DVARAI, KAIMAI IR JŲ  ISTORIJA

1925 m. Lapių parapija tęsėsi apie 18 km ilgio ir apie 5 km pločio. „Katalikų 1923 m. priskaitoma abiejų lyčių 2833 dūšių.“[1]

1903 m. Lapių miestelyje buvo 219 gyventojų.[2] „Dabar prie Lapių parapijos priguli 19 kaimų su 26 viensėdžiais, kurių žymi dalis karo laike sudeginta.“ Iš kun. J. Jaso reliacijos Žemaičių vyskupui. 1925 m. inventoriuje yra minimi šie kaimai su gyventojų skaičiumi: Andruškoniai 127, Barsūniškiai 48, Drąseikiai 171, Gudiškiai (Romaškių Būda) 46, Eigirgala 214, Lankiškiai 53, Lapiai 356, Lepšiškiai 134, Lontainiai 67, Masteikiai 45, Orlava 159, Pieščanka 26, Radikiai 80, Romaškiai 115, Saliai 19, Šančiai 59, Šatijai 160, Voškoniai 58, Žinėnai 205. Minimi 5 dvarai: Agnapolis 103, Lapiai 127, Mikoliškiai 53, Stavidvaris 26, Taurapolis 52 ir ten pat surašyti 43 vienkiemiai: Agnopolis (malūnas) 7, Antoniškiai 7, Apivė 12, Aukščiai 29, Baleinie 9, Baranuvka 5, Bocianuvka 13, Borek (Šilelis) 8, Cegelnie 13, Dirvonai – Podlesje 22, Dembniakas 21, Dirvoniška 15, Drąseikiai 8, Gudiškiai 13, Jaškai arba Svinucha 5, Juozapava 25, Karolinava 8, Kaukazas 17, Kobulkiai 8, Konceva 13, Kozlava 13, Lapenė 10, Lepšiškiai 8, Pakalniškiai 10, Piesčanka 13, Podembe 13, Poginia 15, Rokiškiai 28, Sena – Būda 27, Stavidvaris 10, Stavisčiai 12, Šalampija 7, Šambališkiai 13, Talejai 11, Teofanija 16, Tročkiai 8, Uzoliai 11, Valierava – Šatijai 5, Veiveriška 15, Vieselava 9, Voškančiai 8, Voškaniška 22, Žinėnai 12. Viso kaimų, dvarų ir vienkiemių gyventojų 3069, iš jų 1528 vyrų, 1541 moterų.[3]

Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis: Kobulkų km. – 1 kiemas, 9 gyventojai. Orlavos km. (dabar Varlavos km.) – 41 kiemas, 141 gyv. Padembės pavietas – 1 kiemas, 15 gyv. Romaškių km. – Būdos viensėdija – 6 kiemai, 50 gyventojų. Staviščių km. - 3 kiemai, 13 gyventojų. Voškančių km. – 4 kiemai, 22 gyventojai. Voškančių viensėdija – 1 kiemas, 8 gyventojai. Audėjų km., pagal senų žmonių pasakojimą, 1940 m. buvo 10 sodybų ir apie 40 gyventojų. [4]

 Palyginimui iš 1996 m.: miestelis Lapės – 960, kaimai: Didžiosios Lapės – 197, Šatijai – 48, Drąseikiai – 84, Andruškoniai – 29, Barsūniškiai – 24, Ginėnai – 16, Lepšiškiai – 30, Masteikiai – 105, Pakalniškiai – 10, Smiltynai II – 17, Stavidvaris – 19, Staviščiai – 0, Šančiai – 21, Tauralaukis – 10. Viso 1570 gyventojų.[5] 1940 m. Lapėse buvo apie 400 gyventojų.[6]

2007 m. kaimų registruotų gyventojų skaičius: Audėjai (į Š. Nuo Voškonių) – 1, Domeikava – 5027, Eigirgala – 34, Kumpiai – 8, Radikiai – 371, Ražiai – 5, Romaškiai – 3, Saliai – 48, Smiltynai – 137, Šakiai – 292, Varluva – 51, Vytėnų kaimas – 0, Voškoniai – 991, Žemaitkiemis – 45 gyv. Šeimų skaičius 2468. Viso Domeikavos seniūnijoje – 7013.[7] Andruškoniai – 28, Barsūniškiai – 15, Didžiosios Lapės – 216, Drąseikiai – 124, Ginėnai – 61, Lapės – 1038, Lepšiškiai – 26, Masteikiai – 99, Pakalniškiai – 16, Rokiškiai – 3, Smiltynai II – 35, Stavidvaris – 38, Staviščiai – 0, Šančiai – 38, Šatijai – 215, Tauralaukis – 45.[8]  

1931 m. LBA minimi dar šių gyvenviečių pavadinimai: Arlavos vs., Arlavos km., Barsuvkos km., Borisovka, Dembninko km., Rakiškių km.

Bažnyčios archyve tarp dokumentų 1933 ir 1935 m. yra susirinkimo statutas su kaimų atstovų pavardėmis ir nurodytais kaimais. Ten be aukščiau minėtų yra išvardinti tokie kaimai: Aukščiai, Ginėnai, Juozapava (Domeikavos dabartinės mokyklos vietoje), Rodžiai, (Rožiai?), Orvo? Orlwo? Kuncava[9] (Domeikavos Neris gt., kur dabar daugiabučiai. Prelatas turėjo kelis dvarus. Čia buvo paskutinis koncowa lenk. dvaras. Tai buvo ilgas namas. Viename gale gyveno ūkininkas, o į kitą atvykdavo prelatas. Augo liepos, buvo kūdra, kryžius. Tą kryžių išvežė į Vandžiogalos naująsias kapines. Jis baltai dažytas, su užrašu.[10] Jurgis Miliauskas pasakė Vandžiogalos klebonui Jonui Jokūboniui, kad Domeikavoje yra kryžius, kuriam dėl čia pradėtų statybų gresia nugriovimas. Kun. Jokūbonis suorganizavo kryžiaus perkėlimą į Vandžiogalos Naująsias kapines. Romas Beniulis pervežė kryžių su 150 ZIL`u. Kun. Jonas Jokūbonis palaidotas Kelmėje. Kryžius stovėjo ties Neries gt. 14 numerio namu.[11] Vandžiogalos kapinių duobkasys sakė, kad kryžių atvežė apie 1956 m. naujoms kapinėms. Kryžius su pagrindu apie  4 m aukščio. Betoninis, nubaltintas. Pamatas trišonis. Kiekviename šone yra po metalinę lentelę su užrašais: „GARBINAME TAVE, KRISTAU, IR ŠLOVINAME TAVE, NES PER SAVĄ ŠVENTĄ KRYŽIŲ TU ATPIRKAI PASAULĮ“. „JUBILIEJINIS KRYŽIUS PASTATYTAS ŠVEN┼AISIAIS 1933-34 METAIS“ ir „PASTATYDINO KAUNO ŠV. TREJYBĖS KLEBONAS PRELATAS POVILAS JANUŠEVIČIUS“.  Prel. Povilas Januševičius mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo Kauno kunigų seminarijos lietuvių kalbos profesorius, Vaikelio Jėzaus labdaros draugijos pirmininkas. Buvo kandidatas į vyskupus. Palaidotas prie Kauno bazilikos. Vilma Žaltauskaitė apie jį parengė studiją.[12]

             Vietovardžius siūloma vadinti sekančiai: Apievė, Barsynė (Barsuvka lenk.), Jalinka, Pamiškiai, Rokiškiai, Stavidvaris, Staviščiai, Šalampiai, Balainė (sen.) Bucenuvka = Pakalniškiai, Dirvoniškės, Paąžuolė, Šalampė (s), Jaškiai, Pamiškis, Smiltynai I - prie Agnapolio, Smiltynai II – virš Masteikių, Narupė.[13]

Parapijos ribų aprašyme  1782 m. rašoma, kad parapija išilgai ,,...prasideda nuo jų malonybių ponų Valadkevičių dvaro, vadinamo Koncavomis, kuris ribojasi su Kaunu ir tęsiasi iki Betėgalos.“ „Iš tos pačios Karmėlavos skersai iki jo malonybės pono Dominyko Tiškevičius, Kauno parapijos rotmistro, Naujosios ir Senosios Būdų, kurios ribojasi su Vandžiogalos parapija, pusantros mylios.“ Apskritai visoje parapijoje yra  11 bajorkaimių, tai yra Eigirgala, Romaškiai, Voškoniai, Radikiai, Šatijai, Andruškoniai, Drąseikiai, (...) Dvarų – 5 (...)  ponų Tiškevičių, Kauno parapijos rotmistrų, - Lepšiškiai ir Lapės; jų malonybių ponų Valadkevičių – Koncavos.[14] „Valadkevičių Koncavos dvare yra koplyčia, išpuošta pagal Tridento susirinkimo reikalavimus; dėl sunkumo persikelti per upę pagal ypatingą dvejiems metams išduotą Šventojo Tėvo indultą šioje koplyčioje aukojamos šv. Mišios ne tik paprastomis dienomis, bet ir iškilmingiausiomis, kaip antai: per Kalėdas, Velykas ir t.t.“[15]

„1531 m. jo malonybė ponas Jurgis Andriuškevičius savo žemę ir palivarką Andruškonių bajorkaimyje už Neries upės, už pusės mylios nuo Karmėlavos, užrašė bažnyčiai; ten dabar gyvena žmonės.[16] Jos malonybė ponia Stankūnavičienė, Mykolas Balandis, ateivis, Andrius Sabeckas, ateivis moka po 48 auksinius. Yra karčemėlė, gėralais prekiauja dvaras. Joje gyvena Martynas Januškevičius, jis nieko nemoka, kol nenaudojamoje žemėje pasistatys pastatus.[17]

Medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, dengta gontais, yra dauggalių jų malonybių ponų Šimkovskių Mikališkiuose, ant kalno, už Neries upės, per gerą mylią nuo Karmėlavos. Vilniaus kurijos (leidimu) iškilmingai švenčia Šv. Kryžiaus Atradimo dieną ir per potvynius, kai sunku persikelti per upes, (žmonės) tenai susirenka švęsti visų Viešpaties švenčių. Pagal ypatingą Romos indultą pačiame dauggalių jų malonybių ponų Šimkovskių, Kauno apskrities medžioklininkų, Mikališkių dvare paprastomis dienomis ir sekmadieniais vienuoliai aukoja šv. Mišias koplyčioje virš vartų, toliau nuo pastatų, aprūpintoje ir prideramai išpuoštoje pagal Tridento Susirinkimo (nuostatus).[18] Mikališkių dvaras yra už Andruškonių, prie Neries salos.k.

Andruškoniai – bajorkaimis, kur yra ir to paties pavadinimo kaimas; priklauso Karmėlavos bažnyčiai. Aukščiai – užusienis, jo malonybės pono Valadkevičiaus. Senoji Būda – kaimelis, jo malonybės pono Tiškevičiaus. Drąseikiai – pono Šimkovskio. Eigirgala – įvairių jų malonybių ponų valdytojų – Kasparo Eigirdo, Kazimiero ir Mateušo Eigirdų, Jono Radvilavičiaus, Antano Jakimavičiaus, Jono Šatinskio, Jono Vistickio, Mykolo Daškevičiaus, Tadeušo Prūsevičiaus, Juozapo Nedzelevičiaus ir t.t. paveldas. Lepšiškiai – jo malonybės pono Dominyko Tiškevičiaus. Lepšiškėse veikė malūnas, buvo tvenkinys.[19]  Lapės - pono Tiškevičiaus. Taip pat jo malonybės pono Andriaus Valatkevičiaus dvaras su mūrine bažnyčia. Lankiškiai – jo malonybės pono Andriaus Valatkevičiaus. Lantainiai – Tiškevičiaus, Rumšiškių seniūno. Pakalniškiai – pono Dominyko Tiškevičiaus. Masteikiai – kitados priklausė Lapių bažnyčiai, o dabar jį valdo jo malonybė ponas Dominykas Tiškevičius. Romaškiai – jų malonybių ponų Stanislovo Ibiansko, Juozapo Roslavičiaus, Simono ir Mykolo Vorlovskių, Onos Dapkevičienės, Adomo, Juozapo, Antano Roslavičių, Tamošiaus Kazakevičiaus, Jurgio ir Tamošiaus Romaškių, Dominyko Šimkovskio, Simono Januškevičiaus. F73 Šatijai – jų malonybių ponų Antano, Igno Rapalavičių, Tadeušo Ramykos, Kazimiero Jakimavičiaus, Ievos Romeškienės, Antano ir Mykolo Christovskių, Jono Šatinskio, Jono Chrizevičiaus, Dominyko Stavskio, Jokūbo Vašeikos, Magdelenos Voškevičienės, Pranciškaus Gečio, Jono Buinevičiaus, Mykolo Abramavičiaus, Rožės Stavskos, Juozapo Jagintavičiaus. Saliai – jo malonybės pono Andriaus Valatkevičiaus užusienis[20] su smukle, kur baigiasi Karmėlavos parapija ir prasideda Kauno. Vanagėliai – jo malonybės pono Dominyko Tiškevičiaus. Varluva – kaimas ir smuklė šviesiojo dauggalio jo malonybės pono Antano Tiškevičiaus, Onos Vorlovskos. Žinėnai – jo malonybės pono Jono Šimkovičiaus.“[21]

1859 m. inventoriuje yra išvardinti šie dvarai: Lapių, Mikuliškių, Taurapolio, Agnapolio.

Smiltynų km., netoli STAVIŠČIŲ upelio ir Neries santakos buvo dvaras. Liko tik ūkiniai raudonų plytų pastatai. 200 metrų nuo Smiltynės kapinių yra VEISESTĖS upelis. [22]

Nuo Andruškonių link Betėgalos prie Neries slėnio yra Mykoliškių dvaro ūkio pastatai iš raudonų plytų. Smetonos laikais Mikuliškių dvarą ir kaimą apsemdavo pavasarį vanduo, nes prie Šančių km. esanti sala padėdavo užsikimšti ledo lytims. Dvaro tvarte buvo antras aukštas ir ant jo vesdavo gyvulius per potvynį. Atslūgus vandeniui, ant rugių likdavo po 1 m storio ledo luitai, kuriuos tekdavo skaldyti, kad greičiau ištirptų, nepakenktų žiemkenčiams.[23]

Drąseikių upelyje  Smetonos laikais buvo daug vėžių. Jonas Nomeika juos sugaudęs įleisdavo į tvenkinį netoli sodybos. Vargšai vėžiai 200 m. atbulom grįždavo į upelį.

Ponas ponui nebuvo lygūs. Grafienė Balsevičienė iš Agnapolio dvaro, turėjo teisę važiuoti su 4 arklių traukiama karieta. Sakalauskas su 3 arklių, o klebonas tik su 2 arkliais.[24]

Ražių, Žemaitkiemio, Kumpių kaimai priklausė Kauno parapijai. Tai matyti iš vysk. I. Masalskio vizitacijos: „Antroji [Kauno] parapijos dalis už Neries upės apima (...) jo malonybės p. Domeikos Kumpių dvaras su valstiečiais; Junevičių dvaras; Žemaitkiemio bajorkaimis - jo malonybė ponas Mykolas Domeika, Kauno statybininkas; 2 Eičiūnai, Steigvila, Kulvietis, Pranevičius, Jovaiša, Ibianskis, Kudrevičius, Želnia, Junevičius, Eimantas;[25] Kauno klebono Ražių kaimas, perkolas Neries upėje, smuklė ir Rumšiškių seniūno valstietis; Sargėnų bajorkaimis - 2 Černevičiai, 2 Rakevičiai; Milkalnis - dvaras su kaimeliu, šiam dvarui priklauso Žydų slabada šalia paties miesto, prie Neries upės; ten pastatyta daugiau kaip 300 žydų namų; turi mūrinę skalą, pastatytą praėjusiais metais, sutikus šviesiausiajam kunigaikščiui jo malonybei [Karoliui] Radvilai, Vilniaus vaivadai, tam pritarė šviesiausiasis kunigaikštis Masalskis, Vilniaus vyskupas, 1780 m.“[26]

DOMEIKAVOS km. 1961 m. Domeikavoje įsikūrė valstybinė mašinų bandymo stotis. Šalia stoties augo gyvenvietė.[27] Visi aplinkiniai kaimai buvo sujungti į Domeikavos gyvenvietę. Steigiamasis parapijos susirinkimas įvyko 1990 m. gruodžio 2 d. Bažnyčios vyr. architektas – Kęstutis Pempė. Bažnyčios projekto autoriai architektai K. Kisielius, G. Ramunis, A. Asauskas drauge su “Vilniaus architektūros studija”, lietuvių išeivijos architektas R. Mulokas. 1993m. birželio 14  d.-  kertinį akmenį pašventino vysk. S. Tamkevičius. Buvo pašventinti V. Žilinsko išdrožta skulptūrinė grupė ir kryžius. 1995.05.16 Domeikavai paskirtas pirmas klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas. Iki tol aptarnavo kunigai iš Vilijampolės. 2006 m. Liepos 2 d. 15 val. Lietuvos kankinių bažnyčią konsekravo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Bažnyčios statyba kainavo 2 milijonus ir apie 200 000 litų. F74

2007 09 09 po Šv. Mišių klebonas kun. R. Skrinskas atšventino kryžių, pastatytą prie įvažiavimo į Domeikavą iš Vandžiogalos pusės. Kryžių padovanojo Janina Bazevičienė. Anksčiau jis stovėjo prie jos namo.

EIGIRGALA 1923 m.- 35 ūkiai, 216 gyv., 1936 m.- 42 ūkiai, 213 gyv. 1923 m. išskirtas valsčius. 1920 m. įsteigta pradžios mokykla.[28] Šiaurėje Eigirgalos km. ribojasi su Kėkštynės km.

LANKIŠKIŲ km. buvo kitoje Smiltynės kapinių pusėje. Kartais pavasarį, einant ledams, iškildavo pavojus ir namams. Ypač didelis potvynis buvo 1946 m. Kalinauskui vadovaujant, kaimas buvo perkeltas į Domeikavą.

LEPŠIŠKIŲ km. gyveno Juozas Zvolinskas. Buvo bolševikas, dalyvavo Spalio revoliucijos įvykiuose Samaroje, kovojo pilietiniame kare Rusijoje, vykdė pogrindinę komunistinę ardomąją veiklą prieš nepriklausomą Lietuvą. Savo tėvų sodyboje laikė slaptą ginklų sandėlį. Viena jo bendrininkų proklamacijų, išleistų Lietuvos komunistų partijos (Kominterno sekcijos) 1935 04 03 saugoma Lapių mokyklos muziejuje. Joje rašoma: „Kovokim už Klaipėdos krašto apsisprendimo teises iki atsiskyrimo nuo Lietuvos“.[29] Tuo metu Stalinas su Hitleriu buvo geriausi draugai. 

TAURAPOLIO dvare (dabar Tauralaukio km.) augo Jonas Bartusevičius - Vėtrungė.  Partizanavo „Žilvičio“ būryje. Jis paaukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę Vanagiškių km. (Jonavos r.) 1955 m. drauge su kitu partizanu Vytautu Žukausku – Mėnuliu. Kur palaidoti jų kūnai, iki šiol nežinoma. 1999 m. Vanagiškių kaime buvo pašventintas koplytstulpis.[30] Taurapolio dvarą iš Vlado Oskerkos pirko grįžęs iš Amerikos 1931 m. senelis ir padovanojo trims savo sūnums. 1944 m. „išvadavus“ Lietuvą, visa Bartusevičių šeima buvo išvaryta iš namų. Jie apsigyveno motinos tėviškėje Žinėnuose. Dėdės su šeimomis (tėvo broliai) buvo išvežti į Sibirą.[31]

RADIKIŲ vėlyvojo akmens amžiaus (apie 2000 m. prieš Kristų) stovyklavietė yra prie Radikių km., Neries deš. Krante, II viršsalpinės terasos smėlynuose, prie Lapienės upelio. 1959 m. ją tyrė Kauno istorijos muziejaus archeologai. Rasta lancetinių, trikampių, skersinių ir širdies pavidalo strėlių antgalių, trumpų ir mažų rėžtukų bei gremžtukų, gludintų akmeninių kirvių ir kaplių nuolaužų, keramikos, puoštos virvele ir įraižomis.[32]

ROŽIŲ km. Carinės Rusijos okupacijos laikais už dalyvavimą 1863 m. sukilime daug vietos gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Iš šalia buvusio Ibėnų km. ištremti visi gyventojai. Ištremtųjų lietuvių vieton iš Rusijos buvo atkelta kolonistų, daugiausia sentikių.

SALIŲ km. V. Andziulis, kasdamas savo sodyboje, kadaise buvusio vandens malūno vietoje, rado pusę girnų akmens ir du pinigėlius, vieną Žygimanto Augusto laikų, kitą carinės Rusijos 1 kapeiką. Buvęs Salių km. kalvis Bradauskas (dabar jau miręs) pasakojo, jog šioje buvusio malūno vietoje jaunimas rinkdavosi linksmintis, o vyrai iš pinigų lošdavo. Pro Salius kryžiavosi vienas kelias į Jonavą – kitas į Vandžiogalą. Senieji gyventojai pasakojo, kad keliu į Vandžiogalą, kylant į kalną, buvęs tankus miškas, per kurį važiuojant arkliais, gyventojus, grįžtančius iš miesto, dažnai užpuldavę plėšikai. Bradauskas dar pasakojo, kad jo jaunystėje buvusi didelė liūtis, nuo Salių upelio šlaitų vanduo plovusi ir nešusi Nerin egles su visomis šaknimis, tad prie pat upelio gyvenantys medinius namus virvėmis ir vadelėmis rišę prie medžių, kad vanduo nenuplautų. Malūnas kažkurių karų metu galėjęs būti išsprogdintas, nes rastoji girnapusė kitokiu būdu negalėjo būti perlaužta, o degėsiai buvusio malūno vietoje ir sodybos vietoje liudija apie čia siautėjusį gaisrą. Rasti daiktai saugomi Pogrindžio spaustuvės muziejuje. Vasarą, Neries upei nusekus, dar matosi po vandeniu išlikę tilto poliai. Medinis tiltas buvo per Nerį ties Salių upelio žiotimis.[33] Savo sodyboje po žeme V. Andziulis kartu su J. Bacevičiumi įkūrė pogrindžio spaustuvę "ab" , kuri 1980 m. išspausdino pirmąją knygelę - vysk. K. Paltaroko ,,Tikybos pirmamokslis”. Vėliau buvo išspausdintos kitos knygos ir maldaknygės. Sovietų saugumui KGB taip ir nepavyko surasti šios spaustuvės. Dabar čia muziejus ir visi norintys gali aplankyti po žeme esančią pogrindžio spaustuvę.

ŠATIJŲ km. 38 ha ūkį įsigijo majoras Sergiejus Staniškis, g. 1899 m. Okupantų karinė vadovybė jį atleido. 1944 m., artėjant frontui, iki Naujųjų metų slapstėsi kaime ir Kaune. Partizanavo Dzūkijoje, 1947 m. paskirtas Dainavos štabo viršininku. Tų metų pabaigoje tapo Dzūkų rinktinės vadu. Slapyvardis buvo Litas. Buvo išduotas ir žuvo 1953 m. prie Naravų km., Prienų šile. 1988 05 19 LR prezidentas suteikė jam pulkininko laipsnį ir apdovanojo Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.[34]

VOŠKONIŲ km. 1923 m. buvo 58, 1959 - 87, 1970 - 217, 1979 – 698, 1987 - 1065 gyventojų.[35]

„Sovietų okupaciją gyventojai sutiko labai išsigandę. Pritariančiųjų okupantams beveik nebuvo. Pokario metai prasidėjo represijomis ir vežimais į Sibirą.