KAPINĖS

           Seni žmonės pasakojo, kad maro metais nespėta laidoti žmonių, todėl vietoje, savo kaimuose ir laidodavę. Taip šių apylinkių kone kiekvienas kaimas turi savo kapines.[1]

2007 m. Lapių parapijoje veikė šios kapinės:

Andriuškonių

Drąseikių

Masteikių

Lapių ,,Parapijinės kapinės yra prie bažnyčios, tačiau čia laidojimų būna ne daugiau 3 per metus. Dauguma laidojama kaimų kapinėse, kurių parapijoje yra iki 8.“[2] Šalia paminklo nužudytiems negimusiems vaikams yra metalinis kryžius, apjuostas gėlių vainiku. Įrašas skelbia, kad čia palaidota 19 m. Marijona Michelevič, mirusi 1895 vasario 26 d. Kaip sakė žmonės, ją sukandžiojo pasiutęs šuo ir ji mirė. Mirė netekėjusi, nekalta, todėl ant kryžiaus yra vainikas.

Lapių (Didžiųjų)

Šatijų

Smiltynės (inventoriuje vadinamos Agnapolio. Įkūrus Lapių seniūniją, jos priskirtos prie Domeikavos, nors daug lapiečių yra čia palaidota.)

Anksčiau dar priklausė ir Žinėnų kapinės.[3]

BARSŪNIŠKIŲ (senkapiai, jau nenaudojamos). Kartą ūkio skyriaus vedėjas Baublys, vykdydamas komunistų partijos organų reikalavimus plėsti ariamų žemių plotus,  nebeturėdamas ką beplėsti, kėsinosi suarti Barsūniškių senkapius, bet žmonės vos ne su basliais atsistojo ir šios šventvagystės įvykdyti neleido. Žmonės kalbėjos: ,,Viską iš mūsų išplėšė kolchozui – ir akėčias ir vežėčias, o jau savo tėvų kaulų tai neduosim.“[4] 2007 06 11 klebono R. Skrinsko iniciatyva buvo pastatytas kryžius. Jis stovėjo Rožių kapinėse. Kai darė naują antkapį, jį nuėmė ir padovanojo klebonui Aleksandra Adžgauskienė iš Domeikavos. Kryžių buvo pagaminęs Vytautas Adžgauskas. Lapietis Leonardas Balčiūnas iš Barsūniškio gt. sako, kad jo tėvas sakęs, kad tai Napoleono karių kapinės. Mečislovas Zaščiurinskas sako, kad kapai buvo apsodinti beržais. Dvarininkai Adolfas (tėvas) ir sūnus Edvardas Sakalauskai juos išpjovė. Čia laidojo rusus. Čia palaidoti Jarmolajaus diedukas Lavrenov Pavliučenka, rusų partizanas. Steponas Linkevičius, Leonas Rimdeika dar matė šiose kapinėse antkapius (kauburėlius). L. Rimdeika sako, kad karo metais prie šių kapinių stovėjo vokiečių artilerija ir apsišaudė su rusų artilerija Karmėlavoje. 2007 06 30, 10 val., dalyvaujant Barsūniškių, D. Lapių, Pakalniškių, Lapių, Domeikavos ir Kauno gyventojams bei svečiams kryžių atšventino klebonas kun. R. Skrinskas. Vietos moterys jį papuošė gėlėmis.

EIGIRGALOS kapinės (Dabar priklauso Domeikavos parapijai). Senieji gyventojai pasakoja, kad jau jų tėvai nežinojo, kada jose pradėta laidoti. Sakoma 300 metų tikrai jau laidojama. Pasakojama, kad anksčiau buvę daug ąžuolinių kryžių. Prieš pora metų buvo likęs tik vienas, bet ir to jau nebeliko. Seniausias yra geležinis kryžius, statytas 1839 m. Kryžiai yra vieni galvūgalyje, kiti kojūgalyje. Basanavičius rašė: „Kryžiai buvo statomi kojūgalyje, kad vėlėms iš kapų keliant smagiau būtų už jų pasitvėrus atskelti.“[5] Kai J. Palaima 1962 m. kasė žvyrą iš netoli kapinių esančios vietos (dabar čia tvenkinys), rado žmonių kaulų.

KUBULKŲ km. senkapiai.  (Dabar priklauso Domeikavos parapijai). 1935 – 1937 m. buvo tyrinėta Kubulkų plokščiasis kapinynas ir Radikių kapinynas. Juose rasta urnos su pelenais. Ir taip į padarytas angas supiltų pelenų. Archeologai pripažįsta, kad Kubulkų kapinyne buvo laidojama jau V- VI a. Kubulkų kapinynas yra ant nedidelės kalvos, apaugęs lapuočiais medžiais, eglėmis, ąžuolais. Viena liepa su 10 – čia kamienų, kita su 5 – ių. Anksčiau čia buvo stulpelis su užrašu: „Lietuvos TSR archeologinis paminklas Kubulkų plokščiasis kapinynas“. Dabar jau jo nebėra. [6]  Plokštiniai (be žymių žemės paviršiuje) buvo įrengiami kalneliuose arba sausose ir gražiose vietose. Jos yra žvyrkelio Eigirgala – Lapės kairėje pusėje.[7] 2007 09 13 Eigirgalos lentpjūvės vadovas Algirdas Pranckevičius padovanojo 6 cm storio 4 m ilgio maumedžio iš Baikalo krašto lentas kryžiui. Kryžių pagamino Juozas Smaldžiūnas. Kryžių, klebono kun. R. Skrinsko iniciatyva, pastatė ant Kubulkų kapinių.

RADIKIŲ kapinės. (Dabar priklauso Domeikavos parapijai). Čia buvo likę keli kryžiai, nes jau nedaug kas laidojo, Kaimas apnykęs. Apie 1971 m. šalimais buvo smėlio karjeras. Kai Sargėnų plytinė kasė smėlį, rado daug kaulų. Lankydamas artimųjų kapus, tai pamatė Vytautas Činčikas. Jis kreipėsi į reikiamas instancijas. Buvo atvykusi komisija ir nutarė tą vietą užsodinti mišku. Kas ir buvo padaryta. Tie kaulai buvo rasti nuo dabartinių Radikių kapinių einant į Lapių pusę.[8]

Radikių km. 1960 m. rasti ir ištirti 72 griautiniai kapai, priskiriami XIII – XV a. Rasta dar prieš  1387 m. kaldintų sidabrinių monetų su Gedimino vartų ir Vyčio kryžiaus ženklais. Tai, rodos, seniausios Lietuvoje kaldintos monetos.[9] Į r. nuo kaimo kapinių buvo ardomas kapinynas. Dalį jo radinių (II-VI ir IX-XIIa.) surinko 1909 m. Tadas Daugirdas. 1959 m. ir 1967 m. kapinyną tyrė Kauno istorijos muziejus. 1959 m. rasta 73 XIV-XVI a. griautiniai kapai, 1967 m. – 1 griautinis VI-VII a. ir 30 XV-XVI a. kapų. Greta buvę ir suardytų X-XII a. degintinių kapų. Radiniai laikomi Kauno istorijos muziejuje, kai kurie Varšuvos archeologijos muziejuje.[10] Nuotraukoje yra 27 monetos, rastos Radikių senkapio moters kape Nr. 59, 1959 metu tyrinėjimų metu. Jų diametras 1-1,2 cm, jos visos aptrupėjusios. Skirtinos XIV a. pab. - XV a. viduriui (1392-1430 m.). Jos vienos iš seniausiu, bet ne pačios seniausios. Averse matyti ietigalis su kryžiumi, o reverse - Gedimino stulpai. Monetos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje.[11]

Apie RAMAŠKIŲ kapines (dabar priklauso Domeikavos parapijai) yra Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojo raštas nr. 152 iš 1958 02 11. Jame suteikiami Švč. M. Marijos Snieginės atlaidai Ramaškių koplyčiai. Ši koplytėlė 1914 m. buvo medinė, vinys kalvio darbo. Julė Zdanavičiūtė ir Marijona Jagelavičienė apie 1960 m. ėmė rinkti aukas naujos koplytėlės statybai, nes senoji labai suseno. Koplytėlę sumurino meistras Šimonis iš Varluvos km. Nutinkavo Jonas Kutkauskas iš Šermukšnių gt., o dažė Julės Zdanavičiūtės sesers žentas. Koplytėlė perstatyta pagal senosios planą be jokio valdžios prašymo ir leidimo. 1979 m. čia dar buvo švenčiami atlaidai.[12] Koplytėlės stogą uždengė Pranas Nomeika apie 1958 m.[13]

1977 07 27 Ancikevičiaus Zigmo ir Ivančikovos Lidijos vaikai Algis Ivančikovas, Zigmo ir Kęstutis Ivančikovas, Zigmo išdaužė koplyčios visus langus, žvakides, sulaužė ketaus kryžių, 2 paveikslų rėmus ir stiklus, nusiaubė kai kuriuos kapus.

ROŽIŲ kapinės. (Dabar priklauso Domeikavos parapijai). 1905 m. statant fortus, smėlį ėmė iš senųjų kapinių. Tuo metu ir buvo įkurtos naujosios Rožių kapinės. Senosios kapinės buvo Pakalnės gt. einant link Parko gt. ant kalniuko dešinėje kelio pusėje. Apie senąsias kapines papasakojo Pranas Putriūnas.[14] Dar 1958 m. čia stovėjo lokatoriai, kuriuos aptarnavo karinis dalinys. Apie 1963 m. kareiviai nuvertė medinius savo pastatus ir išsikraustė.[15] Kai MIS`o ūkio valdytojas Alfonsas Kalinauskas organizavo žemės kasimą keliui iš Ibėnų į Babtus nuo čia minimo kalno, tai su smėliu buvo vežama ir žmonių kaulų. Juos nuo kelio surankiojo vienas komunistas (vardo neprisimena) ir užkasė pakelėje prie miško kampo. Ten pastatė žmogaus aukščio kryžių. Kuris ir dabar dar tebestovi. O senųjų kapinių vietoje liko duobė.[16] Senųjų kapinių vietoje stovėjo medinis kryžius. Jį dar matė Ona Benaitienė, kai atvyko gyventi į Naujo Gyvenimo gatvę, t.y. apie 1963 m.[17] Nedzielskienė pasakojo, kad čia buvo kapai. Kai statė fortus, davė kareivius, kurie palaikus iškasė ir perlaidojo naujoje, dabartinių Rožių kapinių vietoje. Genovaitės Vasiliauskienės mama Kazė pasakojo, kad jos uošvius perlaidojo iš šių senųjų Rožių kapinių į naująsias.[18] Kai apie 1973 m. Jonas Palaima vežė žvyrą iš čia, krovė Zenonas Čepaitis su ekskavatoriumi, byrėjo žmonių kaulai.[19] 2005 m. Jonas Liegus į rytus apie 80 m nuo duobės, kuri liko ekskavatoriumi kasant iš ten smėlį, kasėsi smėlio morkoms, 1 metro gylyje rado žmonių kaulų. Ten juos ir užkasė.[20] Tvirtovės teritorija 1960 m. buvo be medžių, švari. „Naujojo Gyvenimo“ kolūkio vadovybė apie 1962 m. organizavo ąžuoliukų sodinimą. Be kitų juos sodino ir Jonas Palaima. Sodinamų ąžuoliukų amžius buvo 3-4 m.[21]  

Domeikavos kalviai už 600 lt padarė metalinį 4 m. aukščio kryžių ir senųjų kapinių vietoje jį pastatė. Kančia kainavo 55 lt. Ją paaukojo Juozas Rutkauskas. Kryžiaus gaminimą apmokėjo šalia esanti UAB ,,RUFAX“. Kryžių pašventino Domeikavos klebonas kun. R. Skrinskas 2007 09 16, 18 val. gausiai dalyvaujant Domeikavos gyventojams.

SALIŲ km kapinės. (Dabar priklauso Domeikavos parapijai). Jos buvo apie 1,5 km nuo Salių kaimo link Kauno, dešinėje kelio pusėje. Apie tai papasakojo Drazdausko sūnus Mykolas Drozdovskis. Salių km. buvo dvejos kapinės. Vienos (į Kauno pusę) – rusų sentikių, kitos, spėjama, - Napoleono laikų prancūzų kareivių prie Salių upelio. Sentikių kapinės, plečiant kolektyvinius sodus, buvo iškeltos į Ibėnų kapines, o Saliuose esančios kapinės, statant gyvenamąjį namą, (Pelėžirnių gt. 73). statybininkų sunaikintos. Dalį žmonų kaulų ir kaukolių V. Andziukis surinko ir užkasė savo sodyboje.[22]
Salių km. katalikiškos kapinės buvo už Neries Vilniaus – Kauno tilto (važiuojant iš Salių link Kauno), kairėje kelio ir dešinėje Neries upės pusėje, priešingoje pusėje, nei posūkis iš Lapių – Kauno kelio į magistralę, vedančią link Vilniaus. Šiose kapinėse laidojo ne tik iš Salių, bet ir Vilijampolės, Sargėnų. Neries upė plovė kapinių šlaitą, ten mėtėsi daug žmonių kaulų. Chomantovskis iš Vilijampolės rinkdavo tuos kaulus ir nešdavo parduoti į supirkimo punktus. Ten buvo palaidoti Voloskevičių, Bradauskų ir kt. šeimų mirusieji. Apie 1963 m., prieš statant tiltą, valdžia liepė ten palaidotus palaikus perlaidoti į kitas kapines. O ties Pelėžirnių gt. 73 namu kapinių nebuvę. Čia galėję būti žuvusių karų metų užkasti palaikai.[23]

ŠANČIŲ km. kairėje vieškelio pusėje yra kalnas, vietos žmonių vadinamas ,,Apkasais“. Kiti dar vadina prancūzų kapais. Pranas Lekavičius, Igno s. g. 1890 10.21 Šančiuose, pasakoja, kad nuo pat jo vaikystės dienų čia rasdavę kaulų. Netoli tų apkasų buvęs senas ąžuolinis kryžius, kurį jis prisimena. P. Lekavičius taip samprotauja: ,,Pro ten nėjęs kelias, nebuvę kryžkelės, tai gal ten ir buvo kapai, o juose – ir tas senas kryžius.“  Statys Dabkevičius, Antano, g. 1885 m. Drąseikiuose, o smetoniniais laikais persikėlęs į Šančius, t.p. prisimena, kad seniau kalbamoje vietoje buvęs kryžius ir prileidžia, kad tenai kitados galėję būti kapai.[24] Šančių plokštinis kapinynas su griautiniais kapais yra MARGUPIO kairiajame krante.[25] Kad čia tikrai yra buvę kapai tvirtina ir Zofija Nomeikienė, g. 1924. Ji prisimena, kad apie 1934 m. ant kalno buvę tik 3 berželiai. Kalno viršūnėje esančioje duobėje buvę plytų. Jos tėvelis Vincas Balandis sakydavo, kad kasant bulvėms duobę, radęs žmonių kaulų, iškasė kaukolę. Todėl vaikai bijodavo eiti parnešti bulvių.[26]

2007 m. rugpjūtį ąžuolo medieną paaukojo Šančių kryžiui Kęstutis Gotvaišas. Kryžių labdarai iš jos padarė Steponas Rumba. 2007 09 29 kryžių pašventino klebonas kun. R. Skrinskas.  

ŽEMAITKIEMIO kapinės (dabar priklauso Domeikavos parapijai) buvo perkeltos į dabartinę vietą. Prieš tai jos buvo dabartinio Šakių km. vienoje iš aukščiausiųjų vietų – Dabar senosios kapinės apsodintos pušimis.[27] Marija Plegienė, g. Apie 1894 m. sakė, kad jai reikėjo 1912 m. perlaidoti artimuosius iš Žemaitkiemio senųjų ir Rožės senųjų kapinių į naująsias.[28]