PAPILDYMAI

Vitalis Dembskis  gimė 1845-aisiais metais Šiaulių apskrityje, bajorų šeimoje. Mokėsi Telšių progimnazijoje, paskui įstojo į Varnių kunigų seminariją.
Kai vyskupas Motiejus Valančius rusų valdžios buvo priverstas persikelti Į Kauną, čia buvo perkelta ir seminarija, todėl Vitalis Dembskis mokslą tęsė jau Kaune.
1867-aisiais metais gavęs diakono šventimus, V. Dembskis buvo paskirtas į Tryškių parapiją (Telšių r.), kur turėjo mokytojauti liaudies mokykloje. Išvykstančiam iš Kauno vyskupas davė jam pirmąjį išbandymą - įteikė apie 18 elementoriaus egzempliorių (išėmęs juos iš savo slėptuvės krosnyje) ir įpareigojo, sakydamas: "Tu paskirtas į mokyklą, kurioje moko žemaitiško rašto rusiškomis raidėmis, štai tau duodu elementorius žemaitiškomis raidėmis, išdalink ir išparduok vaikams, kad jie nepamirštų tų raidžių, kuriomis buvo spausdintos jų tėvų knygos...".
1868 metų spalio 5 dieną Vitalis Dembskis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas į Gaurės parapiją vikaru. Vyskupas, skirdamas į šią Prūsijos pasienio parapiją, vėl patarė jam imtis platinti Prūsijoje spausdintas lietuviškas knygas. Jaunasis kunigas Gaurėje greitai pelnė didelį parapijiečių palankumą.
Ėmęsis lietuviškos spaudos platinimo darbo V. Dembskis palaikė ryšius su Ropkojų filijos filialistu kunigu A.Brundza bei savo pusbroliu Vladislovu Dembskiu. Šis, kaip 1863-ųjų metų sukilimo dalyvis, buvo pasitraukęs į Tilžę (gyveno pas J.Zabermaną), vėliau - į Paryžių. Vitalis su savo pusbroliu slaptai susirašinėjo ir iš jo gaudavo knygų.
Išaiškinus, kad kunigas Vitalis Dembskis priklauso M.Valančiaus organizacijai, 1870 metų rugpjūčio 12 dieną jo bute buvo padaryta krata. V. Dembskis buvo suimtas ir uždarytas į Raseinių kalėjimą. Po dviejų savaičių buvo atvežtas į Vilnių ir įkalintas citadelės pastate Nr.14.
Kunigas V. Dembskis turėjo didelį autoritetą ne tik Gaurės parapijoje. "Kai vienas svarbiausiasis slaptųjų organizacijų pasienyje aiškintojas - žandarų kapitonas Pikaras - rugpjūčio 26 dieną tarnybos reikalais atvyko į Aneliškės dvarą, susirinkę 310 valstiečių prašė paleisti V. Dembskį iki kvotos pabaigos jų atsakomybe, reiškė įsitikinimą, kad jis turįs būti išteisintas. Netrukus žandarai vėl nerimavo, nes Batakių, Tauragės, Eržvilko ir Jurbarko valsčių valdybos nutarusios paduoti generalgubernatoriui prašymą su 600 valstiečių parašų, kad V.Dembskis būtų paleistas. Pareigūnai tai suprato kaip pasipriešinimo valdžiai pasireiškimą".
Iškentęs sunkias kalinimo sąlygas ir tardymus Vitalis Dembskis buvo perkeltas į Vilniaus vyskupiją, atiduotas dvasinės vyresnybės bei policijos priežiūrai. Apie 1884-uosius metus grįžo į Žemaičių vyskupiją. Mirė apie 1915-uosius metus.
L.: Ona Žemaitytė-Narkevičienė „Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai“, Kaunas 2000. (Paimta iš V. Merkys „Knygnešių laikai, 1864-1904“ Vilnius 1994. p.242. ir V. Merkys Draudžiamos lietuviškosios spaudos kelias. Vilnius 1994, p.515.)

1870 m. suimtas, kalintas, įtrauktas į M. Valančiaus knygnešių draugijos bylą. Vilniaus citadelėje kalinamas patvirtino, kad draudžiamąsias lietuviškas knygeles platino jų autoriaus M. Valančiaus nurodymu. 1871 m. paleistas iš kalėjimo, perkeltas į Vilniaus vyskupiją, atiduotas dvasinės vyresnybės bei policijos priežiūrai, vėliau ištremtas į Rusiją. 1878–1887 m. buvo Kazanės klebonas ir karo kapelionas. Grįžęs į Lietuvą buvo Lapių, Seredžiaus klebonas, nuo 1893 m. Geležių filialistas. 1912 m. išvyko į Jeruzalę.
L.:  Benjaminas Kaluškevičius, Vytautas Merkys. Vitalis Dembskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV
(Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 602 psl. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vitalis_Dembskis   2014-06-09)

Apie Liackių giminę

Albertas Vijūkas - Kojelavičius ,,Lietuvos istorijoje“ (Vilnius, 1988, 666 p. rašo: 1534 m. ,,Ne mažiau bėdų Maskvos kunigaikštystei pridarė galingi didikai, pradėję nesutarti ir žiauriai vienas kitą persekioti; kai varžovai nusiaubė kelias priešingos grupuotės šeimas, kunigaikštis Simonas Belskis ir Ivanas Liackis, neapsikęsdami su šitokiu gyvenimu, pasiprašė su visais turtais karaliaus Žygimanto prieglaudos. Karalius maloniai juos Vilniuje priėmė ir apdovanojo didelėmis valdomis. Liackiui atiteko Želudokas ir Aukštadvaris, jis davė pradžią garsiai šeimai, pelniusiai  šlovę taikos darbais bei karo žygiais ir aukščiausiomis pareigybėmis. Kad Belskio palikuonys mirė be įpėdinių, rodo tai, kad jam suteiktos valdos Žiežmariai, Stakliškės bei Karmėlava ilgainiui prarado bajorišką jurisdikciją.“

Zenonas Ivinskis ,,Lietuvos istorijoje iki Vytauto Didžiojo mirties“ Vilnius, 1991, 259 p. rašo: Pirmosios žmonos Marijos Vitebskietės penki sūnūs, augę dar Algirdui esant daliniu kunigaikščiu ir gavę savo dalis Rusėje, visi buvo stačiatikiai. Vesdami stačiatikes žmonas ir prisiimdami rusų papročius, jie, jų anūkai ar proanūkiai davė pradžią vėliau žinomiems kunigaikščiams (...) Bielskiams ir Sluckiams (iš Vladimiro). (Tai buvo iki 1350 m.)

Galima iškelti hipotezę, kad karalius Žygimantas Augustas todėl juos taip maloniai priėmė ir net gausiai apdovanojo, kad šis prieglobsčio pasiprašęs Bielskis (o gal ir Liackis) buvo DLK Algirdo palikuonis. Be to, jie prašėsi prieglobsčio Lietuvoje, o ne kur kitur.

Iš Aukštadvario klebono kun. Vytauto Sudavičiaus duotų kelių lapų:

Ivanui Liackiui esant Aukštadvario savininku, 1569 m. rugpjūčio 9 d. miesteliui buvo suteikta miesto privilegija. Jo sūnus Teodoras pasižymėjo kaip puikus karo vadas, dalyvavęs XVII a. pr. kare su Švedija, 1605 m. didvyriškai kovėsi garsiajame Salaspilio mūšyje. Teodoro sūnus Jonas Alfonsas, būdamas karštas katalikas, kartu su žmona Joana Aukštadvaryje įsteigė dominikonų vienuolyną. Jonui Alfonsui mirus, Aukštadvarį paveldėjo jo sūnus Petras Kazimieras (miręs 1666 m.), dalyvavęs ne viename mūšyje. Jis buvo paskutinis žinomas Aukštadvario dvaro savininkas iš Lackių giminės.
1618-1620 m. dvaro savininkai Lackiai pastatė tašytų akmenų Šv. Dominyko koplyčią su zakristija, po kuria buvo laidojami Lackių šeimos nariai. Pirmas čia buvo palaidotas Teodoras Lackis, miręs 1616 m. Pastarojo sūnus Minsko kaštelionas ir Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Liackis su žmona Joana Tolvaišaite 1629 m. liepos 6 d. dominikonams skyrė fundaciją ir pradėjo statyti mūrinę Šv. Domininko titulo bažnyčią bei dvylikai vienuolių pritaikytą vienuolyno pastatą. Statybos pradėtos greta Šv. Dominyko koplyčios. Sakralinis ansamblis buvo pastatytas iki 1635 metų. 1647 m. miręs fundatorius buvo palaidotas šeimos koplyčioje greta savo tėvo.
Netrukus prasidėjo karai su Maskva ir Švedija. 1655 m. Maskvos ir kazokų didžiosios invazijos metu bažnyčia buvo apgriauta. Bažnyčioje buvęs ant skardos tapytas „Švč. Mergelės Marijos Rožinės44 paveikslas buvo sulankstytas kulkų, nes į jį buvo šaudoma. 1675 m. bažnyčia buvo meniškai atnaujinta.
Po XVIII a. pr. karų ir marų bažnyčia ir vienuolynas buvo nusiaubti. Ypač nukentėjo Lackių šeimos koplyčia-mauzoliejus; įgriuvo grindys su fundatorių antkapiais. 1738-1741 m. bažnyčia, koplyčia ir vienuolynas buvo atnaujinti.

Po 1831 m. sukilimo vienuolynas ir bažnyčia buvo konfiskuoti, liturginiai daiktai išdalyti kaimyninių parapijų bažnyčioms. 1860 m. caro valdžios įsakymu nugriauta Lackių koplyčia, o 1865-1866 m. buvusios bažnyčios pastatas buvo perstatytas, suteikiant jam tradicinės cerkvės išvaizdą.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai Aukštadvario cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. buvusi cerkvė perduota katalikams.
Per kasinėjimus Lackių koplyčios vietoje rastus kelis (ar keliolika) kaulus kun. Vytauto Sudavičiaus sudėjo į dėžutę. Vėliau vysk. J. Matulaičio nurodymu užkasė prie bažnyčios sienos.

Kunigas, knygnešys   Kazimieras Pranckietis
Gimė 1869 metais gruodžio 31 dieną Šniukonių kaime, Šeduvos apylinkėje, Radviliškio rajone.
Mirė 1955 metais spalio 31 dieną Kėdainiuose.
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1886–1890 m. – Kauno kunigų seminarijoje, 1890–1894 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas, gavo teologijos magistro laipsnį. Į kunigus įšventintas 1894 m. ir paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1895 m. – Kauno mergaičių ir berniukų gimnazijos kapelionas.
Mokydamasis Šiauliuose, gaudavo lietuviškos spaudos, ją platindavo. Seminarijoje 1888–1890 m. priklausė slaptai Lietuvos mylėtojų draugijai. Išvertė į lietuvių kalbą N. P. Wisemano knygą „Szwiesa Diewo“. Šelpdavo lietuvišką spaudą ir dėl jos nukentėjusiuosius. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose („Viltyje“ ir kituose). Nuo 1918 m. – Lapių kuratas, Kauno dekanas. 1919 m. paskirtas Kėdainių klebonu.
Šaltiniai:1. Radviliškio krašto knygnešiai ir jų pagalbininkai: bibliografinis žinynas. Parengė Gražina Dunauskienė. Radviliškis: Litera, 2009, 90-91. ISBN 978-609-8034-00-4.
Parengė Rima Giedrienė, vyresnioji bibliotekininkė, 2013
http://www.radviliskiobiblioteka.lt/lt/krastotyra/krastieciai/114-p-nauja/434-pranckietis-kazimieras
---------------------
Kėdainių krikščionių pavargėliams šelpti draugijos veikimo plotas buvo šv. Jurgio parapija ir nuo 1936 metu Draugijai
vadovavo Kazimieras Pranckietis, kunigas dekanas, Kėdainių šv. Jurgio parapijos klebonas. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080924_184447-75819/DS.005.0.01.ETD

INVENTORIUS

Žalią ir raudoną arnotą (sovietų laikais) nupirko Krasauskas.