Aštrusis galas arba Aštriagalis, o prisišliejęs prie bromos priemiestis, rasi, vadintas taip pat Aštriuoju priemiesčiu.
Pagal J.Ochamanskį, vartų vardas "Aušros" yra kilęs iš dzūkų "auštra" ir lenkams pavirtęs į "ostra". Paskutinis šiuo reikalu žodį yra taręs V.Kuzmickas. Išnagrinėjęs anksčiau rašiusiųjų autorių teiginius ir pasiremdamas daugiausia XIX a. pab. šaltiniais, jis daro išvadą, kad Aušros Vartų vardas kilęs iš archaiško žodžio "auštra" (aušra) ir slavų kalbose pavirtęs į Ostrą (V.Kuzmickas. Aušros Vartų pavadinimo kilmė. Mūsų kalba. 1980.03, psl. 40-46).
"Paminėtina Saulės pasiuntinė rytmetinė Aušra, pranešanti žmonėms apie Saulės tekėjimą. Aušros kultas būdingas daugeliui pasaulio tautų. Lietuvių Aušra yra identiška sanskrito Uorai, vokiečių — Gott der Morgenrothe, senovės slavų Uzrai.Rytmetinė Aušra, Aušrelė, seniau mergelė Auštra tvarkė besiartinančią dieną. Jos pasirodymą praneša paukščiai, pirmiausia gaidžiai. Sudievintos bei suasmenintos lietuvių Aušros ar Auštros, gal ir Aušrinės žvaigždės kulto vieta greičiausiai buvo Vilniuje, kur dabar stovi Aušros Vartų koplyčia, nes krikščionys paprastai savas šventyklas statydavo pagonių kulto vietose". (L.: Pranė Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija. V., 1988, 68-69 psl.)
KOPLYČIOS IR PAVEIKSLO ISTORIJA
Kai DLK Aleksandras 1503 m. įsakė Vilniaus gyventojams eiti karan, jie, bijodami palikti neapsaugotą miestą, prašė kunigaikštį, kad atleistų juos nuo karo prievolės, pasižadėdami už tai apjuosti Vilnių mūro siena. Kunigaikštis sutiko ir davė 1503.IX.6 Gardine privilegiją, drauge įsakydamas vaivadai Mikalojui Radvilai apjoti miestą ir pažymėti mūro sienos kryptį.
Kaip rašė T.Narbutas, Vilnius tada veik visai nebuvęs nuo priešininkų apsaugotas. Senų pylimų pakraščiais buvę pristatyta neturtingų gyventojų mažų namukų. Priemiesčiai irgi visai netvarkingai sustatyti. Nebuvo nė vieno kiek labiau ginkluoto punkto.
Tad buvo išleistas įsakymas, kuriuo reikalaujama jei ne mūrinę sieną pastatyti, tai neturtingoms miesto dalims nors medine tvora užtverti. Kiekvienas žemės savininkas, per kurio sklypą, sulig miesto vaivados nurodymu, ėjo siena, turėjo savo lėšomis statyti mūrinę sieną ar bent medinę aukštą tvorą aptverti. Jei kurio namai stovėjo toje vietoje, kur sieną reikėjo statyti, tuos namus buvo įsakyta nugriauti, nes geriau, nurodoma tame įsakyme, tegu vienas nukentės, negu dėl to kentėtų visas miestas.
Sargybos išlaikymui buvo imamas tam tikras mokestis nuo įvažiuojančių į miestą vežimų su prekėmis. Jei mokesčio kas neturėjo kuo užsimokėti, tai privalėjo nuo kiekvieno vežimo duoti po tokį akmenį, kurį vos paneštų geras vyras. Tokia rinkliava buvo leista dvejiems metams.
Didžiausias gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas buvo Vilniaus vyskupas Vaitiekus Adalbertas Taboras (1491 — 1507). Tikras lietuvis, labai mylėjęs Lietuvą ir Vilnių, karštai rūpinęsis Lietuvos reikalais, saugojo lietuvių teises nuo besiveržiančių į Lietuvą lenkų šlėktų, gynė lietuvių reikalus ir saugojo juos nuo nutautinimo. Seime jo nuomonė buvo branginama, o karaliai dažnai klausdavo jo patarimų. Jis pats procesijos su visais dvasininkais ir šventais paveikslais priešaky apėjo miestą. Procesijoje dalyvavę atskirų amatininkų cechai, kiekvienas su savo ženklu, valdžios atstovai, Didysis Lietuvos kunigaikštis ir visi miesto piliečiai. Buvo pašventinti pirmieji akmenys ir tos vietos, kur turėjo būti statomi vartai. Šaudyta iš patrankų. Septyniose bažnyčiose skambino varpai. Ypač iškilmingai buvo pradedami statyti vartai. Prie Medininkų vartų visa procesija sustojo. Pamato kampan buvo padėtas didelis akmuo, kurio vidury į tam tikras vietas padėta keletas tuometinių pinigų ir sidabrinė lenta su užrašu. Vyskupas pašventino. Pradedant statyti vartus, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir valdžios atstovai padėjo vartų pamatan po vieną akmenį.
Iškilmės pasibaigė didžiojoje rinkoje, kur giedotas bažnytinis himnas "Tave, Dieve, garbiname". Ligi pat iškilmių galo skambėjo varpai ir buvo šaudoma iš patrankų.
Po procesijos vyskupas savo lėšomis iškėlė didžiulę puotą visiems darbininkams. Plytas, akmenis ir kitas statybines medžiagas nešiojo ne tik miestelėnai vyrai, bet ir moterys, vaikai, bajorai, didikai, kunigai. Kiekvienas jautė pareigą prisidėti savo darbu, kad siena greičiau išaugtų. Be Medininkų vartų, buvo padaryti dar Vilniaus vartai išeiti į Neries upę, Trakų, Spaso ir Pilies vartai. Siena buvo statoma taip, kad jos vidun patektų visos kiek daugiau apgyventos vietos. Kadangi miesto magistratas neturėjo daug lėšų, vyskupas nepagailėjo savo santaupų. Jis atidavė visas savo pajamas iš nekilnojamojo turto, davė savo žemių darbininkams, aprūpindavo maistu. O kai sienos statyba buvo baigta, sudegino visas sąskaitas, kad niekas nesužinotų, kiek lėšų jis sienos reikalams išleido. Nors neturtingiems miesto piliečiams buvo leista savo dalis sienoje užtverti medine aukšta tvora, bet, 1506 m. totoriams prisiartinus prie Vilniaus, gyventojai atsargumo dėlei apjuosė visą miestą aukšta ištisine mūro siena.
Vyskupas Taboras dar prieš savo mirtį suspėjo užbaigti pagrindinius sienos statybos darbus. Tada mūro pasieniu slinko iškilminga procesija. Ją vedė vysk. Taboras, Vilniaus kapitulos lydimas. Paskui vyskupą ėjo karalius, didikai, bajorai, miesto magistrato nariai. Procesijoje dalyvavo dvasininkai, kariuomenė, draugijos, cechų bei darbininkų brolijos, organizacijos su vėliavomis ir minios žmonių. Miestiečiai pasistengė savo namus išpuošti šventųjų paveikslais, gėlėmis, languose kabojo brangūs kilimai, skambėjo visų Vilniaus bažnyčių varpai, aidėjo šūviai. Prie kiekvienų penkerių vartų vyskupas klaupdavo ant kelių ir dėkodavo Aukščiausiajam, kad leido atlikti šį didžiulį darbą.
Kai prieš vyskupo mirtį Vilniaus burmistras ir kiti miesto atstovai prašė leisti pastatyti jam Vilniuje paminklą, Taboras atsakė, kad geriausias paminklas jam būsiąs pati miesto gynybinė siena: "Jūs ir jūsų ainiai, saugokite, kad ji nevirstų griuvėsiais". 1503.X.2 vysk. Taboras pavedė miestą ir jo sieną angelų sargų globai.
Siena baigta 1522 m. Jos ilgis 2,9 km, o apjuostas plotas 0,8 km2. Prilygo beveik Lenkijos sostinės Krokuvos sienai: 3,1 km ir 0,9 km2.
1536 m. buvo įsakyta visus namus, pristatytus prie miesto sienos, nugriauti ir palikti 40 sieksnių tuščią tarpą, kur vėliau buvo padarytas pylimas. Tais pačiais metais kunigaikščio potvarkiu visos plytų dirbtuvės turėjo per 5 metus miesto statybos reikalams pristatyti po 1000 plytų kas metai. Visus miesto vartus įsakyta budriai saugoti, o nereikalingus užmūryti.
Privilegija leista statyti 5 vartus. Iš 1648 m. plano buvo jau 10 vartų: Magdelenos, Totorių, Vilniaus (prie Neries tas kelias ėjo į Giedraičius), Trakų, Aušros, Spaso (netoli Užupio tilto — į Polocką, arba Išganytojo), Rūdninkų, Subačiaus, Bernardinų, Pilies. Buvo 3 bokštai: Rūdninkų, Bokštų ir tarp Spaso ir Bernardinų bažnyčių. 1799-1805 m. sienos, vartai ir bokštai, išskyrus Medininkų, buvo sugriautos.
Aušros Vartų seniausias atvaizdas yra Brauno ir Hogenbergo didžiųjų pasaulio miestų atlase, 1576 m. lape, įvardytame "Vilna, Lituania metropolis". Atvaizdas pagamintas 1550 m. Dar Aušros Vartai pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604 m. Nesvyžiaus karto grafo Tomo Makovskio raižinio, o po 40 metų Vilniaus plane, sudarytame F.Gedkanto, karaliaus Vladislovo IV karinio inžinieriaus.
Pagal to meto Europoje įsigalėjusį paprotį vartuose buvo kabinami šventi paveikslai — vartų globėjai. Tikėta, kad jie apgins miestą nuo priešų, maro ir bado. Kaip byloja tradicija, iš vartų vidaus buvo pakabintas Marijos paveikslas, o iš išorės — Viešpaties Jėzaus.
Apie stebuklingo Marijos paveikslo atsiradimą nėra išlikę tikslių žinių nei archyvuose, nei kronikose. Manoma, kad, pirmam paveikslui dėl oro sąlygų apgedus, Vilniaus magistratas antrojoje XVI a. pusėje (pagal kitus šaltinius 1526-1530 m.) užsakė pas kurį nors Vilniuje dirbusį dailininką nupiešti du vienodo dydžio paveikslus: dabartinę Gailestingumo Motiną ir Jėzaus. Jėzaus paveikslas kabojo iki 1654 m., o vėliau karmelitai jį pernešė į savo vienuolyną, šį uždarius — į Vilniaus katedrą. 1976 m. nišoje, kur buvo Jėzaus paveikslas, aptikta renesansinė XVI a. freska "Pasaulio Išganytojas".
Buvo pradėta teigti, kad Aušros Vartų paveikslą tapęs tas pats meistras, t.y. Lukašas, kuris nutapė panašaus stiliaus Dievo Motinos paveikslą 1624 — 1625 m. Krokuvos Dievo Kūno bažnyčioje.
Aušros Vartų paveikslo kilmę išsamiame straipsnyje nagrinėja Maria Kalamaiska — Saeed, kuris išverstas buvo publikuotas "Krantų" Nr. 18, 32 — 36 psl. Štai ištraukos:
"... Ta pati tema, aiškūs kompoziciniai panašumai ir bendras stilistinis charakteris — to užteko, kad būtų priimta tezė apie tiesio ginę Vilniaus ir Krokuvos paveikslų priklausomybę. Iš tiesų ryšys tarp jų labai akivaizdus, tačiau jo priežastys kitokios nei iki tol manyta. Šiandien galim įrodyti, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslai (...), tiesa, panašiu metu buvo sukurti, tačiau nepriklausomai nuo Krokuvos analo giškos poros.
Tokį įtikinamą panašumą lėmė ne to paties meistro autorystė, o tai, kad buvo pasinaudota labai panašiais to paties atvaizdo variantais. Tas atvaizdas — medžio graviūros, sukurtos paskutiniame XVI a. ketvirtyje Antverpene pagal paruošiamuosius Marteno de Voso (1532-1603) piešinius. Šis menininkas, vertintas už savo tapybos darbus, kur kas didesnio populiarumo susilaukė dėl nepaprastai gyvo išradingumo bendradarbiaujant su gausiomis to miesto spaustuvėmis. Ypač glaudūs ryšiai jį siejo su brolių Hieronimo ir Antonio Wierix’ų, priklausiusių to meto Nyderlandų grafikų elitui, dirbtuve.
Hieronimas Wierix’as (1553-1619) sukūrė Išganytojo ir Dievo Motinos atvaizdų iki pusės keletą variantų pagal Marteno de Voso piešinius. Tarp tų graviūrų yra ypač įdomi pora, nes Marijos atvaizdas lygiai toks pat kaip ir Aušros Vartų paveiksle. Antrasis iš brolių — Antonis Wierix’as (miręs 1604) — graviravo tos pačios kompozicijos variantą, tik pakeitė Marijos rankų padėtį, jos ne sukryžiuotos, kaip kad brolio darbe, bet sudėtos maldai.
Krokuvietis dailininkas Lukašas — archyvų patvirtintas Dievo Kūno bažnyčios paveikslų autorius — pasinaudojo Antonio Wierix’o reprodukcija, tuo tarpu nežinomas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kūrėjas pasirinko Hieronimo raižinį. Abu jiedu, naudodamiesi minėtais raižiniais, atkūrė Marteno de Voso, atvaizdo pirmtako autoriaus, paveikslą.
Tai nebuvo labai originalu, nes sekimo jau paruoštais kompoziciniais sprendimais, kuriuos tiekdavo grafika, praktika tuo metu buvo populiari visoje Europoje. Plagiato sąvoka šiandien vartojama prasme dar neegzistavo, pasinaudojusysis svetimu išradingumu neužsitraukdavo negarbės. Tai buvo paplitę net tarp aukšto rango tapytojų, taigi likusieji naudojosi šiuo metodu kaip taisykle. Akivaizdžiu pavyzdžiu, taip pat įrodymu, kokia plati buvo Nyderlandų dailės poveikio geo grafija, yra ispaniški Aušros Vartų Dievo Motinos "atitikmenys". Vienas tokių paveikslų išliko Barselonoje (Colection Gimeno), kitą savo rinkiniuose saugo Wakefieldo muziejus Didžiojoje Britanijoje. Abu jie tapo tapybiniais raižinio, kuriame dar sykį buvo panaudotas Marteno de Voso Marijos paveikslas, variantais. Raižinys taip pat buvo atliktas Antverpeno dirbtuvėse.
Brolių Wierix’ų raižiniai nebuvo vienintelės autorinės piešinio versijos reprodukcijos. Tą patį Marijos atvaizdą raižė ir kiti grafikai. Iš išlikusių lenkų rinkiniuose man žinomi du pvz.: vienas anoniminis, nes raižinio paraštės, kur paprastai būdavo rašoma atlikėjo pavardė, yra apkarpytos, kitas su Nyderlandų raižytojo Thomaso de Leu (apie 1560 — 1612 m.) signatūra. Abu raižiniai gimę toje pačioje meninėje aplinkoje, labai gali būti, kad tai Hieronimo Wierix’o raižinio kopijos — jis nuolat bendradarbiavo su Martenu de Vosu ir turėjo daugiausia galimybių pirmasis gauti originalų piešinį iš paties tapytojo.
Nepaisant visų jų sukūrimo eilės tvarkos, visi trys raižiniai pateikia tą patį Dievo Motinos atvaizdą, taigi kiekvienas galėjo būti Aušros Vartų paveikslo tapytojo prototipas. Lygindama visas tris graviūras, būčiau linkusi manyti, kad pasinaudota Thomaso de Leu egzemplioriumi. Šalia ištikimybės Marteno de Voso piešiniui (tai galima teigti, pvz., sulyginus su kitomis dviem graviūromis) Thomaso de Leu graviūrą išskiria malonaus švelnumo išraiška, emanuojanti iš Marijos veido, raižinio veidas tarsi švelniausių bruožų, atrodo smulkiausias ir subtiliausias — aš čia vardiju tuos bruožus, kuriuos randame ir Aušros Vartų paveiksle. Aptartas grafikos darbas ir paveikslas turi labai akivaizdžių pranašumų, kurie nėra vien formalūs, bet siekia giliau; tai iš pirmo žvilgsnio nepagaunamas dvasinis panašumas (...) Išlikusios Dievo Kūno bažnyčios sąskaitos teigia, kad krokuvietis tapytojas Lukašas už savo darbą buvo atlygintas 1625 m. Apie vilniškį paveikslą neturime tokių patikimų žinių, tačiau stiliaus bruožai ir tapybos meistriškumas sukūrimo datą leidžia priskirti analo giškai laiko atkarpai, tai būtų 1620 — 1630 metais. (...) Taip pat žinoma, kad, nors pirmieji vienuoliai į Vilnių atvyko 1626 m. rugsėjį, toje vietoje, kur vėliau buvo pastatytas vienuolynas, jie apsigyveno tik 1629 m. Tą datą galima būtų laikyti terminus ante quem, kartu primenant, jo g statybos darbų, kurių metu buvo pakeista Aušros Vartų išorė, priežastis buvo 1610 m. Vilniaus gaisras. Pasakyti autoriaus vardą ir pavardę kol kas neįmanoma, tačiau galima teigti, kad tai buvo menininkas, išėjęs Š.Europos tapybos mokyklą. Tai liudija paveikslo technologija, ypač tas faktas, kad atvaizdo pagrindas — iš ąžuolinių lentų, o kreidinio grunto, kuris jas dengia, uždėtas labai plonas sluoksnis. Ąžuolinės lentos, naudotos Š.Europos — nuo Nyderlandų iki Kurliandijos — tapytojų, buvo naudojamos ir šiaurinėse Respublikos žemėse veikusiose tapytojų dirbtuvėse. Pamaryje, Didžiojoje Lenkijoje ir, žinoma, Lietuvoje, Mažojoje Lenkijoje technologijos tradicijos buvo kitokios. Čia tapyta ant liepos lentų, grubiai padengtų kreidos mišiniu, — kad būtų galima išgauti grunte raižyto ornamento, užpildančio auksuotą foną, reljefinį efektą. Taip pasielgė ir tapytojas Lukašas iš Krokuvos, kurdamas savo Dievo Motinos paveikslą Dievo Kūno bažnyčiai. Taip atpuola senoji hipotezė, kad jis galėjo sukurti ir Aušros Vartų paveikslą. Sunku tikėti, kad tas pats žmo gus galėtų taip staigiai pakeisti savo darbo įpročius. Ši pastaba — ne tik konkrečiai apie tą menininką, bet apskritai apie visus tapytojus, kurie laikėsi Mažosios Lenkijos mokyklos tradicijų; praktiškai nė vienas jų negalėjo būti Aušros Vartų paveikslo autoriumi. (...)
Atrasto paveikslo grafinis pirmtakas yra neginčijamas įrodymas, kad Aušros Vartų Marijos atvaizdas — ne bizantinio meno pavyzdys ir ne ikona. Neabejotinai vakarietiška, lotyniška raižinio ikono grafinė ir meninė genezė, kartu ir tapybinis jo variantas tolesnę diskusiją tuo klausimu daro nebeįmanomą.
Tapytojo stropiai pakartota kompozicinė visuma verčia taip pat atsisveikinti su legenda, kad Dievo Motinos veidas turi B.Radvilaitės bruožų.
Stebuklingo Aušros Vartų paveikslo genezės tyrinėjimai išsklaido abejones, kurias sąlyginai pavadinčiau krokuvietiškom, stačiatikiškom ir sentimentaliom. Lieka nyderlandiškos ištakos, kurios yra objektyvus faktas, mano straipsnyje, tikiuosi, gana įtikinamai įrodytas."
Pastaba. Straipsnis "Krantų" žurnalo Nr. 18 - su 6 iliustracijomis.
Nuo XVII a. patikimas šaltinis yra karmelito Hilarijono "Relacya", t.y. pranešimas "Apie stebuklingą paveikslą". Knyga spausdinta Vilniuje 1761 m. lenkų kalba ir yra žinomas tik antras jos leidimas 1823 m. Autorius ėmęs žinių iš "Karmelitų istorijos", gyvenusių greta Aušros Vartų nuo 1626 m., ypač iš Hilario plačios paveikslo istorijos, parašytos 1707 m., kuri nebuvo spausdinta ir dingo. Hilaris rašo, kad "tėvas Motiejus, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno įsteigėjas, istorijoj, parašytoj apie 1667 m., sukūrė puikią panegiriką, kurioje galbūt būtų buvę galima rasti žinių apie to paveikslo kilmę, bet, deja, minėta istorija įvairių revoliucijų ir neramumų metu pražuvo". Hilarijonas apie pradžią irgi nieko nežino.
Popiežius Urbonas VIII 1620 m. atsiuntė į Vilnių karmelitus, kad globotų unitų dvasinę seminariją ir įvykdytų bazilijonų unitų vienuolynuose reformą. Unijos šulas, vėlesnis metropolitas, Rutekis juos maloniai priėmė, ir karmelitai Vilniaus burmistro Ignoto Dubavičiaus lėšom 1621 m. pradėjo statyti savo vienuolyną prie Aušros Vartų, prieš unitų Švč. Trejybės bažnyčią, toje vietoje, kur anksčiau buvo pravoslavų Švč. Trejybės vienuolynas. Taip pat prie Aušros Vartų Lietuvos vicekanclerio Stepono Paco lėšom 1626 — 1650 m. buvo pastatyta graži šv. Teresės bažnyčia, kurią 1652 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius iškilmingai konsekravo.
1655 m. į Vilnių įsiveržė rusai. Per 5 metus Lietuvos sostinė buvo jų naikinama, vienuoliai išvaikyti, pamaldų nebuvo. Bet stebuklingas Marijos paveikslas išliko nepaliestas.
Atmušus švedus nuo Čenstakavos vienuolyno, Lietuvos-Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui 1656 m. paaukojus valstybę Marijai, ir vilniečių širdys nukrypo į Marijos paveikslą, kabantį Aušros Vartuose. Sakoma, kad tuo metu virš miesto ne kartą naktį buvo matomas Gailestingumo Motinos paveikslo vaizdas. Tas dar labiau atkreipė vilniečių dėmesį į Aušros Vartus.
Kai 1661 m. iš Vilniaus buvo išvaryti rusai, basieji karmelitai grįžo ir dar uoliau ėmė platinti Marijos garbę prie Aušros Vartų. Ypač pasižymėjo karmelitas tėvas Karolis. Jis 1668 m. pasistengė gauti iš miesto magistrato privilegiją globoti paveikslą ir pastatyti jam koplyčią, nes tuo laiku Aušros Vartai buvo apgriuvę, stebuklingas paveikslas įleistas į mūrą, o pridengimui padarytos langinės ir mažas balkonėlis, į kurį vedė statūs siauri laiptai. Žmonės galėjo užlipti, uždegti žvakę ar įpilti alyvos. Užbaigus koplyčią, 1671 m. Vilniaus vyskupui Aleksandrui Sapiegai vadovaujant Švč. Mergelės Marijos paveikslas iškilmingai perkeltas iš šv. Teresės bažnyčios į koplyčią. Nuo tada kasdien priešais koplyčią ėmė rinktis maldininkai giedoti Švč. Mergelės Marijos Loretanišką litaniją. Tada paveikslas buvo papuoštas brangiu sidabriniu aptaisu, kurį 1705 ar 1708 m. kėsinosi pavo gti Petro I kareivis.
1706.V.18 gaisras sunaikino didelę miesto dalį, pasiekė Aušros Vartus, bet koplyčia nesudegė.
1715.V.26 gaisro metu koplyčia sudegė, tačiau karmelitai, ištraukę paveikslą "beveik iš pačios ugnies", pernešė į savo bažnyčią ir padėjo didžiajame altoriuje, kur jį garbino minios žmonių.
Pastačius mūrinę koplyčią (jos užbaigimo ir paveikslo introdukcijos data nenurodyta), į kurią 1726 m., dalyvaujant 4 vyskupams, dvasininkijai, vienuolijoms, LDK senatorių būriui, ponams ir minioms žmonių, paveikslas, kurį nešė Vilniaus vaivada Mykolas Pacas, Lietuvos kancleris Kristupas Pacas ir Lietuvos maršalka Hilaras Polubinskas, labai iškilmingoje procesijoje buvo įneštas į koplyčią. 12 pamokslininkų ta pro ga skelbė Marijos garbę.
Nuo XVII a. naujai paskirti Vilniaus vyskupai, darydami ingresą į katedrą, jį pradėdavo iš šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios už miesto vartų. Iš ten procesija eidavo pro Aušros Vartus, kur vyskupą sveikindavo miesto magistratas. Paskui vyskupas užsukdavo į koplyčią pasveikinti stebuklingą paveikslą. Pirmas tokia tvarka į miestą įėjo vyskupas Aleksandras Sapiega 1668.VIII.16.
1762 m. Aušros Vartuose įvyko vyskupo Masalskio ingresas, 1763 m. — Vilniaus vaivados Karolio Radvilos ingresas, 1765 m. buvo suruošta iškilminga procesija kaip padėka Švč. Mergelei Marijai už miesto globą.
1760 m. gaisro metu sudegė šv. Teresės bažnyčia, bet Aušros Vartų koplyčios ugnis nepalietė.
1773.IV.5 popiežius Klemensas XIV dviem bulėmis pripažino koplyčią vieša ir tais pačiais metais prie jos įsteigė Marijos Globos broliją, o jos nariams suteikė atlaidų.
1775 m. popiežius Pijus VI Aušros Vartų altorių paskelbė "altare privilegiatum pro defunctis" dešimties metų laikotarpiui. Kadangi niekas nesikreipė dėl privilegijos pratęsimo, ji prarado savo galiojimą.
Einantieji ar važiuojantieji pro Aušros Vartus senu papročiu nusiima kepures. To papročio laikėsi ir kitatikiai, net žydai. Dėl pastarųjų triukšmo ir prekybos po Aušros Vartais karmelitai 1748.VIII.19 (turbūt 1784) padavė LDK Tribunolui skundą. Tribunolas 1785.VII.23 priėmė sprendimą, kad "žydai po Aušros Vartais nestoviniuotų, nedarytų savo sueigų, o iš reikalo praeinantieji nusiimtų kepures, skrybėles ir jesmelkas".
Maldos nuotaikai ir rimčiai palaikyti gatvė buvo išgrįsta medžiu, rūpestingai valoma, nes tikintieji klaupė tiesio g jos vidury.
Per 1749 m. Tado Kosciuškos sukilimą prie šios koplyčios karmelitai drąsiai kovėsi su rusais. 1795 m. Lietuva neteko laisvės — buvo inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį. Rusai, caro Petro I vadovaujami, "prakirto langą į Europą", užimdami strategiškai svarbią Lietuvą ir pratęsdami savo vakarines sienas iki Baltijos jūros.
Tuo tarpu rusų valdžia, numalšinusi 1794 m. sukilimą, pasiskubino 1799 m. išleisti įsakymą — nugriauti nebenaudojamus gynybos įtvirtinimus. Ir tie įtvirtinimai, nepaisant jų didelės architektūrinės, istorinės ir meninės vertės, caro administracijos įsakymu 1800-1805 m. buvo griaunami.
1812 m. Napoleono armija, eidama per Vilnių, apdraskė paveikslą ir koplyčią, o iš šv. Teresės bažnyčios padarė sandėlį. Tik 1829 m. koplyčia buvo karmelito tėvo Mauricijaus restauruota ir jai suteiktos vėlyvojo klasicizmo formos, o patį paveikslą dailininkas vilnietis Kanutas Ruseckas perpiešė.
1830-1840 m. greta koplyčios ir zakristijos, pastatytos 1764 m., kairėje gatvės pusėje iškilo erdvi galerija, dviejų aukštų su stiklo langais, kad iš ten būtų galima stebėti pamaldas prie stebuklingojo paveikslo.
Po 1830-1831 m. sukilimo prasidėjo caro represijos. 1842 m. rusų valdžia nusprendė likviduoti nemaža Vilniaus vienuolynų — "dėl per didelio jų skaičiaus", tarp jų ir karmelitų. 1844.VI vyskupo Jono Cyvinskio potvarkiu Aušros Vartų parapijos laikinu administratoriumi buvo paskirtas Vilniaus katedros kanauninkas kun. Dionizas Pacevičius, o VI.26 pagal surašytą inventorių įvyko perėmimo aktas. Netrukus Vidaus reikalų ministerija per Dvasiškių reikalų departamentą 1844.VIII.10 potvarkiu Nr.2293 liepė Vilniaus generalgubernatoriui perduoti miesto valdybai buvusių Vilniaus vyrų vienuolynų patalpas. 1845.IV.28 panaikinto karmelitų vienuolyno patalpos atiduotos pravoslavams, ten prieškario laikais buvo įrengtas pensionatas rusų popų dukterims. Galop 1845 m. basieji karmelitai buvo prievarta išvaryti iš Vilniaus, o Aušros Vartai pavesti pasauliniams kunigams.
Į Aušros Vartų Gailestingumo Motiną nukrypo visų širdys. Buvo giedamos ne tik religinio, bet ir patriotinio pobūdžio giesmės, kur Švč. Marija šlovinama kaip "Didi apgynėja Gedimino miesto", "Sostinėje reziduojanti Išminties skrynia", "Lenkų karalienė, Lietuvos kunigaikštienė", "Gedimino pilies apsauga tvirtoji", "Viso Vilniaus laimė vienintelė", "Aušros Vartuose Gynėja galinga" ir pan.
Apie Aušros Vartų Mariją eiles kūrė Adomas Mickevičius, Slovackis, Sirokomlė-Kondratavičius ir kt. Stanislovas Moniuška 1846-1855 m. sukomponuoja 4 muzikaliai turtingas ir įspūdingas Aušros Vartų litanijas lotyniškam tekstui.
Kaip ir ankstesniais laikais, buvo leidžiami Aušros Vartų Marijos paveiksliukai. Jie buvo dalijami atminčiai už aukas koplyčiai.
Paryžiuje 1854 m. buvo išspausdinta speciali, iliustruota paveikslais iš Vilčinskio albumo, maldaknygė "Altarzyk Ostrobramski", kur yra J.I.Kraševskio prakalba, Sirokomlės, Lenartavičiaus ir Deotymos rašytos giesmės, be to, aktai prie stebuklingo paveikslo, trys Marijos pasveikinimai, valandėlės apie Švč. Mariją Aušros Vartuose, įvairios maldos. 1823 m. pakartotinai išleista Hilarijono "Relacya". Aušros Vartų dvi akvareles buvo nutapęs žymus dailininkas P.Pranciškus Smuglevičius.
Vilniaus gyventojams Aušros Vartus gausiai lankant, susidarė tam tikra pamaldų tvarka. Kasdien nuo aušros ligi vidurdienio būdavo laikomos prie paveikslo šv. Mišios. Tuo metu visą gatvę užpildydavo suklupę žmonės. Vakarais būdavo giedama Marijos litanija ir kitos giesmės.
Visa tai nepatiko okupacinei rusų valdžiai. Ji norėjo likviduoti tą paveikslą. Čia jai padėjo, to nesiekdamas, Lietuvos istorikas ir patriotas, 9 tomų veikalo "Dzieje narodu litewskiego" autorius, kilęs nuo Lydos ir gyvenęs Vilniuje, Teodoras Narbutas (1784-1864). Savo knygos V tomo 137 psl. prieraše jis pakartojo kažin kokio Rodūnios dekano Danieliaus Lodziatos rankraštyje rastą nuomonę, pažymėtą 1653 m., jo g "1363 m. DLK Algirdas sumušė totorius ir paėmė iš jų daug grobio, kuriame buvęs ir tas paveikslas. Jį Algirdas pargabenęs iš Chersono miesto, esančio netoli Juodosios jūros. Nors Algirdas buvo pagonis, tačiau krikščionybei nebuvo priešingas. Jo žmona Julijona buvo krikščionė Rytų apeigų. Tą paveikslą Algirdas padovanojęs savo žmonai, kuri mirdama jį atidavusi pravoslavų Švč. Trejybės vienuolynui Vilniuje”. 1431 m. jis buvo pakabintas Medininkų vartuose. Paveikslas nusitrynė ir XVII a. pr. buvo perpieštas bei atnaujintas.
Lodziata ten pažymėjęs, kad tą žinią turįs "iš to konvento karmelitų rankraščio". Tačiau Lodziata kaip rašytojas niekam nebuvo ir nėra žinomas, ir jo tariamo rankraščio niekas kitas nėra patikrinęs nei matęs. Narbuto žinios pakako, ir rusai ėmė skelbti, kad paveikslas esąs graikiškai pravoslaviškos kilmės ir jį reikią atsiimti. Tai buvo daroma ne tam, kad žinios būtų teisingos, — rusų archeologų IX suvažiavime buvo pareikšta nuomonė, priešinga pravoslavų samprotavimams, — bet kad rusai tuo norėjo pateisinti ruošiamą paveikslo užgrobimą.
Ekskunigas ir unijos likvidatorius, Lietuvos pravoslavų metropolitas Juozas Siemaška šitai ruošė ne juokais. Prie savo testamento, rašyto 1860 m., jis pridėjo laišką carui, kad šis įsakytų jo kūną palaidoti pravoslavų šv. Dvasios vienuolyne ir čia, vienuolyno cerkvėje, pakabinti Aušros Vartų paveikslą, "kadaise rusišką".
1865 m. kovo mėnesį Lietuvos diktatorius Muravjovas nutarė uždaryti koplyčią ir paimti paveikslą. Tarp žmonių liko padavimas, kad, valdant Vilniaus vyskupiją vysk. Andzevičiui, rusų valdžios buvo išsiųsti trys archijerejai, kad Aušros Vartų paveikslą perkeltų į cerkvę. Bet vienas staiga miręs Aušros Vartų koplyčioje, kitas, pabūgęs bėgdamas namo, mirė kelionėje, o trečias, Volynės archijerejus, puolęs toje pat koplyčioje ant kelių, šaukė: "Dievo Motina, neliesiu Tavęs, tik pasigailėk manęs". O katalikų vyskupas Andzevičius, kai jam Peterburge buvo pranešta apie paveikslo atėmimą, taip dėl to susijaudino, kad krito ant žemės ir sunkiai susirgo. Tik “geriems caro gydytojams padedant netikėtai pagijęs".
Nutarimas, žodžiu tepareikštas, nebuvo įvykdytas, nes 1865.III.19 Muravjovas netikėtai buvo atšauktas į Peterburgą.
Ir pati Apvaizda yra davusi suprasti, kad Vilnius su Aušros Vartais turi priklausyti Lietuvai. Tai buvo, kai Dievo Motina, tarsi protestuodama prieš Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos 1919.IV.19 — 21, nenorėjo pasirodyti maršalui Juozapui Pilsudskiui, kai šis buvo atvažiavęs į Vilnių švęsti jo prijungimo prie Lenkijos. 1927 m. vainikavimo pro ga remontuojant koplyčią, nuo jos fasado buvo nuimtas lotyniškas užrašas "Mater Misericordiae, sub Tuum praesidium confugimus" — "Gailestingumo Motina, Tavo apgynimo šaukiamės" ir pakeistas lenkišku. Tik Vilnių atgavus Lietuvai 1939.X užrašas buvo pakeistas ankstesniuoju.
1928 m. paveikslas dar buvo įdėtas į standžią geležinę kasetę ir tokiu būdu apsaugotas nuo gaisro bei vagių.
1935 m. Aušros Vartai vėl atiteko karmelitams, seniesiems paveikslo globotojams. Tik, deja, neilgam.
Žmonėse buvo paplitęs gandas, kad, Lietuvai atgaunant Vilnių, lenkai norėjo paveikslą išsivežti į Lenkiją, o Vilniuje palikti jo kopiją. Bet jų planams nebuvo lemta išsipildyti.
Pasakoja kun. VACLOVAS ALIULIS: 1948 m. rudenį iš a. a. kunigo Juozapo Vaičiūno perėmiau Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) parapiją, o po metų jis vėl iš manęs šią parapiją „atsiėmė". Taip susipažinome ir vėliau bičiuliškai susitikdavome, — jaunesnius kunigus jis mylėjo kaip ir laikų išbandytus savo draugus. Ne vieną kartą jis man yra sakęs: „Tu nežinai, kokie nelaimingi žmonės yra menininkai, kiek daug jie kenčia". Ir jis pats buvo tokia kenčianti meniška siela — kenčianti dėl aplinkos žmonių, Tautos ir Bažnyčios vargų ir dėl viso pasaulio kančios. Porą kartų yra pasakojęs, kaip 1948 ar 1949 metais pas Religinių kultų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį susirinkę pareigūnai tarėsi uždaryti Aušros Vartų šventovę, ir jis buvo pakviestas kaip tos parapijos klebonas, Vilniaus dekanas. „Kad ėmiau balsu raudoti, kad ėmiau raudoti... Ką jūs darot, ką jūs manot! Tai tokia šventovė kaip Lurdas, kaip Čenstakava!  Raudojau puolęs ant kelių... Paklausė. .."
Kažkuria kita proga papasakojo, kaip jis elgiasi su mirtiniais ligoniais, ypač savo pažįstamais inteligentais: „Nieko nevynioju į vatą. Nueinu ir sakau: Jau greit reikės pačiam iškeliauti iš šio pasaulio. Ar pasirengęs? Susitvarkyk sąžinės sąskaitas, kol laikas! — Šitaip susitvarkė ir Balys Sruoga, ir Liudas Gira". Katalikų  pasaulis 1991 birželio 10
1978.X.16 popiežiumi išrinkus Krokuvos kardinolą Karolį Voitylą, jis, jau Jonas Paulius II, savo buvusią kardinolišką beretę padovanojo Aušros Vartų Gailestingumo Motinai. O Lietuvos vyskupams lankantis Romoje, 1983.IV.22 šv. Tėvas, nusiėmęs nuo galvos baltą beretę, taip pat ją padovanojo Aušros Vartų Marijai.
Po II pasaulinio karo, rusams okupavus Lietuvą, tikintiesiems prasidėjo priespaudos, persekiojimo ir šmeižtų dienos. Istorikas Juozas Jurginis ėmė įrodinėti, kad Lietuvos krikštas buvęs labai žalingas lietuviams, kad šv. Kazimieras buvęs visiškai nešventas, Aušros Vartų Marijos paveikslas esąs ne Marijos, o Barboros Radvilaitės portretas. J.Jurginio nusišnekėjimus sukritikavo tos pačios ateistinės valdžios žurnalas "Kultūros barai", 1988 Nr.4, o jo paistymus apie Aušros Vartų Madoną čia panagrinėkime plačiau. Dailininkas galėjo nužiūrėti Barboros veido atskirus elementus, bet viso — ne, tuomet jau būtų Barboros, o ne Marijos paveikslas. Be to, žmonės būtų to nepakentę. Juk karalius savo vedybomis su Barbora Radvilaite nuteikė prieš save ne tik valstybės ponų tarybą, bet net dvasiškąją valdžią, kuri norėjo nepripažinti karaliaus santuokos su pavaldine. Tokioms jungtuvėms priešinosi jo motina karalienė Bona, o kartu ir visa Lenkija.
Karalius Žygimantas Augustas 1548.XI.3 Petrakovo seime, kur jis buvo lenkų puolamas, kad vedė lietuvaitę žmoną, šitaip pasakė: "Kiekvienas žmogus turi teisę išsirinkti sau žmoną, kokią tinkamas. Tai kodėl karalius tos teisės neturėtų?! Nejaugi bažnyčios įstatai leidžia suardyti katalikišką moterystę? Jūs, dvasininkai (kreipėsi į senatorius vyskupus), apie tai gal geriausiai žinote. Tai perkalbėkite dėl mano jungtuvių kitus brolius senatorius pasauliečius. Aš kovosiu iki paskutiniųjų mano turto marškinių, bet savo žmonos Barboros neapleisiu. Prisiekiau jai — tai ir laikysiuos, kol mane Dievas gyvą laikys".
Ir 1550.XII.7 Krokuvos katedroje buvo vainikuojama karalienė Barbora Radvilaitė. Bet 1551.V.8 Barbora po ligos mirė. Gandai byloja, kad ji buvo nunuodyta. Diduomenė neapkentė jos ir mirusios. 1931.IX.21 vykdant restauraciją po 1931 m. potvynio, arti didžiojo katedros altoriaus buvo rasti trys karališki karstai: karaliaus Aleksandro Jo gailaičio (1492 — 1506) ir abiejų karaliaus Žygimanto žmonų — Elzbietos Austrės ir B.Radvilaitės. Ant Elzbietos karsto buvo užrašyta: "Carissima conjunx Sigismundi", o ant Barboros karsto tik "Altera conjunx" — antroji žmona. Užrašas, nepagerbiantis nei jos, nei karaliaus meilės.
Ano meto žmonės dar gerai prisiminė Barborą Radvilaitę. Ir visa Lenkija jos nemėgo. Paveiksle jie būtų atpažinę savo buvusią karalienę ir tą paveikslą sunaikinę. O ją gerbią žmonės nebūtų prie jos meldęsi ir kitus nuo to atkalbinėtų. Išvada: Aušros Vartuose yra Švč. Marijos paveikslas.
Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas žinomas katalikų visame pasaulyje. Daug šio paveikslo kopijų yra kaimyninių kraštų bažnyčiose. Daugelis kopijų Lietuvoje taip pat pagarsėjusios malonėmis. Aušros Vartų Marijos paveikslas yra Paryžiaus šv. Severino bažnyčioje. Užsienio lietuviai vyskupo Vincento Brizgio rūpesčiu šv. Petro bazilikoje Romoje įrengė Aušros Vartų koplyčią.
Prieš 1993.IX.4 d. Šv. Tėvo apsilankymą Aušros Vartuose, kleb. A.K.Gutauskui pasiūlius, arkivyskupui A.J.Bačkiui leidus, šventasis Aušros Vartų paveikslas buvo iškeltas iš altoriaus ir išmontuotas. Du mėnesius muziejaus restauracijos centro specialistai dirbo, kad grąžintų jam pirmykštę išvaizdą. Paveikslas nutapytas pagal XVII a. pradžios Vakarų Europos olandų — flamandų tapybos tradiciją ir yra sukurtas Vilniuje; apie tai leidžia spręsti sunkios, rupiai apdorotos ąžuolo lentos, ant kurių jis tapytas. Taip pat restauruotas ir visas sidabrinis Švč. Marijos rūbas, spalvotais mineralais išdabinta karūna. Paveikslą restauravo Elena Bilotienė ir Alfonsas Gucevičius.
2018 09 22, lankantis Aušros Vartuose popiežiui Pranciškui, jis padovanojo Marijai auksinį rožinį. 

nuotrauka
APRAŠYMAS. Virš Aušros Vartų įrengta nedidelė apie 9x4 m klasicizmo stiliaus koplytėlė. Altoriaus centre — Marijos paveikslas. Iš šalių dvi poros kolonų su korintiniais kapiteliais, ant viršaus karnizas su vazomis šonuose. Tarp kolonų iš vienos ir kitos altoriaus pusės yra natūralaus dydžio šv. Joakimo ir šv. Onos — Marijos tėvų statulos. Šoninės koplyčios sienos iki pat karnizo išklotos mediniais paneliais, kurių viršutinė dalis gausiai apkalta votais, o žemiau votų eina dekoratyvinė juosta su simbolinėmis Marijos litanijos scenomis. Sidabrinės plokštelės iliustruoja atskiras Marijos litanijos invokacijas. Koplyčios skliautai papuošti gipsiniais bareljefais. Vidurinis bareljefas vaizduoja Jokūbo, arba Betliejaus, žvaigždę. Iš krašto — Dovydo rūmai, apjuosti palmėmis ir vynuo gienojais. Iš kito krašto — Sandoros skrynia, apvainikuota palmės šakele. Paveikslas uždengiamas užuolaidėlėmis.
Kaip nustatė žinomas restauratorius profesorius Jonas Rutkovskis per 1927 m. restauravimą, paveikslas yra tapytas ant 8 sujungtų ąžuolinių lentų, kurių bendras dydis 2x1,63 m, o storumas — 2 cm. Paveiksle rastos 2 683 skylės, kurios buvo padarytos prikalant vinimis aptaisą ir votus. Vienoje vietoje paveikslas ir metalinis aptaisas buvo kiaurai peršautas senovišku šūviu — greičiausiai švedų, kurie 1702 m. čia šaudė per Aušros Vartus besiveržiantį Novosielskio kariuomenės būrį. Nustatyta, kad paveikslas buvo nutapytas al tempera dažais ant plono kreidinio grunto. Tai aiškiai rodo Marijos veidas ir vietom apsiaustas. Būta renesansinio menininko darbo, bet dar nenusikračiusio gotikos tradicijom. Po ilgesnio laiko paveikslui apgedus, jis pertapytas aliejiniais dažais, o rūbams suteiktas baroko stilius. Tai įvyko, spėjama, XVII ar XVIII a. pr. Prieš 1840 m. iš dalies buvo perdažytas Kanuto Rusecko. Manoma, paveikslas tapytas apie 1530 metus.
Marija vaizduojama iki pusės, galva palenkta į dešinę ir kiek nuleista, žvilgsnis žemyn nukreiptas, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Dabar tokia rankų padėtis nenaudojama, bet, kaip rašoma Liturgijoje apie rankų padėčių simbolizmą, "anksčiau buvęs rankų sukryžiavimas ant krūtinės reiškė savęs paaukojimą Dievo tarnybai". Aušros Vartų Marijos veidas pailgai ovalinis, šviesus. Antakiai — puslankio formos, nosis tiesi, lūpos — prisirpusių aviečių spalvos.
Drabužis — žalsvai mėlynas apsiaustas, turintis geltonus apvadus ir žalią pamušalą, užmestas ant galvos. Pečius dengia raudona klostyta tunika su plačiomis atlenktomis rankovėmis. Po galvos apsiaustu dar balta skara. Kaklas pridengtas baltu šaliu. Paveikslo fonas bronzinis; papuošta metaliniu aptaisu. Dabartinis sidabrinis aptaisas darytas vilniečių auksakalių cecho XVII a. II pusėje. Tai vertingas meno darbas, pjaustytas, skaptuotas rankom, cizeliuotas, paauksuotas ugnyje. Išpuoštas plastiškai išvedžiotomis baroko stiliaus rožėmis, tulpėmis, narcizais, gvazdikais ir chrizantemomis. Sudėtas iš 13 dalių. Senieji vainikai, pagaminti iš vario ir paauksuoti, puošę Marijos galvą iki 1927 m., buvo vietinės kilmės, vienas gamintas XVIII a. pr., kitas pab. Vienas iš jų priklauso Marijai kaip Dangaus Karalienei. Vainikavimo proga jau tikro aukso vainikus senesniųjų pavyzdžiu padarė Vilniaus auksakalys Ksaveras Gožykovskis. Ties kaklu ant aptaiso prikabinti karoliai.
Marijos galvą supa paauksuota saulė su 42 spinduliais, tarp kurių yra 12 žvaigždžių. Po paveikslu didelis mėnulio pjautuvas. "Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas" (Apr.12,1).
VAINIKAVIMAS. 1927.I.21 audiencijoje tuometiniam popiežiui Pijui XI Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis savo kapitulos, arkivyskupijos dvasininkų ir tikinčiųjų vardu pateikė prašymą dėl iškilmingo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo. Tarp kitų titulų buvo norima vainikuoti ir "Lenkijos Karaliene".
Apeinant įprastus leidimo gavimo formalumus (šv. Tėvo palankumo dėka) tų pat metų vasario 9 d. Apeigų kongregacija išleido dekretą dėl iškilmingo Aušros Vartų Dievo Motinos vainikavimo tik "Švč. Marijos — Gailestingumo Motinos" titulu.
Remiantis karūnavimo dekretu, 1927.III.18 įvyko pasitarimas dėl Aušros Vartų Dievo Motinos karūnavimo datos. Jame dalyvavo arkivyskupas Jalbžykovskis ir Metropolijos kapitula. Buvo nutarta paveikslą vainikuoti liepos 2 dieną Apsilankymo iškilmėse. (Dabar Marijos Apsilankymas pas Jono Krikštytojo motiną Elzbietą švenčiamas gegužės 31 d.)
Koplyčia buvo suremontuota. Iš daugybės votų pagaminti įvairūs jos sienų papuošimai.
Į karūnavimo iškilmes buvo kviečiami Lenkijos ir kitų kraštų maldininkai. Jų tikėtasi sulaukti 100 000, bet atvyko tik 10 000.
Nesant normalių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, be to, dėl demarkacijos linijos, iš Lietuvos niekas nenuvyko, nors lenkų valdžia buvo tą liniją atidariusi. Užtat į Vilnių iš Lenkijos buvo atgabenta labai daug kariuomenės ir apie 2 000 policininkų "tvarkai palaikyti". Pačios iškilmės turėjo aiškų politinį pobūdį. Jomis norėta parodyti lenkų tautos prisirišimą prie Vilniaus ir jo šventovės Aušros Vartų ir tuo būdu sustiprinti Vilniaus okupacijos faktą. Šventės išvakarėse suimta daugelis lietuvių ir gudų veikėjų, kurie buvo įtariami trukdysią.
Lenkų policijos įsakymu namų sargai vartuose iškabino lenkų vėliavas, kai kur išstatė lenkų erelį. Gedimino kalne naktį buvo iliuminuotas erelis.
Buvo nutarta liepos 1 dieną paveikslą pernešti į baziliką. Giedant giesmę "Witaj Panno" stebuklingas Marijos paveikslas iškilmingai perneštas iš koplyčios į šv. Teresės bažnyčią ir įdėtas į pernešamą altorėlį, kurį meniškai apipavidalino F.Ruščeckis. Altorėlis turėjo baldakimą, kurio viršutinę dalį puošė karališka karūna. Priešinga altorėlio dalis buvo papuošta raudonu karališku apsiaustu, ant kurio išsiūtas Lenkijos herbas — erelis. Priešais paveikslą buvo išsirikiavę dvasininkai su kamžomis, bažnyčios dignitoriai, universiteto atstovai, kurie lydėjo Marijos paveikslą į baziliką. Iš šv. Teresės bažnyčios į baziliką tą altorėlį su Marijos paveikslu nešė 12 kunigų, apsirengę dalmatikomis, šalia kurių, kaip garbės sargyboje, ėjo akademinio jaunimo atstovai. Iškilmingos procesijos pradžioje žengė pranciškonų, jėzuitų vienuolijų nariai, kuriuos sekė ilgos eilės kunigų pasauliečių, apsirengusių kamžomis, kanauninkai ir prelatai, po jų — Vilniaus metropolijos Kapitula. Prieš pat paveikslą arkivyskupai: A.Sapiega, R.Jalbžykovskis, P.Monkovskis, vyskupai V.Tymieckis Z.Lozinskis, Vl.Bandurskis, K.Michalkevičius, A.Jabovieckis ir St.Rospondas.
Minioms giedant religinio turinio giesmes, iškilminga procesija per valandą pasiekė baziliką, kur iškilmingai papuoštas altorėlis buvo išstatytas priešais didįjį altorių. Tikintieji iki vėlyvos nakties meldėsi prieš Marijos paveikslą. Liepos 2 d. iškilmės prasidėjo pontifikalinėmis mišiomis bazilikoje lenkams, o šv. Jurgio bažnyčioje — lietuviams.
Tuo pat metu, kaip rašė prof. M.Biržiška, nuo Nepriklausomos Lietuvos pusės atūžė audra — lietus su žaibais ir perkūnais. Visų akyse nudraskė didelę lenkų vėliavą nuo Gedimino kalno.
Kaip rašė J.Vaišnora, lietuvių iš Vilniaus krašto susirinko 2000, bet dėl liūčių pamaldose dalyvavo koks 1000. Liūtys išsklaidė minias ir neleido įvykdyti nustatytos programos.
šv. Jurgio bažnyčioje mišias atlaikė Rygos vyskupas latvis Rancanas; prieš mišias pamokslą pasakė kun. P.Kraujalis lietuviškai, o po mišių — vysk. Rancanas latviškai. Giedojo kun. Pr.Bieliausko vedamas lietuvių choras.
Iškilmėse dalyvavo Varšuvos ir Poznanės kardinolai, 29 vyskupai ir per 1000 kunigų, Lenkijos prezidentas I.Moscickis, maršalas J.Pilsudskis, keli ministrai ir senatoriai.
Pačios vainikavimo iškilmės buvo paskelbtos 10 val., bet dėl smarkaus lietaus perkeltos 11 val. Norėta paveikslą vainikuoti pačioje bazilikoje, o ne kaip buvo planuota, — ant bazilikos laiptų. Prašant Lenkijos prezidentui I.Moscickiui, vainikavimas atliktas ant laiptų.
Pontifikalines mišias pradėjo kardinolas Kakovskis. Pusę dvyliktos buvo perskaitytas popiežiaus Pijaus XI raštas, leidžiantis vainikuoti paveikslą Apaštalų Sosto vardu. Po to kardinolas Kakovskis pašventino dvi karūnas, kurias pritvirtino ant paveikslo. Vainikavimo momentas buvo palydėtas artilerijos šūviais ir varpų gaudesiu.
Tikinčiųjų minia turėjo tik iš tolo žiūrėti į iškilmes, nes policijos ir kariuomenės eilės neleido įeiti į bazilikos aikštę, kur sėdėjo dvasininkija ir aukštieji valdininkai.
Pamokslą pasakė vysk. sufraganas K.Michalkevičius, garbindamas Švč. Mariją kaip Lenkijos karalienę ir pabaigoje pavadinęs ją Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene. Vainikavus paveikslą, jis apie 12 val. turėjo būti nešamas į Aušros Vartus, bet dėl lietaus procesija išsirengė gerokai vėliau, nors lyti dar nebuvo nustoję. Procesijoje dalyvavo Lenkijos prezidentas, vyskupai, ministrai. 2000 policininkų saugojo ją nuo minių. Paveikslą Aušros Vartuose per pusę valandos teįstatė. Vakare Aušros Vartai buvo iliuminuoti užrašu "Krolovno korony Polskiej". Kaip rašoma Br.Kviklio "Lietuvos bažnyčių" V tomo 1 dalies 266 psl., to užrašo nepavyko apšviesti, nes šviesa užgeso elektros lemputėms sutrūkus...
STEBUKLAI IR MALONĖS. Manoma, kad Marija pradėjo teikti malones iš Aušros Vartų ne anksčiau kaip XVI amžiuje.
Tėvas Hilarijonas rašo: "Tačiau yra tikra, kad prieš mūsų vienuolijos įsteigimą tas šv. paveikslas neturėjo jokio kulto nei žymesnės pagarbos, o tik buvo garbinamas paprastu, katalikams pritinkamu būdu, kokiu garbinami kiti, bet kurioje vietoje esą nepagarsėję stebuklingi paveikslai. Nebuvo tada nei jokios koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams įprastinių papuošalų, o tik toje pat, kur ir dabar, vietoje, šiek tiek į mūrą įleistas paveikslas su langeliais arba durelėmis, ne visai keturkampės formos, uždaromas nuo paveikslui kenkiančio sniego ir lietaus. Prie jo buvo labai mažas balkonėlis, pasiekiamas iš kitos pusės prastais ir siaurais laiptais, skirtais pamaldiems žmonėms prilipti ir uždegti (jei kas aukoja) lempą ar žvakę.
Kai su Dievo pagalba 1626 m. buvo pradėtas statyti Vilniaus vienuolynas prie Aušros Vartų, tuoj tėvai (karmelitai) pradėjo asmeniškai patys tą paveikslą gerbti ir savo pavyzdžiu tikinčiuosius prie pamaldumo ir pagarbos raginti. Nors... jie neturėjo iš miesto pavedimo saugoti paveikslą, vis tiek pradėjo galvoti, kaip pagarbą ir pamaldumą prie to Švč. M. Marijos paveikslo padidinti ir išplatinti".
Ir jėzuitas V.Kojalavičius, rašęs apie stebuklingus Marijos paveikslus Lietuvoje 1650 — 1671 m., Aušros Vartų dar nemini. Vilniaus vyskupų pranešimuose šv. Sostui iš XVii a. I p. apie Aušros Vartus irgi nėra nė žodžio.
Bažnyčia XVII a. oficialiai dar nepripažino paveikslo stebuklingu, bet žmonės jau meldėsi prie Marijos ir prašė malonių.
Pirmoji žinia apie ypatingą paveikslo pagerbimą yra basųjų karmeličių kronikoje, kai jos iš Liublino atvyko į Vilnių. Ten rašoma: "XII.17 (1638) atvykome į Vilnių prieš 11 val. Tuoj aplankėme mūsų tėvus (karmelitus). Mus nuvedė į šv. Teresės bažnyčią. Visos poromis (...) nuėjome prie Švč. Marijos altoriaus. Labai puikus yra tas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tėvai liepė atidengti uždangą, kad galėtume pamatyt Švč. Marijos paveikslą (...) jie kalbėjo su mumis Švč. Marijos litaniją".
Pirmą kartą paveikslą, jau kaip stebuklingą, ta pati kronika mini 1654.I.10 karmeličių nuodėmklausio tėvo Lauryno mirties proga: "Jis surado vienuolynui daugybę geradarių, paliko taip pat atmintį savo pamaldumu į Švč. M. Mariją, nes Jos paveikslui, kuris randasi mūsų gerbiamų Vilniaus tėvų bažnyčioje, įtaisė iš aukso labai gražų ir brangų aptaisą, pats prižiūrėjo kalimo darbą ir, kas tam reikalinga, rinko iš geradarių. Reikia pripažinti, kad darbas išėjo labai gražus ir brangus, nes kainavo 2000. Aptaisas buvo nukaltas iš aukso ir papuoštas perlais bei įvairiais brangiais akmenimis. Puikus tai sumanymas ir darbas, o visa tai mūsų tėvas skyrė garbei ir šlovei Švč. Marijos, kurią ypatingai mylėjo, buvo į ją pamaldus ir kitus prie to ragino".
Deja, šis brangus aptaisas neilgai tedabino stebuklingumu pradėjusį garsėti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą. 1655 — 1661 m. rusų kariuomenei pirmą kartą okupavus Vilnių, prasidėjus plėšimams, žudymams, padegus miestą, šis brangus aptaisas dingo.
Jau pirmutinės iškilmingos Gailestingumo Motinos paveikslo introdukcijos metu į pirmąją Aušros Vartų medinę koplyčią 1671 m. pavasarį garsus ir švento gyvenimo vyras karmelitas tėvas Karolis iškilmių dalyviams paskelbė stebuklus, įvykusius prie šio stebuklingojo paveikslo. Drauge tose iškilmėse įžymiąją Aušros Vartų Mariją savo kalbose šlovino 12 geriausių Vilniaus Akademijos oratorių.
Patirtas prie paveikslo malones karmelitai ėmė užrašinėti specialioje knygoje, bet ši per 1715.V.26 gaisrą sudegė. Tačiau stebuklų nemažėjo ir jie buvo iš naujo registruojami.
Tėvas Hilarijonas knygoje "Relacya" tvirtina, kad 1671 — 1761 m. buvo dokumentuota 17 stebuklų kaip išpažintų su priesaika. Štai keletas iš jų.
1. 1671 m. iš antro aukšto nukrito 2 mėnesių vaikas. Tėvai vaiką paaukojo Švč. Marijos globai ir jis išgijo.
2. 1702.IV.5 Vilnių užėmė švedai ir jų sargyba uždraudė prie Aušros Vartų paveikslo giedoti giesmes, kaip iki šiol buvo įprasta, ir iš viso rinktis gatvėje. Patys vartuose susikūrę ugnį, girtavo ir dainavo begėdiškas dainuškas, įžeidžiančias Dievo Motiną. Didžiojo penktadienio naktį (IV.14) staiga sunkios geležinės vartų durys, kurias vos keli vyrai pajėgdavo darinėti, nukrito nuo kengių ant kareivių ir 2 užmušė vietoj, o kiti 2 mirė stovykloj. Po 2 dienų Vilniaus pilies gynėjas Antanas Novosielskis, pasivedęs Marijos globai, su nedideliu kareivių būriu puolė švedus, įsikūrusius Aušros Vartuose, ir juos iš ten išvijo. Daug švedų krito mūšyje, o lietuvių niekas nenukentėjo. Per tą mūšį švedų kulka pataikė į patį paveikslą. Novosielskis dėkingumo už pergalę ženklan pakabino prie paveikslo sidabrinę lentelę su atitinkamu užrašu.
3. Kilus 1706.V.18 gaisrui, grėsė pavojus Aušros Vartams ir vienuolynui. Paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią, kur žmonės pradėjo prie jo melstis. Staiga gaisras sumažėjo ir vartai išliko. Tai buvo laikoma ypatinga Marijos globa. Po mėnesio paveikslas vėl grąžintas į koplyčią.
4. 1745 m. stebuklingai pasveiko sirgusi neišgydoma liga Eleonora Kolendžiūtė.
5. Pagal T.Narbuto ir kun. Hilarijono užrašytus pasakojimus, vienas įžūlus švedų karys įsiveržęs į Aušros Vartų koplyčią, kurioje buvo brangus paveikslas, papuoštas brangiais akmenimis ir sidabriniu aptaisu. Aplink paveikslą buvo sukabinti brangūs votai, auksiniai ir sidabriniai kryžiai, medaliai bei ordinai, sidabrinės rankos, kojos, perlų karoliai ir kitos brangenybės. Visi šie turtai sukėlę švedo godumą. Užlipęs ant altoriaus, nuplėšęs paveikslo uždangalą ir norėjęs nulupti aptaisą ir votus, tačiau neįstengęs jų pajudinti, nors jie laisvai kabėjo: kažkokia nematoma jėga juos tarsi prikalusi prie paveikslo. Supykęs išsitraukė kardą ir kirto juo Švč. Mergelei per veidą. Toje vietoje ištryškęs kraujas ir likęs randas. Tuo pačiu metu pakilusi iš savo vietos viena Marijos sudėtų rankų ir taip stipriai stūmusi šventvagį, kad tas išlėkęs pro langą; kurį laiką skridęs išskėstomis rankomis, kol atsimušęs į Pilies vartus. Toje vietoje, į kurią švedas buvo atsimušęs, likusi kruvina dėmė. Nors siena dažnai buvo remontuojama, tinkuojama, kalkėmis baltinama, tačiau dėmė vis išlįsdavo...
Marijos teikiamas malones liudija votai.
6. 1671.V.6 tėvai, kurių pavardė nėra žinoma, dėkodami už gautą malonę, pakabino koplyčioje medinę lentelę, vaizduojančią įvykusį stebuklą. Ši lentelė 1715.V.27 sudegė.
"Relacya" duomenimis, iki 1715 m. medinėje koplyčioje kabojo 1 medinis ir 5 sidabriniai votai. Kiti mano, kad jų buvo daugiau, nes daugelis votų nesuregistruota dėl nerūpestingumo ar dėl to, kad malonės, už kurias jie buvo dovanojami, nelaikytos stebuklais.
XVIII a. pabaigoje, kai votų susidarė tikrai daug, basieji karmelitai panaudojo 51 sidabrinį ir 5 auksinius votus žalvarinio antepediumo papuošimui.
1808 m. provincijolui leidžiant 37 sidabriniai votai buvo panaudoti pacifikalo pagaminimui.
Siemaška pateikia votų statistiką. 1844 m. buvo 785 votai, 1856 m. — 1438, 1927 m. — 14 000. Būta votų su lietuviškais užrašais, pvz.: "Dėkui tau, Motina, už Vilnių. 1919 m." Po 1927 m. restauracijos jie dingo.
Šiuo metu visos keturios koplyčios sienos apkaltos votais, bet tai tik "ledkalnio dalis, kyšanti iš vandens". Kitoje paveikslo pusėje yra įrengtas brangenybių kambarys. Jame dedamos kitos brangios dovanos: žiedai, karoliai, auskarai, laikrodžiai, relikvijos, kurias žmonės sunešė Marijai už suteiktas malones.
7. Vienas kunigas (pavardė neminima) su inžinieriumi Andriuškevičium sovietmečiu sėdėjo saugumo rūsy. 1947.IV.23, per Jurgines, Andriuškevičius susapnavo pranašišką sapną: "Esą aš prie jo priėjęs (šis pasakotojas kunigas), paėmęs jį (inžinierių) už rankos ir išsivedęs iš kameros ir po to mudu ėję ilgu tamsiu koridoriumi. (Toks koridorius mūsų po grindyje tikrai buvo.) Koridoriaus sienose mes abu matę išrašytus Kristaus kalno pamokslo palaiminimus: "Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti", "Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti", "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra Dangaus karalystė". O tarp tų palaiminimų pažymėti metai ir VII.2 diena. Koridoriaus gale mane einant sustabdžiusi kažkokia tvirtos išvaizdos moteris. Inžinierius, kiek paėjęs, taip pat sustojęs ir į mane atsigręžęs, o aš, modamas ranka, jam pasakęs: "Eik, ir aš greit ateisiu". Po to Andriuškevičius išėjęs į terasą ir čia pasidarę šviesiau, ir jis išgirdęs balsą: "Per 6 savaites kalbėkite rožančių, per Aušros Vartų Dievo Motiną išsivaduosite". Ir staiga jam pasirodęs Aušros Vartų paveikslas, papuoštas tautine vėliava. Paveikslas atrodęs toks žėrintis ir toks įspūdingas, kad jį labai sukrėtęs, sujaudinęs, ir jis tuoj pabudęs..." (Toliau necituojama, bet daroma santrauka). Visi, apie 10 kameros kalinių, kalbėjo rožinį. Po 6 savaičių inžinierius Andriuškevičus buvo išvestas. Nors kunigas turėjo būti iškviestas anksčiau, bet, kaip kad susapnavo inžinierius, buvo išvestas po 10 dienų nuo inžinieriaus išvedimo — VII.2. Tribunole, nors nebuvo pagrindo, nuteisti reikalavo viena tvirta moteris. Kunigas dar grįžo į kamerą ir netrukus iš tribunolo — į Lukiškių kalėjimą, paskui inžinierių. "Dviejų datų pranašystei įvykus, mums sustiprėjo viltis, kad ir paskutinė pranašystė įvyks, t.y. kad Aušros Vartų Dievo Motina mus tikrai išgelbės. Ir ji mus išgelbėjo.
Palikau gyvas. Sugrįžau tėvynėn. Kiti tame pačiame Vladimiro kalėjime mirė, nors už mane buvo sveikesni, pavyzdžiui, vyskupas Reinys, kunigas Mironas, kanauninkas prelatas Janulaitis ir prelatas J.Lankaitis... Viltis, kad kaulus parnešiu į Lietuvą, lydėjo ir guodė 10 metų.
Marija stiprino kalinius ir tremtinius, kurie iš duonos pasidarytais rožiniais jąją maldavo. Marija buvo gailestinga ir man, savo silpnam vaikui, patekusiam į beviltišką būklę, jinai mane sustiprino pranašiškąja rėgme. Ačiū jai!" (Iš kun. J.Ilskio rankraščio.)
8. 1944 m. vieną kovo mėn. naktį rusų aviacija padrikai bombardavo Vilnių. Buvo numesta keliolika bombų, trys stambesnio kalibro fugasinės krito Aušros Vartų gt., prieš pat šventovę. Ir nė viena nesprogo. Dvi 50-ties ar 100 kg, atsimušusios į akliną mūro sieną, gulėjo prie šaligatvio, viena nuo kitos per 5 — 6 m. Jų kritimo pėdsakai matėsi sienoje ir šaligatvyje. Trečioji, dvigubai stambesnė, nukrito ant gatvės grindinio gerokai arčiau, gulėjo tiesiai prieš Švč. Mergelės Marijos paveikslą.
Antrą ar trečią dieną du drąsuoliai atsargiai jas užritino ant šaligatvio ir paliko. Kažkodėl vokiečių karo administracija jų neišvežė ištisą mėnesį. Taip tūkstančiai žmonių tapo to įdomaus fakto liudininkais. Tie trijų bombų kritimo pėdsakai matėsi iki 1977 m. šios gatvės remonto. Po mėnesio visos trys buvo nugabentos į Panerių mišką ir ten susprogdintos. Kiek vėliau vienas tų pionierių, Stasys Drangauskas, sakė, jo g kapsulės buvo geros ir bombos lengvai spro go. Jis mano, kad atsimušusios į akmeninį grindinį jos turėjo sprogti. Į klausimą "Kodėl jos nesprogo?" jis tik pečiais patraukė.
9. Aušros Vartų klebonas kun. Algirdas Gutauskas 1990.V.26 per pamokslą paminėjo tokį atsitikimą: "Aušros Vartų kronikoj yra užrašyta, kad atėjo žmo gus, atnešė dvi dideles storas žvakes ir paprašė zakristijoną, kad dabar uždegtų ir per naktį jos degtų ir kad zakristijonas budėtų. Zakristijonas naktį užmigo. Staiga išgirdo balsą: "Gesink žvakes". Tik po trečio karto užgesino. Netrukus ir kunigas atėjo. Jam pasakė šį atsitikimą. Apžiūrėjęs žvakes, rado dinamito”.
10. 1944. liepos mėn. buvo dar vienas Aušros Vartų Madonos didingas, bet mažiau žinomas triumfas. Degė Vilnius. Naktį ugnis iš gretimo namo uždegė šventovės stogą ir medines lubas, o joms įgriuvus viduje, prie Marijos altoriaus, smarkiai įsiliepsnojo. Nebuvo kuo gesinti — nei vandens, nei smėlio, nei įrankių, o dar pragariškas karštis. Ir kai, atrodo, neišvengiamai paveikslas turėjo sudegti, senuko zakristijono Kazimiero Mackevičiaus akivaizdoje iš kito šono, nuo miesto pusės, staiga pūstelėjo stiprus vėjo gūsis ir ugnį nubloškė. Vienu mirksniu viskas užgeso, taip kaip užgęsta užpūsta žvakė. (L.: Antanas Šeigys. "XXI amžius", 1991.XI.22.)
ATLAIDAI. Pradžioje Aušros Vartuose buvo švenčiama V.18 diena nuo 1706 metų. Tą dieną su rotuše sudegė 10 bažnyčių, 500 mūrinių ir daugiau kaip 1000 medinių namų. Buvo pastebėta, kad Aušros Vartų Dievo Motina teikė daug malonių ištikimiesiems: namai, kuriuose buvo stebuklingo paveikslo atvaizdas, išvengė liepsnos, išvengė ir namai, buvę prie koplyčios, ir pati Aušros Vartų koplyčia. Nuo to laiko kasmet V.18 Aušros Vartuose susirinkdavo orkestras iš viso Vilniaus miesto ir nuo ryto iki nakties grodavo Švč. Mergelės Marijos garbei himnus bei religines giesmes. Aušros Vartų sienos iš abiejų pusių buvo išpuoštos kilimais, o pati koplyčia ir paveikslas — žalumynais.
Šios iškilmės buvo švenčiamos iki 1715 m., nes tų metų V.27 vėl įvyko gaisras, per kurį sudegė medinė koplyčia. Paveikslas dviejų tėvų karmelitų buvo išneštas iš degančios koplyčios ir patalpintas šv. Teresės bažnyčioje.
Popiežiaus Klemenso XI leidimu Švč. Mergelės Marijos Globos šventė pirmąkart buvo švenčiama 1713 m. Austrijoje ir Ispanijoje. Anais laikais ji buvo švenčiama lapkričio mėnesio antrąjį sekmadienį. Gavus popiežiaus Klemenso XII leidimą, Marijos Globos šventė pirmą kartą buvo švenčiama Aušros Vartuose 1735 m. Ši šventė nustelbė V.18 šventimą. Apie ją karmelitų kronikoje 1754 m. "Breve Historicum" rašoma, kad priemiestyje pradėjo siautėti ugnis. Stiprus vėjas didino pavojų, o milijardai kibirkščių darė krintančios į žemę ugnies įspūdį. Vilniaus gyventojai prarado viltį išsigelbėti. Naktis ir tamsa tik didino siaubą. Kadangi tą dieną, XI.11, buvo švenčiama Švč. Mergelės Marijos Globos šventė, Vilniaus žmonės kreipėsi nuolankiomis maldomis į Gailestingumo Motiną, į Jos galingą užtarimą. Maldos buvo išklausytos, gaisras staiga nusilpo ir miestas buvo išgelbėtas.
Globos šventė, matyt, nuo pat pradžios turėjo savo oktavą, o pirmoji diena ir paskutinė, vadinamoji konkliuzija, buvo švenčiama iškilmingai.
Iki 1798 m. Švč. Marijos Globos šventė vyko bažnyčioje. Stebuklingas paveikslas iškilmių metu buvo pernešamas iš koplyčios į šv. Teresės bažnyčią, kur greičiausiai būdavo pakabinamas virš didžiojo altoriaus. Vakare paveikslą apšviesdavo alyvos lempos, pritvirtintos prie geležinių lankų, juosiančių paveikslą.
Nuo 1798 m. paveikslas Globos šventės metu nebuvo perkeliamas iš Aušros Vartų į bažnyčią, o joje pakabinama Fabijono Meinerovičiaus atlikta šio paveikslo kopija. Bet po 1798 m., baigus bažnyčioje mišparus Globos šventėje, litanija buvo giedama Aušros Vartuose.
Karmelitai, norėdami puošnių iškilmių, kvietė į Globos šventę ir oktavą vyskupus, klierikus asistai, garsiausius pamokslininkus. Stengėsi padidinti ir išorinį pamaldų puošnumą. Tam tikslui bažnyčioje buvo kabinami ilgi gėlių vainikai, altoriuose statomos specialios baltos žvakės, buvo kviečiamas orkestras, kurio grojimą lydėjo minių giesmės, perkamas parakas patrankoms, kurios buvo Aušros Vartuose. Šventės metu iš jų saliutuodavo kareiviai. Iškilmėms pasibaigus, tvarkdariams, kareiviams ir muzikantams buvo ruošiama bendra puota, vadinamoji "konsoliacija".
Nors rusų valdžia išvarė karmelitus, iškilmės vyko pagal seną tradiciją. Paskutinį vakarą, kai vykdavo baigiamieji mišparai, beveik visi Vilniaus gyventojai išeidavo į atlaidus, pripildydavo bažnyčią, galeriją ir visą didžiulį plotą nuo Aušros Vartų iki rotušės aikštės. Po litanijos, kurią pritardami giedojo visi žmonės, ganytojas kreipdavosi į minias, po to laimindavo maldininkus ir miestą. Tuo metu įsigalėdavo iškilminga tyla. Nedaug tuo metu buvo panašių vietų Europoje, kur taip iškilmingai ir vieningai būdavo užbaigiami atlaidai.
Po caro Nikalojaus II tolerantiško manifesto pradėta sakyti pamokslus. Pradžioje tik pirmą ir paskutinę Globos oktavos dieną, o vėliau kas vakarą po litanijos. Pirmasis pradėjo sakyti pamokslus kunigas vikaras Napoleonas Diakovskis, teologijos magistras.
Dabar per Globos atlaidus visi žmonės sutelpa į bažnyčią.
Globos šventės XI.16 atlaidai prasideda sekmadienį tos savaitės, kurioje išpuola XI.16, ir tęsiasi iki kito sekmadienio. Iškilmės turi nuosavas šv. Mišias ir oficiumą Gailestingumo Motinos garbei. Vilniaus dvasininkams prašant šias privilegijas suteikė popiežius Pijus X.
Be to, ypatingai dar švenčiamos šv. Juozapo globos (trečias sekmadienis po Velykų) ir Sekminių šventės.
Iki I pasaulinio karo pavasarinėje šv. Juozapo Globos šventėje nuo Aušros Vartų minios maldininkų keliaudavo į Vilniaus kalvarijas ir iš ten grįždamos užsukdavo į Aušros Vartus.
1986 ir 1987 m. per Marijos Gailestingumo Motinos atlaidus šv. Tėvas Jonas Paulius II atsiuntė savo palaiminimą atlaidų dalyviams.
MALDA. Marija, malonės ir gailestingumo Motina, Tu mus nuo priešų gink ir mirties valandą priimk!
Melskimės: O skaisčiausioji Mergele Marija, iš Aušros Vartų tiek amžių švietusi mūsų kraštui ir savo malonės spindulius mums bėrusi, pažvelk į skausmo surakintas Tavo vaikų širdis. Dėl savo nusikaltimų esame taip baudžiami. Tačiau per Tavo užtarimą vėl galime Dangaus malonę atgauti. Tad bėgame prie Tavęs, mūsų širdžių Valdove, su nuoširdžiu prašymu: išprašyk iš savo mylimiausiojo Sūnaus nuodėmių atleidimą, praskink kelią į amžinąją Tėvynę, suteik visiems vienybės ir taikos dvasią nugalėti visoms kliūtims, kad visa tauta galėtų linksmybės ašaromis sveikinti Tavo stebuklingą paveikslą, o Tavo Sūnui giedoti meilės ir pagarbos himnus. O Marija, Dangaus ir žemės Valdove, saugok ir globok Lietuvą. Amen.”
O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi!
Laimink mūsų tėviškėlę — jos Globėja tu esi.
Ežerų ir upių bangos meldžias Nemuno šaly,
Ir žvaigždžių keliai padangėj, ir smilgelė pakely.
Prie žiedų Rūpintojėlio samanoto laukuose,
Širdį ir akis pakėlus, meldžias tėviškė visa,
O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi!
Saule švieski tėviškėlei ir visų žmonių širdy.
"... Mes pavedame Aušros Vartų Gailestingumo Motinai visą lietuvių tautą, ypač jaunimą, kad džiugūs viltyje, tvirti sunkumuose, ištvermingi maldoje, paslaugūs vargšams, vis plačiau ir plačiau paskleistų Gerąją Kristaus Naujieną ir, broliška meile sujungti, įžvalgiam vyskupų vadovavimui paklusdami, uoliai tarnautų bendrajai gerovei, ir visi žmonės galėtų pažinti Tiesą, kuri veda į išganymą".
Popiežius Jonas Paulius II
1984.VIII.25 šv. Kazimiero jubiliejaus užbaigimo pro ga pasiųstoje telegramoje Lietuvos katalikams.
Šventojo Tėvo malda Aušros Vartuose Vilnius, 1993 m. rugsėjo 14 d. (šeštadienis) (Prieš Rožinį)
Gerbiamieji Broliai, Vyskupai ir Kunigai, brangūs Broliai ir Seserys!
Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daugel maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Šie Vartai dėl to tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.
Vatikane yra Lietuvių koplyčia, kurią puošia toks pat paveikslas kaip čia. Iš ten Petro įpėdinis mintimis dažnai jungiasi prie maldos, kuri šioje vietoje kyla į Dievą. Šiandien, mano apaštalinės kelionės į Baltijos kraštus pradžioje, džiaugiuosi, kad čia esu ne tik dvasia, bet ir kūnu. Kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas, jūsų maldų lydimas, ateinu sudėti į motiniškas Marijos rankas savo padėką ir prašymus.
2. (Baltarusiškai, lenkiškai) (Po Rožinio)
Baigdamas pirmąją savo apaštalinės kelionės į Lietuvos žemę ir Baltarusijos kraštus dieną, noriu kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems, kas kartu meldėtės, apmąstėte garbingąsias Rožinio Paslaptis prie Gailestingumo Motinos paveikslo. Išties didi paguoda visiems pabūti prie gerosios Motinos, apmąstyti Kristaus Prisikėlimą ir Žengimą į Dangų, Šventosios Dvasios nužengimą Vakarienės kambaryje Sekminių dieną, pagalvoti apie Marijos Ėmimą į Dangų ir Jai suteiktą garbę, kuria prie savo Sūnaus džiaugiasi Jėzaus Motina — pirmoji Jo mokinė.
(Lenkiškai, baltarusiškai)
Telydi jus mano Palaiminimas, kurį siunčiu ir visiems jūsų artimiesiems. Per Gailestingumo Motinos užtarimą tesubrandina Dievas jūsų gyvenimą ir teatveria jūsų širdis veiksmingam Jo Žodžiui.
Iškalbingiausias pamokslas
"Pagaliau Jūs galėsite nusilenkti Aušros Vartų Gailestingumo Motinai", — pasakė arkivysk. A.Bačkis Šv.Tėvui, sveikindamas jį, apsilankiusį Katedroje. Ir Šventasis Tėvas iš tikro skuba tai pamiltajai Motinai nusilenkti dar tą patį vakarą...
Taręs keletą šiltų sveikinimo žodžių miniai, susirinkusiai Aušros Vartų gatvėje, lietuviškai, baltarusiškai, lenkiškai, Popiežius pradeda Rožinio maldą kaip ir kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį, transliuojamą visam pasauliui. Šį kartą — iš Lietuvos Aušros Vartų šventovės. Jam atitaria žemai, galerijoje, susirinkę hierarchai ir didelis būrys kunigų. Malda kalbama lotyniškai.
Šventasis Tėvas susikaupęs klūpi. Su juo — tik artimiausi palydovai. Aiškiai ir skambiai plaukia iš jo lūpų malda, bet tik pats galėtų pasakyti, kokie jausmai dabar jo širdyje.
Pabaigęs Rožinį, Šventasis Tėvas dar ilgai tylėdamas klūpi. Žemai, galerijoje, Arkikatedros jaunimo choras gieda viena už kitą gražesnes Marijai skirtas giesmes, o Baltasis Tėvas sako patį iškalbingiausią pamokslą... Paslėpęs veidą delnuose, atrodo, pamiršo, kad jau vėlus vakaras, kad malda baigėsi, kad apačioje jo laukia minia... Pakėlęs akis, ilgai žiūri į Maloningąją Motiną ir... braukia skruostais riedančias neklusnias ašaras. Negailestinga televizijos kamera visiems atskleidžia šią pačią jautriausią akimirką, braudamasi į jo vidų, kaip ir į visą jo gyvenimą. Be reikalo jo atstovas spaudai p.Joaquino Navarro Valls, lydintis popiežių visose jo kelionėse, sako, kad nėra matęs popiežiaus verkiančio. Mes matėme. Ir tai buvo jo pats iškalbingiausias pamokslas.
Nežinome, apie ką jis kalbėjosi su Gailestingumo Motina, bet matėme, kaip sunku buvo jiems atsiskirti. Štai jis atsistoja, žemai gatvėje susirinkusiai miniai lietuviškai pasako: "Labai ačiū!" — ir vėl atsiklaupia...
Pagaliau žemai jį pasitinka ir apspinta hierarchai. Iki šiol jis dar neturėjo pro gos atskirai jiems tarti nors keletą žodžių. Negali praeiti pro savo "meilę" — jaunimą: sustoja prie jaunųjų giesmininkų nusifoto grafuoti...
Ir mes sakome: "Labai ačiū, Šventasis Tėve!" Tu pamokei mus melstis ir mylėti Tą, kuri yra visų mūsų Motina.
Marija Katiliūtė
5. PALANGA
Ištrauka iš kun. J.Ilskio, Jono (1907.IV.18 — 1985.X.6 Viekšniuose), rankraščio apie Palangos Lurdo grotos Marijos statulą.
... II pasaulinio karo metu Birutės kalno Švč. Mergelės Marijos Neperstojančios pagalbos koplytėlė ir Lurdo grota buvo žiauriai išniekinta. 1940 — 1941 m. rusų okupacijos metu buvo paversta jūros žvalgybos postu, buvo apkalta aukšta lentų tvora ir apačioje prie kalno stovėjo karių sargyba. Taip kalnų koplytėlė ir grota išliko nepaliestos.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu istorinis kalnas ir paminklai išliko nepaliesti. Tik antrą kartą sugrįžus rusams, kalnų koplytėlė ir grota buvo labai žiauriai išniekintos. Išgelbėta tik 2 statulos iš kalno koplytėlės, būtent Švč. Jėzaus ir Marijos širdžių. Jos buvo perkeltos į parapijos bažnyčią. Altorius ir grotos statula palikti vietoj. Manyta, kaip ir pirmu atveju, kad istorinio paminklo okupantai nedrįs liesti, tačiau buvo apsivilta. Po nakties koplytėlė rasta karių išplėšta, altorius sunaikintas. PAVEIKSLAS ŠVČ. M. MARIJOS NEPERSTOJANČIOS PAGALBOS, PIEŠTAS LENTOJE, POPIEŽIAUS PIJAUS VII (1800 — 1823) AUKSO VAINIKU VAINIKUOTAS, BUVO SUDAUŽYTAS, VAINIKAI PAVOGTI. M. Marijos statula Lurdo grotoje iš automatų sušaudyta. Pasiliko statulos dalys, sujungtos armatūra..."
Kun. Jonas Ilskis tuomet buvo Palangos klebonas. Dabartinis Palangos klebonas ir Telšių vyskupas Antanas Vaičius apie paveikslo likimą nieko negirdėjo. Nepavyko sužinoti ir vainikavimo duomenų. Kun. V.Aliulis Romoje teiravosi, bet apie tokį paveikslą žinių nerasta.
Ant kalnelio, ant koplyčios durų, yra maždaug toks užrašas: ,,15 a. ant kalno buvo pastatyta Šv. Jurgio koplytėlė. Šiai sunykus, suręsta antroji. 1869 m. tuometinio  Palangos klebono K. Steponavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu baigta statyti dabartinė aštuonkampė raudonų plytų koplyčia. Ją projektavo vokiečių architektas K. Majeris. 2004 m. rugsėjo 15 d. paveikslą naujai nutapytą, pašventino Palangos klebonas, dekanas, bažnytinės Kanonų teisės daktaras Algis Genutis.

6. PIVAŠIŪNAI
VIETA. Alytaus rajonas, 11 km į šiaurę nuo Daugų, prie kelio į Butrimonis. 1986 m. — 273 gyventojai.
PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Alytaus dekanatas.
BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1639 m. kaimas užrašytas Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1648 m. jie čia pasistatė pirmąją bažnyčią. Pagal kitus šaltinius, tą bažnyčią pastatė seniūnas Jonas Klodčka. Ji stovėjo ne dabartinės bažnyčios vietoje, bet klony, netoli senos medinės koplytėlės, atvežtos iš Vladislavavos dvaro. Po koplyčia palaidoti Odinčių šeimos nariai.
Reformacijos metais buvo pastatyta reformatų bažnyčia, ilgainiui sunykusi. Ji stovėjo dabar vadinamame Liuterkalnyje.
Po pirmojo gaisro benediktinai 1766 m. pastatė naują bažnyčią Marijos į Dangų Ėmimo titulu. Pagal KKŽ bažnyčia pastatyta 1745 m.
Bažnyčia kelis kartus degė. 1825 m. benediktinų abatas kun. Celestinas Sarakas pastatė naują medinę bažnyčią.
1857 m. senoje bažnyčios vietoje pastatyta koplyčia.
Pivašiūnų apylinkėse iš senų laikų buvo daug smulkios bajorijos. Po paskutinio Lietuvos — Lenkijos padalijimo 1795 m. bajorai savo vėliavas sunešė Pivašiūnų bažnyčion ir ten jas pakabino. Rusai nesikišo į šį reikalą, ir vėliavos sau ramiai kabojo ilgus metus. Jos buvo ten dar 1922 m. žiemą. Vietos klebonas, matyt, gerai nesuprasdamas jų istorinės reikšmės, liepė jas nukabinti ir sunaikinti.
PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios dokumentai gaisrų metu žuvo. Padavimas sako, kad tą paveikslą iš Turkijos parvežė kažkoks ponas ar vaivada ir dovanojo Pivašiūnų bažnyčiai. Kada tai įvyko, žinių nėra.
Paveikslas per bažnyčios gaisrus nuostabiai išlikęs nepaliestas.
Apie 1930 m. nežinomas vagis bandė paveikslą pavogti. Naktį įlindęs pro zakristijos langą į bažnyčios vidų, susidėjo daug sidabro ir aukso brangenybių ir prieš išeidamas norėjo užtraukti stebuklingojo paveikslo uždangą, bet per klaidą patraukė bažnyčios varpelį. Jo garso išgąsdintas vagis palikęs grobį pabėgo.

nuotrauka
APRAŠYMAS. Paveikslas yra labai gražiai išdailinto didžiojo altoriaus centre. Papuoštas meniškais sidabriniais vainikais ir aptaisu. Jame yra data 1750. Ant fono aplink Mariją ir Jėzų — 12 žvaigždžių. Po paveikslu didelis sidabrinis pusmėnulis. Atidengta tik veidai ir rankos. Marija iki pusės, ant dešinės rankos laiko pasisodinusi Jėzų, kairėj rankoj — skeptrą. Galvą palenkusi link Jėzaus, žvelgia tiesiai. Jėzus kairėj rankoj laiko Žemės rutulį, o dešine laimina. Pasikreipęs į Mariją, bet žiūri tiesiai. Už jų galvų saulė su spinduliais. Pieštas ant drobės aliejiniais dažais 1,4x1,95 mm.
VAINIKAVIMO ISTORIJA. Žmonės šiam paveikslui reiškė pagarbą jau seniai.
Tuometinis Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius per iškilmingas pamaldas grįžimo iš tremties pro ga 1982.VIII.8 kreipėsi per pamokslą į vyskupijos kunigus, kviesdamas Pivašiūnus paversti Kaišiadorių vyskupijos Šiluva.
Lietuvos vyskupams lankantis Vatikane su ad limina apostolorum vizitu 1988 m. balandžio mėnesį, buvo paprašyta leidimo Pivašiūnų Dievo Motiną apvainikuoti aukso vainiku. Leidimas maloniai buvo suteiktas ir leista per Žolinę paveikslą vainikuoti. Rugpjūčio 15 d. 1988m. išpuolė pirmadienis, todėl vainikavimui buvo paskirta rugpjūčio 14-oji, sekmadienis. Atlaidai truko per oktavą.
VAINIKAVIMO EIGA. Iškilmės truko nuo rugpjūčio13 iki 20. 10.30 val. — Votyva, 12.30 — Rožinis, 13.00 — Suma, 19.00 — Vakarinė. Buvo paskelbta, kad kiekvieno mėnesio 15 dieną bus pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei.
Atvykau 14 d., sekmadienį, Marijos Ėmimo į Dangų dienos vigilijoje į Pivašiūnus apie 10 val. Tuo metu kardinolas Vincentas Sladkevičius šventoriuje teikė Sutvirtinimo sakramentą.
10.30 šv. Mišias atnašavo ir pamokslą pasakė kun. V.Aliulis: "Vainikavimas reiškia, kad Vatikanas, popiežius įvertino liaudies pamaldumą. Šis paveikslas Lietuvoje apvainikuotas".
Po šv. Mišių sekė Švč. Mergelės Marijos litanija. Po to pamokslas. Kalbėjo Lazdijų dekanas Vincas Jalinskas: "Viską išgyvensim, visas žaizdas užgydysim, viską atstatysim, kaip praeity atstatėm, užgydėm, jei bus ne kraujo, o pieno puta, jei neplauks Nemunu supjaustyti sąnariai ir kraujas mūsų kūdikių".
Vėliau sekė Sutvirtinimas, jis vyko šventoriuje.
Po to bažnyčios klebonas Vytautas Kazimieras Sudavičius paima vainikus (jie prisegti prie balta medžiaga apmušto futliaro) ir iškilmingai, žmonėms giedant "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", išneša iš bažnyčios prie altoriaus, įrengto šventoriuje prie Marijos statulos. 12.40 val. Iš varpinės vienas kunigas sako pamokslą: "Gera, kad uždėsime vainiką, bet geriau nupinti dvasinį vainiką iš gerų darbų, dorybių..."
Iškilmėse, kurioms vadovauja kardinolas, dalyvauja visi Lietuvos vyskupai: Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Liudvikas Povilonis, Juozapas Preikšas, Vladas Michelevičius, Romualdas Krikščiūnas, apie 30 kunigų, keletas klierikų ir 20 000 žmonių.
Po pamokslo dar kartą vainikus pašventina šv. vandeniu ir smilkymu kardinolas. Užgiedama "Marija, Marija, skaisčiausia lelija", pritariant dūdų orkestrui, plevėsuojant bažnytinėms, tautinėms ir Vatikano vėliavoms vainikus procesijoje aplink bažnyčią neša kardinolas.
Vainikai 13.10 val. padedami ant altoriaus prie paveikslo. Kardinolas pasmilko dar kartą. Choras užgieda “Gloria in Excelsis”.
Prie mikrofono eigą komentuoja kun. V.Aliulis.
Vysk. Michelevičius skaito I skaitinį iš Apreiškimo Jonui apie slibiną ir moterį, kuri pagimdė kūdikį, berniuką.
Po to giedama “Magnificat”.
II skaitinį iš 1 Kor. perskaitė vysk. Krikščiūnas: "Kristus tikrai prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis užmigusiųjų tarpe".
Evangeliją skaito vysk. Preikšas. “Marija aplanko Elzbietą: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų”.
Pamokslą sako vysk. Vaičius: "Garbingo mūsų kardinolo sukviesti, susirinkome... Dievas leido mus į šiuos laikus, kad kiekvienas atliktų savo uždavinį, jam skirtą misiją... Vilniaus pilį sugriovė, Kauno pilį sugriovė, bet Lietuvos šeima atlaiko puolimus... Kad kiekvienas būtų pavyzdžiu kitoms tautoms..."
13.55 choras gieda "Sveika Karaliene, Gailestingumo Motina".
Kardinolas užlipa laipteliais prie paveikslo. Pradžioje apvainikuoja popiežiaus dovanotais ir tik prieš kelias dienas atsiųstais vainikais Kūdikėlį Jėzų. Po to kita karūna vainikuoja Dievo Motiną Nuliūdusiųjų Paguodos titulu. Vainiką prikabinti nelabai sekasi, prilipa klebonas V.K.Sudavičius ir kartu pritvirtina karūną.
Kardinolas paskaito maldą, pasmilko paveikslą, dar paskaito maldą.
Visuotinę maldą skaito vysk. Steponavičius. Kreipinius kalba vaikas, jaunavedžiai, patarnautojas, adorantė, kun. V.Aliulis.
Po šv. Mišių Švč. Sakramento garbinimas, litanija, pasiaukojimas Marijos Nekalčiausiai Širdžiai (iš apeigyno). Per šv. Mišias iš altoriaus dešinės kabo trispalvė, iš kairės — Vatikano balta — geltona. Bažnyčia papuošta dideliais baltais ir geltonais kaspinais nuo lubų iki sienų. Bažnyčioje ir šventoriuje daug tautinių vėliavų. Šventoriuje įsitaiso ir Sąjūdžio rėmėjų grupė: dalija "Sąjūdžio žinias", renka parašus, paruošę parodą.
Po Švč. Sakramento garbinimo kardinolas su Švč. Sakramentu vargais negalais braunasi pro žmonių minią, eidamas aplink bažnyčią. Choras užgieda "Tave, Dieve, garbiname". 15.00 val. Kardinolas palaimina Švč. Sakramentu.
Po pamaldų vaikučiai pasako eilėraščių, pasveikinami ganytojai. Klebonas perskaito oficialų vainikavimo aktą ir paprašo eminenciją ir vyskupus pasirašyti, toliau klebonas taria padėkos žodį — visiems palinki Nuliūdusiųjų Paguodos globos.
Sugiedama "Lietuva brangi", himnas "Lietuva, tėvyne mūsų". Kardinolas suteikia sutvirtinimo sakramentą, o tuo tarpu žodį taria buvęs kalinys kun. Alfonsas Svarinskas. Štai kelios jo mintys. Matom, be Dievo pasaulis eina į ekologinę katastrofą... Neužtenka eiti į bažnyčias, atlaidus, bet reikia gyventi tuo, kuo tiki... Per daug mes susismulkinę: tas tą padarė, tą; paduokim vienas kitam ranką... Kaip gražu, jei mes vienoj rankoj nešim kryžių, kitoj trispalvę... 16.00 val. Kiekvienas katalikas turi būti tvirtovė, kiekviena šeima, vyskupija turi būti tvirtovė, į kurią sudužtų narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos bangos... Mums duota dabartis, o ne ateitis, už ją ir kovokim... Man nebėra tuo tarpu vietos Lietuvoje.
Po jo pamokslo smarkūs plojimai. Kun. Svarinskas per šv. Mišias ir savo pamokslą kelis kartus verkė.
Sekė dar giesmės. Po to išvykau.
Šis paveikslo vainikavimas buvo atliktas teisėtai, laikantis normų, išleistų 1973.III.25 SCCD dėl Marijos paveikslų vainikavimo. Ten pažymima: "Teisė vainikuoti suteikiama pagal dekretą nurodytos Kongregacijos (Sacra Congregatio pro Cultu Divino) ar per Apaštalinį raštą..."
Šiuo atveju brevę. Štai tos brevės tekstas:
"Popiežius Jonas Paulius II amžinam atminimui
Idant Kaišiadorių bažnyčia liktų atminty, užtenka prisiminti ypatingos pagarbos kultą Švč. M. Marijai, kuris toks dažnas tarp Lietuvos tikinčiųjų. Pamaldumas prie Dievo Motinos paveikslo, šventoje vietoje — Pivašiūnų parapijoje — išsilaikė nuo XVII a.; nutarta ištirti tą šventovę, kas buvo įvykę po 1648 m. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių iš visų Lietuvos kraštų vyko ieškodami nusiraminimo ir palaimos, patirdami Dievo malones ir gailestingumą. Visa tai ištyręs Vincentas Sladkevičius, titulinis Aboros vyskupas, taip pat pagal šv. Sosto siuntimą, Kaišiadorių diecezijos Apaštalinis Administratorius, pats su dvasininkais ir žmonėmis kas žinoma ištyrė, mes dabar prašome neabejoti paveikslo garbingumu, ir mūsų adresu, kurį nurodėme, galima būtų jį vainikuoti. Mes taip pat pagarbiai norime, kad į Švč. Mergelę Mariją didesnis pamaldumas čia tarp tikinčiųjų žydėtų. Todėl, su pagarba vykdydami šv. Sosto valią, labai prašome raštiško patvirtinimo, kad mums savo vardu ir autoritetu atkreipęs dėmesį į čia esančių įvykių Švč. Margelei Marijai suteiktumėte paveikslui vainiką ir pagerbtumėte ženklindami apsupant meile, kaip nurodyta apeigose ir formulėse pagal teisę. Šiuo Apaštaliniu Laišku, kuriam bet kokių kitų prieštaraujančių laiškų nesant, šiandien amžinai atminčiai išleistu, dabar ir amžinai, norime turėti vaisių.
Duotas Romoje su žvejo žiedu nuo šventojo Petro 1988 metais balandžio 26 dieną, 10 pontifikato metais".
Pateikiamas Švč. Margelės Marijos stebuklingojo paveikslo vainikavimo aktas:
"Garbingojo Pivašiūnų Švenčiausiosios Dievo Motinos, Nuliūdusiųjų Paguodos, Paveikslo Vainikavimo Aktas
Šiuo aktu skelbiame, kad remiantis Jo Šventenybės Popiežiaus Jono Pauliaus II breve, kurią šv. Tėvas teikėsi duoti 1988.IV.18 Jo Eminencijos Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininko, Kaišiadorių vyskupijos Apaštalinio Administratoriaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus prašymu 1988.VIII.14, dalyvaujant Jų Ekscelencijoms Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams, Prakilniesiems Prelatams, Garbingiems Kunigams ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems, nuo neatmenamų laikų malonėmis garsėjantis Lietuvos Bažnytinės provincijos Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato Pivašiūnų parapijos Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčios garbingasis Dievo Motinos paveikslas iškilmingai vainikuotas šv. Tėvo dovanotu vainiku ir jam suteiktas Švč. Dievo Motinos Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas — Kaišiadorių Vyskupijos Apaštalinis Administratorius
Pivašiūnai, Marijos metai, Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų išvakarės, 1988.VIII.14

Dar reikia priminti, kad, kai šv. Tėvas gavo raštus prašant apvainikuoti Pivašiūnų Dievo Motiną, jis apsiverkė. "Kaip aš galiu neduoti tokio leidimo?! Kaip galiu slopinti Marijos garbę?!"
MALONĖS. Pora stebuklų iš XX a. pr.
1. Vilnietis Romualdas Danilevičius susirgo ir 7 m. nebegalėjo vaikščioti. Jokie vaistai nei gydytojai jam nepadėjo. Pasitikėdamas Marijos pagalba keletą kartų atvyko į Pivašiūnus, į Marijos Gimimo šventę, prašydamas sveikatos, ir 1907 m. čia staiga pasveiko.
2. Steponė Olauskaitė dėl smarkaus sutrenkimo kentėjo baisius galvos skausmus 2 metus. Pasiaukojusi Marijai Pivašiūnuose pasveiko.
3. Konstantinas Žukauskas buvo išsidūręs akį ir melsdamasis prie šio paveikslo, prašydamas sveikatos, atgavo regėjimą.
4. Mykolė Šadzevičiūtė 1906 m. kaip padėką Marijai padovanojo sidabrinę ausį ir savo pagijimą patvirtino priesaika.
(Iš J.Vaišnoro knygos)
ATLAIDAI. IX.8. Žolinė, Jono.
MALDA. Švč. Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda, Dievo ir mūsų Motina! Tavo padedami ir užtariami mes tikimės išmelsti malonių sau, Bažnyčiai ir Tėvynei.
Nuliūdusiųjų Paguoda, Tavęs nuolatos šaukiasi vargų prispaustieji ir laimės apimtieji. Tavyje paguodą ir paramą suranda visi, kurie ieško Tavo pagalbos, kai šeimas ir kraštą ištinka nelaimės.
Bažnyčios Motina, apsaugok mus nuo pavojų, suteik tikėjimo dovaną, gelbėk nuo dvasinės mirties, pagydyk abejingas širdis, duok malonių mūsų sielai ir kūnui. Mes trokštame būti Tavo Sūnaus Prisikėlimo dalininkai.
Pivašiūnų Marija, Tavo globai pavedame šv. Tėvą, vyskupus, kunigus, visas Dievui atsidavusias sielas, Lietuvos jaunimą ir Bažnyčią. Amen. Tėve Mūsų, Sveika Marija, Garbė...
Aprobuota. Vysk. J.Matulaitis, Kaišiadorys 1994.09.27.
Pivašiūnų Marijai
O Marija Pivašiūnų, Motina stebuklingoji!
Kas Jos šaukias, tas nežūna, ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas Tavo
Vargo žemę nubučiavo.

Savo sostą čia iškėlei, dzūkų žemėj tarp vargelių
Tavo rankos galvas glosto apleistųjų ir bedalių,
Stebuklingas kalnas šaukia,
Prie Marijos žmonės plaukia.

7. ŽIROVICAI
PAVEIKSLO IR BAŽNYČIOS ISTORIJA. Toje vietoje, kur dabar Žirovicai, buvo gūdi giria, priklausiusi lietuvių didikui Aleksandrui Saltanui. Apie 1500 metus piemenys, ganydami gyvulius, prie šito miško pastebėjo nepaprastą šviesą, besiskverbiančią pro neįžengiamo miško tankmę. Priėję prie tos vietos, iš kur sklido šviesa, jie rado ant laukinės kriaušės Dievo Motinos paveikslą. Jį nuėmė ir nunešė Saltanui. Tas neatkreipė į paveikslą deramo dėmesio, paslėpė jį skrynioje. Tik kai pas jį buvo svečių, nutarė paveikslą parodyti. Bet skrynią atidarius paveikslo joje nebuvo. Tai labai nustebino Saltaną. Po kurio laiko piemenys vėl rado paveikslą ankstesnėje vietoje. Vėl atnešė jį Saltanui. Šis pasijuto esąs nevertas turėti tą paveikslą. Pastatydino jo radimo vietoje šventyklą ir joje įtaisė paveikslą. Toje vietoje išdygo Žirovicų gyvenvietė. Po kiek laiko Žirovicuose kilo gaisras. Sudegė šventykla. Nebuvo abejonės, kad sudegė ir paveikslas. Bet jį rado nenukentėjusį netoli nuo tos vietos ant kalvos. (Vietinė vienuolė sakė, kad vaikai ar piemenys pamatė Dievo Motiną, laikančią paveikslą rankose. O kai buvo pakviesti suaugusieji, jie Marijos jau nematė, nes buvo neverti, o rado tik paveikslą.) Toje vietoje pastatyta Apreiškimo šventovė. Dabar ji vadinasi Kristaus Apreiškimo. Pirmieji mediniai pastatai neišliko.
XVII a. Žirovicų bažnyčia atiteko unitų vienuoliams bazilijonams, kurie čia išbuvo iki 1839 m., kai buvo sujungti su pravoslavais.
Žirovicų reikšmė padidėjo, kai 1810 m. čionai buvo perkelta Brastos vyskupijos kurija, o 1828 m. atidaryta unitų dvasinė seminarija. Po 1839 m. unijos panaikinimo Žirovicuose susitelkė Lietuvos stačiatikių vyskupijos atnaujinta kurija ir unitų seminarija paversta stačiatikiška. 1845 m. vyskupijos valdymas ir seminarija perkelti į Vilnių. 1945 m. čia buvo atidaryti teologiniai kursai, 1947 m. jie reorganizuoti į Minsko dvasinę seminariją.
Žirovicai dabar yra vienintelis stačiatikių vienuolynas Baltarusijoje. XVII a. pab. jis buvo pats turtingiausias Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tarp unitų buvo tiek pat žinomas, kiek Čenstakava tarp katalikų.
Žirovicuose lankėsi žymesni valstybės veikėjai. A.Dubovičius karalių ir didžiųjų kunigaikščių apsilankymo pro ga išleido 2 knygutes, kurių vien pavadinimai daug pasako: "Planetos žemiškos suėjo su planetomis dangiškomis, kada Vladislavas IV, karalius (...) stebuklingą atvaizdą aplankė" (1644 m.) ir "Auksinė minutė. Diena auksinė išaušo Jonui Kazimierui, karaliui Lenkijos, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Žirovicų bažnyčioje 1651 m."
XVII a. lenkų istorikas ir geo grafas Simonas Starovolskis, gerai pažindamas LDK žemes, apie Žirovicus taip rašė: "Sloniminėj gi žemėje Ružano Sapiegų lizdas įžymus pastatais nuostabiais, o taip pat keliais, lygiai išdėstytais, yra čia ir vienuolynas Žirovicų bazilijonų, unitų bažnyčios, atvaizdu Švenčiausios Ponios Marijos visoje Karalystėje garsėjantis".
Atvaizdo garsas iš tikro buvo toks didelis, kad vykstantys į Rusiją Lenkijos pasiuntiniai 1678 m. nusprendė specialiai "sustoti Žirovicuose nusilenkti stebuklingam Dievo Gimdytojos Mergelės atvaizdui".
Pirmoji knyga apie Žirovicus taip vadinasi: "Borowik T. "Historia, abo powiesc zgodliwa przez pewna podanie ludzi wiary godnych o obrazie przeczystej Panny Marji Zyrowickiej cudotwarnym. Wilno, 1622".
Apie Žirovicus rašyta "Izvestija otdelenija rusko go jazyka i literatury imp. Akademii nauk", — SPb, 1912. T. 17, kn. 2 (parašyta rusiškomis raidėmis).
Dievo Motinos Užmigimo (Uspenija) mūrinę baroko stiliaus katedrą pastatė 1613 — 1650 m. Žirovicų valdytojas J.Meleška. Ji buvo su dviem bokštais. Perstatyta XIX a. I pusėje įgavo klasicizmo išraišką. Iš pietų šliejasi žieminė bažnyčia, o iš šiaurės — perėjimas į vienuolyną. (Žiemą pamaldos vyksta šiltoje Mikalojaus šventovėje, ten pernešamas ir stebuklingas atvaizdas.)
Žirovicuose dar yra Kristaus Apreiškimo (Bo gojavlenskaja) koplyčia, statyta 1769 m. Altorius įrengtas ant akmens, ant kurio stovėjo apsireiškusi Marija ir laikė tą paveikslą, kai apsireiškė po gaisro.
Už Apreiškimo koplyčios taip pat 1769 m. pastatyta Kryžiaus Išaukštinimo baroko stiliaus koplyčia. Pašvęsta Kristaus Kalvarijai ir imituoja Kalvarijos bažnyčios, esančios Jeruzalėje, vidų. Viduj yra šventi laiptai, vedantys į Golgotą. Jie baigiasi iliuziniu tęsiniu prie altoriaus. Ar išlikusi, neaišku. Literatūroje dar minima Jurgio (Georgevskaja) medinė bažnyčia iš XVIII a.

Akmeninė atvaizdo kopija buvo atvežta į Romą, kur ji gerbiama kaip Madonna del Popolo Šv. Sergio ir Bacchus bažnyčioje.
 1915 m. Švč. Marijos atvaizdas buvo perkelta į Šv. Bazilijaus katedros kriptą Raudonojoje aikštėje Maskvoje. 1938 m. atvaizdas kontrabanda grįžo į Gardino vyskupiją, netekęs daugumos ornamentų. Dabar jis yra Žyrovičių Šventojo Užmigimo vienuolyno Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje. Rusijos ir Baltarusijos stačiatikių bažnyčios gegužės 20 dieną (Julijaus kalendoriuje - gegužės 7 d.) Švenčia Žyrovičių Dievo Motinos šventę. http://mariancalendar.org/mother-of-god-zhyrovichy-slonim-hrodna-belarus/

nuotrauka
PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Šis Marijos atvaizdas — paveikslas-bareljefas — pats mažiausias iš visų šioje knygoje užregistruotų dabar esančių stebuklingų paveikslų. Yra ikonostaso Karališkų vartų kairėje pusėje. Dydis? Kiek didesnis už karvelio kiaušinį. Ovalinis. Įtaisytas ovalinėje auksinėje kapsulėje. Pats atvaizdas iš tos laukinės kriaušės medžio — bareljefas. Vienspalvis — tamsiai rudos spalvos. Jo senumą liudija nutrupėję medžio gabaliukai. (Man atrodė, kad medžiaga iš medžio. O kad iš kriaušės, rodos, vienuolės bus pasakiusios. Kiti autoriai rašo, kad iš akmens.) Kapsulė įdėta apie 25x30 cm rėmuose. Tų rėmų vidury ir yra šis paveikslas, apkaustytas kasete (lanku). Tarp rėmų ir kasetės — 8 sagos dydžio stiklai ar brangakmeniai, žiedas, kryžiukai ir braškės. Šių 25x35 cm rėmų išoriniai mediniai rėmai yra auksinių spindulių formos ir apie 40x60 cm dydžio. Prie altoriaus, kur kabo šis atvaizdas , pristatyti laipteliai, kad galima būtų užlipti ir pabučiuoti paveikslą. Aplink gėlės, lempos, o viršuje apie 1,2x3 m Marijos pasirodymo piemenėliams kriaušėje paveikslas.
Stebuklingas paveikslas yra po stiklu Marija iki kelių ar pusės. Palenkusi galvą į dešinę ir ant dešinės rankos laiko Jėzų. Jie galvom susiglaudę. Drabužiai gėlėm išpuošti. Abu turi aureoles. Pati paveikslo apačia — Jėzaus kojyčių dalis ir Marijos figūros kraštas — nuskilusi.
Dar pora aprašymų iš senovės laikų.
F.Baravykas taip aprašo: "Atvaizdas pats yra akmeninis, šviesiai kaitrus, išgraviruotas, apvalus kaip kiaušinis. Skaisčiausios Mergelės Marijos atvaizdas nuo galvos iki klubo išgraviruotas, o ant dešinės rankos Kūdikėlio visas išgraviruotas, dėl dažno bučiavimo žmonių pamaldžių šiek tiek nusilygino, nes net iki mūsų valandų be uždangalo jį laikė".
Savo dienoraštyje grįždamas Rusijon stalius Petras Tolstojus (1699 m.) taip rašė: "Žirovicuose yra vienuolynas unitų, tame vienuolyne bažnyčia didinga akmeninė, toje bažnyčioje yra atvaizdas Švč. Dievo Gimdytojos Žirovicinės, ikona pati mažiausia, apvali, kiek didesnis už efimką (neišverčiau), padaryta meistriškumu rėžimo ant akmens, stovi ta ikona dešinėje pusėje carinių durų, papuošta auksu ir akmeniu, deimantų, rubinų, safyrų, smaragdų prie tos ikonos išpuošime nemaža".
VAINIKAVIMAS. Pats paveikslas labai mažas, todėl karūnas ant Marijos ir Jėzaus įtaisyti būtų nepaprastai sunku.
Apie tai, kad Žirovicų paveikslas buvo apvainikuotas, žinome iš vyskupo — kunigaikščio Stepono Jono Giedraičio (1778-1803 m.) antro rašto į Žemaičius, Šiluvos Marijos stebuklingo paveikslo vainikavimo proga išleisto. Štai ištrauka: "...Lenkija turi apvainikuotą paveikslą Čenstakavoje, Lietuva — Trakuose, Vilniuje ir Žirovicuose, Gudija — Bialyničiuose, o Ukraina ir Podolė — Berdičeve..." (J.Vaišnora. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958, psl. 262.)
1730 m. Kijevo ir Galicijos graikų katalikų metropolitas Atanazijus Šeptitskis iškilmingai vainikavo popiežiaus Benedikto XIII palaiminta  karūna Žyrovičių Dievo Motiną.  http://mariancalendar.org/mother-of-god-zhyrovichy-slonim-hrodna-belarus/
 

MALONĖS. 1558 m. Šventovė išgarsėjo prisikėlimo stebuklu. Gydytojai buvo atsisakę sunkiai sergančios 17 metų Irynos, kuri paskyrė piligriminę kelionę į Žyrovičius kaip paskutinę priemonę. Bet kai šeima atvyko į šventovę, mergina jau buvo mirusi. Tėvai nusprendė ją palaidoti. Po trijų dienų laidotuvėse Iryna nustebino gedinčiuosius, pakilusi nuo karsto atsiklaupė prieš paveikslą. Ji tapo vienuole Pinsko vienuolyne, kur daug metų tarnavo kaip abatė. http://mariancalendar.org/mother-of-god-zhyrovichy-slonim-hrodna-belarus/

8. ŽEMAIČIŲ KALVARIJA

PLAČIAU 2 SKYRIUJE STEBUKLINGI
VAINIKAVIMAS 2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis.
Pasirengimo vainikavimui laikotarpiu vyskupijoje buvo surengtas mariologinis kongresas.
Naktį iš spalio 7 į 8 d. bazilikoje vyko Švč. Sakramento adoracija. Atskiromis nakties valandomis į adoraciją rinkosi vis kito dekanato jaunimas. Adoracijos metu buvo giedamos giesmės, psalmės, skaitomos Šv. Rašto ištraukos, dekanatų dvasios tėvai sakė homilijas. Iškilmėse ir visą naktį trukusioje Švč. Sakramento adoracijoje dalyvavo apie 600 jaunuolių iš visos vyskupijos.
Sekmadienio, t. y. spalio 8 d., rytą, pasibaigus naktinei Švč. Sakramento adoracijai, tikintieji kalbėjo rožinį, buvo giedamos giesmės Švč. M. Marijos garbei, vedamos katechezės. Iškilmingoms 12 val. šv. Mišioms, kurių metu popiežiškosiomis karūnomis vainikuotas stebuklingasis paveikslas, vadovavo Telšių vyskupas dr. J. Boruta SJ. Šv. Mišias koncelebravo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas dr. Peteris Stephanas Zurbriggenas, Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, vyskupai emeritai J. Žemaitis MIC, J. Preikšas, A. Vaičius, taip pat didelis būrys kunigų. Šv. Mišias, kurių metu giedojo jungtinis choras, tiesiogiai transliavo Marijos radijas.
 Šv. Mišių pradžioje gausiai susirinkusius maldininkus pasveikino Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Šventojo Tėvo sveikinimą perskaitė apaštališkasis nuncijus arkiv. dr. Peteris Stephanas Zurbriggenas: „Šventasis Tėvas siunčia širdingiausius sveikinimus dalyvaujantiems iškilmingoje Švč. M. Marijos Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės paveikslo vainikavimo iškilmėje ir linki, kad šis svarbus įvykis paskatintų dvasinį uolumą ir autentišką pamaldumą Išganytojo Motinai, meldžia brangiausių dangiškų dovanų šventų apeigų dalyviams, ypač kunigams ir jaunoms šeimoms, ir su džiaugsmu teikia visiems maldingą apaštališkąjį palaiminimą“.
Per pamokslą Telšių vyskupas J. Boruta SJ susirinkusiesiems priminė paveikslo ir šventovės istoriją, kalbėjo apie šeimų krizę Lietuvoje. Maldininkams ir visiems iškilmių dalyviams vyskupas priminė, kaip stebuklingajam paveikslui buvo paskirtas Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas: „Popiežių Benediktą XVI sudomino pasakojimas, kad Žemaičių Kalvarijos šventovę, ypač Didžiųjų atlaidų metu, pamėgo jaunos šeimos, sutuoktiniai kartu su savo vaikais eina Kryžiaus kelią, meldžiasi prie stebuklingojo paveikslo. Taip šių pokalbių metu išsikristalizavo šio paveikslo, šiais laikais patraukiančio jaunų šeimų širdis ir sielas, titulas. [...] Karalienė turi būti pripažinta mūsų valdovė – rodanti kryptį ir būdą, kaip mes žengiame pirmyn į ateitį. Marija pati savo gyvenimu mums parodė pavyzdį, kuriuo mes turime sekti“.
Po pamokslo Telšių vyskupo sekretorius kan. bažn. t. lic. Remigijus Saunorius susirinkusiesiems perskaitė dokumentą, kuriuo buvo suteiktas paveikslui Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas ir popiežiaus Benedikto XVI įgaliojimas Telšių vyskupui J. Borutai SJ paveikslą vainikuoti paties popiežiaus pašventintomis karūnomis. Pašlakstęs švęstu vandeniu karūnas apaštališkasis nuncijus įteikė Telšių vyskupui J. Borutai, kuris paveikslą ir vainikavo.
Po iškilmingų šv. Mišių Žemaičių Kalvarijos miestelio gatvėmis ėjo Eucharistinė procesija. Atsisveikindamas Telšių vyskupas kvietė maldininkus nuolat lankyti šventovę ir atvykti pasimelsti prie stebuklingojo Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės paveikslo. Kiekvieną šeštadienį šioje šventovėje aukotojų intencijomis aukojamos šv. Mišios prašant šeimoms Dievo Motinos užtarimo. https://www.zemaiciukalvarija.lt/madonos-paveikslas/vainikavimas
Nuo 2008 metų liepos 2-oji visoje Lietuvoje švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos, Šeimų Karalienės, liturginė šventė.
MALDA
Jėzaus ir mūsų Motina Marija, Tu į mūsų šeimas žvelgi iš Žemaičių Kalvarijoje malonėmis garsėjančio paveikslo kaip Krikščioniškų šeimų Karalienė.
Esi mūsų šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė. Padėk mūsų šeimoms, kad jos būtų panašios į Tavo Šventąją Šeimą – Jėzaus, Tavo ir šv. Juozapo šeimą. Tvirto ir skaidraus tikėjimo, Dievo ir tarpusavio meilės bei pagarbos dvasios tebūna kupinos ir XXI amžiaus Žemaičių ir Lietuvos šeimos.
Bendra šeimos malda, kiekvieno sekmadienio visos šeimos maldinga kelionė į šventas Mišias, Tavo šventovės Žemaičių Kalvarijoje lankymas tebūna ne tik dvasinės atgailos ir džiaugsmo, bet šeimos vienybės ir santuokinės ištikimybės mokykla bei pagrindas. Kaip Tu, Motina, su šv. Juozapu ir Vaikeliu Jėzumi bendroje šeimos maldoje, šventadienių šventime, Jeruzalės šventovės lankyme radai atramą pakelti visus šio gyvenimo sunkumus ir išbandymus, taip Tau užtariant ir mūsų šeimos teatranda šią atramą sunkumams pakelti. Mūsų krikščioniškos šeimos tebūna, kaip ir Tavo, o Motin, Šventoji Šeima – kupinos tikėjimo, vilties, Dievo ir tarpusavio meilės šviesos. Teskleidžia jos palaimintą šviesą kitoms šeimoms mūsų Tėvynėje ir visame pasaulyje.
Tavo globai, Krikščioniškų šeimų Karaliene, pavedame mūsų šeimas, jose augančius vaikus ir vaikaičius. Amen.