KALBA

XVII a. I pusėje Lapių apylinkės gyventojai tekalbėjo lietuviškai, nes dotacijos akte pasakyta, jog klebonai mokėtų lietuvių kalbą ir sekmadieniais sakytų lietuvišką pamokslą, atsižvelgiant į vietos aplinkybes.[1] Dvaro įtakoje XIX a. pab. bažnyčioje buvo vartojama lenkų kalba. Mečislovas Zaščiurinskas g. 1926 m. sako, kad dvarininkai ėmė kalbėti prancūzų ir lenkų kalbomis. Iš valstiečių reikalaudavo į juos kreiptis lenkiškai. O valstiečiams reikėdavo prašyti tai medžių, tai ganiavos, todėl išmoko lenkiškai. Po pono Vitčin valdė ponas Volfas. Jis labai pykdavo, jei kas kalbėdavo lietuviškai. Eidavo pasiklausyti, kokia kalba meldžiasi.[2] XX a. pradžioje bažnyčioje vyko ,,kalbiniai mūšiai“. Kuriam laikui buvo suspenduotos net pamaldos. Kurija šiuo klausimu  gavo daug skundų. Apie vieną kalbinį susitarimą rašė Lietuvos Aidas.[3] 1960 m. kurija uždarė bažnyčią dėl nekatalikiškos kovos už kalbą. Bažnyčioje pamaldų nebuvo apie metus.[4] Vienoje šeimoje būdavo vienas brolis lenkas, du broliai lietuviai ir t.t. dar ir dabar yra senų žmonių, kurių vienas brolis lenkas, kitas – lietuvis.[5]